„Aš esu legenda.
Mirtis į mane tikrai negalanda nagų, man negresia jokios ligos. Pažvelkite — kažin ar sugebėsite nuspėti mano amžių, Gimiau 1330 metais po Kristaus, vadinasi, daugiau nei prieš šešis šimtus ir septyniasdešimt metų.
Per gyvenimą teko daug kuo būti: gydytoju, virėju, kareiviu, knygų pardavėju, kalbų ir chemijos mokytoju, o, be to, dar teismo vykdytoju ir net vagimi.
Bet daug anksčiau, pradžių pradžioje, buvau alchemikas. Taip, alchemikas.
Buvau pripažintas pačiu didžiausiu iš visų alchemikų, mano paslaugų pageidavo visi karaliai ir princai, imperatoriai ir netgi pats popiežius. Galėjau paversti paprasčiausią metalą auksu, akmenis — puikiausiais brangakmeniais. Dar daugiau, supratau amžinojo gyvenimo paslaptį, slypinčią senovinėje burtų knygoje.
O dabar... mano žmoną Perenelę pagrobė. Pavogė ir burtų knygą. Be šios knygos mes abu senstame. Praėjus mėnulio ciklui1 susensime ir mirsime. Mums mirus piktosios jėgos, su kuriomis taip ilgai kovojome, džiūgaus ir švęs pergalę. Vyresniųjų rasė vėl užvaldys žemę, nušluos žmoniją nuo jos paviršiaus.
Aš taip lengvai nepasiduosiu.
Esu nemirtingasis Nikolas Flamelis.“
Iš Nikolo Flamelio, Alchemiko, dienoraščio.
Įrašas darytas birželio 7 dieną, ketvirtadienį, San Fransiske, mieste, kuriame laikinai apsistojau.