33

Lidijai teko bėgti. Nors ir girtas, Levas savo stipriomis ilgomis kojomis skuodė greitai, tarsi jam krūtinėje būtų sėdėjęs demonas.

– Kad jus kur velniai, Levai Popkovai, – nusikeikė ji. – Sulėtinkite tempą.

Jis sustojo ir atidžiai nužvelgė ją viena apsiblaususia akimi. Rodės, nustebo pamatęs ją šalia.

– Ką visa tai reiškia? – paklausė Lidija. – Kodėl nutraukėte vestuvių pokylį? Dėl ko barėtės?

Jis papurtė galvą ir nudrimblino toliau, tik šį kartą ne taip sparčiai. Dabar lijo, bet oras buvo toks šaltas, kad bet kurią akimirką vėl galėjo pradėti snigti. Lidija buvo netinkamai apsirengusi. Žalia, karoliukais išsiuvinėta suknelė nebuvo skirta Kinijos žiemai. Išeidama prieškambaryje iš spintos ji grybštelėjo paltą, nors ne tą, naująjį, aptaškytą krauju, – to naujo pakęsti negalėjo, – bet avėjo atlasiniais bateliais ir neturėjo skrybėlės. Ji įsikibo Levui į ranką ir stipriai ją suspaudė. Baimė, kad po smarkaus barnio su jos motina Levas paliks ją likimo valiai, paskatino Lidiją nagais įsirėžti jam į delną ir ieškoti tinkamų rusiškų žodžių.

– Kodėl taip pasielgėte su mano mama? Paaiškinkite. Kodėl? Počemu?

– Rusė turi tekėti už ruso, – burbtelėjo jis ir, gindamasis nuo lietaus, nuleido galvą. Ir daugiau nepratarė nė žodžio.

– Tai nesąmonė, Levai Popkovai.

Bet daugiau Lidija apie tai nešnekėjo. Prastai mokėjo rusų kalbą, kad būtų galėjusi išreikšti jausmus, su kuriais tą akimirką grūmėsi. Iš pykčio perkreiptas gražus motinos veidas, greitai ir nesuprantamai jai iš burnos besiliejančių žodžių garsas Lidiją pribloškė. Tarsi išjudino pasaulio, kuriame ji gyveno, pamatus. Kodėl Levas įsiveržė į tą namą? Neįmanoma suprasti.

Pro geležinkelio stotį Lidija nusivedė milžiną lokį į dokus. Levui, rodės, nesvarbu, kur traukti, jis nekreipė dėmesio, kur eina, kol gatvės prostitutė ryškiai geltonu trumpu, kojų nedengiančiu čeongsamu neištiesė rankos žaliais kaip drakono žvynai nagais, nepalietė jam skruosto ir monotonišku balsu nepaklausė:

– Nori pasitratinti?

Levas nustūmė ją šalin. Bet pakėlė galvą, apsižvalgė, pamatė aukštas metalines keliamųjų kranų gerves, azartinių lošimų lindynes ir bendra grandine sukaustytus nešikus. Ir tik dabar pastebėjo, kad lyja. Atsukęs krauju pasruvusią akį į Lidiją, Levas susiraukė.

– Turiu planą, – rusiškai pasakė ji. – Radau vieną tokį žmogų. Jis pažįsta mano bičiulį, tą, kurio ieškau. Tas vyras, kurį radau, dabar jis jau... negyvas. Nesupratau jo kiniškų žodžių, bet jis minėjo Kalfildą. Manau, tai čia. Kažkur čia.

– Kalfildas?

– Dа.

Lidija žinojo, kad paaiškino nelabai suprantamai, bet jai buvo sunku rasti tinkamų rusiškų žodžių. Ji ėmė nekantrauti. Tempėsi Levą palei krantinę ir pirštu rodė į pastatų užrašus. „Džefersono miško medžiagų sandėlis“ ir „Lamarteri agentūra“. Kitoje gatvės pusėje – „Dirko ir Grino ratinė“, „Vinkmano žvakių sandėlis“. Visi šie pastatai buvo išsimėtę tarp kinams priklausančių parduotuvių ir sandėlių.

Lidija mostelėjo Levui.

– Kalfildas. Kur jis? Turite paklausti.

Staiga Levas suprato.

– Kalfildas, – pakartojo jis.

– Taip.

Lidija sugaišo šitiek valandų. Naktį gulėjo atmerktomis akimis ir vis galvojo apie vakarykštį košmarą. Daugybę kartų prisiminė peilį, smingantį Tan Va į pilvą. Kimų jo kostelėjimą. Kraują. Ir iš kur tokiame liesame kūne tiek daug kraujo? Lidija norėjo surikti: „Ne, ne!“, bet prisivertė mintimis grįžti prie to, kas buvo anksčiau, gerokai anksčiau. Į mišką. Kai ji pirmą kartą paklausė Tan Va apie Čangą Anlo. Greitakalbe beriami jo žodžiai Lidijai nieko nereiškė, bet ji jų nepaleido. Vis prisiminė. Klausėsi. Įsivaizdavo matanti plūduriuojančias Tan Va akių lėliukes. Beplaukį, skeletą primenantį jo veidą. Išgeltusius ir aptrupėjusius dantis.

Žodžius. Garsus. Niekada negirdėtus ir svetimus.

Ir tik tuomet, kai juodos skiriamosios užuolaidos klostės papilkėjo ir palėpės kambarėlyje ėmė aušti paskutinis jųdviejų su motina rytas, iš beprasmių garsų lavinos jos sąmonėje iškilo vienas žodis. Kal-fil-das. Tan Va tikrai jį ištarė.

Kalfildas.

Lidija įsitvėrė jo kaip šuo kaulo. Tan Va ketino nuvesti ją pas Čangą, tai buvo visiškai aišku. O tada mostelėjo liesa ranka link prieplaukos rajono ir ištarė: „Kalfildas“.

Tai buvo kažkokia paslaugų arba prekybos įmonė, – Lidija tuo neabejojo. Kalfildas – angliška pavardė, o dokų rajone negyvena nė vienas anglas, vadinasi, tai kažkokia įmonė. Vos motinai ir Alfredui išvažiavus į stotį, Lidija ketino susirasti Levą Popkovą, bet jis pats nelauktai įsiveržė į vestuvių pokylį ir paankstino įvykius. Jaunavedžiai vis tiek išvažiuos medaus mėnesio, iš to jaudulio tikriausiai nė nepastebėję, kad ji dingo. Jie jos nė nepasiges.

– Lidija Ivanova, – prabilo lokys. Jau tvirtesniu balsu ir aiškiau tardamas žodžius. – Počemu? Kodėl taip labai trokšti rasti tą savo bičiulį?

Lidija rūsčiai į jį dėbtelėjo.

– Tai mano reikalas.

Levas suurzgė tikrąja to žodžio prasme. Tada kyštelėjo ranką į suskretusią ilgos milinės kišenę ir ištraukė pluoštą banknotų. Paėmęs Lidijos ranką ir padėjęs ją ant stambios savo letenos, jis tėškė pinigus jai į delną ir užlenkė pirštus, kad banknotų neišvystų pavydžios akys.

– Du šimtai dolerių, – angliškai pasakė jis.

Lidijai net silpna pasidarė. Grąžino pinigus, vadinasi, tai paskutinis taškas. Daugiau Levas nenori turėti su ja reikalų.

– Nepalik manęs. Nie ostavliaj menia.

Jis nieko neatsakė. Tik nusitraukė nuo kaklo ilgą vilnonį šaliką, apvyniojo juo šlapią Lidijos galvą ir apgaubė pečius. Šalikas dvokė Dievas žino kuo: ir nešvarumais, ir senu prakaitu, ir tabaku, ir česnakais, bet šis Levo gestas numaldė jos baimę. Levas Popkovas jos nepaliks. Tikrai nepaliks.

Bet... paliko.

Lidija pasijuto išduota. Nebuvo jokios priežasties, ir vis dėlto taip jautėsi. Ką darysi, toks verslo sandoris. Už tuos du šimtus dolerių ji buvo nusipirkusi apsaugą. Levas už tuos pinigus jau buvo atidirbęs su kaupu, – per paieškas šioje pavojingoje miesto dalyje ne kartą rizikavo gyvybe už gerokai didesnę sumą, nei Alfredas tikriausiai sumokėjo už jos paltą. O dabar jis grąžino pinigus. Iki paskutinio dolerio.

Lidija nieko nesuprato.

Taip pat nesuprato, kodėl pasijuto taip užgauta. Tai buvo verslo sandoris. Nieko daugiau. Ji pamatė, kad Levas įžengė į kabak, ir suvokė, jog šį kartą jis taip greitai neišeis. Nuėjo ten gerti. Ji norėjo šaukti jam pavymui. Maldauti.

Bet ne.

Kiek galėdama užsismaukė šaliką ant veido ir nuskubėjo stengdamasi laikytis arčiau pastatų sienų, nuleidusi akis, vengdama net ir menkiausio sąlyčio su aplink besigrūdančių žmonių veidais ir kūnais. Lidija suprato, kad jai gresia pavojus. Dar nebuvo pamiršusi nei apskritaveidžio kino, mėginusio ją nusipirkti, nei amerikiečio jūreivio. Įkišusi ranką į kišenę, čiupinėjo tuos du šimtus dolerių ir norėjo juos išmesti, juolab kad tie pinigai jai kėlė tik dar didesnį pavojų, bet neprisivertė. Išmesti pinigus tolygu persipjauti riešus.

Jai tereikia užeiti į europiečių įmones ir pasiklausinėti. Paprasčiausiai.

Kažkieno ranka palietė jai petį, prie veido pasilenkė juodos besišypsančios akys. Lidija šoko į šalį ir puolė prie pirmų pamatytų durų, ant kurių buvo lentelė su anglišku užrašu „E. W. Halliday“. Gal ta šypsena nebuvo grėsminga. To Lidija negalėjo žinoti. Stumtelėjusi atsidarė duris ir iš karto nusivylė. Toli gražu ne tai, ko ji tikėjosi. Tai buvo ilga patalpa žemomis lubomis, kurioje net ir dieną tvyrojo prieblanda, nes langas buvo labai mažas ir purvinas. Keli kinai darbininkai ant kilnojamosios platformos krovė kartonines dėžes, bet iš už didelių dvivėrių durų, už kurių, matyt, buvo įsikūręs kažkoks cechas, sklido nemalonus įkaitusio aliejaus kvapas.

Prie stalo šalia durų sėdintis kinas pakėlė galvą. Jis buvo užsidėjęs mažus akinius plieniniais rėmeliais, nešiojo plonus kaip virvelė ūsus ir atrodė beveik kaip europietis, o jo stalas buvo užverstas sąskaitų knygomis. Skambėjo didelis juodas telefono aparatas, bet vyras nekreipė į jį dėmesio.

– Atleiskite, – tarė Lidija, – ar kalbate angliškai?

– Taip. Kuo galėčiau jums padėti, panele?

– Ieškau „Kalfildo“ įmonės. Ar žinote tokią?

– Taip.

– Kur ji?

– Aromatinių Žvakių kvartale.

– Ar nenurodytumėte man kelio?

Tą akimirką dvivėrės durys plačiai atsilapojo, ir į kontorą plūstelėjo karšto oro gūsis, o Lidijai atsirado proga bent trumpai žvilgtelėti į šią skaistyklą. Kelios dešimtys mažučių ir smulkučių darbininkų stovėjo prie didžiulių katilų ir ilgomis mentėmis grūdo kažką į garuojantį skystį, nuo kurio skleidžiamo karščio jų veidai buvo skaisčiai raudoni, tarsi nuplikyti. Durims užsivėrus, tie žmonės vėl pradingo savo kasdieniame pragare.

– Eikite Šuoliuojančio Ožio taku iki prekių sandėlių. Kalfildas ten.

Vyras mostelėjo ranka, tiksliai taip ir nenurodydamas krypties, atsisveikindamas nusilenkė ir pakėlė telefono ragelį, kad aparatas pagaliau liautųsi skambėjęs. Lidija išėjo vis dar uosdama aliejaus smarvę. Atsidūrusi lauke, ji apžvelgė daugybę gatvių ir takų, vingiuojančių per prieplaukos rajoną. Šuoliuojančio Ožio takas.

Kuris?

Visi gatvių pavadinimai buvo užrašyti kiniškais hieroglifais. Galbūt Šuoliuojančio Ožio takas – jai prieš akis, tik ji to nežino. Pro šalį pralėkė rikša ir nuo galvos iki kojų aptėškė Lidiją iš po ratų ištryškusiu purvinu vandeniu. Atlasiniai bateliai buvo nepataisomai suniokoti; ji kiaurai peršlapo ir ėmė drebėti.

– Šuoliuojančio Ožio takas, – garsiai ištarė ji ir užsilipo ant neaukštos atbrailos akmeninio lovio, padėto priešais hidrantą, iš kurio čiaupo lašantis vanduo buvo virtęs ledinėmis ašaromis. Tada visa gerkle suriko: – Ar kas nors man pasakys, kur Šuoliuojančio Ožio takas?!

Keli pro šalį skubantys kinai susidomėję pasuko galvas ir pažvelgė į Lidiją, be to, ji pamatė du liesus vyrus bambukinėmis skrybėlėmis, išsukančius iš tako ir pečiais besiskinančius kelią prie jos. Lidija sukando dantis. Ji rizikavo, bet Čangui laiko liko vis mažiau, ir Lidija žūtbūt mėgino jį rasti. Staiga kažkas ją pargriovė. Pačiupęs pakėlė į orą, apsuko ir pakratė kaip kokią skudurinę lėlę. Jai ėmė mirgėti akyse. Lidija mėgino spirti. Kumščiu smogė užpuolikui į skruostą. Kažkur įkando.

– Lidija Ivanova. Niet. Ne. Niet.

Tai buvo Levas Popkovas. Jis dar kartą papurtė Lidiją, o ji, lengviau atsikvėpusi, rankomis apsivijo jam kaklą.

Jiedu sparčiai žingsniavo Šuoliuojančio Ožio taku. Palengva įsilijo. Pro juos, lydima garsių riksmų ir botagų pliaukšėjimo, pradardėjo mulų traukiamų, didžiulių virvių ritinių prikrautų vežimų vilkstinė. Levas Popkovas tvirtai suspaudęs laikė Lidiją už riešo.

Jis ant jos širdo. Dėl to, kad ji jo nesuprato. Pagalvojo, kad į barą jis nuėjo ko nors kito, o ne šio bei to sužinoti. Levas apibėrė ją priekaištais, apšaukė, kad, užuot palaukusi, nuėjo sau, bet Levo pyktis Lidijai patiko. Ji suprato turinti jo bijoti, bet nebijojo. Kaip ir motina, užpulta šito akis užsipylusio ruso. Ši mintis Lidiją sukrėtė. Net vestuvių pokylyje dalyvaujantys vyrai išsigandę pasitraukė ir prakalbo apie ginklus bei policiją, o Valentina ne. Tuomet Lidija pagalvojo: gal motina Levą Popkovą pažįsta geriau, nei sako?

– Prekių sandėliai, – pirštu parodė Lidija.

Jiems prieš akis dunksojo eilė didžiulių bedvasių belangių pastatų gofruotos skardos stogais. Šiuose prekių sandėliuose buvo laikomos importuojamos ir eksportuojamos prekės, kol mokesčių inspektoriai neatsiimdavo jiems priklausančios dalies. Čia atsainiai patruliavo keli sargybiniai su apkabomis prie diržų ir jose pūpsančiais ginklais, bet, rodės, jiems labiau rūpėjo nesušlapti, o ne dairytis vagių. Kiemai čia buvo baisesni net už gatves. Juose dvokė puvėsiais. Pasieniuose, po palangėmis ir nuotekų grioviuose gulėjo peršlapusių skudurų krūvos.

Lidija suprato, kad po tais niekingais skarmalais guli žmonės, bet kurie iš jų dar kvėpuoja, o kurie jau mirę ir pūva, žino tik jų dievai. Kraują stingdanti baimė, kad kuris nors iš jų gali būti Čangas Anlo, paskatino Lidiją prieiti prie tarpduryje pūpsančios skudurų krūvos, bet ji pamatė tik kupetą juodų šlapių plaukų ir aukštą kaktą, kuri jai pasirodė pažįstama. Bet tada vyras pakėlė galvą, pažvelgė į Lidiją, ir ji įsitikino, kad tai ne Čangas. To žmogaus akyse nebuvo nei ugnies, nei vilties. Jo oda buvo nusėta juosvomis dėmėmis, o pro lūpų kampą ištryškusi driekėsi tamsiai raudono kraujo puta.

Lidija prisiminė kišenėje turinti du šimtus dolerių. Ji kyštelėjo ranką į kišenę, bet jai dar nespėjus pirštais atskirti kelių banknotų, Levas Popkovas jėga atitraukė ją nuo to žmogaus.

– Čumа. Maras, – neslėpdamas pasibjaurėjimo angliškai tarė jis. Ir rusiškai pridūrė: – Jis mirs dar nesutemus.

Tada paėmė iš Lidijos pinigus ir vėl įsikišo į savo kišenę.

Maras.

Vien išgirdus šį žodį Lidijai kūnas nuėjo pagaugais. Šį žodį ji girdėjo ir iš Alfredo lūpų. Jis pasakojo, kad liga prasidėjo kariuomenėje, o kai karo vadai buvo nugalėti, kareiviai spruko namo į savo kaimus ir liga ėmė plisti žaibiškai. Sudeginus laukų pasėlius prasidėjo badas ir būriai valstiečių plūstelėjo į miestus, ieškodami maisto ir darbo, bet nerado nei vieno, nei kito, tik gabalais iškosėjo plaučius į nuotekų griovius. Arba, apsitaisę vien skarmalais, mirtinai sušalo. Lidija nusivilko paltą ir juo užklojo tirtantį, liesą kaip giltinė vyrą.

– Kvailė, glupaja dura, – nusikeikė Levas.

Bet Lidija žinojo, kad palto jis nelies. Drabužis jau apkrėstas maru. Baimė dėl Čango degino jai krūtinę ir ji skubėjo toliau, į prekių sandėlius. Vienas iš jų turi būti Kalfildas. Turi būti.

Lidija neapsiriko.

Variklių gamykla. „Calfield & Co.“ – juodais dažais buvo užrašyta ant aštunto sandėlio, prie kurio jiedu priėjo. Nors Lidija ir prieštaravo, Levas nusivilko savo milinę ir apgaubė jai pečius, o pats liko vilkėti keistais drabužiais, taip pat ir stora odine palaidine, patikimai saugančia nuo lietaus. Jiedu ėmė ieškoti. Šukavo centimetrą po centimetro. Išnaršė visą Kalfildo produkcijos sandėlį, o tada patraukė toliau apžiūrėti gretimų sandėlių ir sandėliavimui skirtų patalpų.

– Čia nieko nėra, – pagaliau burbtelėjo Levas. Jis pakėlė akis į pilkšvą dangų, paskui pažvelgė į šlapią Lidijos veidą. Ji stovėjo tvirtai sukandusi iš šalčio barškančius dantis. – Namo, – tarė jis.

Lidija papurtė galvą.

– Niet. Dar paieškosiu.

Apėjusi eilę gofruotos skardos sandėlių, ji dar kartą nusigavo už užpakalinių sienų ir atidžiai apžvelgė už jų plytintį žemės plotą. Čia niekas neaugo. Žolės, ir tos buvo išrautos ir suvalgytos, bet maždaug už šimto metrų styrojo nuogos šakos krūmų, kažkaip įleidusių šaknis į žemę ir iš jos čiulpiančių sau gyvybę. Už krūmų tvyrojo tirštas rūkas. Kadangi daugiau ieškoti nebuvo kur, Lidija nužingsniavo link tos rūko skraistės.

Visame dykynės užimame plote telkšojo dumblas, čia nebuvo jokių žemę sutvirtinančių takų. Svirduliuodama ir kas žingsnį slysčiodama, klupdama ir mirksėjimu gindamasi nuo į akis purškiančio lietaus, ji nusigavo iki dygių krūmų. Iki šiol žiūrėjusi vien sau po kojomis ir stengusis, kad milinės skvernai nesivilktų žeme, Lidija pagaliau pakėlė akis ir pamatė, kas yra už tų krūmų. Sekli įduba, šiek tiek daugiau nei pusantro metro gylio, o jos dugne telkšojo vanduo. Štai kodėl iš jos kyla rūkas. Už kelių metrų anapus įdubos dešinėje rikiavosi nutriušusios, lietaus merkiamos apgriuvusios pašiūrės.

– Čangai! – sušuko Lidija ir nušliuožė žemyn dumblinu įdubos šlaitu.