PENKTAS SKYRIUS
Dvyniai stovėjo ant šaligatvio šalia knygyno. Po kojomis traškėjo išdaužytų langų stiklai, jiedu stebėjo, kaip Nikas ieško rakto.
— Bet negalime lyg niekur nieko imti ir išeiti, — ryžtingai pasakė Sofi.
— Niekur ir neisime, — pritarė jai Džošas ir linktelėjo galvą.
Nikas Flemingas, arba Flamelis, kaip jau pradėjo jį vadinti, pasuko raktą knygyno spynoje ir patraukė duris. Jie išgirdo, kaip viduje ant grindų byra knygos.
— Man labai patiko šis knygynas, — sumurmėjo Flamelis. — Primindavo mano pirmąjį darbą.
Vyras žvilgtelėjo į Sofi ir Džošą.
— Neturite pasirinkimo. Jei norite išgyventi šią dieną, teks dabar pat eiti iš čia. — Tai pasakęs nusisuko, apsirengė suglamžytą odinę striukę ir patraukė per gatvę, link Kavos puodelio. Dvyniai pažiūrėjo vienas į kitą ir nuskubėjo paskui.
— Ar turi parduotuvės raktus?
Rodydama du raktus su Aukso Vartų tilto pakabuku, Sofi linktelėjo.
— Bet, klausyk, jei Bernisė grįš ir ras parduotuvę užrakintą, tikriausiai puls skambinti policijai ar dar kam nors...
— Gerai sakai, — sutiko Flamelis ir patarė Sofi palikti raštelį. — Parašyk ką nors trumpai, kad reikėjo staiga išeiti — kažkas nenumatyta ir labai skubu. Gali pasakyti, jog aš kartu su tavimi. Parašyk taip, kad atrodytų, jog rašei labai paskubomis. Ar jūsų tėvai vis dar kasinėja Jutoje?
Dvynių tėvai buvo archeologai, šiuo metu bendradarbiavo su San Fransisko universitetu.
— Taip, dar dirbs mažiausiai šešias savaites, — linktelėjo Sofi.
— Gyvename su teta Agnese Pasifik Haitse, — pridūrė Džošas. — Teta Agonija...
— Mes juk negalime tiesiog imti ir dingti. Teta laukia mūsų grįžtant pietų. Jei pavėluojame nors penkias minutes, ji baisiausiai susijaudina. Praeitą savaitę, kai sugedo tramvajus ir vėlavome visą valandą, ji spėjo paskambinti tėvams...
Tetai Agnesei aštuoniasdešimt ketveri. Nors ji erzino dvynius nuolatiniu nervinimusi dėl menkniekių, šie ją be galo mylėjo.
— Tai praneškit ir jai, — stačiokiškai burbtelėjo Flamelis kavos parduotuvėlės tarpduryje. Sofi nuėjo paskui.
Džošas delsė žengti į vėsią, saldžiai kvepiančią Kavos puodelio prieblandą. Persimetęs kuprinę per petį, vaikinas stovėjo ant šaligatvio ir žvalgėsi aplinkui. Jei ne priešais knygyną ant žemės blizgančios stiklo šukės, viskas atrodytų kuo puikiausiai, paprasčiausia darbo dienos popietė. Gatvėje buvo tylu ir ramu, nuo birželio karščių tvyrojo tvankuma, tolumoje ošė vandenynas. Už paplūdimio, tolėliau prie žvejų prieplaukos, buvo girdėti sodrus ir vienišas laivo sirenos garsas, nuaidintis tolyn. Viskas atrodė beveik taip pat, kaip prieš pusvalandį.
Ir vis dėlto...
Ir vis dėlto ne taip pat. Niekada nebebus taip pat. Per paskutiniąsias trisdešimt minučių Džošui atrodęs rūpestingai sutvarkytas pasaulis persimainė ir negrąžinamai pasikeitė. Vaikinas buvo normaliausias aukštosios mokyklos studentas, ne per daug išmintingas, bet ir ne kvailas. Žaidė futbolą, dainavo — blogai — draugo grupėje, domėjosi keliomis mergaitėmis, bet vienintelės dar neturėjo. Kartkartėmis žaisdavo kompiuterinius žaidimus, labiau mėgo tokius, kur žaidėjas šaudo ir kovoja, tokius kaip Quake, Doom ir Unreal Tournament, negalėjo pakęsti lenktyninių žaidimų ir klaidžių Myst vingių. Dievino Simpsonus ir galėjo mintinai pakartoti ištisus serialo epizodus, patiko Šrekas, nors nemanė, kad toks kada nors egzistavo, be to, galvojo, kad naujasis Betmenas visai neblogas, o X-Menai tiesiog puikūs. Jam netgi patiko Supermenas, nesvarbu, ką kiti apie tai galvojo. Džošas buvo paprasčiausias vaikinas.
Tačiau paprasčiausi paaugliai neatsiranda magijos mūšio tarp dviejų neįtikėtinai senų burtininkų įkarštyje.
Pasaulyje nėra magijos. Magija — tai tik specialieji efektai kino filmuose. Magija — tai tik triukai scenoje — su triušiais, balandžiais ir dar kartais tigrais bei Deividu Koperfildu, pjaustančiu žmones pusiau ir skraidančiu virš žiūrovų. Tikri burtai neegzistuoja.
Bet kaip tada paaiškinti tai, kas ką tik atsitiko knygyne? Juk matė, kaip lentynos virsta trūnėsiais, matė knygas, sudylančias tiesiog akyse, užuodė supuvusių kiaušinių dvoką, sklindantį nuo Di užkeikimų, ir aštrų kaip valiklio mėtinį Flemingo — Flamelio — magijos kvapą.
Džošas Niumenas dar pastovėjo skaisčioje popietės saulėkaitoje, paskui sudrebėjęs žengė į Kavos puodelį, traukdamas iš kuprinės, kurią nusiėmė nuo peties, savo nenaują nešiojamąjį kompiuterį. Norėjo pasinaudoti parduotuvėlės kavinėje esančiu bevieliu interneto ryšiu ir susirasti keletą pavardžių: daktaro Džono Di, Perenelės ir ypač Nikolo Flamelio.
Sofi skubiai pakeverzojo ant servetėlės raštelį ir dabar skaitydama kramtė pieštuko galą.
Poniai Fleming blogai. Knygyne nutekėjo dujos. Mes ligoninėje, ponas Flemingas su mumis. Šiaip viskas gerai. Paskambinsiu vėliau.
Kai Bernisė grįš ir ras parduotuvę uždarytą prieš patį pirkėjų antplūdį, tikrai neapsidžiaugs. Sofi spėliojo: atleis ją ar ne. Atsidususi pasirašė raštelį taip stipriai spausdama pieštuką, kad perplėšė popierių ir brūkštelėjo kasos aparatą.
Žiūrėdamas jai per petį, Nikolas Flamelis perskaitė raštelį.
— Gerai, labai gerai. Paaiškina, kodėl uždarytas knygynas.
Vyras pažiūrėjo į Džošą, įnirtingai užsiėmusį kompiuterio klaviatūra, ir šūktelėjo:
— Eime!
— Aš tik pasitikrinau paštą, — išjungdamas ir uždarydamas kompiuterį sumurmėjo Džošas.
— Tokiu metu? — negalėdama patikėti paklausė Sofi.
— Gyvenimas vis dar tęsiasi. Laiškai vis dar ateina, — Džošas net pamėgino nusišypsoti, bet nepasakytum, kad pavyko.
Sofi pasičiupo kuprinę, sendinto džinsinio audinio švarkelį ir paskutinį kartą apžvelgė kavos parduotuvėlę. Pagalvojo, kad galbūt ilgai jos nepamatys, bet tai pasirodė kvaila. Išjungusi šviesas paragino brolį ir Niką eiti į lauką ir įjungė signalizaciją. Paskui užtrenkė duris, pasuko spynoje raktą ir per laiškų dėžutės skylę įmetė vidun grandinėlę.
— O toliau kas? — paklausė Niko.
— Dabar ieškosime pagalbos ir slėpsimės, kol sugalvosiu, ką daryti su judviem, — nusišypsojo Flamelis. — O... slėptis aš moku. Mes su Pere tą ir darėme daugiau nei pusę tūkstantmečio.
— O kaip Perė? — paklausė susirūpinusi Sofi. — Ar Di... jai nieko bloga nepadarys?
Sofi per tas kelias savaites, kol dirbo kavos parduotuvėlėje, spėjo pažinti ir pamėgti aukštą elegantišką moterį. Labai nenorėjo, kad jai nutiktų kas bloga.
Flamelis papurtė galvą.
— Negali. Ji per daug galinga. Aš niekada nesimokiau raganavimo meno, o Perė tai išmano puikiai. Dabar viskas, ką gali padaryti Di, tai laikyti ją uždaręs ir neleisti pasinaudoti savo galiomis. Tačiau per keletą dienų Perė pradės silpnėti ir senti. Gal per savaitę, o per dvi tai jau tikrai, tiek nusilps, kad Di galės prieš ją panaudoti jėgą. Tačiau bus atsargus. Laikys uždarytą ir akylai saugomą užkeikimais ir sigilijomis8... — pamatęs sumišusį Sofi veidą, Flamelis nutilo. Paskui paaiškino:
— Tai magiškos apsauginės užkardos. Di puls tiktai tada, kai bus įsitikinęs, jog laimės. Bet pirmiausia pamėgins atskleisti, kiek Perė iš tiesų pavojinga ir galinga. Di žinių siekimas visada buvo viena didžiausių jo stiprybių... ir silpnybių, — kalbėdamas Flamelis išsiblaškęs tapšnojo per kišenes — kažko ieškojo. — Mano Perė gali pasirūpinti savimi. Primink kada, kad papasakočiau istoriją, kaip jai teko susidurti su keliomis graikų lamijomis.9
Nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kas tos lamijos, Sofi linktelėjo galvą.
Eidamas gatve Nikas pagaliau surado tai, ko taip naršė po kišenes — mažus apvalius akinukus nuo saulės. Pasibalnojęs nosį, susikišo rankas į odinio švarko kišenes ir pradėjo švilpauti kažkokią nerišlią melodiją, lyg šiame gyvenime niekas neberūpėtų. Atsisukęs žvilgtelėjo į jaunuolius ir paragino:
— Greičiau eime.
Šiedu nieko nesuprasdami pasižiūrėjo vienas į kitą ir nuskubėjo iš paskos.
— Patikrinau informaciją internete, — metęs skubų žvilgsnį į seserį sumurmėjo Džošas.
— Tai štai, ką tu darei. Aš ir nemaniau, kad elektroninis paštas toks svarbus.
— Viskas, ką jis pasakojo, pasitvirtino. Radau jį Vikipedijoje10 ir Google surado apie du šimtus tūkstančių puslapių su Flamelio vardu.
O apie Džoną Di yra gal dešimt milijonų puslapių. Net Perenelę radau... Be to, tenai minima knyga ir visa kita. Netgi sakoma, kad po Nikolo mirties, ieškodami brangenybių, žmonės iškasė jo kapą ir rado tuščią — nei kūno, nei brangenybių. Ir, žinoma, Nikolo namas vis dar tebestovi Paryžiuje.
— Bet jis tikrai neatrodo kaip nemirtingas burtininkas, — burbtelėjo Sofi.
— Na, žinai, nemanau, kad žinau, kaip turėtų atrodyti tikras burtininkas, — tyliai atsakė jai brolis. — Vieninteliai burtininkai, kuriuos pažįstu, tai Penas ir Teleris11.
— Aš ne burtininkas, — nežiūrėdamas į juos atsiliepė Flamelis. — Aš alchemikas, mokslininkas, tik galbūt tai ne toks mokslas, su kuriuo jūs susiduriate.
Sofi pagreitino žingsnį ir pasivijo Flamelį. Mergina, prašydama, kad taip neskubėtų, ištiesė ranką ir norėjo pagriebti jį už rankos, tačiau elektros iškrova trenkė per pirštus.
— Aaaaaaaaai, — kratydama atitraukė ranką Sofi — labai dilgčiojo pirštus. — Kas čia dabar?
— Atsiprašau, — paaiškino Flamelis. — Tai, kaip čia tiksliau pasakius, pašalinis poveikis... Tai, ką jūs vadinate magija. Mano aura — elektrinis laukas, supantis kūną, — vis dar įsitempusi. Ji reagavo susidūrusi su tavo aura, — Nikolas nusišypsojo parodydamas nepriekaištingai lygius dantis. — Tai reiškia, kad ir tavo aura stipri.
— Kas ta aura?
Flamelis tylėdamas žengė keletą žingsnių šaligatviu, paskui pasisuko ir bedė pirštu į vitriną, kurioje puikavosi švytinčiais dažais užrašytas žodis „TATUIRUOTĖS“.
— Matai spalvotą šviesą aplink žodį?
— Matau, — atsakė Sofi šiek tiek prisimerkusi. Kiekvieną raidę, vos girdimai dūgzdama, gaubė geltona švieselė.
— Kiekvieno žmogaus kūną taip pat gaubia tokia šviesa. Gilioje praeityje žmonės ją matydavo ir pavadino aura. Šis pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio kvėpavimą. Žmonijai vystantis, dauguma neteko gebėjimo matyti aurą. Kai kurie, žinoma, vis dar gali.
Džošas pašaipiai prunkštelėjo.
Nikas pasižiūrėjo į jį per petį.
— Tai tiesa. Kiriliano metodu aurą galima nufotografuoti. Elektrinis laukas supa kiekvieną gyvą organizmą.
— O kaip ji atrodo? — pasidomėjo Sofi.
Flamelis vėl parodė pirštu į parduotuvės vitriną.
— Visai kaip šitai — švytėjimas aplinkui kūną. Kiekvieno aura vis kitokia, skiriasi spalvos, skiriasi galia. Vienos auros švyti tolygiai, kitos pulsuoja, vienos išryškėja tiktai kūno pakraščiuose, o kitos apgaubia visą kūną. Pagal aurą galima daug ką pasakyti apie žmogų: gal serga, gal nelaimingas, piktas, o gal išgąsdintas.
— O jūs galite auras matyti? — vis klausinėjo Sofi.
Jų nuostabai Flamelis papurtė galvą.
— Ne, negaliu. Perė kartais galėdavo, o aš ne. Bet žinau, kaip sukoncentruoti ir nukreipti energiją. Tai, ką šiandien ir stebėjote, — gryną auros energiją.
— Norėčiau išmokti tai daryti, — pasakė Sofi.
Flamelis dirstelėjo į merginą.
— Būk atsargi su savo norais. Už viską tenka mokėti.
Sustojęs ramioje šoninėje gatvelėje, Nikas ištiesė ranką ir Sofi su Džošu susispietė prie jo. Flamelio ranka aiškiai drebėjo. Pažvelgusi į jo akis, Sofi pamatė, jog akys pilnos kraujosrūvų.
— Naudodami auros energiją sudeginame tiek kalorijų, lyg būtume nubėgę maratoną. Kažkas panašaus į išsekusią bateriją. Abejoju, ar būčiau sugebėjęs ilgiau atsilaikyti prieš Di.
— Argi Di už tave galingesnis?
Flamelis liūdnai nusišypsojo.
— Daug kartų...
Susikišęs rankas į kelnių kišenes Flamelis vėl leidosi gatve. Dvyniai dabar ėjo iš šonų. Tolumoje, virš namų stogų, buvo matyti Aukso vartų tiltas.
— Ištisus penkis šimtus metų Di praleido kaupdamas ir lavindamas galias, o tuo metu aš slėpiau savąsias ir tobulinau tik tas kelias galias, kurių reikėjo, kad mudu su Perenele išliktume gyvi. Di visada buvo labai galingas, o dabar... baisu net pagalvoti, ką gali dabar.
Kalno papėdėje Nikas sustojo, apsidairė į abi puses, paskui staiga pasuko kairėn ir patraukė Kalifornijos gatvės link.
— Pasikalbėsime paskui, dabar reikia paskubėti.
— Ar seniai pažįsti Di? — aiškiai negalėdamas nurimti neišgirdęs jam rūpimų atsakymų vis dar smalsavo Džošas.
Niko veide vėl pasirodė liūdna šypsenėlė.
— Džonas Di buvo pagyvenęs vyras, kai priėmiau savo pameistriu, mokiniu. Tuo metu vis dar mokiau ir didžiavausi turėdamas daug mokinių. Netgi įsivaizdavau kuriąs naująją alchemikų, mokslininkų, astronomų, astrologų ir matematikų kartą. Šie vyrai ir moterys būtų sukūrę naują pasaulį. Di buvo vienas geriausių kada nors turėtų mokinių. Taigi, galima sakyti, kad pažįstami jau beveik penkis šimtus metų, nors pastaruoju metu, turiu galvoje kelis dešimtmečius, mes matėmės tikrai retokai.
— Kodėl jūs tapote priešai? — nedavė ramybės Sofi.
— Godumas, pavydas ir... knyga. Mago Abraomo knyga, — paaiškino Flamelis. — Šios knygos taip ilgai troško ir dabar pagaliau gavo.
— Ne visą, — priminė Džošas.
— Ne, ne visą, — nusišypsojo Flamelis. Jie vis dar skubiai žingsniavo: Flamelis — viduryje, dvyniai — prie abiejų jo šonų. — Kai Di dar buvo mano mokinys, sužinojo apie knygą. Sugavau bandantį ją pavogti ir sužinojau, kad jis susidėjo su tamsos vyresniaisiais. Neketinau su juo dalytis savo paslaptimis ir smarkiai susiginčijome. Tą naktį Di pasiuntė pirmuosius samdytus žudikus, kad nužudytų Perenelę ir mane. Tai buvo žmonės, tad mes nesunkiai susidorojome. Kitą naktį pasiųsti užpuolikai nebeatrodė tokie žmoniški, todėl nieko nelaukę mes su Pere pasiėmėme knygą, dar keletą daiktų ir išskridome į Paryžių. Nuo to laiko Di ir persekioja.
Prie šviesoforo visi sustojo. Trys britų turistai taip pat laukė, kol užsidegs žalia šviesa. Žvilgsniu įspėjęs Sofi ir Džošą nieko neklausinėti, Flamelis nutilo. Užsidegė žalia, ir jie pajudėjo per gatvę, turistai pasuko į dešinę, o Nikolas Flamelis su dvyniais nuėjo kairėn.
— Kur vykote iš Paryžiaus? — paklausė Džošas.
— Į Londoną, — trumpai atsakė Flamelis. — Di vos mūsų nesugavo tenai 1666 metais. Tada jis paleido gaivališkąją ugnį, laukinį, beprotišką padarą, vos nesurijusį viso miesto. Istorijoje tai vadinama didžiuoju Londono gaisru.
Sofi pažvelgė į Džošą. Jie buvo girdėję apie didįjį Londono gaisrą, mokėsi apie tai per pasaulio istorijos pamokas. Mergina stebėjosi esanti tokia rami. Juk klausosi vyro, tikinančio, kad jam jau penki šimtai metų, vardijančio istorinius įvykius taip, lyg pats būtų juose dalyvavęs. Ir Sofi tiki!
— Di labai nedaug trūko, kad mus pagautų Paryžiuje 1763 metais, — tęsė pasakojimą Flamelis, — o paskui ir 1835-aisiais, kai mes kaip paprastai dirbome knygų pardavėjais Romoje. Tai visada buvo mano mėgstamas užsiėmimas.
Prisiartino grupė japonų turistų, ir Nikas nutilo. Turistai įdėmiai klausėsi gido, besislepiančio po skaisčiai geltonu skėčiu. Kai turistai nutolo tiek, kad jau būtų vargiai ką girdėję, Flamelis pasakojo toliau apie daugiau nei pusantro šimto metų senumo įvykius, kurie akivaizdžiai įsirėžė jo atmintin ir dabar atgijo.
— Pabėgome į Airiją manydami, kad toje šalyje, saloje, Europos pakraštyje, Di mūsų nesuras. Tačiau jis vis persekiojo. Negana to, atrado, kaip kontroliuoti gaivališkas būtybes, ir kartu atsibogino ligų gaivalą ir bado gaivalą, be abejonės, norėdamas užsiundyti ant mūsų. Kažkuriuo metu jų nebesuvaldė, badas ir ligos įsisiautėjo ir šiaip jau neturtingame krašte. 1840 metais Airijoje didžiojo bado metu mirė milijonai žmonių, — Nikolo veidas surimtėjo. — Abejoju, ar Di nors minutėlę susimąstė, ką daro. Žmones jis visada niekino.
Sofi vėl žvilgtelėjo į brolį. Iš veido išraiškos buvo visiškai aišku, kad Džošas labai susikaupęs ir mėgina susidoroti su užgriuvusiu dideliu informacijos kiekiu. Nekilo jokių abejonių, kad Džošas dabar mielai prisijungtų prie interneto ir pultų tikrinti faktus.
— Bet Di niekada jūsų nesugavo, — Sofi kreipėsi į Flamelį.
— Iki šiandien — ne, — vyras gūžtelėjo pečiais ir liūdnai nusišypsojo. — Tai tikriausiai buvo neišvengiama. Visą dvidešimtą amžių Di vis artinosi. Darėsi vis galingesnis, jo pakalikai sugebėjo sujungti senąją magiją ir šiuolaikines technologijas. Mes su Pere ilgai slapstėmės Niūfaundlende, o 1901 metais Di užsiundė ant mūsų diro12 vilkus, ir mums teko bastytis iš miesto į miestą, pradedant rytine pakrante, keliaujant į Niujorką, ir vis tolyn į vakarus. Manau, susitikimas buvo tik laiko klausimas. Šiais laikais fotoaparatai, vaizdo kameros ir internetas labai apsunkina slapstymąsi — beveik neįmanoma likti nepastebėtam.
— Ta knyga... tas Kodeksas, kurio jie ieškojo... — pradėjo Džošas.
— Abraomo knyga? — patikslino Flamelis.
— Kuo ji tokia ypatinga?
Nikolas Flamelis sustojo vidury šaligatvio taip staiga, kad dvyniai iš inercijos pralėkė pro jį. Atsisukę pažvelgė atgal. Gana įprastai atrodantis Nikas stovėjo plačiai išskėtęs rankas taip, lyg būtų scenoje ir ruoštųsi nusilenkti.
— Pasižiūrėkite! Pasižiūrėkite į mane! Esu senesnis už Ameriką. Štai kuo toji knyga ypatinga. — Flamelis pritilo ir skubiai tęsė toliau: — Bet, žinote, amžinojo gyvenimo paslaptis — tai vienas mažiausių šioje knygoje saugomų stebuklų.
Sofi nejučia sugriebė brolio ranką, šis lengvai spustelėjo, ir Sofi be žodžių tapo aišku, kad Džošas įsibaiminęs ne mažiau nei ji.
— Su šia knyga Di gali sugalvoti pakeisti pasaulį.
— Pakeisti pasaulį? — sukuždėjo Sofi. Staiga karštas birželio popietės oras atvėso.
— Pakeisti? Kaip? — reikalavo paaiškinimo Džošas.
— Perdarydamas, — tyliai pasakė Flamelis. — Di ir vyresniųjų rasė, kuriai jis tarnauja, gali pakeisti pasaulį, vėl padaryti tokį, koks buvo neįsivaizduojamai seniai. Tame pasaulyje žmonių vieta labai aiški — jie gali būti tiktai vergai. Arba maistas.