DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Kai Džošas ir Sofi grįžo į namą, prie didžiulių atvirų durų jau laukė Skati. Už dvynių nugarų šokavo pterozauras. Kiti du dinozaurai suko ratus virš galvų, o plėvėtų sparnų mostais sukelti dulkių sūkuriai sukosi ir verpetavo aplinkui. Jaunuoliai be žodžių suprato, kad juos rūpestingai, kaip kokius paklydusius veršelius, parginė į Hekatės būstą.

Prieblandoje Skati veidas atrodė nenatūraliai išblyškęs, trumpai kirpti raudoni plaukai šešėlyje juodavo. Nors pakelti lūpų kampučiai lyg ir rodė šypseną, balsas buvo visiškai šaltas.

— Ar judu norite, kad rimtai paaiškinčiau, kaip tai kvaila ir pavojinga?

Džošas žiojosi atsikirsti, tačiau Sofi griebdama už rankos įspėjo.

— Mes tiktai labai norėjome namo, — pavargusiu balsu paaiškino Sofi. Jai jau buvo aišku, ką atsakys kovotoja.

— Jūs negalite, — pareiškė Skati ir nusisuko.

Dvyniai mindžikavo prie durų. Atsisuko į pterozaurą. Šis, pakreipęs gyvatišką galvą, pažvelgė didžiule akimi, ir dvynių galvose kaip aidas suskambo balsas:

— Per daug nesijaudinkite dėl Skati: ji loja daugiau nei kanda, — paguodęs Džošą ir Sofi, padaras išsižiojo parodydamas burnoje augančius šimtus smailų trikampių dantų. Tai galėjo reikšti ir šypseną. — Neabejoju, ji labai jaudinosi dėl jūsų, — pridūrė padaras ir nusisuko. Įsibėgėjęs smulkiais šuoliukais, ūžtelėjo sparnais ir pakilo į orą.

— Patylėk, — įspėjo brolį Sofi, nes jo pastabos ir komentarai nuolat pridarydavo bėdos. Sofi įžvalgumu ir pastabumu nesiskundė, tačiau sugebėdavo nutylėti, o štai Džošas tuojau pat garsiai leptelėdavo apie savo pastebėjimus.

— Nuo kada pradėjai man vadovauti, — ironiškai pastebėjo Džošas, tačiau balsas drebėjo. Vaikinas bijojo gyvačių dar nuo to laiko, kai stovyklaudamas su tėvu įkrito tiesiai į barškuolės lizdą. Laimei, toji buvo ką tik sočiai papietavusi ir nekreipė į jį dėmesio. Kelių sekundžių užteko, kad berniukas nusirepečkotų toliau nuo pavojaus. Kelias savaites po to įvykio jis sapnavo košmarus apie gyvates. Košmarai kartkartėmis sugrįždavo, ypač susijaudinus, pavyzdžiui, per egzaminus. Milžiniški pterozaurai su gyvačių galvomis Džošui pasirodė baisesni nei galima įsivaizduoti. Kai padarai išniro iš nakties tamsos, vaikino širdis ėmė taip plakti, kad net kilnojosi krūtinė. O kai driežinas prikišo artyn snukį su ilgais dantimis, Džošas net neabejojo, kad tuojau nualps. Dar dabar jautė, kaip nugara rieda šalti kaip ledas prakaito lašeliai.

Sofi ir Džošas sekė paskui Skati. Ši neatsigręždama vedė juos per Hekatės būstą. Dvyniai stebėjo, kaip juda šešėliai, po kojomis girgžda grindų lentos, spragsi ir traška sienos, atrodė, kad visas namas juda, kruta, auga. Jiedu pastebėjo dar vieną dalyką: anksčiau girdėti balsai, riksmai ir klyksmai buvo nutilę.

Skati nuvedė į tuščią apvalų kambarį, kur jau laukė Nikolas Flamelis. Stovėdamas į atėjusius nugara, rankomis įsispendęs į šonus, žvelgė pro langą į nakties šešėlius. Vienintelė šviesa kambaryje sklido nuo didžiulio mėnulio, jau pradėjusio leistis link horizonto. Viena kambario dalis maudėsi baltai sidabrinėje mėnulio šviesoje, kita skendėjo tamsoje. Skati nužingsniavo per kambarį ir atsistojusi prie alchemiko sukryžiavo ant krūtinės rankas. Nieko nesakančiu veidu atsisuko į dvynius.

— Jus galėjo nužudyti, — išgirdo švelnų Flamelio balsą, — arba dar blogiau.

— Juk negalite mūsų čia uždaryti, — greitakalbe išbėrė Džošas. Tyloje jo balsas skambėjo pernelyg garsiai. — Nesame jūsų kaliniai.

Alchemikas dirstelėjo per petį. Nosį buvo pasibalnojęs apvaliais mažučiais akinukais, akys tamsoje tartum slėpėsi už dviejų sidabrinių skritulių.

— Ne, jūs ne mūsų kaliniai, — ramiai patvirtino. Staiga prakalbo prancūzišku akcentu: — Jūs — aplinkybių kaliniai. Sutapimo ir atsitiktinumo... jei tikite tokiais dalykais.

— Aš — ne, — sumurmėjo Skati.

— Ir aš — ne, — atsisukdamas pareiškė Nikolas. Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė viršunosę. Po blyškiomis akimis ryškėjo tamsūs ratilai, lūpos buvo suspaustos.

— Tam tikra prasme visi esame kaliniai, įkalinti susiklosčiusių įvykių ir aplinkybių. Beveik prieš septynis šimtus metų nusipirkau neįskaitomą, neaiškia kalba parašytą sudriskusią knygą. Štai tą dieną ir tapau kaliniu, įkalintu nė kiek ne blogiau nei už grotų. Prieš du mėnesius, Džošai, neturėjai pasiprašyti pas mane į darbą, ir tu, Sofi, neturėjai pradėti dirbti Kavos puodelyje. Bet jūs priėmėte būtent tokį sprendimą, ir štai dabar visi esame čia, — nutilęs Flamelis pažvelgė į Skati. — O, taip, žinoma, yra tokia filosofinė kryptis, aiškinanti, kad viskas nulemta likimo: jūsų darbas, tai, kad susitikote Perenelę ir mane, ir tai, kad prasidėjo šis nuotykis.

Skati linktelėjo.

— Likimas, — pritarė ji.

— Nori pasakyti, kad mes negalime rinktis laisva valia? — paklausė Sofi. — Ir kad visa, kas vyksta, yra nulemta? — netikėdama papurtė galvą. — Nepatikėsiu tuo nė minutę. — Ta mintis jai buvo visai svetima — negalėjo pritarti, kad ateitis yra nulemta. Tai atrodė paprasčiausiai juokinga.

— Netikiu, — ryžtingai prabilo Džošas.

— Ir vis dėlto, — ramiai kalbėjo Flamelis, — kas, jeigu pasakysiu, jog esate minimi Kodekse — knygoje, parašytoje daugiau nei prieš dešimt tūkstančių metų.

— Neįmanoma, — staiga išsigandęs ir supratęs, ką tai reiškia, purkštelėjo Džošas.

— Cha! — išskėtė rankas Flamelis. — O visa šita — irgi neįmanoma? Ką sutikote šiąnakt? Sparnuotus Hekatės būsto sargybinius. Girdėjote jų balsus. Tai neįmanoma? O kaip Torko Alta — jų taip pat nėra? Juk šie padarai egzistuoja tiktai legendose.

— O mes? — paklausė Skati. — Nikolui daugiau kaip septyni šimtai metų, aš irgi ne jaunuolė: mačiau kuriantis ir žlungant septynias civilizacijas. Tai kaipgi mes? Irgi neegzistuojame?

Nei Džošas, nei Sofi negalėjo šito paneigti.

Žengęs arčiau Nikolas uždėjo dvyniams ant pečių rankas. Nebuvo aukštesnis už juos, todėl žvelgė tiesiai į akis.

— Turite pripažinti, kad esate šio neįmanomo pasaulio įkaitai. Jei mėginsite pabėgti, šeimai, draugams atnešite vien nelaimes ir gali būti, kad patys žūsite.

— Be to, — piktai pridūrė Skati, — jei esate paminėti knygoje, tai turite būti ir čia!

Dvyniai žvalgėsi čia į Flamelį, čia vėl į Skati. Nikolas linktelėjo.

— Tai tiesa. Knygoje daug pranašysčių, kai kurios, be abejonės, jau išsipildžiusios, o kitos dar laukia savo valandos. O ypač pabrėžiama ta, kurioje minimi du, kurie yra viena, sidabras ir auksas.

— Sidabras ir auksas... — sušnibždėjo Sofi. — Ir jūs tuo tikite?

— Taip, tikiu, kad pranašystėje minimi judu. Tiesą sakant, aš net įsitikinęs.

Skati žengė artyn ir atsistojo šalia Flamelio.

— O tai reiškia, kad judu — taip staiga paaiškėjo — esate daug svarbesni ne tik už mus, bet netgi už Di ir tamsos vyresniuosius.

— Kodėl? — Džošui iš susijaudinimo džiūvo lūpos. — Kodėl mes tokie svarbūs?

Alchemikas atsisuko į Skati lyg svarstydamas, ką čia pasakius, ir laukdamas pritarimo iš jos. Ši linktelėjo.

— Pasakyk jiems. Jie privalo žinoti.

Dvyniai sužiuro į Nikolą. Apėmė jausmas, kad dabar iš jo išgirs kai ką iš tiesų labai svarbaus. Sofi įbruko ranką Džošui į delną, jis padrąsindamas seserį švelniai spustelėjo.

— Kodekse skelbiama pranašystė sako, kad du, kurie yra kaip viena, ateis, kad išgelbėtų arba sunaikintų pasaulį.

— Ką turi galvoje „išgelbėtų arba sunaikintų?“ — susidomėjo Džošas. — Vadinasi, gali atsitikti ir viena, ir kita? Taip?

— Žodis, vartojamas Kodekse, sutampa su senovės Babilono simboliu, reiškiančiu „arba“, — paaiškino Flamelis. — Iš tiesų aš tikėjausi, kad vienas jūsų turi galią išgelbėti pasaulį, o kitas — sunaikinti.

Sofi bakstelėjo broliui į šoną.

— Naikintojas aiškus, ar ne?

Flamelis atsitraukė nuo dvynių.

— Po kelių valandų, kai atsibus Hekatė, aš jos paprašysiu, kad sužadintų jūsų magiškas galias. Tikiuosi, taip ir padarys, meldžiuosi, kad taip atsitiktų, — karštai pridūrė Flamelis. — O tada išvyksime.

— Bet kur mes keliaujame? — paklausė Džošas, tuojau prabilo Sofi: — ar Hekatė neleis mums pasilikti čia?

— Turiu vilties, kad koks kitas vyresnysis ar nemirtingasis teiksis padėti išmokyti jus. O čia pasilikti negalime. Di ir Morgana pažadino vieną baisiausių vyresniųjų — Bastą.

— Egiptiečių Kačių deivę? — paklausė Sofi.

Flamelis net sumirksėjo.

— Aš sužavėtas.

— Nepamirškite, kad mūsų tėvai archeologai. Kai dauguma tėvų skaitė savo vaikams pasakėles, mūsiškiai pasakodavo legendas ir mitus.

— Mes čia kalbamės, o galbūt netgi dabar Basta ir Morgana renka pajėgas ir ruošiasi užpulti Hekatės šešėlių karalystę. Tikėjausi, kad jos pabandys pulti, kol tamsu ir Hekatė miega, bet kol kas nėra jokių ženklų, kad jos pasirodytų, o jau greitai išauš. Neabejoju, kad jos nepamiršo turinčios tik vieną šansą ir prieš puldamos nori sukaupti visas galimas jėgas. Šiuo metu jos įsitikinusios, kad nė nenujaučiame apie gresiantį pavojų ir, kas svarbiausia, nežino, kad mes jau informuoti apie Bastos dalyvavimą. Bet juk žinome ir pasiruošime tam.

— Iš kur žinome? — nesuprato Sofi.

— Perenelė man pranešė, — atsakė Flamelis ir paskubėjo atsakyti į kitą, be abejonės, kylantį klausimą. — Ji galinga kerėtoja. Perė paprašė vieną bekūnę dvasią, kad perduotų man žinią.

— Bekūnę dvasią? — garsiai svarstė Sofi. — Tai... kaip vaiduoklis? — Po visų nuotykių pasirodė labai paprasta patikėti vaiduokliais.

— Kaip tik taip, — patvirtino Nikolas.

— O kas atsitiks, jei jos užpuls šią vietą? Na, noriu paklausti, apie kokį puolimą kalbama? — klausinėjo Džošas.

Flamelis vėl pasižiūrėjo į Skati.

— Manęs dar nebuvo, kai varesniųjų rasės kovėsi tarpusavyje.

— Aš buvau, — niūriai atsiliepė Skati. — Didžioji dauguma žmonių net nesupras, kas vyksta, — ji gūžtelėjo pečiais. — Iš šešėlių karalystės pasklis daug magiškos energijos, ir tai pirmiausia atsilieps klimatui ir geologiniams pokyčiams, gali prasidėti žemės drebėjimai, viesulai, uraganai ir lietūs. Daug lietaus. O aš negaliu pakęsti, kai šlapia, — pridūrė kovotoja. — Tai viena priežasčių, kodėl išvykau iš Hibernijos.

— Turi būti išeitis, — pratarė Sofi. — Reikia įspėti žmones.

— Ir kaipgi žadi tą padaryti? — susidomėjo Flamelis. — Papasakosi, kad bus magiškas mūšis, sukeliantis žemės drebėjimus ir potvynius? Turbūt nelabai įsivaizduoji, kad su tokiu pranešimu galėtum kreiptis į vietinius laikraščius ar meteorologijos stotį, ar ne?

— Mes turime...

— Ne, neturime, — neleido pasakyti alchemikas. — Reikia tiktai saugiai išsivežti iš čia jus ir knygos puslapius.

— O kaip Hekatė? — paklausė Džošas. — Ar ji sugebės apsiginti?

— Nuo Di ir Morganos apsigins. Bet jiems susijungus su Basta — nežinau, — atsakė Skati. — Nežinau, kiek galios turi deivė.

— Ji galingesnė nei gali įsivaizduoti.

Visi kaip vienas atsisuko į duris ir išvydo mergaitę, ne vyresnę nei vienuolikos metų. Ji stovėjo mieguistai mirksėdama ir žiovavo. Pasitrynusi ranka skaisčiai geltonas akis, įsispoksojo į juos. Paskui nusišypsojo akinamai baltais dantimis, net spindinčiais juodut juodutėlėliame veide. Mergaitė vilkėjo trumpą drabužį, panašų į togą, pasiūtą iš tos pačios spindinčios medžiagos, kaip ir vyresnės Hekatės apsiaustas. Tik šį kartą drabužio klostės mirgėjo auksinės ir žalios spalvos juostomis. Sniego baltumo plaukai garbanojosi ir driko ant pečių.

Alchemikas nusilenkė.

— Labas rytas. Neįtariau, kad keliatės prieš auštant.

— Kaip galėjau miegoti, kai kažkas vyksta? — atšovė Hekatė. — Namas prižadino mane.

— Namas... — vėl išsižiojo Džošas.

— Namas, — paprastai paaiškino deivė. — Jis gyvas.

Džošas būtų turėjęs ką pasakyti šiuo klausimu, tačiau, prisiminęs žalius dumblo glitėsius, protingai nutarė verčiau neaušinti burnos.

— Suprantu, kad Morgana ir mano vyresnioji sesuo Basta planuoja pulti šešėlių karalystę, — liūdnai pasakė mergaitė.

Nikolas žvilgtelėjo į Skati, kuri be žodžių vos gūžtelėjo pečiais. Ji tikrai nė nenutuokė, iš kur Hekatė tai žino.

— Manau, suprantate, kad viskas, kas vyksta šiuose namuose, kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas šnabždesys, netgi mintis — viskas man žinoma, — mergaitė nusišypsojo ir tuo metu atrodė visai kaip vyresniosios Hekatės. Šypsojosi tik lūpos — akys liko visiškai šaltos. Deivei žengiant į kambarį, Sofi pastebėjo, kad namas, atsiliepdamas į jos kiekvieną krustelėjimą, reaguoja. Tarpduryje, kur stovėjo jaunoji Hekatė, medis išleido žalias atžalas, o durys ir stakta pražydo mažomis žaliomis gėlytėmis. Triveidė deivė stabtelėjo prie Nikolo Flamelio ir pasižiūrėjo į jo susijaudinusias akis.

— Verčiau nebūtumėte čia atvykę. Nebūtumėte pridarę man rūpesčių. Man tikrai būtų smagiau, jei nebūčiau priversta kautis vienoje ar kitoje pusėje.

Skati sukryžiavo rankas ant krūtinės ir niūriai spoksojo į deivę.

— Tau, Hekate, niekados nepatikdavo turėti nuomonę. Ne šiaip sau turi tris veidus.

Sofi juodvi stebėjo, todėl nesunkiai įžvelgė vos sekundę Hekatės akyse sutviskusią neišmatuojamai gilią juodą bedugnę.

— Išgyvenau taip ilgai tik todėl, kad akylai saugojau savo karalystę, — atšovė Hekatė. — Turiu nuomonę, kieno pusėje kautis, kai kova būna to verta.

— O dabar, — įsiterpė Flamelis, — manau, kaip tik metas rinktis. Beje, tik tu ir gali nuspręsti, ar kova yra verta pastangų.

Hekatė nekreipė dėmesio į kausimą ir nusisuko į Džošą ir Sofi. Vos jai mostelėjus ore ranka, sutvisko auksinė ir sidabrinė dvynių auros šviesa. Deivė pakreipė galvą ir stebėjo, kaip vydamiesi aukso gyslas, keistu ornamentu kylančias nuo Džošo auros, sidabrinės šviesos pliūpsniai veržiasi iš Sofi supančio srauto.

— Gal tu ir teisus, — staiga nusprendė Hekatė. — Jie tikrai gali būti tie, minimi Kodekse. Jau daug šimtmečių nesu mačiusi tokio švaraus ir gryno auros švytėjimo. Juose slypi neįtikėtinos nepažadintos galios.

Flamelis linktelėjo.

— Jei tik turėčiau laiko, užsiimčiau jų mokymu ir galias atvertume palaipsniui... Tačiau įvykiai verčia skubėti. Ko tikrai neturime, tai laiko. Tik tu galėtum staiga sužadinti jų galias, akimirksniu padaryti tai, kam prireiktų daug metų.

Hekatė per petį žvilgtelėjo į alchemiką.

— Tikrai ne šiaip sau prireiktų daug metų, — griežtai pareiškė ji. — Žmonės beveik nesinaudoja savo juslėmis. Ir vis dėlto prašai, kad sužadinčiau jų galias. Nedarysiu šito. Pojūčių perteklius gali juos paprasčiausiai sunaikinti — jie išsikraustys iš proto.

— Bet... — pradėjo Flamelis.

— Ne, net neketinu, — tvirtai pareiškusi Hekatė atsisuko į dvynius. — Ko jis prašo manęs? Kad nužudyčiau judu. Ir tai geriausiu atveju.

Hekatė išdidžiai išėjo iš kambario. Kur tik žengė, sužaliavo žolė.