DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Keturi nedidelio ūgio sargybiniai, nuo galvos iki kojų apsitaisę juodomis plunksnomis, veidus paslėpę po motociklininkų šalmais, vedė Perenelę Flamel iš mažos požemio vienutės. Moteris suabejojo, ar jie iš viso žmonės. Tikrai, nerado jokių požymių, kad jie turėtų aurą, negirdėjo širdies plakimo. Atrodė, kad tie padarai net nekvėpuoja. Susibūrus aplinkui, Perė užuodė keistą lyg kažkieno mirusio ar senų, sugedusių kiaušinių ar supuvusių vaisių kvapą. Pagalvojo, kad tie padarai galėtų būti simulakros — dirbtinės būtybės, užaugintos burbuliuojančiose puvėsių statinėse. Perė žinojo, kad Di kažkada buvo apsėdusi mintis prisigaminti tarnų, tad jis praleido kelis dešimtmečius eksperimentuodamas su golemais, simulakromis ir homunkulais.

Mojuodami trūkčiojančiais gestais ir netardami nė žodžio, keturi sargybiniai išsivedė Perenelę iš vienutės, kur šioji kalėjo, ir nulydėjo ilgu, siauru blausiai apšviestu koridoriumi. Perė tyčia vos judėjo, norėjo sukaupti kuo daugiau jėgų ir geriau apsižvalgyti aplinkui. Džefersonas Mileris, mirusiojo apsaugos darbuotojo vaiduoklis, pasakojo jai, kad tai yra Enocho įmonių komplekso rūsiai, į vakarus nuo Telegrafo kalvos, visai šalia Koito bokšto. Moteris suprato, kad ji yra giliai po žeme. Sienomis varvėjo susikaupusi drėgmė, tiesiai į veidą gūsiais vis ūžtelėdavo šalto oro bangos. Išvesta iš įvairiausiais užkeikimais ir apsauginiais ženklais sustiprintos vienutės, Perė pajuto grįžtančias jėgas. Karštligiškai mėgino prisiminti kokį nors užkeikimą, kurį būtų galėjusi panaudoti prieš sargybinius, tačiau Milerio vaiduoklio iškvietimas išeikvojo daug galių: jautėsi pavargusi, galvoje, kažkur už akių, pulsavo neleidžiantis susikaupti skausmas.

Tiesiai prieš akis šmėkštelėjo kažin koks šešėlis. Šaltame ore iš burnos einančiuose garuose išryškėjo šešėlio veido forma.

Perenelė pažvelgė į šalia einančius sargybinius, tačiau neatrodė, kad jie būtų ką pastebėję. Moteris įkvėpė pilnus plaučius oro, sulaikė kvėpavimą norėdama sušilti, o paskui lėtai iškvėpė. Baltoje migloje pasirodė buvusio apsaugininko Džefersono Milerio vaiduokliškas veidas.

Perė susiraukė. Vaiduoklis seniai turėjo iš čia išnykti. Nebent... nebent nutarė sugrįžti su kokia nors svarbia žinia.

Nikolas!

Akimirksniu suprato, kad jos vyrui gresia pavojus. Giliai įkvėpusi, Perenelė vėl sulaikė orą. Mintyse atkūrė Nikolo atvaizdą: aiškiai matė jo liesą, liūdną veidą, blyškias akis, trumpai kirptus plaukus. Nusišypsojo prisiminusi, kad jaunystėje jo tamsūs, tankūs plaukai buvo ilgesni nei jos. Nikolas juos visada skaisčiai raudonu aksominiu kaspinu susirišdavo į kasą ant sprando. Vėl iškvėpusi baltame garo debesėlyje pamatė Džefersono Milerio veido bruožus. Perenelė įsižiūrėjo vaiduokliui į akis. Akių lėliukėse buvo matyti jos vyro, patekusio į deivės su katės galva nagus, atvaizdas.

Staiga apėmęs įniršis ir siaubas išsklaidė galvos skausmą ir nuovargį. Tartum papūtus stipriam vėjui, sidabro sruogomis nubalinti juodi plaukai pasišiaušė, aplink juos žiro baltai mėlynos kibirkštys. Aplink Perenelės kūną lyg antra oda sušvito sniego baltumo aura. Sargybiniai suprato, kad kažkas negerai, tačiau jau buvo per vėlu ko nors griebtis. Siekė sučiupti moterį, tačiau, vos prisilietę prie auros, gavo smūgį ir tartum nukratyti elektros metėsi atgal. Vienas sargybinis bandė užgriūti ant Perenelės visu kūnu, tačiau nespėjo net jos paliesti, kai nematomos jėgos pagautas iškilo aukštyn ir trenkėsi į sieną taip stipriai, kad net motociklininko šalmas nulėkė nuo galvos. Keistai išsikraipęs kūnas nuslydo žemyn. Pažvelgusi į sargybinio veidą, Perenelė net neabejojo, kad ją saugantys padarai — simulakros. O tas, nuslydęs siena, net nebaigtas: galva buvo tiesiog mėsos gabalas, aptrauktas oda, nebuvo nei plaukų, nei akių, nosies, burnos ar ausų.

Moteris pasileido koridoriumi. Stabtelėjo tiktai prie tepaluotos balos ant grindų. Apeidama balą susikaupė ir palietė drumzliną vandenį smiliumi ir mažuoju pirštu. Vos prisilietė prie vandens paviršiaus, balta aura sušnypštė ir vanduo padūmavo, paskui praskaidrėjo. Jame Perenelė stebėjo tą pačią, vaiduoklio akyse regėtą sceną: jos vyras guli Bastos naguose. Už deivės nugaros Skati atmušinėja nepaliaujamai atakuojančius paukščius ir kates. Džošas, nugara atsišliejęs į ąžuolo kamieną, rankose tartum beisbolo lazdą spaudžia šaką ir tranko ja visus, bent kiek labiau priėjusius artyn. Prie jo kojų gulinti Sofi lėtai juda ir sumišusi mirksi akimis.

Perenelė nužvelgė koridorių. Tolumoje buvo girdėti garsai, į kietą grindinį trinksintys žingsniai — artinosi daugiau sargybinių. Ji galėjo bėgti ir pasislėpti arba pasilikti ir kautis su sargybiniais. Jėgos pamažu grįžo, tačiau pasilikusi nepadėtų nei Nikolui, nei vaikams.

Perenelė vėl pažvelgė į vandenį. Tolumoje išvydo, kaip Hekatė kaunasi su Morgana ir jos paukščių būriais bei Bastos katėmis. Pastebėjo ir aplinkui Hekatę besisukiojantį Di. Kardas jo rankoje švytėjo akis rėžiančia mėlyna spalva. Už jų raudonoje ir žalioje ugnyje siautulingai liepsnojo Igdrasilas.

Kai ką Perenelė vis dėlto galėjo padaryti. Vilties maža ir pavojinga, be to, jeigu pasisektų, tai išnaudotų paskutiniąsias jėgas ir liktų visiškai silpna — negalėtų net apsiginti. Di palikti sargybiniai paprasčiausiai pastvertų ją ir nusineštų, kur tik nori.

Perenelė ilgai nesvarstė.

Apėjusi murzino vandens balą, moteris padėjo dešinę plaštaką ant kairiosios, atvertė delnu aukštyn ir susikaupė. Aura ėmė judėti, balta migla sklido per rankas, kaupėsi delne, skystėjo ir varvėjo visu kūnu. Raukšlėse ėmė švytėti sidabrinės žiežirbos. Jos kaupėsi suformuodamos rutulį, ėmė suktis ir vis didėjo lyg siūlų kamuolys vyniodamas baltus siūlus, besidriekiančius iš Perenelės auros. Rutulys akimirksniu užaugo sulig kiaušiniu, tada Perė vienu delno judesiu pamėtėjo auros energijos kamuolį tiesiai į balą. Ištarė tik du žodžius:

— Sofi, pabusk!