DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Daktarą Džoną Di ėmė siutas. Viskas slydo iš rankų. Panašu, kad jam teks rimtai įsitraukti į mūšį.

Flameliui, Skati ir dvyniams pavyko pabėgti iš degančio medžio, dabar jie kovėsi kitoje lauko pusėje. Ne toliau nei už kelių šimtų metrų, tačiau Di negalėjo pasiekti jų — būtų tekę kirsti visą mūšio lauką. Paskutinieji Torko Altos šernolakiai ir šernų, ir žmonių pavidalais kovojo su kačiažmogiais ir paukščiagalviais padarais. Drakonai jau buvo nugalėti. Iš pradžių jie pridarė nemažai sumaišties tarp kačių ir paukščių, tačiau sparnuotosios gyvatės ant žemės judėjo nerangiai ir griozdiškai, todėl sykį nutūpusios jau nebepakildavo. Didžiulė Torko Altos armija taip praretėjo, kad Di spėjo, jog po kokios valandos Šiaurės Amerikoje nebebus likę nė vieno gyvo Torko Altos šernolakio.

Tačiau laukti taip ilgai Džonas Di negalėjo. Teks eiti prie Flamelio neatidėliojant. Reikia kuo greičiau susigrąžinti išplėštus Kodekso lapus.

Tūnodamas slėptuvėje už tankiai sužėlusių krūmų, Di stebėjo vyresniąsias. Hekatė, apsupta paskutiniųjų Toro Altos sargybinių, stovėjo būsto — medžio prieangyje. Kol šernolakiai atmušinėjo paukščių ir kačių puolimus, ji kovojo su Morgana ir Basta.

Trys vyresniosios nekreipė dėmesio į pusiau sužmogėjusių gyvūnų kovas aplinkui. Paprastam žmogui, stebinčiam jas, galėjo atrodyti, kad trijulė tiesiog spokso viena į kitą. Tačiau Di pastebėjo susirinkusius virš Igdrasilo purpurinius papilkėjusius debesis, matė, kaip baltos ir auksaspalvės gėlės, sužydusios aplinkui medį, sunyko, nuvyto ir dar po akimirksnio pavirto juoda pliurze. Pastebėjo ir tai, kad iki blizgėjimo nupoliruoti akmenys pasidengė bjauria grybiena. Nusišypsojo — laukti liko nebeilgai. Ar ilgai viena Hekatė gali atsilaikyti prieš dvi tamsos vyresniąsias — tetą ir dukterėčią?

Tačiau nebuvo panašu, kad deivė nors kiek silpnėtų.

Staiga ji smogė atsakomąjį smūgį.

Neįmanomai pradvokęs nuo degančio Igdrasilo dūmų oras, rodos, nė nejudėjo, tačiau Di pamatė, kaip nežinia iš kur atsiradęs vėjas pakėlė ir vos nenuplėšė nuo Morganos pečių apsiausto, o didžiulė Basta vos nepargriuvo ir tik palenkusi galvą ir pasvirusi pirmyn atlaikė smūgį. Blizgantis Hekatės drabužis akinamai spindėjo ir mainė spalvas.

Jausdamas širdyje augantį nerimą, Di stebėjo, kaip vystančią žolę užtemdo didžiulis tamsus šešėlis, mažyčių juodų musių spiečius tirštai nutupia Bastos kailį, lenda į ausis ir nosies šnerves. Įniršusi Basta sustaugė ir trindamasi veidą, svirduliuodama pasitraukė atgal. Neiškentusi krito ant žemės ir mėgindama išsivaduoti nuo įkyrių vabzdžių ėmė voliotis aukštoje žolėje. O musių skrido vis daugiau, jų gretas papildė dar ir rudosios skruzdėlės bei vorai atsiskyrėliai. Vabzdžiai ropojo iš žolės ir kandžiojo Bastos kūną. Atsistojusi keturiomis ji atvertė galvą ir sustugo, o paskui raičiodamasi, trindama šonus į žolę nulėkė per visą lauką. Galų gale, tikėdamasi kaip nors atsikratyti geliančių ir kandančių mažyčių padarėlių, tekštelėjo į balą. Kai tamsus dūzgiantis spiečius pakilo ir paliko ją ramybėje, buvo nulėkusi gal per pusę lauko. Basta piktai kasėsi snukį, rankas, įrėždama ilgus raudonus dryžius, paskui pašoko ir nubėgo atgal prie Igdrasilo. Vabzdžių spiečius, dar tankesnis, sudūzgė ir atsisuko prieš ją.

Tuo metu Di suabejojo... Gali būti, tiktai gali būti, kad Hekatė ims ir laimės. Išskirti Bastą ir Morganą buvo išmintingas žingsnis, o neleisti Bastai sugrįžti atgal — tiesiog genialu.

Supratusi, kad nebegali grįžti prie Igdrasilo, Kačių deivė įniršusi šnypštė, o paskui apsisukusi nuliuoksėjo ten, kur Flamelis, Skati ir dvyniai bandė apsiginti. Di matė, kaip ji, liuoktelėjusi iš neįtikėtinai toli, parmetė alchemiką ant žemės.

„Pagaliau yra kuo pasidžiaugti“, — mąstė Džonas. Net nusišypsojo patenkintas, tačiau šypsena greitai išblėso... Flamelis vis dar kitoje lauko pusėje. Kaip prasibrauti pro Hekatę?

Nors Igdrasilas liepsnote liepsnojo, kamienas virto degėsiais, lapai raitėsi, šakos nuo karščio rangėsi ir traškėjo, lipnūs užvirę medžio syvai tiško iš lūžtančių šakų, atrodė, kad Hekatės jėgos nė kiek nemažėja. Di iš nevilties net sugriežė dantimis. Kiek teko girdėti, tai Hekatė užaugino medį suteikdama jam šiek tiek savo gyvybinių jėgų. Atsidėkodamas medis atnaujindavo ir papildydavo deivės galias. Sudeginti medį buvo Di mintis. Jis įsivaizdavo, kad medžiui sudegus deivė neteks jėgų. Tačiau, pasirodo, atsitiko priešingai. Liepsnojantis medis taip supykdė deivę, kad ji pasidarė mirtinai pavojinga. Kai Di pamatė, kaip piktai šypsantis persikreipia Hekatės lūpos, kaip Morgana svyruodama traukiasi atgal, tapo aišku, kad čia, pačios sukurtoje šešėlių karalystėje, triveidė deivė yra neįveikiama.

Di nusprendė, kad atėjo metas veikti jam.

Slapstydamasis medžių šešėliuose ir aukštoje žolėje, apėjo aplinkui galingą Igdrasilo kamieną. Teko susikūprinti, kad jo nepastebėtų išniręs iš krūmų didžiulis Torko Altos šernas. Ant šerno šonų karojo koks tuzinas nagais įsikabinusių kačiažmogių ir dvigubai tiek paukščiagalvių padarų.

Priešingoje medžio pusėje, nei kad kovojo Hekatė ir Morgana, Di išlindo iš krūmokšnių. Pažvelgęs į dešinę pamatė, kad aplinkui Flamelį kažkas vyksta: į visas puses laksto katės ir paukščiai... paprasti kiemo katinai, nedideli paukšteliai, visai ne tie, į žmones panašūs padarai. Morganos ir Bastos užkeikimas sklaidėsi. Nejaugi Hekatė tokia galinga? Reikia kuo greičiau visa tai baigti.

Daktaras Džonas Di laikė iškėlęs savo trumpaašmenį kardą. Murzinai mėlyna šviesa žaidė ant kardo ašmenų. Vieną akimirką senoviniai kardo ašmenys — akmeniniai, ne geležiniai — sudūzgė, lyg papūtus vėjui. Aplink rankeną besisukančios gyvatės sušnypštė ir ėmė rangytis.

Tvirtai suspaudęs rankeną, Di įsmeigė kardo galą į gumbuotą Igdrasilo žievę ir... smarkiai paspaudė.

Ekskaliburas smigo į medį kaip į sviestą, be jokio pasipriešinimo sulindo iki pat rankenos. Kurį laiką lyg ir nieko nevyko, o paskui Igdrasilas sudejavo. Sklido toks garsas, tartum aimanuotų sužeistas žvėris: iš pradžių riaumojimas, paskui gailus inkštimas. Toje vietoje, kur kyšojo kardo rankena, išryškėjo mėlyna dėmė. Lyg išsiliejus rašalui, dėmė plėtėsi ir varvėjo per žievę žemyn, gėrėsi į žemę. Ta pati bjauriai mėlyna šviesa liejosi į kiekvieną plyšelį medienoje, maišėsi su medžio syvais ir kilo kamienu aukštyn. Igradrasilo dejonės skambėjo vis graudžiau, kol pagaliau garsas tapo žmogaus ausiai neištveriamas. Dar likę gyvi Torko Altos šernolakiai užsiėmę ausis krito ant žemės raičiodamiesi iš skausmo, paukščiagalviai sumišę blaškėsi, o kačiažmogiai pratisai šnypštė ir kniaukė.

Mėlyna dėmė išplito aplinkui medį, viskas pasidengė žvilgančiu ledo kristalų sluoksniu. Ledas atspindėjo šviesą, viskas aplinkui mirgėjo mėlynai juodomis ir žaliai purpurinės spalvos vaivorykštėmis.

Riebi dėmė vis kilo aukštyn medžio kamienu, pasiekė šakas. Viskas pakeliui apsitraukė ledo kristalais. Net ugnis nepajėgė atsispirti mėlynajam ledui. Išsidraikę liepsnų liežuviai sustingo, paskui suskilinėjo tarsi ledas tvenkinio paviršiuje ir po kelių akimirkų pasklido ore žiburiuojančiomis dulkėmis. Mėliui palietus lapus, šie sukietėję lūžo nuo šakelių ir krito žemyn. Ne taip, kaip švelniai pasisukiodami paprastai krinta medžių lapai, o greitai, vienas po kito, smigo į žemę kaip varvekliai ir žvangėdami dužo. Suledėjusios storos medžio šakos lūžo ir su trenksmu palietusios žemę taip pat virto duženomis. Di atšoko į šoną, kad neprispaustų krintanti didžiulė ledinė šaka. Čiupęs kardo rankeną, ištraukė jį iš senojo medžio kamieno ir nubėgo į saugią vietą.

Igdrasilas buvo vos gyvas. Nuo kamieno, kaip nuo tirpstančio ledkalnio nuolaužos, didžiuliais lopais luposi suledėjusi žievė.

Buvęs nuostabus šešėlių karalystės gamtovaizdis virto ledo duženų šiukšlynu.

Saugodamasis krintančių ledinių šakų, Di apibėgo aplink medį, būtinai norėdamas pamatyti Hekatę.

Triveidė deivė buvo bemirštanti.

Hekatė nė nekrustelėdama stovėjo po ledėjančiu Igdrasilu. Trys jos veidai — mergaitės, moters ir senolės — nenusakomu greičiu keitė vienas kitą. Keitėsi taip greitai, kad negalėjai atskirti, kada kuris veidas pasirodo: jaunos akys sužibėdavo sename veide, mergaitės galva pasirodydavo ant seno kūno, o moters kūnas — su mergaitės rankomis. Jos besimainančių spalvų drabužis neteko spalvingumo ir dabar juodavo, lygiai kaip ir Hekatės oda.

Di ir Morgana stovėjo gretimais ir tylėdami stebėjo. Prie jų pribėgo Basta, ir trijulė mėgavosi paskutiniosiomis Hekatės ir Igdrasilo gyvenimo akimirkomis.

Pasaulio medis jau beveik visas pamėlynavo ir pasidengė ledo kiautu. Suledėjusios šaknys vertėsi laukan iš žemės išrausdamos aplinkui duobes, gadindamos lygų paviršių. Galingame kamiene atsivėrė skylės, pro kurias buvo matyti apvalūs kambariai, dabar jau virtę ledo celėmis.

Hekatės pasikeitimai šiek tiek sulėtėjo, nes mėlynoji dėmė jos kūnu plito lėtai. Oda kietėjo, aižėjo ir traukėsi po ledo kiautu.

Morgana dėbtelėjo į kardą, kurį Di vis dar laikė iškėlęs, ir greitai nusisuko.

— Net po šitiek metų tarnystės mums, pasirodo. Daktare Di, dar turi kuo mus nustebinti, — ramiai pasakė ji. — Nežinojau, kad turi Ledo kardą.

— Labai džiaugiuosi, kad jį atsivežiau, — atsiliepė Di, taip ir nepaaiškindamas Morganai, iš kur gavo kardą. — Atrodo, kad Hekatė turėjo daugiau galių nei galvojome. Bet galų gale bent jau vienas spėjimas pasitvirtino — jos galia susijusi su medžiu.

Iš Igdrasilo teliko didžiulis ledo luitas. Hekatė stovėjo visa pasidengusi kietu ledo luobu, tačiau geltonos akys vis dar švietė ir spindėjo kaip gyvos. Medžio viršūnė ėmė tirpti, murzinas vanduo, lediniame kamiene prasigrauždamas griovelius, tekėjo žemyn.

— Kai išvydau, kad Hekatė gali įveikti jūsų kerus, nutariau tuojau pat kažko griebtis, — pasakojo Di. — Mačiau, kaip katės ir paukščiai atgauna savo pirminį pavidalą...

— Tai visai ne Hekatės darbas, — su baisiu laukiniu akcentu staiga suurzgė Basta.

Morgana ir Di atsisuko į Kačių deivę. Toji, pakėlusi pūkuotą leteną, nagais rodė į kažką kitapus lauko.

— Tai mergaitė, kalbanti kažkieno vardu. Tas kažkas, žinantis mano tikruosius vardus, pasinaudojo mergaitės aura ir švaria energija — štai kas panaikino mūsų kerus.

Nusisukęs Di pažvelgė į kitą lauko pusę, kur anksčiau matė po ąžuolu stovinčius Flamelį, Skati ir dvynius. Ketveriukės nebuvo nė ženklo. Jau norėjo užsiundyti likusius kačiažmogius ir paukščiagalvius, kad juos pasivytų, bet dėmesį patraukė Senuhetas. Apsitaškęs purvu ir krauju, nors neatrodė, kad tai būtų jo kraujas, pametęs vieną lenktų bronzinių kardų, vyras svirduliavo. Rankoje likęs kardas buvo skilęs perpus.

— Flamelis pabėgo, visi kiti — taip pat, — uždusęs pratarė Senuhetas. — Sekiau iki šešėlių karalystės ribų. Jie bando pavogti mūsų mašiną, — piktai pridūrė.

Staugdamas iš įsiūčio Di apsisuko ir sviedė Ekskaliburo kardą į senąjį Igdrasilą. Akmeniniai ašmenys stuktelėjo į pasaulio medžio liekanas. Suskambo didingas varpo aidas — vienišas, giedras ir aiškus, tartum pakibo ore... Igdrasilas pradėjo skilinėti. Trūkinėjo išilgai, atsivėrusių įskilimų kraštus plovė murzinos ašaros. Plyšiai vis gilėjo ir platėjo, žiojėjo nelygūs kraštai. Greitai visas medžio kamienas pasidengė trūkių raizginiu. Igdrasilas skilo gabalais ir byrėjo ant suledėjusios Hekatės sutrindamas ją į dulkes.