DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

San Fransisko katės lėkė iš miesto. Tvyrojo gili naktis.

Po vieną ir poromis laukinės išgąsdintos gatvės katės, gerai įmitusios, glotnios naminės numylėtinės, visokių formų, dydžių, veislinės ir beveislės, ilgaplaukės ir trumpaplaukės šmėkščiojo šešėliuotomis gatvėmis be jokio garso, taip, kaip moka tiktai katės. Žingsniavo tiltais, bėgo skersgatviais, lindo tuneliais, karstėsi per stogus.

Visos judėjo į šiaurę.

Apstulbę ir išsigandę atsitiktiniai naktiniai praeiviai stebėjo pro šalį lekiančias kates. Jos skubėjo pamiršusios žiurkes ir peles, nekreipdamos dėmesio net į pakeliui pasitaikančius lizdus — sustoti užkrimsti nebuvo kada. Nors katės beveik nekėlė jokio triukšmo, jas lydėjo neįprasti garsai.

Naktinis San Fransisko miestas aidėjo širdį veriančiu galybės šunų kauksmu.

Daktaras Džonas Di liūdėjo.

Ir dar buvo šiek tiek išsigandęs. Kol jie tiktai planavo pulti Hekatės šešėlių karalystę, viskas atrodė gerai, tačiau visai kitas reikalas sėdėti prie įėjimo į nematomą karalystę ir stebėti, kaip pašaukti savo didžiai gerbiamų karalienių Bastos ir Morganos iš visų pusių plūsta katės ir paukščiai. Ką gali tie smulkūs padarai padaryti prieš vyresniųjų rasės deivės senovinius kerus?

Di sėdėjo įsitaisęs didžiuliame juodame Hameryje, šalia Senuheto, vyro, tarnaujančio Bastai. Jiedu perskrido iš Los Andželo į San Fransiską asmeniniu Di lėktuvu. Nors Džonui kirbėjo tūkstančiai klausimų, jis nekalbino senojo vyro — skrido tylėdami. Laikui bėgant įsidėmėjo, kad tamsos vyresniųjų tarnai, kaip ir jis pats, nemėgsta būti klausinėjami.

Hekatės šešėlių karalystės įėjimą jiedu pasiekė apie antrą valandą ryto — kaip tik atskrendant pirmiesiems paukščiams. Didžiuliais, toli į rytus ir į šiaurę nusidriekusiais būriais paukščiai traukė į Milo slėnį. Buvo girdėti tiktai sparnų šniokštimas ir tirštai nutūptų medžių šakų girgždėjimas — tiek daug prilėkė varnų.

Praslinko dar keletas valandų, ėmė rinktis katės.

Bekraštis, įvairiaspalviais kailiais mirguliuojantis kilimas plūstelėjo iš tamsos ir sustojo. Visos kaip viena žvelgė į nematomus Hekatės šešėlių karalystės vartus. Di pasižiūrėjo pro mašinos langą — žemės nesimatė. Kur tik galėjo aprėpti akys, visur buvo katės.

Galų gale toli rytuose, prie pat horizonto, pradėjo švisti, vos regimai nuraudo dangus. Iš mažo krepšelio, kurį nešiojosi ant kaklo, Senuhetas išėmė mažutę juodą statulėlę ir pastatė ant mašinos prietaisų skydelio viršaus. Tai buvo meniškai išdrožta egiptietiška katės statulėlė, ne didesnė už mažąjį pirštelį.

— Laikas, — ramiai pasakė jis.

Raudonai sublizgo statulėlės akys.

— Ji jau atvyksta, — dar paaiškino.

— Kodėl nepuolėme anksčiau, kol Hekatė miegojo? — paklausė Di. Nors ir bendravo su tamsos vyresniaisiais septynis šimtus metų, suvokė, kad iš tiesų apie juos žino labai nedaug. Tai šiek tiek ir guodė — tikėjosi, kad apie žmones jie žino tiek pat mažai.

Rodydamas į susirinkusius paukščius ir kates, Senuhetas pamojo ranka.

— Reikėjo laukti pagalbos, — trumpai paaiškino.

Di linktelėjo. Spėliojo, kad dabar Basta tikriausiai keliauja su žmonių pasauliu besiribojančiomis šešėlių karalystėmis. Vyresniųjų rasės geležies baimė reiškė ir tai, kad jie jokiu būdu negalėjo naudotis daugeliu šiuolaikinių patogumų, tokių kaip mašinos ir lėktuvai. Di piktai nusišiepė: štai kodėl jiems taip reikalingi žmonės, jis, Senuhetas ir kiti tarpininkai.

Veikiau jautė, negu matė, kaip nenuleisdami žvilgsnių nuo vakarų medžiuose suknibždėjo paukščiai — pusė milijono, o gal ir daugiau. Di taip pat susidomėjo, kur jie visi žiūri — danguje juodavo tamsi dėmė. Iš pradžių buvo sunku ką nors įžvelgti, paskui aukštybėse ėmė ryškėti šešėlis, neryškus, pastebimas tik todėl, kad užstodavo žvaigždes. Artinosi Morgana.

Di puikiai žinojo, kad kiekviena legenda paremta tikrais faktais. Žvelgdamas aukštyn į naktinį dangų ir iš vakarų vis besiartinančią blyškiaveidę būtybę su plunksnuotu apsiaustu, besiplaikstančiu aplinkui lyg milžiniški sparnai, Di pagalvojo, kad legendų apie nosferatu23 vampyrus kilmė visiškai aiški. Per ilgą gyvenimą Džonui teko sutikti nemažai vampyrų, tikrų vampyrų, tačiau nė vienas nebuvo toks kraupus, kaip Varnų deivė Morgana.

Morgana nutūpė tiesiai prieš Hamerį. Tą pačią sekundę, kai grakščiai suskliaudusi apsiaustą palietė žemę, katės išsilakstė į šonus. Tamsoje bolavo jos veidas ir atrodė, kad vietoje juodų kaip naktis akių matyti tik dvi baltame popieriuje išdegintos skylės.

Orą sudrebino žemas ir kimus kačių kniaukimas, iš tamsos pasirodė Basta. Kačių deivė vilkėjo baltais, panašiais į Egipto princesės drabužiais, rankoje laikė beveik sulig savimi lygią ietį. Žengė, o priešais skyrėsi ir tik spėjus praeiti vėl susiglausdavo kniaukiantis kačių kilimas. Sustojo šalia Morganos ir, kadangi buvo aukštesnė už šią, pasilenkusi išmurkė:

— Jau metas?

— Taip, metas, — nusilenkė ir Morgana. Atmetusi atgal apsiaustą parodė per petį permestą, ant nugaros kabalduojantį lanką. Deivė nusiėmė lanką ir iš strėlinės ištraukė strėlę.

Abi kartu pasisukusios, lyg pagal duotą ženklą dvi tamsos vyresniųjų deivės pasuko prie, atrodytų, neįveikiamos tvoros ir lengvai ją peršoko.

Paskui plūstelėjo paukščiai ir katės.

— Prasideda, — rinkdamas ginklus piktdžiugiškai tarstelėjo Senuhetas. Pačiupęs du lenktus egiptietiškus bronzinius kardus, iššoko iš mašinos.

„Arba pasibaigia“, — pagalvojo Di, tačiau nutylėjo apėmusias abejones ir baimes.