11

– Žinai, Teo, tas vakarykštis rusas buvo kvailas per visą pilvą. Kur tai matyta palikti tokį daiktą palto kišenėje!

– Rubinų vėrinį?

– Taigi.

„Uliso“ klubo terasoje Teo Viloubis ir Alfredas Parkeris žaidė šachmatais. Teo mieliau būtų pasirinkęs kortas ir lošęs kraują kaitinantį pokerį, bet buvo sekmadienis, o Alfredas tokių dalykų griežtai paisė. Šventadienį iš pinigų jis nelošdavo. Teo nuomone, tai absurdas. Kodėl šventadienį neatsisakius naudotis lietsargiais arba rakinėti dantų? Būtų taip pat prasminga. Arba priešingai – neprasminga. Jis paėjo rikiu ir nukirto vieną iš pėstininkų, sudariusių Alfredo gynybos trikampį.

Alfredas suraukė kaktą. Nusiėmęs akinius rūpestingai nusivalė juos balta krakmolyta nosine. Jo veidas buvo apskritas ir geraširdis, akys rudos ir mąslios, – Alfredas Parkeris buvo rimtas vyras, kuris neskubėdamas viską apgalvodavo, ir tai išties kėlė nuostabą, juolab kad jis dirbo žurnalistu. Ir vis dėlto jo lūpų linijoje visuomet galėjai įžvelgti tam tikrą įtampą, leidžiančią Teo įtarti, kad bičiulis gyvena nuolat tramdydamas beprasidedantį panikos priepuolį. Galbūt Kinija ne tokia, kokią Alfredas tikėjosi pamatyti? Jiedviem virš galvų žydras vaiskus dangus siurbė dar likusius dienos syvus. Net plunksniški kininės visterijos lapai, rodės, karojo vangūs ir nualinti, tik netoliese įrengtame korte dvi jaunos moterys baltais akį traukiančiais teniso kostiumėliais vikriai bėgiojo paskui kamuoliuką. Teo stebėjo jas santūriai susidomėjęs.

– Taip jam ir reikia, – atsakė Teo. – Kalbu apie tą rusą. Atvirai sakau: man tai nė motais. Suprantu, senis Lakokas ir seras Edvardas net pabalę iš įsiūčio, nes tai nutiko jiems panosėje, bet iš tiesų... – Jis patraukė pečiais ir prisidegė cigaretę. – Iš tiesų man rūpi visai kiti dalykai.

Parkeris pakėlė akis nuo lentos, pažvelgė į žaidimo partnerį, tuomet linktelėjo ir paėjo žirgu.

– Sklando gandai, – paaiškino jis, – kad tas rusas – Stalino agentas, atsiųstas derėtis su generolu Čiang Kaišeku. Generolas iš Nandzingo atvyko į šalies šiaurę ir pranešama, kad dabar yra Pekine.

– Čia visuomet sklando kokie nors gandai.

– Kalbama, kad tas vėrinys buvo dovana Čiang Kaišeko žmonai Mailing, jis paimtas iš velionės carienės nuostabios brangakmenių kolekcijos.

– Tikrai? Tu nepaprastai gerai informuotas, Alfredai, – tarė Teo ir šiurkščiai nusijuokė. – Manau, būtų buvęs puikus sutapimas, jei tas papuošalas, priklausęs vieno despoto žmonai, dabar būtų atitekęs kito despoto sutuoktinei, bet, kad ir kieno rankose jis yra, tam žmogui šis vėrinys bus bevertis.

– Kodėl?

– Juk niekas, net vogtų daiktų spekuliantas kinas nerizikuos ir nemėgins to vėrinio parduoti. Dabar tai net ne vėrinys, o greičiau kilpa ant kaklo. Papuošalas visiems gerai žinomas, todėl turėti jį pernelyg pavojinga. Taigi vagis negali jo parduoti. Jau pasklido kalbos, ir, jei jis kam nors bent žodeliu užsimins apie rubinus, jo galva bus įgrūsta į vieną iš bambukinių narvelių, kuriais nukabinėti gatvių šviestuvų stulpai.

– Koks barbariškas paprotys, – pašiurpęs tarė Parkeris.

– Tau dar daug reikia sužinoti.

Paskui visą pusvalandį jiedu žaidė netardami nė žodžio. Jų mintis blaškė vien kažkur klubo pastato viduje aidintys sieninio laikrodžio dūžiai ir neramus pavojų pajutusio dagilio čirptelėjimas. Galiausiai Teo, pavargęs ir pasibodėjęs žaidimu, užleido savo spęstus spąstus ir Parkerio karalienė krito.

– Neblogai, seni. Tikrai paguldei mane ant menčių. – Pintame krėsle įsitaisęs Parkeris atsilošė, rodės, visai nesisielodamas dėl pralaimėjimo ir neskubėdamas užsidegė savo mėgstamą pypkę iš erikų šaknies. – Taigi kodėl šiandien mane čia pasikvietei? Žinau, kad klube lankytis nemėgsti. Juk ne vien dėl šachmatų partijos, ar ne?

– Ne.

– Tai dėl ko?

– Turiu šiokią tokią bėdą su Meisonu.

– Švietimo reikalų tvarkytoju? Tuo, kuris garsiai kalba ir turi tylenę žmoną?

– Su tuo pačiu.

– Kokią bėdą?

– Klausyk, Alfredai... Jo praeityje man reikia išknisti ką nors tokio... ką nors, kas jį kompromituotų. Ką nors, kuo pasinaudojęs galėčiau to kiaulės nusikratyti. Tu žurnalistas, turi daug pažinčių ir moki šniukštinėti.

Parkeris atrodė sukrėstas. Užsitraukė pypkę ir lėtai išpūtė dūmus; į jų debesį pakliuvo ir pro šalį plasnojantis drugelis.

– Rodos, reikalas rimtas, vyruti. Ką šį kartą Meisonas su­galvojo?

Teo pamėgino paaiškinti trumpai.

– Kortnio bankui aš skolingas nemažą sumą. Už tuos pinigus pernai praplėčiau mokyklą. Meisonas – to banko valdytojas – juk žinai, koks jis gali būti nenuspėjamas, dabar grasina pareikalausiąs grąžinti paskolą, jei aš ne...

– Jei ko nepadarysi?

– Jeigu jam nepaklusiu.

Parkeris sutrikęs kostelėjo.

– Dėl Dievo, žmogau, ką tai reiškia?

Teo numetė cigaretę ant žemės ir užmynęs ją užgesino.

– Tai reiškia, kad jis nori pasismaginti su Li Mei.

Alfredas Parkeris išraudo kaip vėžys, nukaito net jo nosies galiukas.

– Žinai, Teo, drauguži, tai ne mano reikalas. Daugiau nieko nenoriu apie tai girdėti.

Jis nusisuko ir įbedė žvilgsnį į kiną padavėją balta palaidine, su nedideliu padėklu einantį prie verandos.

Teo pasilenkė ir stipriai patapšnojo Parkeriui kelį.

– Nebūk kvailas, Alfredai. Visai ne tai norėjau pasakyti. Ir kuo gi tu mane laikai? Li Mei yra mano... – Parkeris priekaištingai žvilgtelėjo į bičiulį ir šis nutilo.

– Kas, Teo? Sanguliavimo bendrininkė? Tavo kekšė?

Teo tylėjo kaip žemė, jo pyktį išdavė tik pabalusios lūpos.

– Taip sakydamas įžeidi Li Mei, Alfredai. Prašyčiau atsiimti savo žodžius.

– Negaliu. Tai tiesa.

Susinervinęs Teo staiga atsistojo.

– Kuo greičiau Anglija atsikratys rasistinių ir religinių suvaržymų, paralyžiuojančių protus tokių žmonių kaip tu, seras Edvardas ir visi kiti sumauti nepritapėliai, plūstantys į šį klubą, tuo greičiau ir mūsų žmonės, ir kinai bus laisvi. Galės laisvai mąstyti. Laisvai gyventi. Laisvai...

– Ramiau, mano drauge! Mes visi čia atvykome atlikti pareigos savo karaliui ir šaliai. Tai, kad pasidavei kinų įtakai, tau tikrai nesuteikia teisės manyti, kad ir mes visi turime pamiršti Dievo įsakymus bei aiškiai nubrėžtą ribą tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas teisinga, ir kas ne. Dievas žino, šioje žiaurioje pagonių šalyje Jo Žodis – vienintelė jiems likusi viltis. Jo Žodis ir Didžiosios Britanijos kariuomenė.

– Kinijoje civilizacija klestėjo keliais šimtmečiais anksčiau, nei kas nors žinojo apie tokią valstybę kaip Anglija.

– Negali to vadinti civilizacija.

Teo nieko neatsakė. Stovėjo kaip įbestas. Nukreipęs žvilgsnį, bet iš tiesų net nematydamas dviejų porų, kaip tik traukiančių per pievelę žaisti kroketo.

– Sėskis, Teo, – tyliai paprašė Parkeris.

Kad šią akimirką jaučiasi nejaukiai, Alfredas mėgino nuslėpti krapštydamas pypkę ir smiliumi stuksendamas į jos įdubą. Iš pievelės atsklido dviejų kamuoliukų tarkštelėjimas ir šūksnis: „Sakiau, Korki, kad romas veikia!“

Staiga Teo nusipurtė. Kaip nusipurto sušlapęs šuo. Prisimerkęs pažvelgė į pašnekovą.

– Alfredai, jei tikėčiau, kad esi teisus, išvykčiau iš Dziunčou jau rytoj. Bet aš tikiu tais žmonėmis, tikiu šia, kaip tu vadini, „žiauria pagonių šalimi“. – Jis vėl atsisėdo, ištiesė ilgas kojas dėdamasis, kad yra visiškai ramus, ir pamojo padavėjui kinui su padėklu rankose. Nepriekaištinga literatūrine kinų kalba Teo tarė: – Prašyčiau viskio. – Tada atsisukęs į Alfredą šyptelėjo. – Sutarkime bent jau dėl to, jog esame skirtingi. Juk žinai, kad esu vienas iš tų, kuriuos Meisonas vadina geltonšiknių mėgėjais.

Teo nuomone, Alfredas turėjo nusijuokti. Bet nenusijuokė.

– Negali turėti visko, Teo. Juk tai – nei šis, nei tas. Nori, kad privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių atstovai siųstų savo vaikus pas tave mokytis, bet neriesi iš kailio rodydamas panieką jų tėvams. Kaip galima... – Jis nutilo. Atidžiai nužvelgė per verandą žingsniuojantį ir nuo jų tolstantį padavėją. – Vaikine, tuoj pat grįžk.

– Kas yra, Alfredai?

Bet Parkeris jau buvo pakilęs nuo krėslo.

Padavėjas stovėjo ir žiūrėjo į juos, bet artyn nėjo. Alfredas nužingsniavo prie jo pats.

– Kaip manai, ką čia veiki? – paklausė jis jaunuolio.

Kinas tylėjo.

Prie jų priėjo ir Teo. Po galais, kas tam Alfredui užėjo?

– Kažkas čia ne taip, – pareiškė Parkeris, pypkės kandikliu rodydamas į padavėją. – Tik pažvelk į jį.

Teo pažvelgė. Tvarkinga balta palaidinė ir padėklas rankose.

– Nieko bloga nematau.

– Nekalbėk nesąmonių. Jo veidas sumuštas.

– Na ir kas?

– Ir kelnės ne tokios, kokios turėtų būti. Juodos, bet ne iš padavėjo uniformos komplekto. O dar sutvarstyta pėda ir nudriskę batai! Klubo vadovybė niekada neleistų taip atrodančiam padavėjui patarnauti čia laisvalaikį leidžiantiems nariams. Šis vaikinas – įsibrovėlis.

– Aš dirbu. – Padavėjas kilstelėjo padėklą. – Gėrimai.

Bet dabar, atidžiau įsižiūrėjęs, Teo suprato, ką turėjo galvoje Alfredas. Jis neklydo: šis vaikinas buvo ne toks kaip kiti. Jo akys nebuvo panašios į padavėjo akis. Jis drąsiai atremdavo žvilgsnį, tarsi būtų norėjęs tau smogti ar pakabinti tavo galvą viename iš tų prakeiktų bambukinių narvelių.

– Kas tu toks? – kinų kalba paklausė Teo.

Bet Alfredas dūrė pirštu į labai išsipūtusią vaikino kelnių kišenę.

– Išimk viską, ką joje turi. Tuoj pat.

Vaikinas įžūliai nudėbė Parkerį nuo jo skrybėlės plačiais kraštais iki nublizgintų tvirtos raštuotos odos batų, bet nė nekrustelėjo.

– Daryk, kas tau sakoma, – kinų kalba paragino Teo. – Išversk kišenes, kitaip būsi nuplaktas kaip šiukšlyno šuo.

– Pakviesk apsaugininkus! – šūktelėjo Parkeris. – Vakar vakare čia įvyko vagystė. O šis asmuo yra...

– Išversk kišenes, – griežtai pakartojo Teo.

Akimirką Teo pagalvojo, kad padavėjas ketina smogti. Jo akyse, rodės, kažkas ištrūko į laisvę, kažkas audringa ir pikta, bet vaikinas susitvardė ir nuleido žvilgsnį. Netardamas nė žodžio, jis išvertė kišenes ir viskas, kas jose buvo, pabiro ant plytelėmis išklotų verandos grindų. Jam po kojomis pažiro didelė sauja žemės riešutų.

Teo nusijuokė.

– Štai tau ir brangenybių vagis, Alfredai. Vaikinas tiesiog alkanas.

Bet taip lengvai pasiduoti Parkeris neketino.

– O kas kitose kišenėse?

Vaikinas pakluso reikalavimui. Kišenėse buvo jauno bambuko stiebo ilgio virvelė, į gabalėlį molio įspaustas kabliukas žuvims gaudyti ir sulankstytas popieriaus lapas, išmargintas kiniškais hieroglifais. Paėmęs jį, Teo trumpai žvilgsniu permetė, kas ten rašoma.

– Kas čia? – paklausė Parkeris.

– Nieko įdomaus. Skelbimas, kviečiantis į susirinkimą.

Bet padavėjui pasilenkus susirinkti daiktų, Teo žvilgsnis užkliuvo už kaulinių kriaunų peilio, užkišto už kelnių diržo, ir staiga išsigando dėl bičiulio saugumo.

– Paleisk jį, Alfredai. Tai visai ne mūsų reikalas. Vaikinukas buvo alkanas. Dauguma kinų alkanauja.

– Vagis yra vagis, Teo. Nesvarbu, ar gvelbia žemės riešutus, ar briliantus. „Nevok“, pameni? – Bet Parkerio pyktis jau nuslūgo. Veidas atrodė liūdnas, akiniai nuslinkę iki nosies vidurio. – Su jais reikia dar daug dirbti, Teo. Turime išmokyti juos skirti gėrį nuo blogio, o ne tik tiesti geležinkelio bėgius ir statyti fabrikus.

Taip taręs, jis ištiesė ranką ketindamas suimti padavėją už žasto, bet įsikišo Teo. Jis čiupo Parkeriui už riešo.

– Nereikia, Alfredai. Šį kartą ne. – Jis atsisuko į tyliai stovintį vaikiną tamsiomis, neapykantos kupinomis akimis. – Eik, – paliepė kiniškai. – Ir daugiau čia nesirodyk.

Padavėjas nušlubčiojo pievelės pakraščiu pro medžius, o paskui dingo anglams iš akių. Teo šis jaunuolis priminė padarą, grįžtantį į džiungles, ir jis svarstė, kas galėjo jį išvilioti į atvirą lauką. Tik jau ne žemės riešutai.

– Gali būti, kad dar pasigailėsi, – suirzęs ir santūriai purtydamas galvą, vėl prabilo Parkeris.

– Malonė liejasi iš aukštybių kaip švelnus lietutis, – nusišaipė Teo ir vėl pažvelgė į popieriaus lapą, kurį tebelaikė rankoje. Iš tiesų tai buvo propagandinė komunistų brošiūra.

Ten buvo rašoma: „Žudyk! Žudyk! Žudyk nekenčiamus imperialistus. Nudėk išdaviką Čiang Kaišeką. Tegyvuoja Kinijos liaudis!“

Dėl tų žodžių Teo sunerimo labiau, nei norėjo sau pripažinti. Čiang Kaišekas ir jo Kuomintango nacionalistai dabar paėmė valdžią ir nusipelnė galimybės joje įsitvirtinti, jei tik vakariečių karinės pajėgos paremtų jį, kovojantį su tais ramybės drumstėjais. Komunistai Kiniją nustekentų taip pat, kaip Stalinas dabar stekeno Rusiją, – paverstų ją tuščiais tyrais. Kinija pernelyg graži ir dvasinga, kad galėtų būti išrengta nuoga kaip paprasta kekšė. „Dieve, sergėk mus nuo komunistų. Dieve ir Čiang Kaišeko kariuomene...“

– Ar jis sutiko?

– Taip.

Li Mei pabučiavo jam sprandą.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, Tijo. Parkeris geras tavo draugas.

Li Mei priglaudė skruostą jam prie nuogos nugaros, bet jos pirštai nesiliovė tvirtais sukamaisiais judesiais masažuoti ir spusčioti raumenų abiejose nugaros pusėse. Teo kniūbsčias gulėjo ant miegamojo grindų, o Li Mei masažu šalino iš jo kūno įtampą. Jis visuomet stebėdavosi jos pirštų stiprumu ir išmanymu, kur paspausti įrėmus delno apačią, kad išvytų dar vieną jam po oda slypintį demoną.

– Taip, Alfredas geras draugas, nors kartais tokių siaurų pažiūrų, kad jos puikiausiai tiktų ir Oliveriui Kromveliui.

– Oliveriui Kromveliui? Papasakok, kas tas Oliveris? Irgi tavo draugas?

Teo nusijuokė ir pajuto, kaip Li Mei krumpliais tranko jam mentę.

– Šaipaisi iš manęs, Tijo.

– Ne, mano meile, jaučiu tau pagarbią baimę.

– Dabar meluoji. Blogas Tijo.

Mažais kietais kumšteliais ji ėmė trankyti jam sėdmenis ir nuo to kumščiavimo Teo į tarpkojį plūstelėjo kraujas. Jis apsivertė, suėmė Li Mei už riešų, paskui atsistojo ir suspaudė ją nuogą glėbyje. Ji kvepėjo sandalmedžiu ir nežinia kodėl – ledais. Teo ėmė nešti mylimąją laiptais žemyn.

– Alfredas įsiuto, kad Meisonas toks sugedęs. Pasipiktino, kad mėgina priversti mane prisidėti prie opijaus kartelio. Prisiekiau Alfredui, esą tai, kad jam vadovauja tavo tėvas, dar nereiškia, jog aš kaip nors su juo susijęs. Juk žinai, ką manau apie kvaišalus.

– „Bjaurastis“. Štai kaip tu vadini opijų.

Teo šyptelėjęs pabučiavo tamsius Li Mei viršugalvio plaukus.

– Taip, mieloji mano. Bjaurastis. Taigi Alfredas sutiko pasiknaisioti po to niekšo praeitį ir pažiūrėti, gal ras ką nors, kas padėtų man užlaužti Meisonui ranką.

Švelniai apglėbęs, Teo atsinešė Li Mei į tuščią klasę.

– Gerai, kad šiandien sekmadienis, – nusijuokė ji.

Teo kilstelėjo Li Mei ir, atsukęs į save, pasodino ant mokytojo stalo, stovinčio priešais mokinių suolų eiles.

– Taigi, – vėl prabilo jis, – rytoj stovėdamas čia prieš mokinius ir pasakodamas jiems apie Vezuvijų, galvosiu apie tai. – Pasilenkęs jis pabučiavo Li Mei kairę krūtį. – O apie tai – aiškindamas apie lygiakraštį trikampį. – Ir lūpomis įsisiurbė jai į dešinės krūties spenelį. – O apie tai – pasakodamas tiems bukagalviams apie drėgną ir tamsią Afrikos širdį... – Nuleidęs galvą, jis pabučiavo jai tamsų žemiau papilvės želiantį miškelį.

– Tijo, – prikišusi lūpas jam prie plaukų, tyliai tarė ji. – Tijo... Būk atsargus. Tas Meisonas labai įtakingas.

– Ne jis vienas, – atsakė Teo ir nusijuokė.

Ir atsargiai paguldė ją ant grindų.