TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Daktaras Džonas Di pagaliau atvyko į Ohaju. Paskutiniai saulės spinduliai rausvino Topa Topa kalnus, nuo kurių tįso ilgi šešėliai. Keliavo visą dieną, jautėsi pavargęs, piktas ir ieškojo, ant ko čia išsilieti.

Hekatės šešėlių karalystėje visiškai išsikrovė telefono akumuliatorius. Teko sugaišti beveik valandą, kol surado telefoną ir paskambino į savo biurą. Dar pusantros valandos buvo priverstas nervintis sėdėdamas šalikelėje, kol jo ieškanti vairuotojų komanda šukavo Milo slėnio apylinkių kelius. Galų gale grįžo į Enocho įmonių komplekso biurą, esantį miesto centre. Laikrodis rodė beveik pusę dešimtos.

Tenai sužinojo, kad Perenelė jau perkelta į Alkatraso kalėjimą. Kompanija ką tik įsigijo salą iš Valstijų ir uždraudė joje lankytis visuomenei. Restauracijos darbus tęsė toliau. Dokumentuose buvo skelbiama, kad ši vieta bus paversta gyvuoju istorijos muziejumi. Iš tiesų Di ketino pasinaudoti kalėjimu kaip vienu saugiausių pasaulyje. Di pagalvojo, kad gal reikėtų nuskristi į salą ir pasikalbėti su Perenele, tačiau paskui mintį atmetė — būtų tiktai laiko gaišimas. Dabar svarbiausia — Kodekso puslapiai ir dvyniai. Nors Basta liepė, jei nepavyktų pagrobti, nužudyti juos, Di turėjo kitų planų.

Džonas žinojo, kokia yra žymioji Abraomo knygos pranašystė. Vyresnieji žinojo, kad atsiras dvyniai „du, kurie yra viena, ir vienas, kuris yra viskas“. Vienas — pasauliui išgelbėti, kitas — jam sunaikinti. Bet kuris kuriam tikslui, Di nežinojo. Gal galima jų galias pakeisti, iškreipti primetant mokymą ir taisykles? Staiga surasti berniuką tapo netgi svarbiau nei atgauti išplėštus Kodekso puslapius. Jam reikia pavergti tą auksinę aurą.

Daktaras Džonas Di dvidešimtojo amžiaus pradžioje kurį laiką gyveno Ohajuje, tada dar vadinamu Nordhofo miestu. Di dalyvavo grobstant Čumašu kapinynus — ten buvo gausu puikių ginklų. Neapkentė Ohajaus. Tai buvo per mažas, per daug nuošalus miestelis, vasarą būdavo nepakeliamai karšta. Di visuomet jautėsi laimingesnis didžiuosiuose mietuose, kur žymiai lengviau tapti nematomam ir niekam nežinomam.

Iš San Fransisko į Santa Barbarą perskrido kompanijos sraigtasparniu, o tenai, mažame oro uoste, išsinuomojo nenusakomos išvaizdos Fordą. Vairavo visą kelią iki pat Ohajaus. Atvyko, kai saulė jau leidosi išpiešdama miestą ilgais grakščiais šešėliais. Prabėgus beveik šimtmečiui, Ohajus atrodė labai pasikeitęs, tačiau... Di vis tiek nekentė šio miesto.

Pasukęs mašiną į Ohajaus prospektą, sulėtino greitį. Flamelis ir visi kiti — čia pat, jautė tai. Tačiau reikia būti atsargiam. Jei jis jaučia juos, tai jie taip pat pajus, kad Di jau čia — ypač alchemikas ir Skati. Be to, Di nė nenumanė, ką gali padaryti Endoro ragana. Jį neramino tai, kad tiek laiko nė neįtarė apie jos egzistavimą. Ji, seniausia vyresnioji, gyveno pačioje pašonėje, Kalifornijoje, o Di manė žinąs, kur gyvena visi svarbiausi vyresnieji ir nemirtingieji žmonės. Truputį neramino ir tai, kad visą dieną nepavyko susisiekti su Morgana. Svarstė, ar tai reikšminga. Skambinėjo jai visą kelią, tačiau deivė nesiteikė atsakyti. Gali būti, kad ji naršė internete, apsipirkinėjo arba žaidė kokį nors nepabaigiamą strateginį žaidimą — turėjo priklausomybę. Di nežinojo, kur dingo Basta, tačiau jam tai ir nerūpėjo. Kačių valdovė išgąsdino, o tuos, kurie išdrįsdavo taip padaryti, Di dažniausiai sunaikindavo.

Flamelis, Skati ir dvyniai šiame mieste — bet kur? Tai galėjo būti bet kuri vieta.

Di leido šiek tiek energijos nusroventi į aurą. Teko užsimerkti, nes akys staiga paplūdo ašaromis. Pamirksėjo, kad nustotų ašaroti. Pro šalį važiuojantys, gatvę kertantys, šaligatviu žingsniuojantys žmonės sušvito įvairių spalvų auromis. Kai kurios auros tebuvo lyg perregimos spalvotų dūmų sruogelės, kitos ryškėjo lyg tamsios dėmės arba murzinų, sumišusių spalvų sluoksnis.

Pagaliau juos aptiko visiškai netyčia... Važiavo Ohajaus prospektu ir tuojau pat už parko pastebėjo Fokso gatvėje stovintį juodą Hamerį. Privažiavęs pasistatė automobilį už jo. Tik išlipęs iš mašinos, iš karto pajuto nuo parko sklindančios auksinės auros dvelksmą. Kažkur prie fontano. Di nusišiepė, nors nieko juokinga nebuvo.

Šį kartą nepaspruks!

Džošas Niumenas sėdėjo parke, šalia fontano, esančio priešais antikvarinę parduotuvėlę, ir spoksojo į vandenį. Pačiame stačiakampio baseinėlio viduryje stovėjo du vienas už kitą didesni gėlės formos dubenys. Iš aukščiausiai esančio švirkštė vanduo, liejosi per kraštus į žemiau esantį didesnį indą. Šiam prisipildžius, vanduo sruveno į baseinėlį. Tekančio vandens garsas gožė šalia esančios gatvės triukšmą.

Džošas jautėsi toks vienišas ir sutrikęs.

Kai ragana privertė išeiti iš antikvarinės parduotuvės, vaikinas nužingsniavo pro visas kitas pavėsyje išsirikiavusias parduotuvėles ir sustojo priešais ledainę. Suviliojo šokolado ir vanilės kvapai. Stovėjo lauke ir skaitė meniu siūlomus egzotinių skonių ledus. Prisiminęs stebėjosi, kodėl jo sesers aura kvepėjo vaniliniais ledais, o jo — apelsinais. Juk mergina net nemėgo ledų, o jis mielai smaližiaudavo.

Pirštu bedė į meniu: mėlynių ledai su šokolado gabalėliais.

Įsikišo ranką į džinsų užpakalinę kišenę ir pajuto, kaip apima baimė — piniginės kišenėje nebuvo. Paliko ją mašinoje? Lyg ir ne... Susimąstęs pastovėjo.

Tiksliai prisiminė, kur paliko piniginę.

Paskutinį kartą matė ją kartu su nebeveikiančiu mobiliuoju, iPod ausinuku ir kompiuteriu ant grindų, prie lovos kambaryje, Igdrasile. Pamesti piniginę — labai blogai, bet palikti kompiuterį — tai jau katastrofa. Visi elektroniniai laiškai, klasės žinutės, beveik parašytas vasaros projektas, trejų pastarųjų metų fotografijos, kalėdinė kelionė į Kankuną ir beveik šešiasdešimt gigabaitų mp3 muzikos. Neprisiminė, kada paskutinį kartą viską išsaugojo kompaktinėse plokštelėse, bet tikrai senokai.

Jausdamasis visiškai apgailėtinai nupėdino iki kampo, prie šviesoforo perėjo per gatvę, praėjęs paštą pasuko į kairę ir nusliūkino į parką.

Ausinukas — jo tėvų kalėdinė dovana. Ką jiems paaiškins, kaip pametė? Be to, ausinuko kietajame diske buvo beveik trisdešimt gigabaitų muzikos.

Blogiau už viską — pamestą kompiuterį, grotuvą ir piniginę — atrodė telefono netektis. Čia tai visiškas košmaras. Jame visi draugų numeriai. Tikrai žinojo, kad niekur daugiau neužsirašė jų. O kaip be elektroninio pašto adresų ir telefono numerių juos kada nors susiras? Kaip susisieks? Tėvai dažnai keliavo, tekdavo kraustytis ir retai kada pavykdavo toje pačioje mokykloje pasimokyti daugiau nei vieną ar du semestrus. Vaikai lengvai susidraugaudavo — ypač Sofi — ir vis dar bendravo su tais, su kuriais kažkada teko mokytis. Draugų turėjo šen ir ten, visoje Amerikoje.

Nuošaliai, prie pat įėjimo į parką, pastebėjo vandens fontanėlį ir pasilenkė atsigerti. Sienoje virš fontanėlio buvo įtaisyta metalinė liūto galva, o po ja — nedidelė metalinė plokštelė su žodžiais: „Meilė — gyvenimo vanduo, gerk ją godžiai“. Ledinis vanduo sroveno per lūpas. Atsigėręs Džošas atsitiesė ir pažvelgė atgal į parduotuvę. Įdomu, kas vyksta viduje? Jis vis dar myli seserį, bet ar Sofi vis dar myli jį? Ar dar gali mylėti dabar, kai jis toks... paprastas?

Libio parke buvo ramu. Džošas girdėjo, kaip netoliese esančioje žaidimų aikštelėje bėgioja vaikai, jų balsai atrodė tokie ploni ir nutolę. Pavėsyje ant suolelio susirinko trijulė vienodai apsirengusių senukų: su berankoviais marškiniais, ilgais šortais, baltomis kojinėmis ir sandalais. Vienas jų duonos trupiniais lesino keturis storus ir tingius balandžius. Džošas atsisėdo ant žemo fontano krašto ir pasilenkęs įkišo į vandenį ranką. Po slegiančio karščio vanduo atrodė maloniai vėsus. Šlapiais pirštais perbraukė plaukus ir pajautė, kaip kaklą kutena tekantys vandens lašeliai.

Ką dabar daryti?

Ar iš viso gali ką nors padaryti?

Truputį daugiau nei dvidešimt keturios valandos jo ir sesers gyvenimus pakeitė visiškai nesuvokiamai. Tai, ką anksčiau laikė linksmomis pasakėlėmis, pasirodo, buvo tiesa. Mitai tapo istorija, legendos tapo faktais. Kai Skati papasakojo, kad paslaptingasis Danu Talis — tai Atlantida, vos nesusijuokė jai į akis. Atlantida tebuvo pasaka. Bet jei Skati ir Hekatė, Morgana ir Basta — tikros, tai ne mažiau tikras ir Danu Talis. Jo tėvų darbas — archeologija — staiga pasirodė bevertis.

Giliai širdyje Džošas suvokė, kad neteko dvynės sesers, vienintelio žmogaus, kuriuo galėjo pasikliauti. Vienintelio pastovaus dalyko gyvenime... Sofi pasikeitė taip stipriai, kad vaikinas net nemėgino suprasti. Kodėl Hekatė nesužadino ir jo galių? Juk galėjo reikalauti, kad sužadinimą pirmiausia atliktų jam. Koks jausmas būti tokiam galingam? Į galvą atėjo vienintelis palyginimas — tai kažkas panašaus, kaip būti didvyriu, superherojumi. Džošas, net ir matydamas, kaip jai bloga, pavydėjo seseriai paaštrėjusių pojūčių.

Akies krašteliu pastebėjo, kaip ant kito fontano krašto atsisėdo vyras, tačiau nekreipė į jį dėmesio. Užsimiršęs įsispoksojo į vieną nudužusį mėlynos plytelės kampą. Plytelėmis buvo apklijuotas visas fontanas, prie kurio sėdėjo.

Ką daryti?

Jokia kita mintis neatėjo galvon, tik klausimas, ką daryti...

— Ar tu taip pat nukentėjai?

Praėjo kiek laiko, kol Džošas suvokė, kad prakalbo vyras, sėdintis prie fontano, iš dešinės. Vaikinas atsistojo, nes vienintelė auksinė taisyklė: su visokiais bjaurybėmis nesikalbėti, neatsakinėti į jų klausimus — ir niekada neįsivelsi į jokį pokalbį.

— Panašu, kad visi tapome Nikolo Flamelio aukomis.

Nustebęs Džošas sužiuro... priešais sėdėjo daktaras Džonas Di — žmogus, kurio tikėjosi niekada nebepamatyti. Paskutinį kartą Di regėjo šešėlių karalystėje, rankoje laikantį Ekskaliburo kardą. Dabar, keistai netikdamas šioje vietoje su tuo nepriekaištingai pasiūtu pilku kostiumu, sėdėjo tiesiai prieš jį. Tikėdamasis pamatyti golemus, žiurkes ar net pačią Morganą, besislapstančią šešėlyje, Džošas skubiai apsižvalgė aplinkui.

— Aš vienas, — mandagiai šypsodamas maloniu balsu pasakė Di.

Džošas karštligiškai svarstė, ko čia griebtis. Reikėjo bėgti pas Flamelį, įspėti jį, kad Di jau Ohajuje. Pagalvojo, kuo tai baigtųsi, jei dabar apsisuktų ir nubėgtų. Ar Di išdrįstų jį stabdyti visų šių žmonių akivaizdoje panaudodamas kerus? Džošas pažvelgė į tris senukus ir dingtelėjo, kad tie gal net nepastebėtų, jei Di staiga vidury Ohajaus paverstų jį drambliu.

— Žinai, kaip seniai vaikausi Nikolą Flamelį arba Niką Flemingą, arba dar bet kuriuo iš šimto vardų pasivadinusį, tačiau tą patį vyrą? — ramiai ir draugiškai kalbėjo Di, atsilošęs atgal ir braukdamas per vandenį dailiai sutvarkytais nagais. — Beveik penkis šimtus metų. Vis pavykdavo išsprūsti. Jis klastingas ir pavojingas. 1666 metais, kai jau beveik susekiau Londone, jis sukėlė gaisrą ir vos nesudegino viso miesto.

— Flamelis pasakojo, kad gaisrą sukėlei tu, — paprieštaravo Džošas. Bijojo Di, tačiau, nepaisant to, buvo smalsu. Kažkodėl staiga prisiminė Flamelio duotą patarimą, vieną pirmųjų: „Niekas nėra taip, kaip atrodo. Klausinėk!“

Džošas nusistebėjo, gal tą patį patarimą reikėtų pritaikyti ir alchemikui? Saulė jau buvo nusileidusi ir prietemoje pastebimai atvėso. Džošas sudrebėjo. Senukų trijulė, nė nepažvelgusi į jį, nupėdino savais keliais. Jiedu su Di liko dviese. Keista, tačiau, stovėdamas visai šalia šio vyro, nejautė jokios grėsmės.

Plonas Di lūpas nušvietė šypsnys.

— Flamelis niekuomet ir niekam nepasakoja visko, — kalbėjo vyras. — Pusė to, ką jis pasakoja, yra melas, o kita pusė irgi nevisiška tiesa.

— Nikolas sakė, kad jūs tarnaujate tamsos vyresniesiems. Kai tik turėsite visą Kodeksą, jie užvaldys pasaulį.

— Tiksliai pasakyta, — nustebino Džonas Di. — Tiktai Nikolas teisybę pakreipė truputėlį savaip. Taip, tarnauju vyresniesiems. Taip, mėginu atgauti Abraomo knygos, dar vadinamos Kodeksu, išplėštus paskutiniuosius lapus. Tačiau tik todėl, kad Flamelis ir jo žmona pagrobė šią knygą iš Luvro bibliotekos.

— Jis pavogė knygą?

— Papasakosiu apie Flamelį, jei nori, — kantriai kalbėjo Di. — Net neabejoju, kad jis tau pasakojo apie mane. Jis yra daug kuo buvęs: gydytoju, virėju, knygų pardavėju, kareiviu, kalbų ir chemijos mokytoju, teismo tarnautoju ir vagimi. Dabar yra tas, kuo ir buvo visuomet, — melagis, šarlatanas ir vagis. Pasivogė knygą iš Luvro, kai sužinojo, kad joje slypi ne tik nemirtingumo gėrimo paslaptis, bet ir Filosofijos akmens formulė. Kiekvieną mėnesį gaminasi nemirtingumo gėrimą sau ir Perenelei, kad nepasentų, liktų tokio paties amžiaus, kaip tada, kai pirmą kartą to gėrimo išgėrė. Naudojasi Filosofijos akmens formule, kad paverstų paprasčiausią šviną ir varį auksu ir anglies gabalus — deimantais. Taip, jo žinioms pasaulyje mažai kas prilygsta, ir tai tikrai jo nuopelnas. Štai kokia tiesa.

— O Skati ir Hekatė? Ar jos vyresniosios?

— O, taip. Hekatė — vyresnioji, o Skati — antrosios kartos atstovė. Tačiau Hekatė — gerai žinoma nusikaltėlė. Ją ištrėmė iš Danu Talio dėl eksperimentų su gyvūnais. Manau, dabar tai vadinama genų inžinerija. Ji sukūrė vilkolakius bei kitus panašius klanus ir pasiuntė juos žmonijai kaip prakeiksmą. Manau, vakar matei jos eksperimentų pasekmes — šernolakius. Skati — ne daugiau nei samdoma žudikė. Dėl savo nusikaltimų buvo prakeikta amžinai gyventi paaugle. Kai ėmiau minti Flameliui ant kulnų, jis nebeturėjo į ką daugiau kreiptis.

Džošas visai nebežinojo, kuo tikėti. Kas sako tiesą? Flamelis ar Di? Vaikinui pasidarė šalta. Dar nebuvo visiškai sutemę, tačiau miestą jau apgaubė drėgna migla. Ore dvelkė drėgnos žemės kvapas ir vos juntamas supuvusių kiaušinių dvokas.

— O tu... Tu iš tiesų stengiesi, kad žemę vėl užvaldytų vyresnieji?

— Žinoma, — nustebusiu balsu atsakė Di. — Tai tikriausiai vienintelis naudingas dalykas, kuo galiu pasitarnauti šiam pasauliui.

— Flamelis sako, kad vyresnieji — vadina juos tamsos vyresniaisiais — sunaikins pasaulį.

Di gūžtelėjo pečiais.

— Patikėk, jis tau meluoja. Vyresnieji galėtų padaryti šį pasaulį dar geresnį... — Di pirštai judėjo vandenyje, aplink lėtai ribuliavo bangelės. Džošas nustebo pamatęs vandenyje vaizdus, tartum iššauktus ramių, hipnotizuojančiai skambančių Di žodžių.

— Gilioje senovėje žemė atrodė kaip tikras rojus. Egzistavo neįtikėtinai pažangios technologijos, oras buvo grynas, vanduo — tyras, o jūros — neužterštos.

Vandenyje suribuliavo po giedru, žydru dangumi plytinčios salos atvaizdas. Tolumoje driekėsi begaliniai auksinių kviečių laukai. Medžių šakos linko nuo egzotinių vaisių gausybės.

— Vyresniųjų rasė ne tik sukūrė šį pasaulį. Jie paskatino vystytis tuo metu gana primityvius žmones. Tačiau, nepaisant to, dėl išprotėjusio Abraomo prietaringumo ir Kodekso užkeikimų buvo priversti palikti pačių susikurtą rojų. Vyresnieji nemirė — ne taip paprasta įveikti bent vieną šios rasės atstovą. Jie laukė. Žinojo, kad vieną dieną žmonija atsipeikės, ateis į protą ir pasikvies juos gelbėti pasaulio.

Džošas stebėjosi, kodėl negali akių atitraukti nuo žiburiuojančio vandens. Daug kas iš to, ką pasakė Di, atrodė visai tikėtina.

— Galime padėti jiems sugrįžti, o vyresnieji turi galių ir moka pakeisti šį pasaulį. Jie gali priversti dykumas pražysti...

Vandenyje sumirguliavo ir išryškėjo vaizdas: didžiulės, vėjo pustomos kopos dykumoje pradėjo žaliuoti sodria žaluma.

Vandenyje iškilo dar vienas vaizdas. Džošas suprato, kad mato žemę iš kosmoso, visai kaip Google Earth programoje. Virš Meksikos įlankos susiformavo didžiulis tankus debesų kamuolys ir pradėjo slinkti link Teksaso.

— Jie gali kontroliuoti orus, — pasakė Di ir debesys išsisklaidė.

Di brūkštelėjus pirštais per vandenį pasirodė ligoninės palata, joje daug tuščių lovų.

— Jie gali išgydyti ligas. Prisimeni, šiuos žmones garbino tarsi dievus. Ne šiaip sau — jie iš tiesų galingi. O štai Flamelis bando sutrukdyti jiems grįžti į šį pasaulį.

Atrodo, praėjo ištisas šimtmetis, kol Džošas atgavo amą ir išlemeno vienintelį žodį:

— Kodėl? — niekaip negalėjo suprasti, kodėl Flamelis trukdo. Juk privalumai akivaizdūs.

— Todėl, kad jis tarnauja vyresniesiems, tokiems kaip Hekatė ir Endoro ragana, o jie nori, kad pasaulį prarytų chaosas ir įsivyrautų netvarka. Kai taip atsitiks, galės išlįsti iš savo slėptuvių ir pareikšti, kad nuo šiol pasaulį valdo jie, — Di liūdnai papurtė galvą. — Man skaudu sakyti, tačiau Flameliui visiškai nerūpi nei tu, nei tavo sesuo. Šiandien, kai nutarė kuo greičiau atlikti sužadinimą, Sofi buvo atsidūrusi mirtiname pavojuje. Vyresnieji, su kuriais bendrauju, sužadinimui skiria bent tris dienas.

— Tris dienas, — sumurmėjo Džošas. — Flamelis sakė, kad Šiaurės Amerikoje nėra to, kuris galėtų sužadinti mano galias, — vaikinas nenorėjo patikėti Di... ir vis tiek — viskas, ką jis kalbėjo, atrodė protinga ir patikima.

— Dar vienas melas. Mano vyresnieji gali sužadinti tave. Jie padarytų tai tinkamai ir saugiai. Tai juk galų gale tikrai pavojingas procesas.

Di neskubėdamas atsistojo ir priėjo prie Džošo. Pažiūrėjo vaikinui į akis. Migla tirštėjo ir vos sujudėjusi sūkuriavo aplinkui fontaną. Di balsas skambėjo tarsi šilkinis. Švelniai ir monotoniškai bangavo kartu su vandens raibuliais fontane.

— Kuo tu vardu?

— Džošas, — paklusniai atsiliepė vaikinas.

— Džošas, — pakartojo Di. — Kur dabar yra Nikolas Flamelis?

Net ir apsnūdęs vaikinas pajuto pavojų. Toli toli vos girdimai suskambo pavojaus varpai... Negalima pasitikėti Di, nereikėtų juo tikėti... Ir vis tiek jo lūpomis, rodės, byloja tiesa.

— Kur jis, Džošai? — reikalavo atsakymo Di.

Vaikinas lėtai purtė galvą. Jis tikėjo Di, viskas atrodė gražu ir patikima, tačiau norėjo pirmiausia pasikalbėti su Sofi, išklausyti, ką ji patartų.

— Pasakyk man, — Di pakėlė apsunkusią Džošo ranką ir įkišo į vandenį. Nuribuliavo bangelės ir išryškėjo vaizdas — kitoje pusėje kelio, priešais parką esanti maža antikvarinė parduotuvėlė, pilna stiklinių daiktų. Pergalingai šypsodamasis Di pašoko, nusisuko. Sukaupė pojūčius ir pažvelgė kitapus kelio, į parduotuvėlę.

Tuoj pat pamatė jų auras.

Flamelio aura žaliavo, Skati švytėjo pilkai, Endoro ragana — rudai ir... sidabras, Sofi sidabrinis švytėjimas. Pagaliau juos surado! Šį kartą— jokių klaidų. Jie nepaspruks.

— Sėdėk čia ir gėrėkis gražiais paveiksliukais, — tapšnodamas vaikinukui per petį sumurmėjo Di. Vanduo pražydo egzotiškais ornamentais, šie vis mirgėjo ir neleido atitraukti akių. — Tuojau grįšiu.

Nereikėjo pakrutinti net piršto, budriai laukianti armija tuoj pat išgirdo Di kvietimą.

Staiga migla ėmė tirštėti ir tamsėti. Ore dvokė sušvinkusiais kiaušiniais, dulkėmis, perdžiūvusia žeme ir purvu.

Ohaju užplūdo siaubas.