AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Nikolas Flamelis sekė žvilgsniu paskui Skati į būstą medyje nueinančius Sofi ir Džošą. Tiktai tada, kai už jų užsivėrė durys, bespalvės alchemiko akys sublizgo iš susijaudinimo. Tiek nedaug tetrūko: dar akimirka, ir Hekatė būtų pavertusi Džošą burbuliuojančia žalia marmalyne. Kažin ar būtų sugebėjusi atitaisyti, ką pridarė, rytą, vėl tapusi mergele. Reikia juos kuo greičiau išsivežti iš čia, kol per neišmanymą nepateko į bėdą.

Pakilęs nuo suskaldyto stalo, Flamelis vingiuojančiu takeliu patraukė prie tvenkinio. Perėjęs šaką, žengė ant siauro tako, toliau vedančio žeme. Apdžiūvusiame purve buvo matyti įsispaudę įvairiausi pėdsakai: šernolakių kanopos, kažkas panašaus į basų žmogaus kojų pėdsakus ir visai keisti, nematyti, lyg kanopų, lyg pirštuotų kojų įspaudai. Flamelis žinojo, kad yra sekamas, jo kiekvieną judesį stebėjo nematomų padarų akys. Alchemikas galėjo tik spėlioti, kad Torko Alta — tai tik maža dalis visų Hekatės sargybinių.

Pritūpęs tvenkinio pakrantėje, Nikolas giliai atsikvėpė ir pamėgino nors kiek nusiraminti. Tiesą sakant, tai tikriausiai buvo viena sunkiausių dienų gyvenime, įvykiai taip greitai keitė vienas kitą... Jautėsi tikrai pavargęs.

Nuo pat tos akimirkos, kai Di pagrobė Perenelę ir Kodeksą ir įvykių centre atsidūrė dvyniai, Flamelis neabejojo: pradeda pildytis viena pirmųjų pranašysčių, apie kurią perskaitė knygoje prieš penkis šimtus metų.

Du, kurie yra viena, ir vienas, kuriame yra viskas.

Kodekse netrūko tokių paslaptingų frazių ir nesuprantamų posakių. Dauguma buvo susiję su Danu Talio, vyresniųjų rasės tėvynės, dingimu, tačiau nemažai frazių skambėjo lyg pranašystės, skelbiančios tamsos vyresniųjų sugrįžimą, žmonijos pavergimą ir sunaikinimą.

Ateis laikas, ir Knyga bus paimta...

Šitos frazės aiškinti nereikėjo.

Ir karalienei priklausantis vyras sudarys sąjungą su varnomis...

Čia aiški užuomina į Daktarą Džoną Di, kažkada tarnavusį asmeniniu karalienės Elžbietos būrėju. Varnos... Tikriausiai tai Varnų deivė Morgana.

Vyresnieji paliks šešėlių karalystę...

Flamelis žinojo, kad Di jau keletą šimtmečių tarnauja tamsos vyresniesiems padėdamas sugrįžti ir atgauti valdžią žemėje. Nepatvirtintais duomenimis, tik iš gandų, tačiau teko girdėti, kad vis daugiau tamsos vyresniųjų palieka šešėlių karalystei ir pradeda tyrinėti žmonių pasaulį.

Tada nemirtingasis turi išmokyti mirtinguosius, ir du taps vienu, o vienas taps viskuo.

Pranašystėje minimas nemirtingasis — tai jis, Flamelis. Nė neabejojo tuo. Dvyniai — du, kurie taps vienu, — mirtingieji, kuriuos reikia išmokyti. Tačiau kol kas nepavyko išsiaiškinti, ką galėtų reikšti frazės pabaiga — vienas taps viskuo.

Aplinkybės nubloškė dvynius į alchemiko rankas. Flamelis buvo pasirengęs padaryti viską, kad tiktai jie nenukentėtų, ypač dabar, kai buvo aišku, kad jiems lemta suvaidinti svarbų vaidmenį kovoje su tamsos vyresniaisiais. Nikolas net neabejojo, kad atsivesti pas triveidę deivę dvynius Džošą ir Sofi, o dar kartu ir Skati — didžiulė rizika. Raudonplaukės kovotojos ir Hekatės nesantaika buvo senesnė nei daugelis civilizacijų. Be to, Hekatė — vieno pavojingiausių vyresniųjų duktė. Nenusakoma galia ir ypatingi gebėjimai suteikė Hekatei galimybę sužadinti magiškąsias galias, slypinčias kiekvienoje gyvoje būtybėje. Kaip ir daugelio vyresniųjų, deivės kūnas buvo priklausomas nuo saulės arba mėnulio ciklų. Baigiantis dienai ji pasendavo ir, galima sakyti, mirdavo kartu su paskutiniaisiais saulės spinduliais, tačiau tik išaušus vėl atgimdavo jauna mergina. Tokia keista savybė savaip paveikė jos mąstymą ir kartais net aptemdydavo protą. Atsitikdavo ir taip (ypač anksčiau), kad pasenusi Hekatė pamiršdavo, ką žadėjo jos jaunesnis pavidalas. Flamelis tikėjosi, jog pavyks susitarti su rytą pasirodysiančia jaunąja Hekate ir šioji sutiks sužadinti ypatingas dvynių galias.

Alchemikas žinojo, kad kiekviename žmoguje slypi daugiau ar mažiau magiškų galių. Kartą pažadinus, toliau jos augdavo ir didėdavo kiekvienam skirtingu tempu. Kartais — labai retai — taip nutikdavo net vaikams. Jie netikėtai imdavo demonstruoti nepaprastus gebėjimus: telepatiją, telekinezę ar abu šiuos talentus drauge. Kai kurie vaikai, supratę, kas vyksta, imdavo kontroliuoti ir toliau vystyti galias, o kiti taip niekada ir nesuprasdavo, kokie yra nepaprasti. Neprižiūrima ir nekontroliuojama energija iš tokių vaikų spinduliuodavo bangomis, pradėdavo judinti baldus, stumdyti žmones, palikdavo ženklus ant sienų ir lubų. Tai dažniausiai buvo vadinama poltergeistu. Nikolas žinojo, kad Hekatei sužadinus dvynių galias galėtų jiems perteikti per penkis šimtus metų sukauptas žinias. Tai ne tik padėtų jiems apsisaugoti, bet ir paruoštų ateityje laukiantiems įvykiams — kad ir kokie jie būtų.

Pasilenkęs prie pusmėnulio formos tvenkinio, Flamelis žiūrėjo į žalsvą vandenį. Raudoni ir balti dekoratyviniai karosai šmirinėjo vandens paviršiuje, o iš gilumos spoksojo buki žvilgsniai. Padarų veidai buvo labai panašūs į žmonių, tiktai burnos pilnos dantų lyg adatėlių. Prieš kišant pirštus į vandenį teko gerai pasvarstyti.

Magijos knygose paprastai teigiama, kad yra keturi pagrindiniai magijos elementai: oras, vanduo, žemė ir ugnis. Tačiau keletą šimtmečių domėjęsis Flamelis suvokė, kad yra dar viena, penktoji, magijos stichija. Penktoji, turbūt pati galingiausia, — laikas. Vyresnieji mokėjo valdyti visas stichijas, tačiau penktojo gaivalo paslaptis buvo atverta tiktai Kodekse... Tai ir buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl Di ir tamsos vyresnieji, su kuriais jis susidėjo, taip siekė pagrobti Kodeksą. Turėdami šią knygą, galėtų valdyti laiką.

Nikolas Flamelis su Perenele praleido daugelį metų studijuodami stichijos jėgas. Perė mokėsi įvairiausių kerėjimo būdų, o jis susikaupęs studijavo Kodekse perskaitytas teoremas ir formules. Pastarosios ir buvo alchemijos mokslo pagrindas. Pasinaudojęs formulėmis, Nikolas išmoko paversti metalą auksu, anglį — deimantais. Magijos čia iš tiesų labai nedaug. Reikia pripažinti, kad tai tikrai labai sudėtinga formulė. Ją sudarinėjant teko paplušėti ne vieną mėnesį, tačiau pats procesas juokingai paprastas. Vieną dieną jis buvo visiškai neturtingas, o kitą pasakiški turtai pranoko net drąsiausias svajones. Pasinaudojęs Perės patarimu, Nikolas šelpė gimtojo miesto, Paryžiaus, ligonines, įsteigė našlaičių prieglaudas ir mokyklas. Geri buvo laikai... Ne, ne šiaip geri, tai buvo puikūs laikai. Gyvenimas tuomet klojosi žymiai paprasčiau. Jiedu nieko nežinojo apie vyresniųjų rasę ir net neįtarė, kiek daug tamsių paslapčių slepia savyje Kodeksas.

Pastaruoju metu nutikdavo taip, kad Nikolas atsibusdavo ir gulėdavo nakties tyloje, o galvoje sukdavosi vienintelė mintis: jei tuomet būtų žinojęs apie Kodeksą tiek, kiek dabar, ar būtų ėmęsis ieškoti filosofijos akmens? Juk eidamas tyrinėjimų keliu, jis susipažino su vyresniųjų rase ir, kas blogiausia, su tamsos vyresniaisiais. Taip jo gyvenime atsirado ir Džonas Di. Nikolas su Pere buvo priversti suvaidinti savo mirtį ir, palikę Paryžių, praleisti pusę tūkstantmečio besislapstydami. Tačiau, kita vertus. Kodeksas atvėrė nemirtingumo paslaptį. Bemiegėmis naktimis Nikolas atsakydavo sau, kad netgi žinodamas, kiek problemų laukia, vis tiek būtų ėmęsis tyrinėti ir būtų tapęs alchemiku.

Tačiau būdavo ir tokių minučių, kaip dabar, kai sakydavo sau: „Ne... Netekau Perenelės, tikriausiai pražudysiu niekuo dėtus, nekaltus dvynius, ne tokią jau nekaltą Skati (nors ją ne taip lengva įveikti) ir, visai gali būti, kad pasaulis bus pasmerktas pražūčiai“

Nuo tos minties Nikolui pasidarė šalta. Mago Abraomo knyga iš pradžių pasirodė esanti pasakojimų, legendų, mitų ir pasakų rinkinys. Šimtmečiais trukę tyrinėjimai atskleidė, kad pasakojimai neišgalvoti, visos pasakos paremtos tikrais faktais, o tai, ką laikė legendomis ir mitais, tėra neišgalvotos istorijos apie kažkada egzistavusias būtybes ir įvykius.

Vyresniųjų rasė iš tiesų egzistavo.

Tai buvo būtybės, dažniausiai atrodančios kaip žmonės, tačiau turinčios dievų galių. Vyresnieji valdė žemę dešimtis tūkstančių metų, iki planetoje pasirodė žmonės. Pirmykščiai primityvūs žmonės garbino vyresniųjų rasę lyg dievus ir, perduodami tradicijas iš kartos į kartą, sukūrė mitus ir religijas, kuriose vyravo vienas ar keletas vyresniųjų. Visi Graikijos, Egipto, šumerų, Indijos, toltekų ir keltų dievai ir deivės — neišgalvoti, jie tikrai gyveno. Jų nebuvo labai daug, tiktai skirtingose pasaulio vietose tie patys vyresnieji buvo pavadinti skirtingais vardais.

Vyresniųjų rasė skilo į dvi grupes: vieni bendravo su žmonėmis, padėjo jiems, o kiti žmones laikė maistu arba, geriausiu atveju, vergais. Šių dviejų grupių kova truko šimtmečius. Kartais mūšiuose dalyvaudavo ir žmonės. Jų žygdarbiai apdainuoti legendose apie Gilgamešą, Kuhuliną, Atlantą ir Hipolitę, Beovulfą ir Ilją Muromietį.20

Pagaliau, kai jau tapo aišku, kad tolesnis karas gali visai sunaikinti planetą, paslaptingasis Abraomas, panaudojęs labai galingus kerus, išvijo vyresniųjų rasę iš žemės. Net ir tuos, kurie globojo žmones. Dauguma, kaip Hekatė, visai noriai pasitraukė į šešėlių karalystes, kurias susikūrė patys, ir labai retai arba visai nebendraudavo su žmonėmis. Kiti, tokie kaip Morgana, nors ir gerokai susilpnėjusi, vis dar užklysdavo į žmonių pasaulį ir darė viską, kad tik susigrąžintų turėtą valdžią. Buvo ir tokių vyresniųjų, kurie, kaip Skati, gyveno tarp žmonių neišsiduodami, kas tokie esą. Laikui bėgant Flamelis suprato, kad Kodekse užrašyti užkeikimai išvarė vyresniuosius, tačiau yra ir tokių, kurie padės jiems sugrįžti.

Grįžus tamsos vyresniesiems, tarp pusdievių padarų vėl įsiplieskęs karas per kelias valandas nušluotų nuo žemės paviršiaus dvidešimt pirmojo amžiaus civilizaciją. Taip jau buvo atsitikę ir anksčiau, mitologijoje ir istorijoje tas įvykis vadinamas tvanu.

Di jau turi knygą, tetrūksta tik dviejų puslapių, kuriuos Nikolas Flamelis nešiojasi prie krūtinės. Norėdami atgauti Kodekso puslapius, Di ir Morgana pasiryžę padaryti bet ką — jų niekas nesustabdys.

Flamelis visai nukabino nosį — nebežinojo ko griebtis. Kaip būtų puiku, jei šalia stovėtų Perenelė... Ji tikrai ką nors sugalvotų.

Į vandens paviršių išsiveržė burbulas: „Ponia prašo pasakyti...“ Pakilo ir paviršiuje sprogo dar vienas: „...kad jai nieko bloga nenutiko“

Flamelis atšoko nuo vandens. Iš gelmės vis kilo ir sproginėjo oro burbuliukai, paviršius pasidengė migla. Migloje ėmė ryškėti kontūrai, netikėtas pavidalas, pagyvenęs vyras, vilkintis apsaugininko uniformą. Šešėlis sukiojosi virš vandens. Besileidžianti saulė švietė į vandens lašelius, o tie žibėjo visomis vaivorykštės spalvomis.

— Ar tu vaiduoklis? — paklausė Flamelis.

— Taip. Ar bent jau buvau, kol ponia Flamel išlaisvino.

— Pažįsti mane? — Nikolas pagalvojo, kad tai galėtų būti ir Di pasiuntinys, tačiau tą mintį vijo iš galvos. Džonas Di — galingas burtininkas, tačiau Hekatės apsaugos niekaip nebūtų įveikęs.

Migla šastelėjo į šalį ir sutirštėjo.

— Taip, pone, manau, kad pažįstu. Esate Nikolas Flamelis, alchemikas. Ponia Flamel paprašė susirasti jus. Ji pamėtėjo mintį, kad greičiausiai jus surasiu čia, šitoje šešėlių karalystėje, nes nugirdo Di kalbantis ir minint šią vietą.

— Ji sveika? — skubiai paklausė Nikolas.

— Taip. Tas neūžauga vyras, vadinamas Džonu Di, jos prisibijo. O štai kita moteris — nė kiek.

— Kokia moteris?

— Aukšta, vilkinti juodų plunksnų apsiaustą.

— Morgana, — susiraukė Flamelis.

— Aha, štai ta žinia, kurią turiu perduoti... — iš tvenkinio iššokusi žuvis sujudino miglą, ir toji kaip dėlionė išsisklaidė smulkiomis dalelėmis. Vaiduoklį vis dar buvo galima įžvelgti. — Ponia Flamel sakė, kad jums reikia išvykti... ir kuo greičiau, tiesiog dabar. Varnų karalienė kaupia pajėgas ir ketina įsiveržti į šešėlių karalystę.

— Nieko neišdegs. Ji juk priklauso antrajai kartai — neturi tiek galios.

Vėl šoktelėjo žuvis, vandens lašeliai migloje visai išsisklaidė. Balsas tolo, kol liko tik šnabždesys. Flamelis dar spėjo išgirsti:

— Ponia Flamel sakė, kad Varnų karalienė ketina pažadinti Bastą.