SEPTINTAS SKYRIUS
Sofi pirmoji pastebėjo žiurkę.
Dvyniai užaugo Niujorke, daugumą vasarų praleisdavo Kalifornijoje, taigi po kojomis pasipainiojusi žiurkė nelabai nustebino. Gyvendamas San Fransiske, uostamiestyje, greitai įpranti prie šių padarų, dažniausiai pasirodančių anksti rytą ir vėlai vakare išlendančių iš slėptuvių ir kanalizacijos vamzdžių. Sofi nelabai jų bijojo, bet kaip ir dauguma buvo girdėjusi siaubingų pasakojimų ir mieste sklandančių legendų — „viena boba sakė“ — apie šiukšlynų maitėdas. Sofi manė, kad žiurkės dažniausiai nepavojingos, nebent būtų užspeistos į kampą ir, rodos, buvo kažkur skaičiusi, kad jos gali labai aukštai pašokti. Taip pat prisiminė skaičiusi straipsnį Niujorko Times sekmadienio priede, kuriame buvo pasakojama, kad Jungtinėse Valstijose yra tiek pat žiurkių, kiek ir žmonių.
Tačiau šita žiurkė buvo kitokia.
Glotni ir žvilganti, juoda, visai nepanaši į murzinai rudas gentaines, ji net nekrustelėdama tupėjo posūkyje į skersgatvį. Sofi būtų galėjusi prisiekti, kad žiurkės akys skaisčiai raudonos. Dvi raudonos sagutės akylai juos stebėjo.
Gal tai pabėgusi naminė žiurkė?
— Aha, pastebėjai, — sugriebęs merginą už rankos ir timptelėjęs, kad paskubėtų, sumurmėjo Flamelis, — mus seka.
— Kas? — paklausė Džošas, dairydamasis aplinkui ir nematydamas, kas galėtų sekti. Tikėjosi išvysti slenkantį gatve paskui juos Di limuziną, bet jokios mašinos nebuvo matyti, niekas nekreipė į juos dėmesio.
— Kur?
— Žiurkė. Skersgatvyje, — skubiai paaiškino Flamelis. — Nežiūrėk.
Tačiau jau buvo vėlu. Džošas atsisukęs spoksojo į žiurkę.
— Ką, žiurkė mus seka? Juokauji? — Džošas įbedė žvilgsnį į padarą tikėdamasis, kad žiurkė nusigręš ir ners šalin, bet gyvūnas tik pakėlė galvą, pažiūrėjo į Džošą ir prasižiojęs parodė aštrius dantis. Vaikinas sudrebėjo. Negalėjo pakęsti gyvačių ir žiurkių... nors ne taip baisiai kaip vorų. Nekalbant apie skorpionus.
— Žiurkių akys nebūna raudonos, ar ne? — paklausė sesers, kuri, kiek prisiminė, nieko nebijojo.
— Dažniausiai nebūna, — atsakė Sofi.
Kai vaikinas vėl atsisuko, skersgatvyje pamatė jau dvi anglies juodumo žiurkes. Jos tupėjo nejudėdamos. Iš šešėlio išniro trečioji ir atsitūpė šalia anų dviejų.
— Na, gerai, — pagaliau nusileido Džošas, — kadangi jau mačiau žmones, padarytus iš purvo, tai, manau, galiu patikėti ir šnipinėjančiomis žiurkėmis. Gal jos dar ir kalba?
— Nebūk juokingas, — atšovė Flamelis. — Čia tik žiurkės.
Po viso to, ką matė, Džošui neatrodė, kad klausimas labai kvailas.
— Ar tai Di pasiuntė žiurkes? — paklausė Sofi.
— Jis bando mus susekti. Žiurkės seka mūsų pėdsakais pagal kvapą jau nuo knygyno. Yra užkeikimas, leidžiantis matyti tą patį, ką mato jos. Tai nelabai sudėtinga, bet gana efektyvi sekimo priemonė. Sykį pradėjusios sekti mūsų pėdomis, žiurkės tą ir darys, nebent bristume per vandenį. Bet mane labiau neramina tai, — jis pakėlė galvą.
Sofi ir Džošas taip pat pasižiūrėjo į viršų. Ant aplinkinių namų stogų jau tupėjo ir vis dar rinkosi neįsivaizduojamai daug paukščių juodomis plunksnomis.
— Varnos, — tepasakė Flamelis.
— Nieko gero, — spėjo Sofi. Nuo tada, kai Di įžengė į knygyną, nieko gero nebevyko.
— Gali būti labai blogai. Bet, manau, mums nieko neatsitiks. Jau beveik atėjome. — Nikolas pasuko į kairę, ir jie atsidūrė San Fransisko miesto centre įsikūrusiame kinų rajone. Praėję Sem Vongo viešbutį, pasuko dešinėn, į siaurą gatvelę, paskui staiga kairėn, į dar siauresnį skersgatvį. Pagrindinės gatvės buvo gana švarios, ne taip kaip skersgatviai, užgrūsti dėžėmis ir atviromis šiukšliadėžėmis, iš kurių sklido rūgščiai salsvas gendančio maisto kvapas. Skersgatvis, į kurį jie pasuko, labai šlykščiai dvokė, tirštais būriais zirzė musės, pastatai iš abiejų pusių kilo taip aukštai, kad kelias tarp jų skendo niūriame šešėlyje.
— Man jau bloga, — skundėsi Sofi. Dar vakar pasakojo broliui, kad dirbant kavos parduotuvėje ypač išlavėjo uoslė. Net gyrėsi, kad gali atskirti kvapus, kurių niekada anksčiau neteko pajausti. Dabar mergina gailėjosi turinti tokių gebėjimų — ore tvyrojo pūvančių vaisių ir sugedusios žuvies kvapai.
Džošas tik linktelėjo galvą. Labai susikaupęs jis kvėpavo per burną, bet atrodė, kad tie bjaurūs kvapai kiekvieną kartą įkvepiant apvelia liežuvį.
— Mes jau beveik atėjome, — nuramino Flamelis. Rodėsi, kad jo visai neveikia bjaurūs kvapai, tvyrantys aplinkui.
Dvyniai išgirdo kažką sudžeržgiant, liuoksint ir kartu atsisukę pastebėjo per atviras šiukšliadėžes atskubančias penkias juodutėles žiurkes. Ant vieno skersgatvį kertančių laidų nutūpė varna.
Nikolas Flamelis staiga sustojo prie paprasčiausių, niekuo neišsiskiriančių medinių durų, padengtų storu purvo sluoksniu. Durys beveik nesiskyrė nuo tokių pat murzinų sienų. Nebuvo matyti nei rankenos, nei skylutės raktui. Ištiesęs dešinę ranką, vyras pirštais kažką užčiuopė duryse ir spustelėjo. Trakštelėjusios durys atsivėrė.
Sučiupęs Sofi ir Džošą pastūmė į viduje slūgsančią prieblandą ir paleido duris, kurios tuoj pat užsitrenkė.
Po siaubingų kvapų, kuriuos teko iškentėti gatvėje, čia kvepėjo nuostabiai: saldus jazminų kvapas ir dar kažkokie subtilūs egzotiški prieskoniai. Jaunuoliai giliai atsikvėpė.
— Bergamotė, — pareiškė Sofi, tuojau pat atpažinusi ir apelsinų kvapą. — Ir dar Ylang Ylang ir pačiulės.
— Aš sužavėtas, — pasakė Flamelis.
— Išmokau skirti žoleles kavos ir arbatos parduotuvėje. Labai patikdavo egzotinių arbatų kvapai. — Staiga supratusi, kad kalba taip, lyg jau niekada nebegrįš į parduotuvę ir nebeužuos tų kvapnių žolelių, Sofi nutilo. Kaip tik tokiu metu užplūstų pirmoji popietinių pirkėjų banga ir pultų užsisakinėti kapučino, kavą su pienu, šaltą arbatą ir žolelių užpilus. Netikėtai merginos akyse pasirodė ašaros. Sumirksėjo. Visai nenorėjo apsiverkti. Jai taip trūko to, kas įprasta, normalu ir tikra.
— Kur mes esame? — kai akys apsiprato su blausia šviesa, dairydamasis aplinkui paklausė Džošas. Jie stovėjo ilgame, siaurame ir nepriekaištingai švariame prieškambaryje. Sienas dengė lygios šviesaus medžio lentelės, o ant žemės driekėsi įmantriais raštais austi baltai raudoni kilimėliai. Įėjimas, pridengtas kažkuo panašiu į popierių, buvo kitame koridoriaus gale. Džošas jau žengė žingsnį durų link, tačiau Flamelio geležiniai gniaužtai suspaudė jam petį.
— Nejudėk, — sušnypštė Nikolas. — Palauk. Apsidairyk. Stebėk. Jei nepamesi iš galvos šių trijų žodžių, gal pasiseks išgyventi dar keletą dienų.
Įkišęs ranką į kišenę, vyras išsitraukė monetą ir pasidėjęs ant nykščio nuspriegė aukštyn. Toji sukdamasi kilo, kilo, kol pagaliau ėmė kristi maždaug prieškambario viduryje... Pasigirdo tylutėlis šnypštimas, smaili kaip adata strėliukė pasigavo monetą dar ore ir prismeigė prie sienos.
— Jūs palikote saugų, kasdienišką ir pažįstamą pasaulį, — labai rimtai pasakė Nikolas žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą iš dvynių. — Čia viskas yra kitaip nei atrodo. Teks išmokti abejoti viskuo. Prieš judant — palaukti, prieš dedant koją — pasižiūrėti ir visą laiką viską stebėti. Išmokau to per savo ilgą gyvenimą, kol tapau alchemiku. Tos žinios neįkainojamos ir šiame pasaulyje, į kurį ką tik neplanuotai įžengėte.
Nikas ranka mostelėjo į koridorių.
— Nagi, apsižvalgykite ir pasakykite, ką matote?
Džošas pastebėjo mažą skylutę sienoje, natūralią, lyg toje vietoje medyje būtų augusi šaka. Pastebėjęs pirmąją, staiga pamatė daugybę skylučių visose sienose. Vaikinas nustebo — nejaugi kiekvienoje skylutėje slypi tos aštrios strėlės, mažos, bet turinčios tiek jėgos, kad perskrostų metalą?
Sofi pastebėjo, kad grindys ne visai sutampa su sienomis. Trijose skirtingose vietose, ir kairėje, ir dešinėje pusėje, visai prie grindjuostės žiojėjo plyšiai.
Flamelis kiekvienam pritariamai linksėjo.
— Gerai. Dabar žiūrėkit. Jau matėme, ką gali strėliukės, bet yra dar viena gynyba... — Išsitraukęs iš kišenės nosinę patiesė ant grindų, netoli nuo vieno iš plyšių. Tik vieną kartą skambtelėjo metalas, ir iš plyšio pasirodė pusmėnulio formos ašmenys, supjaustė nosinę į smulkiausius gabalėlius ir vėl pasislėpė.
— Tai, vadinasi, jeigu strėliukės tavęs nesustabdys... — pradėjo Džošas.
— Tai ašmenys tikrai pribaigs, — pabaigė Sofi. — Na, tai kaip mes nusigausime prie durų?
— Mes neisime, — pasakė Flamelis ir pasisukęs pastūmė sieną kairėje pusėje. Sienos dalis atsidarydama subraškėjo, ir atsivėrė pakankamai didelė ertmė, leidžianti trijulei įeiti į erdvų kambarį.
Dvyniai tą pačią akimirką suprato, koks tai kambarys. Tai buvo dodžio, kovos menų mokykla. Būdami maži, jiedu mokėsi taikvondo mokyklose, panašiose kaip šis kambarys. Mokyklų buvo visoje šalyje, daugelyje teko pabūti, nes tėvai, dirbdami tai viename, tai kitame universitete, keliavo. Dauguma universitetų turėjo savo kovos menų klubus universiteto miestelyje, ir tėvai dvynius įrašydavo į patį geriausią dodžio, kokį tik rasdavo. Sofi ir Džošas turėjo raudonus diržus, vienu lygiu žemiau juodojo.
Tačiau ne taip, kaip kiti dodžio, šis atrodė labai paprastas, neišpuoštas, vyravo balti ir kreminiai atspalviai. Sienos buvo baltos, o ant grindų juodavo kilimėliai. Jaunuolių dėmesį tuoj pat patraukė vienintelis žmogus, sėdintis kambario viduryje, nugara į juos, vilkintis baltus marškinėlius ir baltus džinsus. Skaisčiai raudoni plaukai buvo vienintelė spalvota dėmė kambaryje.
— Mes turime problemą, — kreipdamasis į sėdintįjį pratarė Nikolas.
— Jūs turite problemų, manęs tai nejaudina, — atsiliepė neįtikėtinai moteriškas ir jaunas balsas su keistoku keltišku akcentu — gal airišku ar škotišku, bent jau taip pasirodė Sofi. Žmogysta sėdėjo neatsisukdama.
— Mane šiandien susirado Di.
— Tai buvo tik laiko klausimas.
— Jis atsitempė golemus.
Tyla. Tačiau žmogysta vis tiek neatsisuko.
— Di visada buvo kvailys. Kas gi naudoja golemus ten, kur sausa. Tai vis tas noras pasipuikuoti.
— Jis pasigrobė Perenelę.
— Oho. Tai jau prastai. Bet juk jis Perenelei vis tiek nepakenks.
— Di atėmė knygą.
Žmogysta pajudėjo, lėtai atsistojo ant kojų ir atsigręžė veidu į trijulę. Dvyniai smarkiai nustebo išvydę priešais save mergaitę, gal tik šiek tiek vyresnę nei jie — išblyškusią, strazdanotą. Apskritame veide žėrėjo žalios akys. Trumpai kirpti plaukai styrojo ir taip ryškiai plieskė raudoniu, kad Sofi net nusistebėjo: gal jie dažyti?
— Knygą? Kodeksą? — išgirdusi merginą kalbant, Sofi nusprendė, kad jos akcentas tikrai airiškas. — Mago Abraomo knygą?
Nikolas Flamelis linktelėjo galvą.
— Tada tu teisus. Turime bėdą.
Flamelis iš kišenės išsitraukė du lapus, kuriuos Džošui pavyko išplėšti.
— Na, Di pagrobė ne visą, o beveik visą knygą. Ten trūksta Paskutiniojo pašaukimo.
Mergina sušnypštė lyg verdantis vanduo ir veide nušvito šypsena.
— O Di, žinoma, jo reikės.
— Žinoma.
Džošas įdėmiai žiūrėjo į raudonplaukę. Pastebėjo, kaip nepriekaištingai tiesiai ji stovi, kaip ir dauguma pažinotų kovos menų mokytojų. Pašnairavęs į seserį, nebyliai pakėlęs antakius, smakru parodė į merginą, tarsi klausdamas. Sofi papurtė galvą. Buvo labai smalsu — kodėl Nikolas rodo jai tokią akivaizdžią pagarbą. Sofi dar pasirodė, kad merginos veide yra kažkas keista, bet kol kas negalėjo suprasti, kas tai. Paprasčiausias veidas, gal tiktai skruostikauliai neįprastai iškilūs, smakras kiek smailokas. Dėmesį patraukė smaragdo žalumo akys — negalėjai nežiūrėti į jas... Sofi suvokė, kad mergina nemirksi.
Raudonplaukė staigiu judesiu atmetė galvą ir giliai įkvėpė, net suvirpėjo šnervės.
— Ar tai todėl užuodžiu akis?
Flamelis linktelėjo.
— Taip, žiurkės ir varnos visur.
— Ir jas atsivedei čia? — jos balse buvo girdėti kaltinimas. — Aš tiek metų kūriau šitą kampelį.
— Žinai, ką gali padaryti Di turėdamas tą knygą.
Mergina palingavo galvą, žvilgsnis nukrypo į dvynius.
— O šiedu? — paklausė pagaliau pastebėjusi, kad Flamelis pasirodė ne vienas.
— Jie buvo tenai, kai Di užpuolė. Gynė mane, o šitas jaunas vyrukas sugebėjo išplėšti tuos du knygos lapus. Čia Sofi, o čia jos dvynys Džošas.
— Dvyniai? — mergina žengė į priekį ir įdėmiai pažvelgė į kiekvieną. — Neidentiški, bet įžvelgiu panašumą. — Vėl atsigręžė į Flamelį.
— Supranti, kas vyksta?
— Manau, įvykiai klostosi gana įdomiai, — paslaptingai atsakė Flamelis ir pažiūrėjo į dvynius.
— Norėčiau jums pristatyti Skatach14. Ji turbūt nebus linkusi daug apie save kalbėti, todėl pasakysiu, kad ji yra viena vyresniujų rasės atstovių. Visi pastarųjų dviejų tūkstančių metų legendose minimi didvyriai kovos menų mokėsi būtent pas ją. Mitologijoje vadinama labai įvairiai — Karių deive, Šešėlių deive. Demoniškąja žudike. Karalių kūrėja...
— Ak, vadinkite mane Skati, — pasakė mergina. Jos skruostai tapo vos ne tokie pat raudoni kaip ir plaukai.