AŠTUNTAS SKYRIUS
Daktaras Džonas Di įsitaisė mašinos galinėje sėdynėje ir pabandė (nepasakytum, kad sekėsi) suvaldyti emocijas. Ore tvyrojo sunkus sieros kvapas, o nuo spragsinčių jo pirštų galiukų vis dar kilo gelsvai baltos dūmų sruogelės ir kondensavęsi lašėjo į balą ant grindų. Jam nepasisekė ir, nors jo šeimininkai buvo tikrai kantrūs, kartais jų planams įgyvendinti prireikdavo ištisų šimtmečių. Šįkart jų kantrybė seko, o užuojauta jie niekada nepasižymėjo.
Vis dar veikiant užkeikimui Perenelė stebėjo Di negalėdama nė krustelėti. Jos akys blizgėjo pasibjaurėjimu ir baime. Nerimavo, kas dar galėtų atsitikti.
— Viskas tampa labai sudėtinga, — sumurmėjo Di. — Labai nemėgstu komplikacijų.
Ant kelių jis laikė negilią sidabrinę lėkštę. Pripylė į ją sodos vandens — vienintelio skysčio, kurį turėjo. Jam labiau patiko dirbti su paprastu vandeniu, bet instrukcijos nedraudė naudoti bet kokį skystį. Pasilenkęs virš lėkštės, Di spoksojo į skystį. Šiek tiek auros energijos vyras nukreipė į skystį, murmant pirmuosius apsaugos užkeikimo žodžius, ji nulašėjo ant paviršiaus.
Kurį laiką tamsiame skysčio paviršiuje atsispindėjo tik jo atvaizdas, bet paskui sodos vanduo suburbuliavo ir vos neužvirė. Skysčiui nurimus, jame jau nebesimatė Di atvaizdo. Paviršius atspindėjo keistai plokščią, pilkai purpurinės ir žalsvai juodos spalvos vaizdą, lyg kas filmuotų pažemėje. Vaizdai taip greitai mainėsi, kad žiūrint svaigo galva.
— Žiurkės, — su nepasitenkinimu perkreipęs lūpas iškošė Di. Sekti žiurkių akimis jam visai nepatiko.
— Negaliu patikėti, kad jas čia atsivedei, — kimšdama į kuprinę visą glėbį drabužių pasakė Skati.
Nikolas Flamelis sukryžiavęs rankas stovėjo mažyčio Skati miegamojo tarpduryje.
— Viskas vyko labai greitai. Reikalai buvo pakankamai prasti jau tada, kai Di nusičiupo Kodeksą, bet pamatęs išplėštus lapus supratau, kad dvyniai pateko į rimtą bėdą.
Paminėjus dvynius, Skati pakėlė akis nuo savo kuprinės.
— Jie ir yra tikroji priežastis, kodėl esi čia, ar ne?
Flamelį staiga sudomino kažkas ant sienos — spoksojo neatitraukdamas akių.
Skati greitai perlėkė per kambarį, įsitikino, kad Sofi ir Džošas vis dar virtuvėje, dar apsižvalgė prieškambaryje, o tada įsitraukė Flamelį į miegamąjį ir stumtelėjusi užtrenkė duris.
— Yra dar kažkas, ar ne? — reikalavo pasakyti Skati. — Tai daugiau nei Kodekso praradimas. Juk galėjai vienas prigriebti Di ir jo pakalikus.
— Nebūk tokia įsitikinusi. Praėjo daug laiko nuo tada, kai koviausi, Skati, — švelniai prabilo Flamelis. — Viskas, ką darydavau pastaruoju metu, tai paruošdavau šiek tiek Filosofijos akmens stebuklingojo gėrimo, kad su Perenele liktume jauni. Retkarčiais, kai pritrūkdavo pinigų, pasidarydavau truputėlį aukso ar netikrą brangakmenį.
Skati visai nelinksmai nusijuokė ir vėl ėmėsi krautis daiktus. Jau buvo persirengusi juodomis kovinėmis kelnėmis, metalu kaustytais batais ir juodais marškinėliais, ant kurių dar užsimetė juodą liemenę su daugybe užtrauktukų ir kišenių. Sugrūdusi į kuprinę dar vienerias kelnes, rado vieną kojinę ir palindo po lova ieškoti antrosios.
— Nikolai Flameli, — iš po lovos sklido duslus balsas, — tu esi galingiausias visame pasaulyje alchemikas. Prisimeni, kai mudu kovojome su demonu Fomoru, juk tik tu išgelbėjai mane iš An Chaor-Thanach požemių.
Skati išlindo iš po lovos su kojine rankoje ir tęsė toliau:
— Kai undinės terorizavo Sankt Peterburgą, vienas jas išvaikei. Kai juodoji Anisė įsisiautėjo Manitoboje, pati mačiau, kaip ją nugalėjai. Tu vienas stojai ir prieš Juodąją raganą bei jos nemirtingąją armiją. Praleidai daugiau nei penkis šimtus metų skaitydamas ir studijuodamas Kodeksą, niekas kitas geriau už tave nežino visų jame slypinčių legendų ir pasakojimų... — Staiga Skati nutilo, žalios akys išsiplėtė. — Tai štai kas, — aiktelėjo ji, — tai legenda...
Flamelis ištiesė ranką ir, neleisdamas jai daugiau pasakyti nė žodžio, pirštu užspaudė Skati lūpas. Labai mįslingai nusišypsojo ir paklausė:
— Ar manimi pasitiki?
— Be abejonės, — tuoj pat atsakė mergina.
— Tada daryk, kaip sakau, ir neklausinėk. Noriu, kad apsaugotum dvynius ir juos treniruotum.
— Treniruoti! Ar bent supranti, ko prašai?
Flamelis linktelėjo.
— Noriu, kad paruoštum tam, kas jų laukia.
— Ir kas tai yra? — paklausė Skati.
— Neturiu supratimo, — nusišypsojo Flamelis. — Išskyrus tai, kad nieko gero jų nelaukia.
— Mums viskas gerai, mama, tikrai, kuo puikiausiai, — Sofi Niumen truputį pakreipė telefono ragelį taip, kad ir brolis galėtų klausytis. — Taip, Perei Fleming pasidarė bloga. Turbūt kažką suvalgė. Dabar jau geriau.
Sofi jautė, kaip prakaito lašeliai kaupiasi ant sprando ten, kur augo trumpučiai plaukeliai. Meluodama mamai jautėsi labai nekaip, nesvarbu, kad mama nuolat buvo taip užsivertusi darbais, jog vaikų nepersekiodavo ir netikrindavo.
Džošo ir Sofi tėvai buvo archeologai. Atradimai, padėję naujai pažvelgti į moderniąją archeologiją, atnešė jiems pasaulinį pripažinimą. Buvo vieni tų pirmųjų archeologų, atradusių įrodymų, kad egzistuoja mažųjų hominidų rūšis — hobitai, gyvenantys Indonezijoje. Džošas visada sakydavo, kad tėvai gyveno prieš penkis milijonus metų, ir jiems vienas malonumas iki kulkšnių murkdytis po purvą. Dvyniai jautė, kad yra besąlygiškai mylimi, tačiau taip pat buvo visiškai aišku, kad tėvai jų paprasčiausiai nesupranta... kaip nesupranta ir šiuolaikinio pasaulio.
— Ponas Flemingas nutarė išsivežti Perę kuriam laikui toliau nuo namų, į dykumą, ir paklausė, gal norėtume paatostogauti kartu su jais. Mes sakėme, kad, be abejo, labai norime, tik turėtume pirmiausia atsiklausti jūsų. Taip, kalbėjomės su teta Agnese, ir ji neprieštaravo, jeigu jūs leidžiate. Mama, prašau, sakyk, kad leidi.
Sofi atsisuko į brolį ir sukryžiavo pirštus. Jis taip pat. Prieš skambindami jie ilgai tarėsi, ką pasakyti tetai ir tėvams, bet dar gerai nežinojo, ką reikėtų daryti, jei mama neleistų niekur vykti.
Mergina atkryžiavo pirštus ir parodė broliui aukštyn atkištą nykštį.
— Taip, mane išleido iš darbo. Ne, nesukelsime jokių problemų. Taip, mama, taip. Mylime tave. Perduok linkėjimus tėčiui, jį taip pat mylime.
Sofi kurį laiką klausėsi, paskui, atitraukusi ragelį nuo burnos, atraportavo Džošui:
— Tėtis rado beveik puikiai išsilaikiusį pseudoarctolepis sharpi.
Pamačiusi buką Džošo žvilgsnį, greitai paaiškino:
— Labai retas Kambro periodo vėžiagyvis.
Brolis linktelėjo galvą.
— Perduok tėčiui, kad tai nuostabu. Susiskambinsime paskui.
— Mylime jus, iki, — pasakė Sofi ir padėjo ragelį.
— Fui, kaip nekenčiu meluoti, — prisipažino mergina.
— Žinau, betgi negalėjai papasakoti teisybės, ar ne?
— Spėju, kad nelabai, — gūžtelėjusi pečiais pritarė Sofi.
Džošas nusisuko į kriauklę. Nešiojamasis kompiuteris labai nepatikimai karojo ant džiovinimo lentynos, šalia mobiliojo telefono. Pasinaudojo telefonu, kad galėtų naršyti internete, nes, kad ir kaip atrodytų keista, šiuose namuose nebuvo nei telefono, nei interneto ryšio linijos.
Skati viena gyveno čia, dviejų kambarių bute su virtuve viename, o miegamuoju ir vonia — kitame koridoriaus gale. Nedidelis balkonas su vaizdu į apačioje esantį dodžio jungė abu kambarius. Dvyniai kaip tik buvo virtuvėje, kai Flamelis kitame gale koridoriaus esančiame miegamajame pasakojo Skati apie paskutiniuosius įvykius.
— Ką manai apie ją? — paklausė Džošas sesers, susikaupęs spoksodamas į kompiuterį. Jam pavyko prisijungti prie interneto, bet greitis buvo neįmanomai mažas. Jis įėjo į AltaVista paiešką ir jau buvo spėjęs prirašyti įvairiausių vardo Scathach rašybos variantų, kol galop atrado teisingą.
— Štai jinai, dvidešimt septyni tūkstančiai rezultatų su tokiu pavadinimu. Šešėliuotoji, Šešėlių deivė, — pasakojo Džošas. O paskui visai ne į temą pridūrė: — manau, ji šauni.
Sofi tuojau perprato tą per daug kasdienišką toną. Plačiai nusišypsojusi pakėlė antakius.
— Kas tokia? Ar turi galvoje tą dviejų tūkstantmečių senumo mergelę kovotoją? Nemanai, kad ji tau truputėlį per sena?
Džošo kaklas, tada skruostai tirštai nuraudo.
— Pabandysiu Google, — sumurmėjo jis, pirštais tarškindamas klaviatūrą. — Keturiasdešimt šeši tūkstančiai rezultatų. Panašu, kad ji tikra. Pažiūrėkim, ką apie ją rašo Vikipedijoje, — sau po nosimi murmėjo Džošas, o paskui suprato, kad Sofi į jį net nežiūri. Atsisukęs pamatė, kad sesuo įbedusi akis kažką stebi pro langą.
Kitoje pusėje gatvės ant namo stogo tupėjo žiurkė ir spoksojo į juos. Bežiūrint šalia atsirado dar viena, paskui ir trečia.
— Žiurkės jau čia, — sušnabždėjo Sofi.
Di susikaupęs bandė išlaikyti priešpiečius skrandyje.
Žiūrėti žiurkės akimis — išbandymas nelengvas. Jį jau pykino. Žiurkių smegenys mažos, todėl reikėjo didelių valios pastangų, kad galėtų išlaikyti žiurkes tiek laiko susikaupusias... O turint galvoje skersgatvyje tvyrojusius kvapus, tai nebuvo paprasta. Di net apsidžiaugė, kad nepasinaudojo visa užkeikimo galia. Tai būtų suteikę galimybę girdėti, jausti skonį ir — baisu net pagalvoti! — užuosti viską, ką užuodė žiurkės.
Tai buvo panašu į prastai sureguliuoto nespalvoto televizoriaus žiūrėjimą. Sulig kiekvienu žiurkės judesiu vaizdai keitėsi ir mirguliavo. Žiurkės bėgo žeme tiesiai, paskui vertikaliai aukštyn sienomis, paskui aukštyn kojomis virve, ir visa tai keitėsi kas sekundę.
Netikėtai vaizdas sustojo.
Tiesiai priešais Di, apvedžioti pilkai raudonu apvadu ir švytintys pilkšvai juoda spalva, ryškėjo du žmonės, tie patys, kuriuos matė knygyne. Berniukas ir mergaitė, gal kokių penkiolikos ar šešiolikos metų amžiaus, labai panašios išvaizdos, gali būti, kad giminaičiai. Staiga šovusi mintis išblaškė Di susikaupimą. Visai įmanoma, kad tai brolis ir sesuo... arba dar kas nors... Negali būti!
Di vėl pažvelgė į užkerėtą indą ir sukaupė visas valios jėgas, įsakydamas žiurkei tupėti visiškai ramiai. Bandydamas suvokti, ar kuris nors jų yra vyresnis, Di susikoncentravo į jaunuolius, tačiau žiurkės regėjimas buvo per daug blankus ir iškreiptas, kad būtų galėjęs tvirtai teigti vienaip ar kitaip.
Bet jei vaikinas ir mergina vis dėlto to paties amžiaus... tai reiškia tik viena — jie dvyniai. Tai žadino smalsumą. Di dar kartą pažvelgė į juos ir papurtė galvą: jie tik žmonės. Vydamas iš galvos šią mintį, Di pasiuntė žiurkėms dar vieną įsakymą, kuris nuskriejo tiesiai į smegenis kiekvienam pusės mylios spinduliu nuo dvynių esančiam graužikui: „Sunaikinti juos. Sunaikinti visiškai!“
Triukšmingai karkdamos, tarsi besidžiaugdamos nuo aplinkinių stogų pakilo varnos.
Džošas išsižiojęs stebėjo, kaip nuo priešais stovinčio namo stogo stryktelėjo didžiulė žiurkė ir be jokių pastangų įveikė beveik dviejų metrų atstumą tarp namų. Plačiai pražiojusi nasrus ir niršiai atkišusi dantis, ji lėkė tiesiai į langą. Džošas dar spėjo riktelėti „Ei!“ ir atšokti šalin, kai toji kaip šlapias skuduras tėškėsi į stiklą, paskui nuslydo vienu aukštu žemiau ir svirduliuodama dairėsi aplinkui lyg nustebusi.
Džošas sugriebė Sofi už rankos ir išsitempė iš virtuvės tiesiai į balkoną.
— Mes papuolėm į bėdą! — sušuko jis. Ir sustingo.
Žemiau, palikdami paskui save byrantį išdžiūvusį purvą, pro atviras duris jau brovėsi trys dideli golemai. Už jų, išsirikiavusios kaip ilga vinguriuojanti gyvatė, ropojo žiurkės.