TREČIAS SKYRIUS
„Kas čia taip bjauriai dvokia?“
Sofi Niumen norėjo įsikišti ausinę, bet stabtelėjo ir giliai įkvėpė. Nosis ką tik tikrai pajuto kažkokį šlykštų kvapą. Išjungdama telefoną ir kišdama ausines į kišenę, pasilenkė virš stiklinio indo su arbatžolėmis ir įkvėpė.
Sofi dirbo Kavos puodelyje nuo vasaros atostogų pradžios. Darbas kaip darbas — nieko ypatinga. Dauguma parduotuvėlės lankytojų buvo malonūs, pasitaikydavo keletas nemandagių ir tik vienas ar du — grubūs, bet darbo valandos patogios, atlyginimas geras, arbatpinigiai dar geresni ir papildomas privalumas — kitoje gatvės pusėje knygyne dirbo brolis. Nesvarbu, kad jiems ką tik suėjo penkiolika, brolis ir sesuo pradėjo taupyti mašinai. Dvyniai suskaičiavo, kad prireiks dvejų metų, jei, žinoma, nepirks kompaktinių plokštelių, DVD žaidimų ir jokių drabužių ar batų, nors pastarieji buvo didžiulė Sofi silpnybė.
Paprastai kartu su Sofi budėdavo dar keletas darbuotojų, bet šiandien viena pasijutusi blogai išėjo namo anksčiau, o Bernisė, parduotuvės savininkė, tuojau po pietų išskubėjo į didmeninės prekybos sandėlius papildyti arbatos ir kavos atsargų. Žadėjo grįžti po valandžiukės, bet Sofi buvo įsitikinusi, kad užtruks mažiausiai dvigubai ilgiau.
Per vasarą Sofi išmoko atskirti įvairias egzotiškos arbatos ir kavos rūšis, kuriomis prekiavo parduotuvė. Nesunkiai atskirdavo Earl Grey arbatą nuo Darjeeling ir puikiai žinojo, kuo skiriasi Javos ir Kenijos kava. Merginai labai patiko kavos kvapas, bet tik jau ne tas kartokas skonis. Mėgo arbatą. Pastarąsias keletą savaičių Sofi kaip tik po truputį ragavo visas arbatų rūšis, ypač neįprastų žolelių, vaisių skonio ir keisto aromato.
Tačiau dabar kažkas neapsakomai šlykščiai dvokė.
Kaip supuvę kiaušiniai.
Sofi pakėlė indą su arbatžolėmis ir pauostė. Gaivus Asam arbatos kvapas paglostė šnerves — dvokas sklido tikrai ne iš čia.
— Ją reikia gerti, o ne uostyti.
Sofi atsigręžusi pamatė į parduotuvėlę įeinančią Perę Fleming — aukštą, elegantišką nenuspėjamo amžiaus moterį — galėjo būti keturiasdešimties, o gal net šešiasdešimties metų. Nekilo abejonių, kad kažkada ji buvo nuostabi, ir net dabar vis dar atrodė pribloškiamai. Perės akys spindėjo tokia skaisčia žaluma, kad Sofi jau kuris laikas įtarinėjo ją nešiojant spalvotus kontaktinius lęšius. Moters plaukai anksčiau buvo juodi kaip degutas, tačiau dabar kur ne kur buvo matyti nusidabrintų plaukų sruogos. Perė nešiojo vieną įmantriai supintą kasą, dengiančią vos ne visą nugarą. Dantukai buvo dailūs ir mažučiai, o prie akių ryškėjo smulkios juoko raukšlelės. Visada rengėsi daug elegantiškiau už savo vyrą, ir šiandien ne išimtis. Mėtos žalumo berankovė suknelė puikiai tiko prie akių spalvos. Sofi pagalvojo, kad suknelė tikriausiai gryno šilko.
— Pamaniau, kad arbata kažkaip keistai kvepia, — pasiteisino Sofi. Dar sykį pauostė. — Dabar viskas gerai, bet prieš minutėlę pasirodė, kad jos kvapas kaip... kaip... kaip supuvusių kiaušinių.
Kalbėdama mergina žiūrėjo į Perę. Pamačiusi išplėstas moters akis, Sofi nustebo. Perė staiga nusisuko... Kitapus gatvės du didžiuliai knygyno langai virto dulkėmis, o mažieji suskilinėjo į smulkias šukeles. Žali ir geltoni dūmai sruogomis driekėsi į gatvę. Supuvusių kiaušinių dvokas dabar įkyriai skverbėsi į nosį. Sofi atpažino dar vieną kvapą — aštrias ir grynas šaltmėtes.
Perė išgąstingai sušnibždėjo:
— O, ne... tik ne dabar... ne čia.
— Ponia Fleming... Pere?
Moteris atsisuko į Sofi. Merginos akys buvo didžiulės ir pilnos siaubo. Perė puikiai kalbėjo angliškai, tačiau dabar prašneko su keistu akcentu:
— Lik čia, kad ir kas atsitiktų, lik čia ir pasislėpk.
Sofi jau prasižiojo kažką sakyti, bet pajuto pokštelėjimą ausyse. Sunkiai nurijo seiles... Išlėkė knygyno durys, paskui jas į gatvę išskrido vienas anksčiau matytų didžiųjų vyrų. Dabar jis buvo be skrybėlės ir akinių, todėl Sofi pamatė, kokios nesveikos spalvos jo veido oda ir marmuro pilkumo akys. Vyras pagulėjo susirietęs viduryje gatvės, paskui nuo saulės ranka prisidengė veidą.
Sofi pajuto, kaip skrandyje kaupiasi kažkas šaltas ir kietas.
Vienos vyro rankos oda judėjo, lėtai slinkdama varvėjo į rankovę, atrodė, kad pirštai tirpsta. Pilko purvo lašai tiško ant gatvės grindinio.
— Golemai, — aiktelėjo Perė. — O Dieve, jis sukūrė golemus...
— Golumus? — išdžiūvusia burna vos pratarė Sofi. Atrodė, kad liežuvis staiga pasidarė per didelis, kad tilptų burnoje. — Golumas iš Žiedų valdovo?
Perė jau skubėjo prie durų.
— Ne, golemus, — išsiblaškiusi atsakė. — Molinius žmones.
Sofi tas pavadinimas ničnieko nereiškė, bet sumišusi ir išsigandusi stebėjo, kaip keista būtybė, golemas, slėpdamasis nuo saulės po stogine prie knygyno, lyg didžiulis šliužas gūžiasi paskui save palikdamas drėgną purviną pėdsaką, tuojau pat džiūstantį kepinančios saulės atokaitoje. Prieš vyrui įšlitiniuojant į knygyną, Sofi spėjo dar kartą pažvelgti jam į veidą. Oda atrodė lyg suaižėjusi ir visi bruožai išskydę tarsi aptirpęs vaškas. Veidas priminė išdžiūvusią dykumą.
Perė nėrė į gatvę. Sofi matė, kaip ji išsipynę kasą, pasileido plaukus, kurie, toli gražu, nekrito ant nugaros, o ne... Plaukai sklaidėsi apie ją tartum pūstų vėjelis. O vėjas nepūtė.
Sofi kiek padvejojo ir pagriebusi šluotą pasileido per gatvę paskui Perę. Juk ten buvo Džošas!
Knygyne viešpatavo netvarka.
Kažkada tvarkingai išrikiuoti prekystaliai ir lentynos buvo sudaužyti į šipulius ir suversti krūvomis. Knygų spintos sudaužytos, lentynos sulaužytos, senoviniai spaudiniai ir žemėlapiai voliojosi ant grindų. Tvyrojo puvėsių ir dūlėsių kvapas: popierius ir medis puvo, džiūvo, aižėjo, net lubos — ir tos buvo suskilusios, tinkas nubyrėjęs, po juo buvo matyti medinės balanos ir elektros laidai.
Viduryje knygyno stovėjo nedidelis pilkas žmogelis ir skrupulingai valėsi dulkes nuo savo apsiausto rankovės, o du golemai šniukštinėjo rūsyje. Trečiasis golemas, nukentėjęs nuo saulės spindulių, keistai palinkęs prie knygų lentynų stovėjo nejudėdamas. Pilko purvo oda gabalais luposi ir dribo nuo to, kas dar liko iš jo rankų.
Pilkasis vyras atsisuko į Perę, paskui kurią atskubėjo Sofi, ir taip pat įsiveržė į knygyną. Žmogelis nusilenkė ir prabilo:
— O, madam Perenelė. Aš jau galvojau, kurgi esate dingusi?
— Kur Nikolas? — griežtai paklausė Perė, labai keistai ištardama vyro vardą — Nikola. Sofi žiūrėjo, kaip įsielektrinę Perės plaukai spragsėdami skleidžia baltas ir mėlynas kibirkštis.
— Manau, kad ten, žemai. Mano pagalbininkai jau ieško.
Abiem rankomis tvirtai sugniaužusi šluotą, Sofi praslinko pro Perę į kitą knygyno galą. „Džošas? Kurgi Džošas?“ Net nenutuokė, kas čia dedasi, ir šiuo metu nelabai norėjo suprasti. Terūpėjo surasti brolį.
— Tu kaip visada atrodai puikiai, — nenuleisdamas akių nuo Perės pratarė pilkasis vyras. — Nė kiek nepasenusi. Ak, taip malonu tave matyti.
Vyras dar kartą manieringai nusilenkė, ir tai jam pavyko labai natūraliai.
— Labai norėčiau pasakyti tą patį, Di. — Perė, po visą knygyną kažko ieškodama akimis, paėjo kiek toliau. — Pažinau tavo pagedusį kvapą.
Di užsimerkė ir giliai įkvėpė:
— Man visai patinka sieros kvapas. Jis toks... — Di kiek padelsė, — toks dramatiškas.
Jo pilkos akys žybtelėjo ir šypsenėlė staiga pranyko.
— Perenele, mes atvykome knygos. Ir tik nebandyk aiškinti, jog ją sunaikinote. Jūsų puiki sveikata liudija kaip tik priešingai — knyga tebėra.
„Kokia knyga?“ — dairydamasi po knygyną stebėjosi Sofi. Čia buvo pilna knygų.
— Mes esame knygos saugotojai, — prabilo Perė. Jos balse skambėjo kažkas, kas privertė Sofi atsisukti. Mergina sustingo ir net išsižiojo iš siaubo: Perę Fleming supo sidabrinė migla, plonytėmis gijomis kylanti nuo jos odos. Blyški ir kai kur net permatoma, tirštai besikaupianti ties rankomis. Atrodė, kad Perė su metalinėmis pirštinėmis.
— Niekada jos negausite, — atšiauriai kalbėjo moteris.
— Gausime, — atšovė Di. — Per daugelį metų susirinkome visus turtus. Liko tik knyga. Taigi gali be reikalo nesivarginti ir pasakyti, kur ji yra...
— Niekada!
— Žinojau, kad taip pasakysi, — patenkintas sumurmėjo Di, ir didžiulis golemas puolė ant Perės. — Žmonės tokie nuspėjami...
Bandydami atidaryti drabužių valyklos duris, Nikas Flemingas ir Džošas išvydo Perę, bėgančią per gatvę į knygyną. Paskui lėkė Sofi.
— Greičiau atidaryk tas duris, — susinervinęs šūktelėjo Nikas, o paskui pakišo ranką po marškinėliais ir išsitraukė paprasčiausią keturkampį medžiaginį krepšelį, kabojusį ant kaklo. Iš krepšelio išėmė kažką panašaus į mažą knygelę su vario spalvos metalu kaustytu viršeliu.
Džošas išmušė varžtus ir stipriai pastūmęs atidarė duris. Nikas, greitai versdamas šiurkščius knygutės lapus ir kažko ieškodamas, išbėgo laukan. Džošas, dar spėjęs pastebėti įmantrų knygos šriftą ir geometriniais raštais puoštus storų pageltonavusių puslapių kraštus, pasileido paskui Niką į knygyną.
Nikas ir Džošas pasiekė knygyną kaip tik tada, kai golemas palietė Perę.
Ir sprogo.
Smulkūs kaip smėlis milteliai pasipylė į orą, ant grindų dribtelėjo juodas apsiaustas. Dar akimirką toje vietoje keldamas dulkes sukosi mažytis vėjo sūkuriukas, bet tuojau ir tas išnyko.
Niko ir Džošo pasirodymas trumpam atitraukė Perės dėmesį, ir ji pasisuko... Tos akimirkos užteko: Di perbraukė kaire ranka prieš akis ir sviedė ant grindų mažutį kristalinį kamuoliuką.
Atrodė, lyg į kambarį būtų staiga įsiveržusi saulė.
Tvieskė neįtikėtina šviesa. Aštri ir akinanti, ji užliejo visą kambarį šiurpiu švytėjimu, ir ne tik — dar ir kvapu. Šlykščių dvoku, kuriame liejosi aitrūs degančių plaukų, svilėsių, rusenančių lapų, besilydančio metalo ir išmetamųjų dujų kvapai.
Kai tik Di metė kristalą, Džošas spėjo žvilgtelėti į seserį. Jį iš dalies užstojo Nikas su Pere. Abu šviesa parbloškė ant grindų. Džošo akys nuo šviesos apspango, tematė keistus nejudančius ir nespalvotus vaizdus. Matė, kaip Nikas meta metalu kaustytą knygutę ant grindų... kaip du juodi šešėliai supa Perę, lyg iš tolybės ataidi jos riksmas... kaip Di pergalingai šaukdamas griebia knygą, o Nikas aklai grabalioja po grindis.
— Pralaimėjai, Nikolai, — sušnypštė Di. — Kaip ir visada. O aš pasiimu tau pačius brangiausius dalykus — tavo mylimąją Perenelę ir tavo knygą.
Pats dorai nesuprasdamas, ką daro, Džošas pajudėjo. Jis metėsi ant Di — šiam tai buvo gana netikėta. Tiesa, dar tik penkiolikos metų, tačiau vaikinas jau buvo gana aukštas ir sunkus. Pakankamai, kad žaisdamas amerikietišką futbolą prasiveržtų pro priešininko komandą. Jis parmetė Di ant žemės, knyga išlėkė iš pagrobėjo rankų. Džošas pirštais pajuto sunkų metalu kaustytą knygos viršelį, griebė ją ir suvokė kyląs ir skriejąs į kampą. Žnektelėjo ant knygų krūvos, tai šiek tiek sušvelnino smūgį. Mirksint prieš akis šoko juodi taškai ir mirguliavo vaivorykštės.
Virš vaikino pasilenkė pilkas Di šešėlis, pirštinėta ranka jau tiesėsi prie knygos.
— Manau, knyga mano.
Džošas stipriau suspaudė knygutę kumštyje, tačiau Di jėga išlupo.
— Ei, tu, palik ramybėje mano brolį, — sulig kiekvienu žodžiu šluota tvodama pilkajam vyrui per nugarą užsipuolė Sofi.
Di ramiai pažvelgė į merginą, paskui, viena ranka gniauždamas knygą, kita sugavo šluotą ir kažką sumurmėjo. Šluota Sofi rankose akimirksniu suskilo į šipulius.
— Tau pasisekė, kad šiandien esu geros nuotaikos, — sušnibždėjo vyras. — Nes taip, kaip šluotai, galėjo nutikti ir tau.
Di ir du golemai, tempdamiesi Perę Fleming, išsinešdino iš nusiaubto knygyno. Stipriai pokštelėjo užtrenkiamos durys. Ilgai tvyrojo tyla, o paskui vienintelė dar stovinti knygų lentyna triukšmingai trenkėsi žemėn.