54

Keistas žmogus.

Čangas niekaip negalėjo suprasti mokyklos direktoriaus. Jis neturėjo išminties, kurios dera turėti mokslo vyrui. Kartais rengdavosi vakarietiškais drabužiais, kartais kiniškais. Kartais kalbėdavo kiniškai, kartais angliškai. Valgė kinišką maistą ir miegojo su kine, bet Čangas jį matė „Uliso“ klube geriantį su fančui draugu. Savo lentynose jis turėjo Hanšano poezijos knygų, o su bjauraus būdo kate elgėsi kaip tikras paikas anglas. Jis lingavo į visas puses. Kabojo ant siūlo galo ir net nežinojo, į kurią pusę eiti.

Todėl buvo pavojingas.

O dar tas svetimšalių dumblas... Opijus... Dėl jo mokyklos direktorius taip pat pavojingas kaip oru skriejantis uzi.

Čangas sapnavo ją. Tie sapnai buvo vis neramesni ir baisesni. Jiedu buvo kalnuose, slėpėsi urve, o aplink nuolat kaukė vilkai. Per urvą viena po kitos ritosi pūgos. Triukšmas vis netilo, siautė audra ir švilpė vėjas, bet jiedu gulėjo apsikabinę, jos plaukų liepsna tirpdė sniegą ir degino tamsą. Kai ji nusivilko drabužius, jo rankos vėl buvo sveikos, tik jai ant krūtinės buvo matyti apskritas, peilio ašmenų paliktas randas, o jam delnais suspaudus jai veidą ir ketinant pabučiuoti mylimas lūpas, tas veidas pavirto balto triušio snukiu su rausvomis akimis. Triušio kaklas buvo tvirtai apvyniotas viela.

– Čangai Anlo.

Atėjo Li Mei.

– Išgerk.

Jis išgėrė.

– Ji neatėjo?

– Ne. – Li Mei uždėjo jam ant kaktos vėsų, drėgną kompresą ir nušluostė prakaitą nuo veido ir sprando. – Kantrybės. Rytoj ji ateis. Ugniaplaukė tave myli.

Čangas užsimerkė ir pamėgino sulaikyti prieš akis iškilusį vaizdą: besijuokianti ir jaudulio kupinomis akimis žvelgianti Lidija dėsto savo planą tapti komuniste ir kovotoja už laisvę. Tas vaizdas įliejo jam į krūtinę gyvybės ir jo širdis ėmė dunksėti taip, kad galėjo prikelti dievus. Jis ją myli. Nori, kad jam kovojant Lidija būtų šalia. Lidija tapo jo esybės šerdimi; kiekvieno jo kvėpsnio ir kiekvienos minties dalimi. Jo oda yra jos oda. Meilė – per menkas žodis. Sutelkęs mintis, Čangas jos ieškojo, bet rado tik tamsą. Ir šaltį.

Staiga jam dingtelėjo viena mintis.

– Li Mei...

– Ką?

– Paprašyk mokyklos direktoriaus, kad pas mane ateitų.

Lidija rado skylių. Šešias. Viršuje, viename kampe. Tokio skersmens, kad vos galėjo įkišti mažąjį pirštelį. Ir nustebo supratusi, kad ant tų skylių kažkas uždėta, kažkas švelnaus ir plono. Kažkas panašaus į audinį.

Nuo staiga sužibusios vilties jos skrandį supurtė toks spazmas, kad ją vėl supykino. Lidija pamėgino susitvardyti. Sulaikyti šleikštulį. Bet jis neslūgo. Jei pavyktų nuplėšti audinį, galbūt į tamsoje skendinčią jos kalėjimo kamerą plūstelėtų šviesa. Šviesa. Lidija jos taip troško. Labiau nei vandens. Nejučia ji su pertrūkiais ėmė ranka mosuoti sau prieš veidą, bet niekas nepasikeitė. Ji negalėjo įžiūrėti nė menkiausio rankos judesio.

Ar ji akla? Gal nuo smūgio į galvą prarado regėjimą?

Nuvijusi tą mintį šalin, Lidija, įkišo mažąjį pirštelį į vieną skylutę ir ėmė jį sukioti, grūdo tol, kol palietė audinį ir po truputėlį stūmė jį į šalį. Bet tik po truputėlį. Kartais nepastumdavo visai, kartais, jei labai pasisekdavo, ne daugiau kaip po pusę centimetro. Šis darbas turėjo trukti ilgai. Ji tupėjo ten susikūprinusi, skaudamu pirštu, alkūnę įrėmusi į kelį, ir stengėsi nepuoselėti pernelyg didelės vilties.

Kam jiems jos reikia?

Kam ji čia laikoma?

Ir kas ją laiko?

„Juodosios gyvatės“? Poču? Kuomintango žmonės?

Kada jie ateis?

Ir ką ketina su ja daryti?

Tardyti?

Kaip?

Grasindami peiliais? Laužtuvais? Įkaitinta geležimi?

Ar bizūnais?

O gal virvėmis?

Čangai Anlo, meile mano, suteik man jėgų.

Audinys slydo. Jis pasislinko į vieną pusę ir staiga Lidija pajuto, kaip veikiamas sunkio jėgos nukrito, brūkštelėjęs per jos piršto galiuką. Audinio neliko. Bet niekas nepasikeitė. Nei šviesos. Nei pilkumos. Jokios užuominos apie anapus esantį pasaulį. Lidiją prislėgė nusivylimo našta, ir ji apsipylė ašaromis.

Ne. Tik ne ašaros. Verkti negalima. Negalima veltui švaistyti taip reikalingų skysčių. Negalima gailėti savęs.

Ji prisivertė liautis, bet pečiai vis tiek virpčiojo. Pašiurpo suvokusi, kad kelios apgailėtinos skylės orui įeiti jai tiek daug reiškia. Juk tai tik smulkmena. Kas bus, kai prasidės tikrai rimti dalykai? Blogi dalykai. Žiaurūs. Jei nori likti gyva, turi susitvardyti. Prikišusi veidą prie dėžės kampo, kuriame buvo skylės, ji giliai įkvėpė. Ten oras gaivesnis. Bet nedaug.

Ji lyžtelėjo metalinius skylių kraštus. Skonis buvo bjaurus, bet jie buvo aprasoję. Drėgni. Tai tebuvo keli menki lašeliai, bet jie padėjo Lidijai vėl atgauti nuovoką. Ir jai pirmą kartą dingtelėjo mintis pamąstyti apie išsigelbėjimą. Kokia kvailė! Juk negrįžusios iš mokyklos, namiškiai jos, žinoma, pasiges. Na, gal ne iš karto, mat iš pradžių galbūt pagalvos, kad užsuko pas Polę, bet anksčiau ar vėliau vis tiek pasiges. Vakare, kai sutems.

Lidijos manymu, jau galėjo būti vidurnaktis. Atrodė, kad dėžėje ji tūno jau labai ilgai, nes negalėjo patogiai ištiesti nei kojų, nei rankų, ir todėl jai skaudėjo visą kūną. Tad jie tikriausiai jos ieško. Gal net jau dabar. Ten, lauke, su šunimis ir deglais. Lidija trumpai liovėsi drebėjusi ir pakėlė galvą. Atsimerkė. Kad ir kiek klausėsi arba žiūrėjo į tamsą, niekas nuo to nepasikeitė, bet ji jautė, kad turi būti pasiruošusi. Tai akimirkai, kai jie ateis.

Mama. Nenumok ranka. Tai svarbu. Tai mano gyvenimas, mama. Daryk ką nors.

Daryk ką nors.

Valentina pliaukštelėjo Čangui Anlo per veidą.

– Tu purvinas geltonas kiaulės mėšlo gabale! Kur ji?

Teo žingtelėjo artyn ketindamas įsikišti, bet ji trenkė jaunuoliui dar ir dar kartą. Tarp smūgių vis įterpdama po klausimą.

– Ką jai padarei?

Pliaukšt.

– Kur tavo susmirdę draugeliai ją nusivežė?

Pliaukšt.

– Kalbėk, prakeiktas, pinigus sunkiantis vaikų grobike. Jei Lidijai kas nors atsitiks, prisiekiu, kad...

Valentina užsimojo trenkti vėl, bet Teo sučiupo ją už rankos ir nutempė šalin nuo Čango, stovinčio vidury kambario.

– Gana, ponia Parker. Tai nieko nepadės.

Ji piktai rusiškai nusikeikė ir Teo pamanė pats gausiąs antausį, bet Valentina išsilaisvino iš jo gniaužtų ir visus tris kambaryje esančius vyrus nudėbė tokiu rūsčiu žvilgsniu, lyg būtų norėjusi nukąsti jiems kiaušius.

– Raskite ją! – riktelėjo ji. Paskui, apimta nevilties ir iš pykčio perkreiptu veidu pirštais persibraukė per susitaršiusius plaukus. – Paklausyk manęs, komuniste. Eik ir parvesk ją. O jei neparvesi, įduosiu tave policijai ir būsi pakartas, taigi...

– Leiskite jaunuoliui kalbėti, – ryžtingai pertraukė ją Teo. – Alfredai, dėl Dievo, liepk jai užsičiaupti. Ta moteris visai išprotėjo. Čangas Anlo Lidijos nepagrobė. Iš mano namų jis nebuvo kojos iškėlęs, o be to... tik pažiūrėk į jį. – Kinas svirduliavo, vos laikėsi ant kojų. Jo veidas buvo papilkėjęs, tik ant skruosto buvo matyti tamsiai raudona Valentinos smūgių žymė. – Jis tuoj susmuks.

– Ne, – paprieštaravo Čangas. – Ponia Parker teisi.

– Ką?!

– Dėl to, kad reikia tuojau pat pradėti jos ieškoti.

Čango balsas trūkčiojo ir Teo nebuvo tikras, ar dėl karščiavimo, ar dėl sukrėtimo, kurį patyrė staiga užpultas Valentinos, ar dėl to, kad dingo Lidija. Šiaip ar taip, vaikinas atrodė prastai.

– Kvieskite policiją, – griežtai tarė Alfredas. Jis stovėjo prie durų ir iki šiol nebuvo prataręs nė žodžio. – Jie žinos, ką daryti. Vaikų grobimai jiems ne naujiena. Pareigūnai ją ras ir sučiups nusikaltėlius. Jei tik tokių apskritai yra. Nepulkime į paniką, brangioji. Gal Lidija susigalvojo kokį nors jai svarbų reikalą ir kur nors nuėjo tavęs neįspėjusi. Juk žinai, kokia ji.

– Gospodi! Nešnekėk kaip koks silpnaprotis. – Ir ji vėl atsisuko į Čangą. – Papasakok, komuniste, kaip viskas buvo.

– Aš nieko nežinau. Tik nujaučiu.

– Ką nujauti?

– Kad ją pačiupo „Juodosios gyvatės“.

– Po velnių, kokios dar gyvatės?

– Slaptai veikianti kinų triada, – paaiškino Teo. – Bet kam jiems Lidija, Čangai?

Atsakymui Čangas jėgų nešvaistė. Jis avėsi batus.

– Jūs teisi, ponia Parker. Aš ten nueisiu.

– Ramiau, drauguži, – skubriai tarė Teo. – Tu dar per silpnas naršyti gatves.

Čangas grybštelėjo ant durų kabančią striukę su šiltu pamušalu ir susijaudinęs atšovė:

– O kiek jėgų turi Lidija?

– Policija... – vėl prasižiojo Alfredas.

– Jei kreipsitės į policiją, – tarė Čangas žvelgdamas į Valentiną, – jie viską tik užvilkins ir veikti neskubės. Per juos Lidija gali žūti. Turėsite papasakoti jiems, kad glaudžiausi šiuose namuose, ir mokyklos direktorius keliaus į kalėjimą. Jūsų įstatymai draudžia padėti bėgliui.

Bet Alfredas nenusileido.

– Klausykite, jaunuoli, tai ne...

Valentina ryžtingai mostelėjo ranka.

– Ponas Viloubis gali pūti kalėjime kad ir visą amžinybę, man tas pats, kad tik susigrąžinčiau dukterį. Rask ją, komuniste.

Teo neįsižeidė. Juk meilė su sveiku protu neturi nieko bendra. Jei turėtų, jiedu su Li Mei nebūtų drauge. Be to, gatvėse Čango paieškos metodai duos daugiau naudos nei policijos, žinoma, jei tik vaikinas apskritai išsilaikys ant kojų.

– Bet policija pirmiausia norės jį apklausti, – tyliai priminė jiems Alfredas, – ir sužinoti, ką...

– Negaišk tuščiai laiko, Alfredai, – tarė Teo, uždėdamas ranką bičiuliui ant peties.

Čangas atsidarė duris.

– Dieve padėk, – sumurmėjo Alfredas.

Bet Teo labiau pasikliovė peiliu, kurį Čangas buvo įsikišęs į striukės rankovę.