GEGUŽĖS 31 DIENA,
KETVIRTADIENIS
PIRMAS SKYRIUS
— Na, gerai, pasakyk, kuriam galui vidurvasarį San Fransiske kažkam reikėtų vilkėti apsiaustą? — kalbėdama Sofi Niumen spaudė prie ausies Bluetooth ausinę.
Kitoje žemyno pusėje jos draugė Elė, sekanti naujausias madas, paklausė:
— O koks tas apsiaustas?
Šluostydamasi rankas į pašluostę, kurią laikė užsikišusi už prijuostės, Sofi išėjo iš už tuščios parduotuvėlės prekystalio ir nenuleisdama akių nuo vyrų, lipančių iš mašinos kitoje gatvės pusėje, žengė prie lango.
— Stori juodos vilnos apsiaustai. Vyrai netgi su pirštinėmis ir skrybėlėmis. Ir dar su akiniais nuo saulės.
Sofi žiūrėjo prisikišusi prie pat lango stiklo.
— Net ir šiame mieste tai atrodo per daug neįprastai.
— Gal jie laidojimo biuro agentai? — bandė spėti Elė. Balsas telefone traškėjo ir spragsėjo. Sofi girdėjo fone garsiai skambant kažkokią niūrią melodiją, panašią į Lacrimosa2 ar Amorphis3. Elė taip niekada ir neišaugo iš gotų amžiaus.
— Gal, — visiškai neužtikrintai nutęsė Sofi. Kai pastebėjo labai neįprastai atrodančią mašiną, ji plepėjo telefonu su savo drauge.
Mašina buvo tokia ilga ir glotni, lyg iš kokio seno nespalvoto filmo. Važiuojant pro parduotuvę, jos užtamsintuose languose atsispindėjusi saulė blykstelėjo tiesiai Sofi į akis ir trumpam nušvietė parduotuvėlės vidų. Mirksėdama, kad greičiau išsisklaidytų prieš akis pradėjusios šokinėti juodos dėmelės, Sofi stebėjo, kaip mašina apsisuka pakalnėje, lėtai grįžta atgal ir tyliai sustoja priešais mažą knygynėlį kitoje gatvės pusėje.
— O gal tai mafija, — dramatišku balsu tarė Elė. — Mano tėtis pažįsta vieną tokį iš mafijos. Bet jis vairuoja Toyota Prius.
— Na, ne, čia tikrai ne Priusas, — net neabejojo Sofi, vis dar spoksodama į mašiną ir du milžiniško ūgio vyrus, apsimuturiavusius storais apsiaustais, pirštinėtus, skrybėlėtus ir slepiančius akis po didžiuliais akiniais nuo saulės.
— O gal jiems tiesiog šalta, — svarstė Elė. — Kaip orai San Fransiske, neatvėsę?
Sofi Niumen atsisukusi žvilgtelėjo į laikrodį su termometru, kabantį ant sienos virš prekystalio, kaip tik už nugaros.
— Po dviejų penkiolika... aštuoniasdešimt vienas laipsnis4. Patikėk, nešalta. Gal jie miršta? Palauk, — skubiai nutraukė kalbą Sofi, — kažkas vyksta.
Galinės durelės atsidarė, ir iš mašinos nevikriai išlipo dar vienas vyras, dar aukštesnis net už tuodu. Uždarant duris saulė blykstelėjo vyriškiui į veidą, ir Sofi spėjo pamatyti, kokios nesveikos spalvos išblyškusi ir papilkėjusi vyro oda. Sofi sureguliavo ausinės garsą.
— O, kad būtum mačiusi, kas ką tik išlipo iš mašinos! Milžiniškas vyras pilka oda. Pilka. Kodėl pilka? Gal tiesiog tokia odos spalva?
— Mačiau Nacionalinės geografijos dokumentinį filmą apie žmones, kurie negali rodytis saulėje... — pradėjo pasakoti Elė, tačiau Sofi nesiklausė.
Iš mašinos išlipo ketvirtas vyras.
Nedidukas, gana dabitiškai atrodantis, vilkėjo dailiai prigulusį anglies pilkumo trijų dalių kostiumą. Sofi galėjo galvą guldyti, kad gal šiek tiek senamadiškas kostiumas buvo gero meistro pasiūtas pagal užsakymą. Pražilę vyro plaukai, sušukuoti atgal ir suimti į uodegą, atidengė prakaulų veidą. Jau pradėjusi žilti, bet dar tamsi trikampė barzdelė slėpė tik burną ir smakrą. Vyras pasitraukė nuo mašinos ir sustojo po dryžuotu pavėsinės stogeliu, dengiančiu šalia knygyno išrikiuotus knygų prekystalius. Vyras išsirinko kažkokią ryškiaspalvę knygą minkštais viršeliais ir vartė ją rankose. Sofi pastebėjo, kad šis taip pat su pirštinėmis. Pilkomis. Saulėje blykstelėjo pilka perlinė saga, prisiūta prie pirštinės riešo.
— Vyrai eina į knygyną, — toliau raportavo draugei Sofi.
— Ar Džošas vis dar dirba tenai? — staiga paklausė Elė.
Sofi nekreipė dėmesio į susidomėjimą draugės balse. Tai, kad geriausiai draugei patinka jos dvynys brolis, merginai atrodė mažų mažiausiai keista.
— Taip, dirba. Paskambinsiu jam, pažiūrėsim, kas ten vyksta. Tuojau perskambinsiu.
Sofi baigė pokalbį, išsiėmė ausinę ir išsiblaškiusi pasitrynė įkaitusią ausį, vis dar nustebusi spoksodama į tą nediduką vyrą. Kažkas neleido atitraukti akių... kažkas keista.
„Gal jis koks madų dizaineris ar kino filmų prodiuseris, — pagalvojo Sofi. — O gal rašytojas...“ Mergina buvo pastebėjusi, kad kartais rašytojai mėgsta rengtis labai neįprastai. Ji nutarė luktelėti keletą minučių, kol vyrai įeis į knygyną, o tada paskambinti broliui, kad tas nupasakotų, kas ten vyksta.
Sofi jau ketino nusisukti, bet pilkasis vyras staiga atsigręžė ir, rodos, įsispoksojo tiesiai į ją. Vyras stovėjo po stogine, ir veidas buvo šešėlyje, visgi trumpą akimirksnį pasirodė, kad jo akys švyti.
Sofi žinojo, tiesiog žinojo, ir tiek, kad kitapus gatvės, už stiklo, kuris atspindėjo popietinės saulės spindulius, pilkasis vyras jokiu būdu negali jos matyti. Prieblandoje už stiklo negalėjo būti matoma.
Ir vis dėlto...
Ir vis dėlto tada, kai jų akys susitiko, mergina pajuto, kaip pasišiaušia rankų plaukeliai, pradeda dilgčioti odą ties dilbiais ir už nugaros šaltukas dvelkteli į kaklą. Sofi pečiai sudrebėjo, ji lėtai pajudino galvą į vieną šoną, paskui — į kitą. Ilgų šviesių plaukų garbanos subangavo aplink skruostus. Akys susitiko tik sekundėlę, vyras tuojau nusisuko, bet Sofi neapleido nuojauta, kad žiūri tiesiai į ją.
Kai pilkasis vyras ir apsiaustuotųjų kompanija sugužėjo į knygyną, Sofi jau žinojo, kad tas vyrukas jai labai nepatinka.
Šaltmėtės.
Ir supuvę kiaušiniai.
„Bet tai tiesiog šlykštu“, — pagalvojo Džošas Niumenas stovėdamas knygyno rūsio viduryje. Jis dar kartą giliai įkvėpė ir pamėgino suprasti, iš kur sklinda tie kvapai. Džošas apžvelgė iki pat lubų prikrautas knygų lentynas ir nusistebėjo. Atrodė, kad kažkas slapta įsėlino už lentynų ir numirė. Kas dar galėtų skleisti šitokį bjaurų kvapą? Nedidukas prigrūstas rūsys visada atsiduodavo sausais pelėsiais, dar šiek tiek perdžiūvusiu ir besiraitančiu popieriumi, senais odiniais knygų viršeliais ir dulkėtais voratinkliais. Džošui patiko tas kvapas — toks netgi mielas ir jaudinantis, kaip prieskonių ar cinamono kvapas per Kalėdas.
Šaltmėtės.
Aštrus ir grynas šaltmėčių aromatas užpildė rūsį. Panašu į ką tik atidarytą dantų pastą ar į žolelių arbatas, kuriomis prekiavo jo sesuo kitoje gatvės pusėje. Šaltmėtės, užgoždamos stiprų odos ir popieriaus kvapą, aršiai skverbėsi ir dilgčiojo nosyje. Džošui atrodė, kad tuoj čiaudės. Jis greitai išsitraukė iš ausų baltas iPod grotuvo ausines. Čiaudėti su ausinėmis — prastas sumanymas, ausyse tartum sprogdavo.
Kiaušiniai.
Šlykštus dvokas. Atpažino aštrią supuvusių kiaušinių smarvę, besimaišančią su šaltmėčių kvapu, ir... tai buvo pasibjaurėtina. Džošas jautė, kaip kvapas tartum aplimpa liežuvį ir lūpas ir pradeda niežėti pakaušį, lyg kas juo ropotų. Vaikinas pirštais persibraukė tankius šviesius plaukus ir gūžtelėjo pečiais. „Tikriausiai užsikimšo kanalizacija“, — pagalvojo.
Taip ir palikęs ausines kaboti ant pečių, peržvelgė rankoje laikomą knygų sąrašą ir pakėlė akis į lentynas. „Čarlzas Dikensas. Rinktiniai raštai, trys dalys, raudonos odos viršeliai. Kur juos rasti?“
Džošas dirbo knygyne jau pora mėnesių ir vis dar negalėjo suprasti, kas ir kur laikoma. Nebuvo jokios sistemos arba, veikiau, sistema vis dėlto egzistavo, tačiau ją suvokė tik Nikas ir Perė Flemingai, šio mažo knygyno savininkai: galėjo per keletą minučių nežiūrėdami rasti bet kurią knygą tiek viršuje, knygyne, tiek rūsyje.
Ir vėl šaltmėčių kvapo gūsis, kurį tuojau pat papildė supuvusių kiaušinių dvokas. Džošas užsikosėjo ir pajuto, kad ašaroja akys. Neįmanoma! Kišdamasis sąrašą į vieną kišenę, o ausines — į kitą, brovėsi pro knygų stirtas ir dėžių eiles laiptų link. Nebegalėjo ilgiau tverti to kvapo, nė minutės! Delnais trynė nenusakomai perštinčias akis. Įsitvėręs laiptų turėklų, ropštėsi viršun. Tenorėjo įkvėpti gryno oro, nes, rodės, tuojau apsivems, bet, keista, kuo aukščiau kilo laiptais, tuo labiau stiprėjo dvokas.
Iškišo galvą pro rūsio duris ir apsidairė.
Tą pačią akimirką Džošas Niumenas suvokė, kad pasaulis jau niekada nebebus toks pat.