TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Net neatsimerkusi Perenelė žinojo, kad ją pergabeno į daug saugesnį kalėjimą, tamsią ir blogio pilną vietą, esančią kažkur giliai. Jautė, kaip iš sienų sklinda seniai įsigėręs blogis, jautė jo skonį burnoje. Gulėjo nė nekrustelėdama. Pabandė išplėsti pojūčius, tačiau nevilties ir piktdžiugos uždanga neleido imtis kerų. Perė įdėmiai įsiklausė ir tik tada, kai visiškai įsitikino, kad patalpoje nieko nėra, atsimerkė.

Ji buvo kameroje.

Trys sienos — tvirto betono, o ketvirtoji — metalinės grotos. Per jas buvo matyti visa eilė tokių pat kamerų.

Ji kalėjime!

Perė nuleido kojas nuo siauro gulto ir lėtai atsistojo. Pastebėjusi, kad drabužiai prisigėrę jūros kvapo, pagalvojo, kad tikriausiai girdi netoliese esančio vandenyno ošimą.

Kamera buvo tuščia, panaši į tuščią dėžę, trijų metrų ilgio ir vos pusantro metro pločio. Pasienyje — siauras gultas su plonu čiužiniu ir gumulais sušokusia pagalve. Kartoninis padėklas stovėjo ant grindų, visai prie pat grotų. Jame — plastikinis ąsotis su vandeniu, plastikinis puodelis ir nemažas gabalas kvietinės duonos popierinėje lėkštėje. Tik pamačiusi maistą Perenelė suprato, kokia išalkusi, tačiau iš karto nepuolė valgyti, o priėjusi prie grotų apsižvalgė. Kad ir kur žiūrėjo — į kairę ar į dešinę — visur matė tik tuščias kameras.

Visame kalėjimo bloke ji buvo viena. Bet kur...

Staiga tolumoje pasigirdo laivo sirena. Suūkė taip gailiai ir nykiai. Perė net sudrebėjo supratusi, kur ją nusitempė Di vyrai. Kalėjo Alkatraso salos kalėjime.

Moteris apsižvalgė po kamerą. Ypač domino vietos, kur buvo tvirtinami metaliniai vartai. Kitaip nei prieš tai buvusiame kalėjime, nei ant staktų, nei ant grindų nepastebėjo jokių apsauginių ženklų. Nesusilaikė — veide šmėstelėjo šypsenėlė. Ir ką galvojo Di pasiųsti sargybiniai? Kai tik ji atgaus jėgas, vėl sušvytės aura, ir metaliniai virbai sulinks kaip vaškiniai. Ji išeis iš čia.

Po kiek laiko Perė suvokė, kad tas kiauksėjimas, kurį iš pradžių palaikė vandens lašėjimu, tai visai ne vanduo. Tai kažkas artinasi. Lėtai ir užtikrintai artėja...

Prisispaudusi prie grotų pabandė apžiūrėti koridorių. Judėjo kažkoks šešėlis. Kas? Vėl beveidė Di simulakra? Perė nustebo — juk jos nesugebėtų kalinės ilgai išsaugoti.

Didžiulis ir beformis padaras išlindo iš šešėlio ir žengė koridoriumi prie kameros grotų. Perenelė apsidžiaugė, kad yra apsauga nuo tos siaubingos būtybės.

Koridorių užgožė padaras, nevaikščiojęs žeme gal kokį tūkstantį metų, iki iškylant pirmajai piramidei ant Nilo pakrančių. Tas padaras — sfinksas, milžiniškas liūtas erelio sparnais ir nuostabaus grožio moters galva. Sfinksas nusišypsojo, pakreipė galvą ir kyštelėjo ilgą juodą dvišaką liežuvį. Perenelė pastebėjo, kad sfinkso akių lėliukės horizontalios ir plokščios.

Ne, tai ne Di kurtas padaras. Sfinksas buvo viena Echidnos dukrų, niekingiausia vyresniųjų rasės būtybė, kurios saugojosi ir bijojo net ta pati rasė — tamsos vyresnieji. Perenelė jau nebežinojo, kam tarnauja Di.

Sfinksas priglaudė galvą prie grotų. Išlindęs ilgas liežuvis makalavosi ore beveik braukdamas Perei per lūpas.

— Tikriausiai nereikia tau, Perenele Flamel, priminti, — sušnypštė sfinksas Nilo kalba, — kad vienas ypatingų mūsų rasės sugebėjimų yra auros energijos siurbimas? — Plastelėję milžiniški sparnai beveik užpildė visą koridorių. — Šalia manęs tu neturi jokių magiškų galių.

Ledinis šaltukas perbėgo Perės nugara. Taip, Di tikrai protingas. Ji beginklė ir bejėgė Alkatraso kalinė. O iš Alkatraso dar niekas neišėjo gyvas.