TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Džošas Niumenas patraukė juodo visureigio dureles ir lengviau atsiduso. Rakteliai kyšojo užvedimo spynelėje. Atidarė galines dureles, palaikė jas, kol Nikolas Flamelis su Sofi ant rankų atbėgo prie mašinos. Alchemikas pasilenkė ir švelniai paguldė seserį ant galinės sėdynės. Iš tankių krūmų sąžalyno išnėrusi plačiai besišypsanti Skati taip pat lėkė taku prie automobilio.

— Na štai, — sėsdamasi ant galinės visureigio sėdynės pareiškė ji, — nutiko smagiausias dalykas per visą milijoną metų.

Džošas sėdo prie vairo, prisitaikė sėdynę ir pasuko užvedimo raktelį. Variklis smagiai suūžė.

Įšokęs į keleivio sėdynę šalia Džošo, Flamelis užtrenkė duris.

— Greičiau lekiam iš čia!

Abiem rankomis stipriai laikydamas vairą, Džošas stumtelėjo bėgių perjungimo svirtį ir iki galo nuspaudė greičio pedalą. Milžiniškas Hameris rovėsi pirmyn, iš po ratų pažiro akmenys ir purvas. Nubrėžusi pievoje puslankį, mašina įšoko į siaurą keliuką ir kratydamasi giliomis provėžomis, šokčiodama per medžių šakas ir braižydamasi rūpestingai išdažytus švarutėlius šonus nulėkė pirmyn.

Nors saulė jau buvo patekėjusi ir šešėlių karalystėje, ir tikrame pasaulyje, keliukas vis dar skendėjo šešėlyje, o Džošas, kad ir kiek dairėsi, kiek ieškojo, niekaip negalėjo surasti, kaip įjungiamos šviesos. Baimindamasis bet kurią akimirką išvysti Morganą ar Kačių deivę Bastą, išlendančias iš tankumyno, nuolat žvilgčiojo į galinio vaizdo ir šoninius veidrodėlius. Tik pasibaigus takui ir skaisčiai sušvitus saulei, vaikinas pasuko vairą į dešinę, ir visureigis jau riedėjo siauru, vingiuotu, asfaltuotu keliuku. Atleidus greičio pedalą, sunkus automobilis tuojau pat sulėtino greitį.

— Ar sveiki visi? — drebėdamas paklausė Džošas.

Pasuko Hamerio šoninį veidrodėlį šiek tiek žemyn, kad matytų, kas vyksta mašinos gale. Sesuo dvynė gulėjo išsitiesusi ant plačios odinės sėdynės, galvą padėjusi Skati ant kelių. Kovotoja, nuplėšusi skiautę audinio nuo savo marškinių, šluostė merginos kaktą. Sofi atrodė mirtinai išbalusi. Nors ir buvo užsimerkusi, tačiau neramiai trūkčiojo, akių obuoliai judėjo, lyg sapnuojant košmarą. Skati pastebėjo, kad vaikinas stebi jas veidrodėlyje, ir padrąsinamai nusišypsojo.

— Sofi tuojau atsigaus.

— Ar gali jai padėti? — žvilgčiodamas į šalia sėdintį Flamelį nerimo Džošas. Nebežinojo, ką jaučia šiam vyrui. Taip, jis juos įstūmė į siaubingą pavojų, tačiau, kita vertus, Džošas pats matė, kaip narsiai alchemikas juos gynė.

— Ne, negaliu, — pavargusiu balsu atsakė Nikolas. — Ji tiktai pervargusi, išsekusi, ir nieko daugiau.

Flamelis taip pat atrodė pavargęs. Drabužiai purvini, sutepti dumblu ir kažkuo panašiu į kraują. Plaukuose styrojo įstrigusios plunksnos, rankos subraižytos kačių.

— Jai tereikia išsimiegoti. Atsibudusi po kelių valandų, turėtų puikiai jaustis. Pažadu.

Džošas linktelėjo. Susikaupęs stebėjo priešais vinguriuojantį kelią, nebenorėjo kalbėtis su alchemiku. Vaikinas labai abejojo, ar sesuo iš viso kada nors jausis puikiai. Matė, kokiu žvilgsniu ji žiūrėjo — tuščios, bukos akys... Ji net nepažino Džošo. Girdėjo, kokiu balsu Sofi prašneko. Tai buvo neatpažįstami garsai. Sesuo, jo dvynė, visiškai pasikeitė.

Jie prilėkė kelio ženklą, rodantį posūkį į Milo slėnį, ir vaikinas pasuko vairą kairėn. Neturėjo supratimo, kur važiuoja — svarbiausia buvo atsirasti kuo toliau nuo šešėlių karalystės. Ir ne tik... Džošas labai norėjo namo, norėjo grįžti į normalų gyvenimą, norėjo užmiršti tą akimirką, kai tėčio parnešto laikraščio puslapyje užtiko skelbimą: „Ieškomas konsultantas dirbti knygyne. Mes neieškome skaitytojo, ieškome darbuotojo.“

Džošas nusiuntė savo CV, ir jau po keleto dienų sulaukė kvietimo atvykti pokalbio dėl darbo. Sofi tą dieną nieko rimta neveikė ir nutarė vykti drauge. Belaukdama brolio, mergina užsuko į kavos parduotuvėlę kitapus gatvės. Tenorėjo išgerti kavos su pienu. Kai Džošas švytėdamas iš laimės, kad gavo darbą, išėjo pro mažo knygynėlio duris, Sofi taip pat turėjo kuo pasigirti: jai pasiūlė įsidarbinti Kavos puodelyje. Buvo kuo džiaugtis — tiesiog puiku! Jie dirbs visai šalia, tereikės pereiti per gatvę. Viskas ir klojosi puikiai... iki vakar dienos, kai prasidėjo ši beprotybė. Baisu ir pagalvoti, kad tai prasidėjo tiktai vakar. Džošas vėl pažvelgė veidrodėlyje į Sofi. Dabar ji ramiai miegojo, visiškai nebekrutėjo, tačiau jį labiausiai nuramino pradėję rausvėti sesers skruostai.

Ką padarė Hekatė? Veikiau, ką padarė Flamelis? Ir vėl alchemikas... Vis tiek jis kalčiausias. Deivė net nenorėjo to sužadinimo, žinojo, kuo tai gresia. Tačiau Flamelis primygtinai reikalavo, tik dėl jo kaltės buvo užpultas Hekatės sukurtas rojus šešėlių karalystėje, tik dėl jo kaltės sesuo dabar visiškai svetima.

Kai Džošas pradėjo dirbti knygyne, apie vyrą, kurį pažinojo kaip Niką Flemingą, galvojo kaip apie keistuolį, ekscentriką, gal net šiek tiek paslaptingą ir nesuprantamą. Tačiau labiau pažinęs iš tiesų pamėgo tą vyrą, net žavėjosi juo. Flemingas beveik atstojo tėvą, davė viską, ko vaikinui trūko. Jis mokėjo pralinksminti, domėjosi vos ne viskuo, kuo Džošas užsiiminėjo, o Niko žinios apie visokiausias smulkmenas buvo neįtikėtinos. Džošas puikiai žinojo, kad tikrasis tėvas Ričardas buvo laimingas ir gerai jautėsi tiktai stovėdamas prieš pilną studentų auditoriją arba iki kelių užsikasęs archeologiniuose kasinėjimuose.

Flemingas pasirodė visiškai kitoks. Kai Džošas citavo Bartą Simpsoną, Flemingas atsakydavo brolių Marksų citatomis. Jiedu abu mėgo klausytis muzikos, nors ir labai skirtingos. Džošas davė Nikui pasiklausyti Green Day, Larnb ir Dido. Flemingas vaikinui rekomendavo Piterį Gabrielį, Genesis ir PinkFloyd. Džošas pasiūlė Nikui paskolinti iPod ausinuką su instrumentinės muzikos įrašais. Flemingas atnešė jam kompaktinių plokštelių su Maiko Oldfildo ir Brajano Eno įrašais. Džošas paaiškino alchemikui, kas yra tinklaraščiai, ir parodė savo bei sesers kuriamą tinklaraštį. Jie netgi pradėjo diskutuoti apie knygų prekybą internetu.

Bėgo dienos. Džošas ėmė laikyti Flemingą savo vyresniuoju broliu — visada svajojo tokį turėti. Ir štai šis vyras jį išdavė.

Tiesą sakant, jis juk melavo iš pat pradžių. Jis niekada ir nebuvo Nikas Flemingas. Kažkur pasąmonėje Džošui sukirbėjo klausimas. Bjaurus klausimas... Nenuleisdamas akių nuo kelio, vaikinas paklausė:

— Ar tu iš anksto žinojai, kad šitaip nutiks?

Flamelis atsirėmė į odinės sėdynės atlošą ir atsisukęs įdėmiai pasižiūrėjo į Džošą. Alchemiko veidas slėpėsi šešėlyje. Abiem rankomis laikėsi įsikibęs saugos diržo.

— Žinojau ką? — susimąstęs paklausė.

— Pats žinai. Aš ne mažytis, — Džošas piktai pakėlė balsą. — Nekalbėk su manimi kaip su vaiku. — Ant galinės sėdynės gulinti Sofi pro miegus kažką sumurmėjo, ir Džošas pritilo. — Ar tavo numylėtoje knygoje visa tai išpranašauta? — Vaikinas pastebėjo, kaip Skati laukdama Flamelio atsakymo palinkusi pirmyn sukluso ir sujudo.

Flamelis prieš atsakydamas ilgai laukė. Pagaliau prabilo:

— Pirmiausia turėčiau paaiškinti keletą dalykų apie Mago Abraomo knygą. — Pamatęs, kad Džošas jau žiojasi kažką sakyti, paskubėjo jį užčiaupti, — leisk pabaigti. Visuomet žinojau, kad ta knyga sena, tačiau net neįtariau, kad tokia sena. Vakar Hekatė papasakojo, kad pati matė, kaip Abraomas ją rašė... o tai vyko beveik prieš dešimt tūkstančių metų. Pasaulis tada atrodė visiškai kitaip. Dabar laikomasi nuomonės, kad žmonija tada išgyveno akmens amžių. Tačiau tiesa rodo visai ką kita. Tuo metu žemę valdė vyresniųjų rasė. Mitai ir legendos kaip tik ir pasakoja apie tai. Jei patikėtume pasakojimais, — kalbėjo Flamelis, — tai žmonės mokėjo skraidyti, jų laivai skrodė vandenynus. Žemės valdovams paklusdavo orai ir, nepatikėsite, jie netgi darė, ką mes dabar vadiname klonavimu. Kitaip tariant, jų mokslas buvo taip toli pažengęs, kad mes kol kas negalime paaiškinti ir vadiname magija ir burtais.

Džošas purtė galvą. Na, šito jau per daug...

— Neskubėk sakyti, kad čia labai įsivažiavau... Tiesiog pagalvok, kiek daug žmonija pasiekė tik per pastaruosius dešimt metų. Jei, pavyzdžiui, tavo tėvams kas būtų pasakęs, kad galės kišenėje nešiotis visą muzikos įrašų kolekciją, argi jie būtų patikėję? Dabar mes naudojamės telefonais, kurie turi daugiau atminties nei kompiuteriai, išsiuntę į kosmosą pirmąsias raketas. Elektroniniai mikroskopai leidžia pažvelgti į atomo sandarą. Visai paprastai išgydome ligas, kurios tik prieš penkiasdešimt metų buvo mirtinos. Pokyčiai įgauna vis didesnį pagreitį. Šiandien galime tą, ką tėvai būtų atmetę kaip neįmanomus dalykus, o proseneliai paprasčiausiai pavadintų burtais.

— Dar neatsakei į mano klausimą, — priminė Džošas stengdamasis neviršyti greičio. Kelių policija — visai ne tas, ko dabar reikėjo.

— Ką norėjau tuo pasakyti... Aš pats gerai nežinau, ką galėjo vyresniųjų rasė. Gal Abraomas, rašydamas Kodeksą, pranašavo ateitį, o gal tiesiog užrašė tą, ką kažkokiu būdu pamatė regėjimų metu... Ar tikrai matė ateitį, ar tikrai žinojo, kas atsitiks? — Nikolas pasisuko sėdynėje, kad matytų Skati. — Gal tu žinai?

Gūžtelėjusi pečiais Skati vos šyptelėjo.

— Aš jau antrosios kartos atstovė. Dar prieš man gimstant beveik visas senasis pasaulis buvo sunaikintas ir Danu Talis seniai nuplautas jūros bangų. Nežinau, ką iš tiesų galėjo vyresniųjų rasė. Ar jie galėjo praskleisti laiko uždangą? — kažką svarstydama Skati patylėjo. — Pažinojau vyresniųjų, kurie galbūt ir turėjo šią dovaną: Sibilė tikrai pranašaudavo ateitį, žinoma, dar Temidė ir Melampus. Tačiau jie dažniau suklysdavo nei pasakydavo tiesą. Jei ką ir išmokau keliaudama, tai kad patys kuriame savo ateitį. Stebėjau daug niekada neišpranašautų, pasaulį sukrėtusių įvykių, taip pat teko girdėti nemažai pranašysčių, dažniausiai apie pasaulio pabaigą, kurios neišsipildė.

Juos aplenkė. Tai buvo pirmoji siaurame užmiesčio kelyje sutikta mašina.

— Pakartosiu klausimą, — bandydamas kalbėti ramiai pasakė Džošas. — Šį kartą tiesiog atsakyk — taip ar ne. Ar tai, kas ką tik vyko, buvo išpranašauta Kodekse?

— Ne, — skubiai atsakė Flamelis.

— Tačiau, manau, reikėtų pridėti „bet“... — pridūrė Skati.

Alchemikas linktelėjo.

— Taip, yra menka abejonė. Knygoje visiškai neminima Hekatė ir jos šešėlių karalystė. Nieko neparašyta apie Di, Morganą ir Bastą. Bet... — Flamelis atsiduso, — yra keletas pranašysčių apie dvynius.

— Dvynius? — griežtai perklausė Džošas. — Kokius dvynius? Ar apskritai kokius nors, ar mudu su Sofi?

— Kodekse rašoma apie sidabrinį ir auksinį dvynius, „du, kurie yra viena ir vienas, kuris taps viskuo.“ Manau, jūsų auros švyti auksu ir sidabru neatsitiktinai. Taip, esu įsitikinęs, kad Kodekse minimi būtent judu, — Flamelis pasilenkė prie Džošo. — O jei paklaustum, ar seniai žinau, kad tai jūs, galiu atsakyti: įtariau tiktai vakar. Tada, kai judu atskubėjote man į pagalbą. Po kelių valandų Hekatė, leidusi pamatyti jūsų auras, patvirtino mano įtarimus. Duodu žodį, kad viskas, ką dariau, — stengiausi apsaugoti jus.

Džošas purtė galvą — niekaip negalėjo patikėti Flamelio žodžiais. Norėjo dar kažko paklausti, tačiau Skati uždėjo ranką jam ant peties.

— Paklausyk, — staiga prabilo su keltišku akcentu, — jau labai seniai pažįstu Nikolą. Susitikome tuo metu, kai Amerikoje apsistojo pirmieji kolonistai. Flamelį galėčiau apibūdinti įvairiai: ir pavojingas, ir suktas, klastingas ir negailestingas, geras draugas ir nepermaldaujamas priešas. Tačiau jis priklauso tai žmonijos kartai, kai duotas žodis buvo vertas aukso. Jei prisiekia, kad veikė norėdamas apsaugoti jus, tai, manau, juo galima tikėti.

Kad mašina įveiktų posūkį mažesniu greičiu, Džošas pristabdė. Po kiek laiko linktelėjo ir giliai atsiduso.

— Tikiu, — pareiškė garsiai. Tačiau širdies gilumoje dar kirbėjo abejonės, niekaip negalėjo pamiršti paskutiniųjų jam pasakytų Hekatės žodžių: „Flamelis niekada niekam visko nepasakoja“. Vaikinui taip ir atrodė. Nikolas nepasakoja visko, ką žino.

Staiga Flamelis pasilenkė ir patapšnojo Džošui per ranką.

— Čia. Sustok čia.

— Kodėl? Kas nors atsitiko? — siekdama kardų sunerimo Skati.

Džošas parodė posūkį, ir Hameris pasuko iš kelio ten, kur mirgėjo šalikelėje pastatytas pakelės užeigos reklaminis stendas.

— Nieko nenutiko, — šyptelėjęs nuramino alchemikas. — Tiktai metas pusryčiauti.

— Puiku, nes aš jau išalkau, — apsidžiaugė kovotoja. — Suvalgyčiau visą arklį. Na, jei nebūčiau vegetarė ir... jeigu man patiktų arkliena.

„Ir jeigu nebūtum vampyrė“, — pagalvojo Džošas, tačiau šį kartą susilaikė ir nutylėjo.

Sofi pabudo tuo metu, kai Skati ir Flamelis užeigoje užsakinėjo pusryčius išsinešti. Ką tik kietai miegojusi mergina staiga pašoko ir tiesi kaip styga atsisėdo ant galinės sėdynės. Džošas irgi pašoko. Nesusilaikė, iš nustebimo šūktelėjo.

Atsisukęs atgal vaikinas persisvėrė per sėdynės atlošą ir atsargiai pašaukė:

— Sofi... — Bijojo, kad seseryje įsikūnijo vėl kokia nors senovės pabaisa.

— Tu nenori žinoti, ką aš sapnavau, — plačiai išskėtusi rankas, rąžydamasi pasakė Sofi. Pasukiojo kaklą, tas sutraškėjo. — Oi, kaip visur skauda.

— Kaip tu... jautiesi? — paklausė Džošas. Džiaugėsi, kad bent jau balsas skamba kaip sesers.

— Tarsi sirgčiau gripu, — ji apsidairė. — Kur mes? Kieno čia mašina?

Džošas nusišypsojo. Prietemoje (automobilį buvo pastatęs šešėlyje) sublizgo dantys.

— Mes jį pasivogėme iš Di. Esam kažkur pakeliui tarp Milo slėnio ir San Fransisko. Manau, ten ir važiuojame.

— Kas atsitiko... kas tenai atsitiko? — paklausė Sofi.

Džošas dar labiau išsišiepė.

— Tu išgelbėjai mus, pasinaudojai ką tik sužadintomis galiomis. Atrodei neįtikėtinai. Turėjai tokį sidabrinį rimbą. Kai tik jis paliesdavo kokį kačiažmogį ar paukščiagalvį padarą, tie virsdavo kuo ir buvę. — Pamatęs, kad Sofi purto galvą, Džošas nutilo. Kiek patylėjęs paklausė: — Tai tu nieko neatsimeni?

— Tik truputį. Girdėjau, kaip Perenelė aiškina, ką turiu daryti. Iš tiesų tai net jaučiau, kaip jos auros energija srūva į mane, — susižavėjusi pasakojo Sofi. — Girdėjau ją. Netgi mačiau, na, lyg mačiau... — Mergina staiga sudrebėjo ir giliai atsikvėpė. — Paskui jie atėjo pasiimti Perenelės. Tai viskas, ką aš prisimenu.

— Kas tie jie?

— Beveidžiai žmonės. Daug vyrų... tokių be veidų. Mačiau, kaip jie nusitempia Perę.

— Kaip suprasti, be veidų?

Sofi baimingai pakartojo:

— Jie neturėjo veidų.

— Tai su kaukėmis?

— Ne, Džošai, ne su kaukėmis. Jų veidai lygūs: nei akių, nei ausų, nei burnos — tiktai mėsos gabalas.

Džošas taip gyvai viską įsivaizdavo, kad pasidarė nejauku, ir jis pabandė pakeisti temą.

— Ar jautiesi... kažkaip kitaip? — atsargiai rinko žodžius.

Sofi minutėlę pasvarstė. Kas tam Džošui? Ko toks susirūpinęs?

— Kitaip? Kaip?

— Ar prisimeni, kaip Hekatė ėmėsi tavo galių sužadinimo?

— Na taip.

— Koks tai jausmas? — kiek abejodamas paklausė Džošas.

Sofi atsisuko į brolį. Akyse šmėstelėjo šalta sidabrinė šviesa.

— Atrodė taip, tartum mano galvoje būtų įjungtas koks mygtukas. Pasijutau gyva. Nors kartą gyvenime pasijutau gyva.

Džošą netikėtai apėmė pavydas. Akies krašteliu pastebėjo, kad Flamelis ir Skati su pilnais glėbiais maisto krepšių išeina iš užkandinės.

— O dabar kaip jautiesi?

— Alkana, — atsakė sesuo, — alkana kaip vilkas.

Valgė tylėdami: buritos, kiaušiniai, dešrelės, bandelės... Kimšo užsigerdami sodos vandeniu. Skati mėgavosi vaisiais ir vandeniu.

Pasisotinęs Džošas nusišluostė servetėle lūpas ir nubraukė nuo džinsų trupinius. Nuo vakarykščių priešpiečių buvo nevalgęs.

— Na, pagaliau vėl jaučiuosi kaip žmogus. — Pažvelgęs į Skati ir Flamelį pridūrė: — Nieko nenorėjau įžeisti.

— Niekas ir neįsižeidė, — užtikrino Skati. — Patikėk, niekada ir nenorėjau būti žmogumi, nors pripažįstu, kad tai turi kai kurių privalumų, — mįslingai pridūrė.

Nikolas surinko pusryčių likučius ir sukišo į popierinį krepšį. Pasilenkęs palietė prietaisų skydelyje įtaisytą palydovinę navigacijos sistemą.

— Ar žinai, kaip ja naudotis?

Džošas papurtė galvą.

— Tik teoriškai. Reikia įvesti kelionės tikslą, ir sistema parenka geriausią maršrutą. Bet man dar neteko naudotis tokiu prietaisu. Tėčio mašinoje tokio nėra, — paaiškino Džošas. Ričardas Niumenas vairavo penkerių metų senumo Volvo universalą.

— O gal pasižiūrėtum... Gal mokėtum naudotis? — neatlyžo Flamelis.

— Gal, — abejojo Džošas.

— Žinoma, mokės. Džošas — kompiuterių genijus, — nuo galinės sėdynės pasigirdo išdidus Sofi balsas.

— Vargu ar čia kompiuteris, — pasilenkęs, spaudydamas įjungimo mygtuką sumurmėjo vaikinas. Sužibo didžiulis kvadratinis ekranas. Balsas neįtikėtinai globėjišku tonu pranešė, kad važiuojant adresą įvedinėti pavojinga. Įspėjęs balsas nutilo ir laukė, kol Džošas paspaus mygtuką ir patvirtins, jog informaciją girdėjo ir suprato. Ekranas sumirgėjo ir nedelsdamas parodė automobilio buvimo vietą — mažutis, net pavadinimo neturintis keliukas. Viršuje buvo matyti mažytis trikampėlis — Tamalpaiso kalnas, o rodyklė rodė į pietus, kur plytėjo San Fransiskas. Keliukas, kuriuo pasiekė Hekatės šešėlių karalystę, nebuvo pažymėtas.

— Mums reikia vykti į pietus, — pasakė Flamelis.

Džošas maigė mygtukus, kol surado pagrindinį meniu.

— Gerai, reikia adreso.

— Įvesk paštą, esantį ant Signalo gatvės ir Ohajaus prospekto kampo, Ohajuje.

Galinėje sėdynėje sujudo Skati.

— O, ne, tik ne Ohajus. Prašau, pasakyk, kad nevažiuojame tenai.

Flamelis atsisuko į ją.

— Perenelė liepė vykti į pietus.

— Pietuose yra Los Andželas, Mechikas, net ir Čilė yra į pietus nuo čia. Pietuose yra daugybė gražių vietų...

— Perenelė liepė vežti vaikus pas raganą, — kantriai aiškino Flamelis, — o ji gyvena Ohajuje.

Sofi ir Džošas greitai susižvalgė, tačiau nieko nesakė.

Skati atsilošė ir dramatiškai atsiduso.

— Jeigu pasakysiu, kad aš ten nevyksiu, ar tai ką nors pakeis?

— Visiškai nieko.

Sofi prasispraudė tarp sėdynių ir sužiuro į navigacinės sistemos ekraną.

— O kiek laiko truks kelionė? Ar mes labai toli? — susidomėjo ji.

„Užtruksime beveik visą dieną“, — pasilenkęs ir prisimerkęs, kad geriau matytų, mąstė Džošas.

Plaukams prisilietus prie sesers, sužibo mažutė kibirkštėlė.

— Privažiuosime Pirmąjį greitkelį, paskui kirsime Ričmondo tiltą, — pirštai rodė maršrutą. — Tada pasuksim į 1-580, kuris pagaliau kertasi su Penktuoju greitkeliu. — Džošas nustebęs net sumirksėjo, — iki jo dar daugiau nei keturi šimtai kilometrų. — Paspaudė mygtuką, kuris suskaičiavo viso maršruto ilgį, — iki galutinio taško yra maždaug šeši šimtai penkiasdešimt kilometrų. Taigi, užtruksime mažiausiai šešias — septynias valandas. Kol kas nebuvo tekę nuvažiuoti daugiau nei penkiolika kilometrų!

— Taip... Tau tai bus nebloga praktika, — šypsodamasis pasakė alchemikas.

Sofi akys lakstė nuo Flamelio prie Skati.

— Kas ta ragana, pas kurią važiuojame?

Nikolas užsisegė diržą.

— Mes važiuojame pas Endoro raganą.

Džošas pasuko raktelį ir mašina suburzgė. Pažvelgęs į Skati galinio vaizdo veidrodėlyje, paklausė:

— Ką, ir su ja koveisi?

Skati tik pasivaipė ir sumurmėjo:

— Dar blogiau. Ji mano senelė.