ANTRAS SKYRIUS
Nuo šaltmėčių ir sieros kvapo ašarojančiomis akimis Džošas žvilgčiojo iš rūsio. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad knygynas pilnas žmonių. Keturi vyrai supo Niką Flemingą, savininką. Trys tų vyrų buvo milžiniški ir drambloti, o vienas — mažesnis, kažkoks nuožmus. Džošas pamanė, kad tai apiplėšimas.
Bosas, Nikas Flemingas, stovėjo knygyno viduryje atsisukęs veidu į vyrus. Jis buvo niekuo neišsiskiriantis vyriškis. Vidutinio ūgio ir sudėjimo, be išskirtinių bruožų, nebent akys — tokios blyškios, kad kartais atrodydavo visiškai bespalvės. Juodus plaukus visada kirposi trumpai, o smakras žėlė kelių dienų barzdele. Vilkėjo, kaip ir įprastai, juodais džinsais, laisvais juodais marškinėliais, vis dar reklamuojančiais koncertą, įvykusį prieš dvidešimt penkerius metus, avėjo nunešiotus kaubojiškus batus. Ant kairiojo riešo — pigus elektroninis laikrodis, o dešinįjį puošė sunki sidabrinė grandinė ir kelios nutriušusios draugystės apyrankės iš spalvotų siūlų.
Mažas pilkas žmogelis prašmatniu kostiumu stovėjo atsisukęs į Niką.
Staiga Džošas suvokė, kad jie nesikalba... ir vis dėlto kažkas vyksta. Vyrai stovėjo labai ramiai, rankas priglaudę prie šonų, sulenkę alkūnes ir atsukę delnus viršun. Nikas stovėjo pačiame knygyno viduryje, o pilkasis vyras — arčiau durų. Trys vyrai juodais apsiaustais supo jį iš abiejų pusių. Labai keista, abiejų vyrų pirštai judėjo, trūkčiojo, šokinėjo, lyg jie būtų ką piktai spausdinę, nykštys trynėsi į smilių, paskui mažasis pirštelis paliesdavo nykštį, mažasis pirštas ir smilius išsitiesdavo. Žalia migla sruogomis driekėsi iš Flemingo delnų, įmantriais raštais pindamasi krito žemyn ant grindų, kur rangėsi kaip žalios gyvatės. Iš pilkojo vyro pirštinėtų delnų vyniojosi ir kilo aukštyn geltoni dvokiantys dūmai, kurie tuoj pat virto nešvariu skysčiu ir taip pat varvėjo ant grindų.
Nuo dūmų besikaupiantis šaltmėtės ir sieros dvokas užpildė visas kambario kertes. Džošas jautė, kaip susitraukia skrandis, ir sunkiai rijo seiles. Nuo supuvusių kiaušinių smarvės jau gniaužė gerklę.
Tarp dviejų vyrų tvyrantis oras mirgėjo žaliais ir geltonais dūmais. Vos tik ką nors paliesdavo, pasklisdavo šnypščiančios ir spragsinčios žiežirbos. Flemingo pirštai judėjo, iš jo delno vėl iškilo riešo storumo žalių dūmų gija. Pūstelėjus į dūmus, tie šnypšdami pakilo aukštyn, pakibo rangydamiesi tarp dviejų vyrų maždaug galvos aukštyje. Pilkasis vyras pradėjo judinti trumpus storus pirštus tuo pačiu ritmu, nuo jo delnų atsiplėšęs geltonas energijos kamuolys šoktelėjo šalin. Prisilietęs žaliųjų dūmų, kamuolys paskendo juose. Sukibirkščiavo, pokštelėjo ir nematoma sprogimo banga nubloškė vyrus atgal, tiesiog ant knygų prekystalių. Elektros lemputės suspragsėjo, dienos šviesos lempos subyrėjo smulkiais gabalėliais, nusėdamos stiklo duženomis visas grindis. Du dideli langai nuo sprogimo išlėkė laukan, o mažesni suskilinėjo ir liko kaboti rėmuose kaip voratinkliai.
Nikas Flemingas tėškėsi ant grindų labai netoli įėjimo į rūsį vos neužgriūdamas ant Džošo, kuris išplėtęs iš siaubo akis stovėjo ant laiptelių kaip sustingęs. Vėl pašokęs ant kojų stumtelėjo vaikiną laiptais žemyn ir keistu, beveik nenusakomu akcentu, tačiau vis dėlto angliškai, sušnypštė jam:
— Lik apačioje. Kad ir kas nutiktų, lik apačioje.
Nikas nusisuko, atsitiesė, ir Džošas pamatė, kaip jis vėl atsuka delnus viršun, kelia prie veido ir pūsteli. Paskui užsimoja ir lyg kažką meta tiesiai į vidurį kambario.
Norėdamas pamatyti, ką gi metė, Džošas ištempė kaklą, bet nieko nepamatė. Ir staiga... lyg kas būtų išsiurbęs visą orą iš kambario. Knygos išlėkė iš artimiausių lentynų, įrėminti spaudiniai triukšmingai nudrisko nuo sienų, net sunkus vilnonis kilimas susivyniojo, ir visa tai kažkokia jėga susiurbė ir sunešė į vieną netvarkingą krūvą kambario viduryje.
Paskui tą krūvą siūbtelėjo laukan.
Du didieji vyrai juodais apsiaustais pajuto smūgio jėgą. Džošas stebėjo, kaip knygos — kai kurios buvo tikrai sunkios ir kietais viršeliais, o ir tų, minkštais viršeliais, lapai gana aštrūs — sukasi apie vyrus kaip pikti paukščiai. Kai vienam į veidą visa jėga atsitrenkė žodynas, nunešdamas skrybėlę ir akinius nuo saulės, Džošas užjausdamas net susiraukė... Vyro oda buvo kaip negyvėlio, murzinai pilka, akys blizgėjo, kaip gerai nupoliruoti pilki brangakmeniai. Dičkio draugą atakavo visa serija meilės romanų. Jo akiniai skilo perpus, ir Džošas pamatė, kad šio akys taip pat lyg akmeninės.
Paskui suprato, kad tikrai akmeninės.
Ketindamas kažko klausti, Džošas žiojosi, bet Nikas Flemingas greitai žvilgtelėjęs į jį paliepė:
— Lipk žemyn. Jis atsivedė golemus5.
Pilkasis žmogelis į Flemingą per kambarį pasiuntė tris geltonas energijos strėles, tačiau šis vikriai išsisuko. Strėlės perskrodė knygų lentynas ir susmigo į medines grindis. Viskas, ko tik prisilietė, ėmė pūti ir trūnyti. Odiniai viršeliai suaižėjo, sutrūkinėjo, popierius pajuodo, grindų lentos sudūlėjo.
Flemingas metė dar vieną nematomą kamuolį, dabar jau į kambario kampą. Džošas sekė jo rankų judesius. Saulė trumpam nušvietė skriejančią energijos sankaupą, ir vaikinas išvydo briaunuotą, švytintį žaliai lyg smaragdas gaublį. Spindulys nuslinko, ir gaublys vėl tapo nematomas. Palietus grindis, pasekmės buvo dar kraupesnės. Jokio garso nebuvo girdėti, tačiau sudrebėjo visas pastatas. Pigių minkštais viršeliais knygų prekystaliai pavirto malkų krūva, ant kurios kaip koks beprotiškas fejerverkas mirguliuodamos leidosi popieriaus skiautelės. Du vyrai juodais drabužiais — golemai — trenkėsi į lentynas, ant jų pažiro galybė knygų, o trečiasis, stambiausias, bloškėsi į duris ir lydimas siaubingo trenksmo išlėkė į gatvę.
Įsivyravo spengianti tyla, staiga pasigirdo pirštinėtų rankų plojimas.
— Matau, puikiai įvaldei techniką, Nikolai, — neįprastai kirčiuodamas sušneko pilkasis.
— Aš treniravausi, Džošai, — pasakė Nikas Flemingas ir žengtelėjęs arčiau atvirų rūsio durų ženklais rodė Džošui Niumenui leistis rūsio laiptais dar žemiau. — Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tu mane susirasi.
— Labai ilgai ieškojome tavęs, Nikolai. Tu turi kai ką, kas priklauso mums. Norėtume tai atsiimti.
Geltonų dūmų gija švystelėjo į lubas, tiesiai Nikui ir Džošui virš galvos. Lubų tinkas sušnypštė, suburbuliavo ir pajuodusiais gabalais aštriai kirsdamas krito žemyn.
— Aš ją sudeginau, — pasakė Flemingas, — seniai sudeginau.
Nikolas pastūmė Džošą žemyn į rūsį ir žengdamas iš paskos uždarė duris.
— Nieko neklausinėk, — įspėjo Džošą. Šviesios Niko akys, rodos, švytėjo prieblandoje. — Ne dabar.
Pačiupęs vaikiną už rankos nusitempė į patį tamsiausią rūsio kampelį, čiupo vieną lentyną ir stumtelėjo pirmyn. Kažkas trakštelėjo, atverdama slaptus laiptelius lentyna pasisuko. Drąsindamas žengti į tamsą, Flemingas timptelėjo Džošą.
— Greitai, greitai, tik tyliai, — sumurmėjo vaikinui.
Užtraukęs lentyną Nikas pasekė paskui Džošą. Kaip tik tuo metu rūsio durys virto juodu dvokiančiu skysčiu ir nutekėjo laiptais žemyn skleisdamos tą pasibjaurėtiną sieros smarvę.
— Aukštyn, — Niko Flemingo balsas nuskambėjo prie pat ausies, ir Džošas pajuto šiltą kvėptelėjimą. — Laiptai veda į tuščią parduotuvę šalia mūsų knygyno. Paskubėkim, nes Džonas Di6 greitai susivoks, kas atsitiko.
Džošas Niumenas linktelėjo — žinojo tą parduotuvę. Ten įsikūrusi drabužių valykla vasarą nedirbdavo. Galvoje sukosi šimtai klausimų, bet nė vienas atsakymas netiko, nes visuose pynėsi vienas siaubingas žodis — magija. Džošas ką tik stebėjo, kaip vyrai svaidosi energijos kamuoliais ir žaibais, matė, į ką ta energija paversdavo daiktus.
Vaikinas suprato, kad ką tik stebėjo pačią tikriausią magiją.
Bet, žinoma, visiems visiškai aišku, kad magija paprasčiausiai neegzistuoja. Jos nėra.