TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Buvo jau gerai įdienoję, kai Džošas pagaliau pasuko automobilį į vingiuotą keliuką, vedantį į nedidelį Ohajaus miestą. Vaikino veidas aiškiai išdavė, kokį stresą patyrė be sustojimo nuvairavęs daugiau nei šešis šimtus kilometrų. Kompiuteris buvo suskaičiavęs, kad tai užtruks apie šešias valandas, tačiau iš tiesų prireikė beveik devynių. Vairuoti Hamerį greitkelyje pasirodė nuostabiai lengva: nustatai autopilotą — ir pirmyn. Net nuobodu... tačiau pasukus iš greitkelio bet kokiame kitame kelyje vairuoti buvo tikras košmaras — visiškai nebepanašu į kompiuterinius žaidimus. Hameris buvo toks didžiulis, kad Džošas nuolat baiminosi, jog ką nors pervažiuos. Milžiniškas juodutėlis automobilis traukė dėmesį. Vaikinas niekada nebuvo pagalvojęs, kad tamsinti langai galėtų suteikti tiek laimės. Buvo smalsu, ką pagalvotų žmonės, pamatę, jog prie vairo sėdi penkiolikmetis.

Kelias suko į dešinę, prieš Džošo akis atsivėrė ilga pagrindinė Ohajaus gatvė. Važiuodamas pro ezoterikos reikmenų parduotuvę ir žaidimų namus, kiek sulėtino greitį. Prie Signalo gatvės užsidegė raudonas šviesoforo signalas ir teko sustoti. Užsigulęs ant vairo apsidairė aplinkui pro murziną, vabzdžiais aptaškytą priekinį stiklą. Besižvalgant po tuščią gatvę, vaikinui pasirodė, kad Ohajus — nuostabiai žalias miestas. Kalifornijoje buvo birželis. Tuo metų laiku viskas jau būdavo nurudę ir apvytę, tačiau čia visur žaliavo medžiai, labai išsiskiriantys baltų namukų fone. Tiesiai prieš save, dešinėje pusėje, Džošas pamatė nedidelį įmantrų balto akmens bokštą, kyšantį iš už pašto pastato. Kairėje, atsitraukusios nuo kelio, po baltais akmeniniais skliautais rikiavosi visa eilė parduotuvių.

Žvilgtelėjęs į galinio vaizdo veidrodėlį nustebo — į jį spoksojo Skati.

— Maniau, kad tu miegi, — tyliai pasakė. Sofi, atsisėdusi į keleivio sėdynę šalia jo — po kelių valandų važiavimo patogiai susirangė ir užmigo. Flamelis ramiai sau knarkė šalia Skati.

— Man nereikia miego, — paprasčiausiai paaiškino raudonplaukė.

Labai daug klausimų kirbėjo ant liežuvio galo, tačiau Džošas teištarė:

— Ar žinai, kur važiuojame?

Mergina pasilenkė pirmyn, pasidėjo rankas ant vairuotojo sėdynės ir pasirėmė smakrą.

— Tiesiai, pro pašto pastatą, ten, šalia to bokšto, paskui į dešinę, prie Libio parko ir Fokso gatvės. Ten susirask, kur pastatyti mašiną, — Skati parodė į kairėje pusėje po baltais skliautais esančias parduotuves, — mums reikia ton vieton.

— Ten gyvena tavo senelė?

— Taip, — tarstelėjo mergina.

— Ar ji tikrai ragana?

— Ne šiaip sau ragana. Pati tikriausia ragana — Pirmoji ragana.

— Kaip jautiesi? — paklausė Sofi. Pasistiebusi ant pirštų galiukų ji rąžėsi. Patampė nugarą, sukant subraškėjo kaklas. — Oi, kaip gerai, — džiaugėsi mergina. Prisimerkė atsisukusi į saulę, ryškiai plieskiančią žydrame, be menkiausio debesėlio danguje.

— Tai tavęs turėčiau šito klausti, — lipdamas iš mašinos pareiškė Džošas. Jis irgi žiovavo ir rąžėsi, norėdamas išmankštinti sprandą sukinėjo galvą. — Daugiau nebenorėsiu vairuoti.

Staiga nutilusiu balsu, vos ne šnibždėdamas vaikinas pridūrė:

— Džiaugiuosi, kad tu sveika. Juk sveika? Ar ne?

Sofi paėmė brolį už rankos.

— Manau, kad taip.

Flamelis išlipo iš mašinos ir užtrenkė dureles. Skati jau buvo nuskubėjusi nuo mašinos į medžio pavėsį. Išsitraukusi iš kišenės mažus apvalius akinukus nuo saulės, pasibalnojo jais nosį. Alchemikas patraukė prie Skati, o Džošas įjungė mašinos signalizaciją. Hameris pyptelėjo ir sumirksėjo žibintais.

— Mums reikia pasikalbėti, — nors gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios, Flamelis prabilo tyliai. Ranka perbraukė trumpai kirptą galvą, pluoštas plaukų liko saujoje. Kurį laiką žvelgė į juos, paskui nusibraukė ranką į džinsus. Jo veide įsibrėžė dar vieneri metai: aplink akis pagilėjo raukšlės, išryškėjo puslankiu rėminantys raukšlių vingiai abipus burnos. — Ta asmenybė, su kuria ketiname susitikti, gali būti... — aiškiai vengė pasakyti, — sudėtinga.

— Pati labai gerai žinau... — sumurmėjo Skati.

— Ką turi galvoje — sudėtinga? — sunerimęs paklausė Džošas.

Po visų įvykių, kuriuos teko patirti, žodis „sudėtinga“ galėjo reikšti bet ką...

— Kaprizinga, viskuo nepatenkinta, vaidinga, irzli... Ir tai tik tada, kai būna geros nuotaikos, — atsakė Skati.

— O kai nuotaika bloga?

— Tada nenorėtum būti net tame pačiame mieste, kur ir ji!

Džošas nieko nebesuprato. Atsisuko į alchemiką.

— Tai ko mes pas ją taip lėkėme?

— Todėl, kad taip liepė Perenelė, — kantriai aiškino Flamelis.

Todėl, kad ji yra Oro valdovė ir gali išmokyti Sofi oro gaivalo magijos. Ir dar todėl, kad gali duoti Sofi patarimų, kaip geriau apsisaugoti.

— Nuo ko? — nustebo Džošas.

— Nuo savęs, — sausai atšovė Nikolas ir nusisukęs patraukė link Ohajaus prospekto. Iš pavėsio išlindusi Skati patraukė paskui.

— Gaila, nepasiėmiau kremo nuo saulės. Aš taip greitai įdegu, — skundėsi Skati stengdamasi spėti paskui Flamelį. — Pamatysit iš ryto, kokios atsiranda strazdanos.

Džošas atsisukęs pažvelgė į seserį. Jis jau pradėjo suprasti, koks didžiulis skirtumas dabar atsirado tarp jų.

— Gal tu žinai, apie ką jis čia kalbėjo? Apsaugoti save nuo savęs... Ką tai galėtų reikšti?

— Manau, kad žinau, — susiraukusi atsakė Sofi. — Viskas aplinkui mane yra taip... garsu, ryšku, intensyvu... Taip, lyg kas būtų viską pagarsinęs ir paryškinęs. Visi pojūčiai dabar tokie aštrūs, nepatikėtumei, ką dabar girdžiu... — Mergina parodė į raudoną aplamdytą lėtai judančią keliu Toyotą. — Moteris toje mašinoje kalba telefonu su savo mama ir aiškina, kad nenori pietums žuvies. — Sofi parodė kitoje gatvės pusėje kieme stovintį sunkvežimį, — ant jo užklijuotas lipdukas. — Gal norėtum, kad perskaityčiau, kas ant jo parašyta?

Džošas prisimerkė, tačiau negalėjo įžvelgti net sunkvežimio numerių.

— Kai šį rytą valgėme, maisto skonis buvo toks stiprus — vos neapsivėmiau. Sumuštinyje jaučiau net mažyčius druskos kristalus. — Pasilenkusi Sofi pakėlė nuo žemės palisandramedžio lapą, — užmerktomis akimis tarsi matau kiekvieną šio lapo gyslelę. Tačiau ne tai blogiausia. Žinai, blogiausia — kvapai, — pasakė žiūrėdama į brolį.

— Ei, tik nereikia... — jau kuris laikas Džošas naudojosi priemonėmis nuo prakaito, buvo išbandęs visus prekybos centrų dezodorantus.

— Ne, netaikau to tik tau, — nusišypsojo Sofi, — tačiau galėtum pakeisti dezodorantą. O kojines... manau, reikėtų jas sudeginti. Visur kvapai, kvapai... visą laiką. Ore toks siaubingas dujų kvapas, kelias dvokia karšta guma, o kur dar riebaus maisto ir gėlių kvapai. Jų tiesiog per daug. — Sofi akyse pasirodė ašaros. Sustojusi vidury gatvės, užsidengė rankomis veidą ir apsiverkė, — visko per daug, Džošai. Tikrai per daug. Aš nebesusitvarkau su savimi. Širdis daužosi, akis peršti, skauda ausis ir graužia gerklę.

Džošas nerangiai mėgino apkabinti seserį, tačiau ji atstūmė brolio rankas.

— Prašau, neliesk manęs. Negaliu šito pakęsti.

Džošas gūžtelėjo ir susimąstė, ką galėtų pasakyti. Taip ir nesugalvojo nei ką daryti, nei ką pasakyti. Pasijuto toks bejėgis. Sofi visuomet buvo stipri, susivaldanti. Atsitikus kokiai bėdai, Džošas visada kreipdavosi į ją. Sesuo visada žinojo atsakymą.

Iki šiandienos.

Flamelis! Vaikinas pajuto, kaip vėl užlieja pyktis. Flamelis kaltas dėl viso šito. Niekada neatleis alchemikui to, ką padarė. Pasižiūrėjo į atsigręžusius ir juodu stebinčius Nikolą ir Skati.

Kovotoja skubiai pribėgo.

— Nusišluostyk ašaras, — griežtai paliepė. — Geriau nepatraukti praeivių dėmesio.

— Nelįsk prie mano se... — pradėjo Džošas, tačiau užteko Skati žvilgsnio ir jis nutilo.

— Eime į mano senelės parduotuvę. Ji galės padėti. Čia pat — kitoje gatvės pusėje. Eime.

Sofi klusniai perbraukė rankove akis ir nusekė paskui Skati. Jautėsi bejėgė kaip vaikas. Retai kada verkdavo. Netgi žiūrėdama Titaniką pabaigoje juokėsi, o dabar... Ko apsiverkė dabar?

Magiškų galių sužadinimas jai atrodė puiki mintis. Patiko įsivaizduoti, kad galės įgyvendinti savo norus, kontroliuoti auros energiją ir kerėti. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Jautėsi tarsi sudaužyta ir išsekusi iš nuovargio. Liko tik skausmas. Štai kodėl verkė.

Ir dar labai bijojo, kad skausmas niekur nedings. Jeigu iš tiesų nedingtų, ką tada darytų? Ar ką nors galėtų padaryti?

Sofi pajuto įdėmų, susirūpinusį brolio žvilgsnį.

— Flamelis sakė, kad ragana galės tau padėti.

— O jei ne, Džošai? Jeigu negalės... Kas tada?

Džošas vėl nežinojo, ką pasakyti.

Sofi ir Džošas kirto Ohajaus prospektą ir žengė po skliautais nusidriekusiu taku. Per visą pastato ilgį rikiavosi parduotuvės. Karštis čia jau buvo pakeliamas. Sofi pajuto prie liemens prilipusius marškinius. Lediniai šiurpuliukai perbėgo per visą nugarą.

Jiedu pasivijo Nikolą, keistai sumišusiu veidu stovintį priešais antikvarinių prekių parduotuvėlę. Parduotuvė buvo uždaryta. Netaręs nė žodžio jis pirštu pabaksnojo į popierinį laikrodį, priklijuotą prie durų iš vidinės pusės. Laikrodžio rodyklės rodė pusę trijų, o ranka pakeverzoti žodžiai skelbė: „Išėjau pietauti. Grįšiu pusę trijų.“

Dabar jau buvo beveik pusė keturių.

Flamelis ir Skati prisikišo prie pat durų ir sužiuro vidun. Dvyniai žvalgėsi pro langą. Mažoje parduotuvėlėje, bent jau taip atrodė, buvo prekiaujama vien tiktai stiklo gaminiais: dubenimis, ąsočiais, lėkštėmis, prespapjė, vitražais ir veidrodžiais. Įvairiausių dydžių ir formų — nuo mažyčių apvalių iki didžiulių stačiakampių — daiktais buvo užgrūsta visa parduotuvėlės erdvė. Dauguma gaminių atrodė visai šiuolaikiškai, tačiau buvo ir keletas tikrai antikvarinių.

— Tai ką dabar darysime? — nebežinojo Flamelis. — Kur ji galėtų būti?

— Tikriausiai išėjo pietauti ir pamiršo grįžti, — žvalgydamasi po gatvę svarstė Skati. — Labai šiandien ramu, ar ne?

Ir iš tiesų — nors buvo penktadienio popietė, pagrindine miestelio gatve važiavo vos kelios mašinos, o prie parduotuvių lėtai vaikštinėjo gal dešimt, tikrai ne daugiau pėsčiųjų.

— Gal patikrinti restoranuose? — pasiūlė Flamelis. — Ką ji mėgsta valgyti?

— Neklausk, — skubiai atšovė Skati. — Tikrai nenorėtum žinoti.

— Gal... jeigu išsiskirstytume, — pradėjo Nikolas.

Net negalvodama, ką daro, Sofi pasuko durų rankeną, pastūmė ir... durys atsivėrė. Suskambo virš durų kabantis varpelis.

— Na, tu ir „duodi“, sese...

— Mačiau viename filme taip darant, — sumurmėjo Sofi. — Ar yra kas? — žengdama į vidų pašaukė. Jokio atsako.

Antikvarinė parduotuvėlė buvo mažutė, vargu ar didesnė už stačiakampį kambarį, tačiau šimtai čia sugrūstų veidrodžių — kai kuriuos ragana netgi pakabino ant lubų — atspindėjo erdvę ir kambarys atrodė daug didesnis nei iš tiesų buvo.

Sofi užvertė galvą ir giliai įkvėpė, net suvirpėjo šnervės.

— Ar užuodi?

Brolis papurtė galvą. Daugybė veidrodžių jį nervino. Kad ir kur pažvelgtų, matė savo atvaizdą, tačiau atvaizdai buvo skirtingi — sudužę arba iškreipti.

— Ką užuodi? — paklausė Skati.

— Panašu... — Sofi pagalvojo, — panašu į laužų kvapą rudenį.

— Aha, vadinasi ji buvo čia.

Sofi ir Džošas sužiuro į kovotoją.

— Toks Endoro raganos kvapas. Tai senosios magijos kvapas.

Žvalgydamasis po gatvę Flamelis stovėjo prie durų.

— Negalėjo nueiti toli, jei paliko parduotuvę neužrakintą. Einu, paieškosiu, — jis pasisuko į Skati. — Kaip ją atpažinsiu?

Ji nusišypsojo, blykstelėjo gudriomis akimis.

— Patikėk, kai pamatysi, nesuabejosi, kad ten ji.

— Tuojau grįšiu.

Vos tik Flamelis žengė į gatvę, tiesiai prieš parduotuvę stovėjęs didelis motociklas suburzgė, trūktelėjo iš vietos ir rovė pirmyn. Nugriaudėjo neįtikėtinas garsas, visi stikliniai daiktai parduotuvėje sudrebėjo ir suvibravo. Sofi rankomis užsispaudė ausis.

— Nebežinau, kiek dar galėsiu kentėti, — sušnibždėjo ir vėl vos neapsiverkė.

Džošas nusivedė seserį prie paprastos medinės kėdės ir privertė atsisėsti. Prigludęs iš vienos pusės, lyg ketino paimti už rankos, tačiau pabijojo liesti. Jautėsi visiškai bejėgis.

Skati priklaupė ant žemės prieš Sofi, kad veidai būtų viename lygyje.

— Kai Hekatė tave sužadino, nebespėjo išmokyti, kaip pojūčius įjungti ir išjungti. Visi tavo pojūčiai dabar tartum užstrigę aukščiausiame lygyje, tačiau taip tikrai nebus visą laiką, galiu pažadėti. Šiek tiek treniruočių, keli pagrindiniai apsauginiai užkalbėjimai, ir tu išmoksi įsijungti pojūčius tik trumpam laikui.

Džošas žvelgė į merginas. Dar kartą aiškiai pajuto, kokie jie su Sofi skirtingi. Visiškai kitokie. Taip, jie ir nebuvo identiški dvyniai, išsivystę iš vienos kiaušialąstės, taigi skyrėsi genetiškai. Neteko patirti jausmų, apie kuriuos paprastai pasakoja identiški dvyniai: skausmo, kurį jaučia abu, nors susižeidęs tik vienas, nuojautos, kad kuris nors patekęs į bėdą, tačiau dabar Džošas jautė sesers nerimą ir susijaudinimą. Taip norėjo, kad galėtų kaip nors palengvinti jos skausmą.

Beveik skaitydama jo mintis, Skati staiga pasakė:

— Yra kai kas dar... galėčiau palengvinti tavo kančias, — abu dvyniai pajuto, kaip nedrąsiai ji tai pratarė: — Neskaudės, — greitai pridūrė Skati.

— Ir negalėtų skaudėti labiau nei dabar, — sušnibždėjo Sofi. — Daryk, ką gali.

— Pirmiausia reikia tavo leidimo.

— Sof... — sunerimo Džošas, tačiau sesuo nekreipė dėmesio.

— Daryk, — pakartojo ji dar kartą. — Prašau, — beveik maldavo.

— Jau sykį sakiau, kad esu ta, kurią žmonės pavadintų vampyre...

— Tu negersi jos kraujo?! — išsigandęs sušuko Džošas. Vien nuo tos minties skrandis vertėsi kūliais.

— Jau sakiau anksčiau, kad mano klano vampyrai negeria kraujo.

— Nesvarbu.

— Džošai, — piktai pertraukė Sofi. Merginai supykus trumpai blykstelėjo jos aura, tačiau visa parduotuvėlė pakvipo saldžiais vaniliniais ledais. Nors vėjas lyg ir nepūtė, suskambo, sutilindžiavo vėjo varpeliai. — Džošai, raminkis, — Sofi pasisuko ant kėdės, kad matytų Skati, — tai ką tu nori daryti?

— Duok dešinę ranką.

Mergina ištiesė dešiniąją, Skati suėmė abiem rankomis. Paskui rūpestingai pridėjo kiekvieną savo kairės rankos pirštą prie Sofi: nykštį — prie nykščio, smilių — prie smiliaus, mažąjį pirštelį — prie mažojo.

— Kraują geriantys vampyrai, — tartum užsimiršusi dėstė susikaupusi tik į pirštus, — iš tiesų yra patys silpniausi, pati žemiausia klano grandis. Ar kada nors susimąstėte, kodėl jie geria kraują? Juk jie, galima sakyti, mirę, širdys neplaka, jiems nereikia valgyti, taigi kraujas jiems — gyvybės šaltinis.

— O tu mirusi? — paklausė Sofi, aplenkusi Džošą, nes jam irgi parūpo.

— Ne, nepasakyčiau.

Džošas apsižvalgė. Veidrodžiuose kuo puikiausiai atsispindėjo Skati atvaizdas. Pastebėjusi, kur vaikinas žvalgosi, raudonplaukė nusišypsojo.

— Netikėk tomis nesąmonėmis, kurias pasakoja apie vampyrus, esą jie neatsispindi veidrodyje. Žinoma, atsispindi, mes juk, kad ir kaip, kieti kūnai.

Džošas įdėmiai žiūrėjo į merginų suglaustus pirštus. Rodės, niekas nevyksta. Veidrodyje už Skati vaikinas pastebėjo sidabrinę kibirkštį, Sofi delnas sušvito blausia sidabrine šviesa.

— Mūsų rasė, vampyrų klanas, — nenuleisdama akių nuo Sofi delno tyliai pasakojo Skati, — priklauso antrajai kartai.

Džošas veidrodyje matė, kaip Sofi delne kaupiasi sidabrinė šviesa.

— Nepriklausome vyresniesiems. Mes gimėme jau po to, kai nuskendo Danu Talis, ir todėl esame visiškai kitokie nei tėvai. Skiriamės taip, kad net neįmanoma nusakyti.

— Ir anksčiau minėjai Danu Talį, — mieguistai sumurmėjo Sofi. — Kas tai? Kažkokia vieta? — jos ranka kilo kažkoks raminantis jausmas, šiek tiek dilgčiojo, bet nebesmaigstė lyg adatomis. Visai malonu.

— Vyresniųjų laikais tai buvo pasaulio centras. Vyresniųjų rasė valdė mūsų planetą iš salos, vadinamos Danu Taliu. Ji plytėjo nuo Afrikos iki Šiaurės Amerikos pakrančių ir Meksikos įlankos.

— Niekada dar negirdėjau apie Danu Talį, — sušnibždėjo Sofi.

— Girdėjai, — paprieštaravo Skati. — Keltai ją vadino De Danano sala, o šiuolaikiniame pasaulyje žinomesnė kaip Atlantida.

Džošas veidrodyje matė, kad Sofi plaštaka jau spindi baltu sidabru, tarsi pirštinėta. Mažutės žiburiuojančios sruogelės sukosi apie Sofi pirštus kaip kokie žiedai. Mergina drebėjo.

— Danu Talis buvo atskirtas, nes dvyniai valdovai — Saulė ir Mėnulis — kovojo didžiosios piramidės viršūnėje ir pažadino tiek nevaldomų galių, kad išjudino natūralų gamtos balansą. Pasakojo, kad ta pati laukinė magija, besūkuriuojanti ore, sukėlė pokyčius antroje kartoje. Kai kurie mūsų gimė pabaisomis, kai kas — keistais pavidalais. Buvo ir tokių, kurie įgavo ypatingų galių keisti pavidalus — panorėję tapti laukiniais padarais. O dar kiti, tokie kaip mes, vėliau susivieniję į vampyrų klaną, visiškai negalėjome jausti.

Džošas piktai pasižiūrėjo į Skati.

— Kaip suprasti tave — „negalėjome jausti“?

Kovotoja nusišypsojo ir pažvelgė į vaikiną. Džošas sunerimo... jos iltiniai dantys atrodė labai ilgi.

— Mes nejautėme jokių emocijų arba tie jausmai buvo labai silpni. Beveik nejutome baimės, neturėjome galimybės mylėti, džiaugtis laime ar kažkuo žavėtis. Geriausi kovotojai būna ne tie, kurie nejaučia baimės, tačiau tie, kurie kovoja be jokio pykčio.

Džošas atsitraukė nuo merginos ir sunkiai atsiduso. Kojas keistai traukė mėšlungis, pirštus tartum badė adatėlėmis ir dilgčiojo. Norėjosi pabėgti nuo vampyrės. Dabar visi parduotuvėje esantys veidrodžiai ir stikliniai paviršiai atspindėjo sidabrinę šviesą, skindančią iš Sofi rankos į Skati. Šviesa susigerdavo į vampyrės kūną dar nepasiekusi alkūnės.

Skati atsisuko į Džošą, ir vaikinas pamatė, kad jos akių baltymai jau ne balti, o sidabriniai.

— Kraują geriantiems vampyrams nereikia paties kraujo. Jiems reikia emocijų, jausmų, kuriuos perduoda kraujas.

— Tu vagi Sofi jausmus... — persigandęs sušnibždėjo Džošas. — Sofi, neleisk jai...

— Ne, — atšovė sesuo. Kaip ir Skati, jos akių baltymai žėrėjo sidabru. — Tikrai jaučiu, kaip skausmas mažėja.

— Tavo seseriai pojūčių ir emocijų dabar per daug. Tai tampa skausminga, ji bijo. Aš tiktai pasiimu jos skausmą ir baimę.

— Keista, kodėl turėtumei norėti pajausti baimę ar skausmą? — garsiai nusistebėjo Džošas. Vien ta mintis gąsdino ir vertė jaustis nejaukiai. Kažkas atrodė ne taip.

— Tam, kad pasijusčiau gyva, — atsakė Skati.