PENKIOLIKTAS SKYRIUS

— Kažkas ne taip šiame name, — laikydama prie ausies brangų mobilųjį telefoną susirūpinusi Sofi blaškėsi po Džošo kambarį. — Niekur nėra ryšio.

Laikydama telefoną rankoje ir nenuleisdama akių nuo ekrano dar kartą apėjo kambarį. Ženkliuko, atsirandančio esant ryšiui, nebuvo.

Džošas nesuprasdamas spoksojo į seserį ir kartojo jos žodžius:

— Ne taip... šitame name?

Paskui lyg atsitokėjęs neskubėdamas ėmė seseriai dėstyti:

— Klausyk, Sofi, esame medyje! Tai gal čia ir yra visas blogumas, nemanai?

Baigusi kalbėtis su Flameliu, Hekatė nusisuko ir netarusi nė žodžio dingo miške. Flamelis turėjo nugabenti juos į deivės namus. Liepęs išlipti iš mašinos, nusivedė dvynius siauru keliuku, vingiuojančiu per tankų mišką. Dvyniai susidomėję stebėjo keisčiausius augalus: didžiules tiesiog ant tako išsikerojusias mėlynas gėles, per kurias vos galėjo praeiti, kaip gyvates besiraitančius vynuogienojus, žoles, kurios žemėje nebeaugo nuo oligoceno eros. Per tuos augalus net nepastebėjo, kaip takas baigėsi, ir prieš akis išdygo Hekatės namai. Reikėjo keleto minučių suvokti, ką gi iš tiesų mato.

Tiesiai priešais juos, truputį nuolaidžioje lygumėlėje, gausiai apibertas įvairiaspalvėmis gėlėmis augo medis. Maždaug tokio pat aukščio ir pločio kaip dangoraižis. Viršutines šakas ir lapus supo baltų debesėlių sruogos, į žemę įsikibusios storos šaknys buvo gero autobusiuko aukščio. Gumbuoto ir išlinkusio medžio žievė — suraižyta, giliai išvagota trūkių ir įskilimų. Stori lyg gyvatės vynuogienojai vyniojosi aplinkui kamieną ir karojo nuo šakų.

— Hekatės namai, — paaiškino Flamelis. — Esate vieninteliai gyvi žmonės per šiuos du tūkstančius metų, kuriems buvo leista tai pamatyti. Net aš esu tik skaitęs apie šį deivės būstą.

Pažvelgusi į dvynių veidus, Skati negalėjo sulaikyti šypsenos ir bakstelėjo alkūne Džošui.

— Kurgi tikėjotės apsigyventi? Priekaboje?

— Ne... nežinau... negalvojau... — kažką nerišlaus mekeno Džošas. Vaizdas, atsivėręs prieš akis, pribloškė. Kiek prisiminė iš biologijos pamokų, joks augalas negali užaugti toks didelis. Joks natūralus augalas — priminė pats sau.

Sofi pagalvojo, kad medis panašus į neįtikėtinai seną moterį, sulinkusią po metų našta. Kai Flamelis kalbėjo apie gilią senovę, dviejų tūkstančių metų amžiaus kovotoją ar dešimtimis tūkstančių metus skaičiuojančią deivę, skaičiai kažkodėl nelabai stebino. Medis — kas kita. Tiek jai, tiek broliui buvo tekę matyti senovinių medžių. Kartą tėvai nusivežė į trijų tūkstančių metų senumo milžinišką Redvudo girią, teko stovyklauti Baltuosiuose kalnuose Kalifornijos šiaurėje ir aplankyti Matūzalio pušį — penkių tūkstantmečių amžiaus senolę, laikomą seniausiu gyvu organizmu žemėje. Stovint šalia gumbuoto ir sulinkusio kamieno, nesunku buvo nuspėti, kad pušis tokia sena. Bet dabar, pamačiusi medyje įrengtą Hekatės būstą, Sofi net neabejojo, kad šis galiūnas tikrai neįtikėtinai senas — daugeliu tūkstančių metų senesnis už Matūzalio pušį.

Priėję arčiau suprato, kad pirmiausia šovęs į galvą palyginimas su dangoraižiu buvo gana tikslus — medžio žievėje išpjauti šimtai langų iš viduje esančių kambarių skleidė švelnią šviesą. Tačiau tikrąją medžio didybę atvykėliai suvokė tiktai pasiekę pagrindinį įėjimą į būstą. Glotniai nupoliruotos dvigubos durys buvo mažiausiai dvidešimties pėdų aukščio18, bet atsivėrė vos Flameliui palietus pirštais. Dvyniai įžengė į milžinišką apvalų prieškambarį.

Apstulbę sustojo.

Medžio viduje buvo tuščia. Dvyniai stovėjo beveik prie pat durų, tačiau net ir iš tenai pakėlę galvas galėjo stebėti aukštai medžio viršūnėje susikaupusius debesų kuokštus. Lenkti laiptai sukdamiesi aplinkui kamieną kilo aukštyn, pro atviras duris, kas keletą laiptelių iškirstas medžio kamiene, sklido šviesa. Iš sienų tryško daugybė vandens versmių, kurios kriokliais tekėjo žemyn, ir didžiulis apvalus beveik visas grindis užimantis tvenkinys tiško vandens gausa. Medžio vidinės sienos lygios, be jokių pagražinimų, tiktai susirangę ir susiviję vynuogienojai raizgėsi sienomis tartum gyvo padaro kraujagyslės.

Ir nė gyvos dvasios.

Niekas medyje nejudėjo: nei žmogus, nei koks kitas padaras nelaipiojo tais nesuskaičiuojamais laiptais, joks sparnuotas gyvis neskraidė vandens purslais žiburiuojančiame ore.

— Sveiki atvykę į Igdrasilą19, — praleisdamas dvynius pasveikino Flamelis. — Sveiki atvykę į Pasaulio medį.

Džošas laikė rankoje telefoną. Ekranas buvo tuščias.

— Ar pastebėjai, — paklausė sesers, — kad medyje nėra elektros lizdų?

— Bet turi būti, — ryžtingai nusprendė Sofi. Priėjusi prie lovos mergina atsiklaupė. — Prie lovos visada būna elektros lizdas.

Žinoma, nebuvo.

Stovėdami Džošo kambario viduryje, dvyniai dairėsi aplinkui. Džošo kambarys atrodė kaip veidrodinis Sofi kambario atspindys.

Viskas, ką tik aprėpė akis, nuo blizgiai nupoliruotų grindų iki lygių sienų buvo drožta iš medaus spalvos šviesios medienos. Langai ne stiklinti, o tiesiog sienose iškirstos ertmės. Stačiakampės durys — plonytės, čiupinėjant labai panašu, kad gamintos iš medžio žievės. Vienintelis baldas kambaryje — lova. Žemas medinis čiužinys dengtas sunkiais kailiniais užtiesalais. Šalia lovos ant grindų tysojo storas kailinis kilimėlis, išmargintas įmantriais raštais ir dėmėmis, primenančiais kažkokius nė vienam neregėtus gyvūnus.

Kambario viduryje augo medis.

Aukštas, liaunas, plonu stiebu ir raudona žieve, jis stiebėsi aukštyn tiesiog iš medinių grindų. Kamienas buvo lygutėlis, tik pačiame viršuje gausiai šakojosi į tankų kupolą, lyg baldakimu dengiantį lovą. Viena medžio lapų pusė buvo sodriai žalios, o kita — sidabrinės spalvos. Kartkartėmis lapai sūkuriuodami krito žemyn, grindys buvo tirštai nuklotos žaliai sidabrinių lapų kilimu.

— Kur mes? — nesuprasdama, kad pasakė savo mintį garsiai, pagaliau paklausė Sofi.

— Kalifornijoje, — tyliai atsakė Džošas, bet balse nebuvo nė lašelio tikrumo.

— Po viso to, ką šiandien matėme? — niekuo nebetikėjo Sofi. — Nemanau. Esame medžio viduje. Medžio, pakankamai didelio, galinčio sutalpinti visą San Fransisko universiteto miestelį, medžio, kuris toks senas, kad Matūzalio pušis prieš jį atrodo kaip ką tik pasodintas daigelis. Tik jau nepulk aiškinti, kad jis pastatytas, kad čia pastatas, suprojektuotas kaip medis. Viskas čia natūralu, — giliai atsikvėpusi Sofi apsidairė. — Ar nemanai, kad medis vis dar gyvas?

Džošas nemanė, papurtė galvą.

— Negali būti. Visas vidus išskaptuotas. Gal ir buvo gyvas kažkada seniai seniai, bet dabar likęs tik kiautas.

Sofi nebuvo tokia užtikrinta, vis dairėsi.

— Džošai, pažiūrėk, kambaryje nėra nieko dirbtinio, šiuolaikinio: jokio plastiko, metalo, popieriaus. Viskas atrodo drožta rankomis. Čia net nėra žvakių ar aliejinių lempų.

— O tie indai su aliejumi? Ne iš karto ir aš supratau, kam jie skirti, — Džošas nesakė seseriai, kad, pagalvojęs, jog tai saldžios vaisių sultys, vos neatsigėrė to kvapnaus skysčio. Gerai, kad laiku pamatė dagtį.

— Mano kambarys niekuo nesiskiria nuo tavojo, — pasakė Sofi ir pasiėmė telefoną. — Pasižiūrėk — nėra jokio signalo. Ir baterija išsikrauna tiesiog akyse.

Džošas prikišo galvą prie pat Sofi — nebegalėjai atskirti, kur kurio plaukai. Abu spoksojo į telefono ekraną. O baterijos padalos dešinėje ekrano pusėje nyko viena po kitos.

— Tai gal užtat ir mano iPod ausinukas nerodo jokių gyvybės ženklų, — svarstė Džošas, traukdamas jį iš užpakalinės kelnių kišenės. — Juk šį rytą buvo įkrautas. Ir kompiuteris neįsijungia. — Staiga, pakėlęs prie akių laikrodį, atkišo pažiūrėti seseriai. Didelio kariško stiliaus laikrodžio ciferblatas ničnieko nerodė.

Sofi pasižiūrėjo į savo laikrodį.

— Mano dar veikia, — pasakė nustebusi. Paskui suprato ir garsiai paaiškino: — Taigi manasis prisukamas.

— Taigi kažkas siurbia energiją, — murmėjo Džošas. — Kažkas ore? — Dar neteko girdėti, kad būtų galima ištraukti energiją iš elektros elementų.

— Čia tokia vieta, — pasirodžiusi tarpduryje paaiškino Skati. Kovinius juodus drabužius buvo pakeitusi žaliai ruda kareiviška apranga: kelnėmis, aukštais auliniais batais ir trumparankoviais marškinėliais, puikiai demonstruojančiais raumeningas rankas. Prie kojos glaudėsi trumpas kardas, ant kairiojo peties — lankas ir strėlinė, iš kurios kyšojo strėlės. Sofi pastebėjo ant kovotojos pečių ištatuiruotus keltų ornamentus — spirales. Sofi jau senokai svajojo apie tatuiruotę, tačiau mama nebūtų leidusi.

— Esate jau už įprasto pasaulio ribų, šešėlių karalystėje, — vis dar stovėdama prie durų pasakojo toliau kovotoja: — Ši karalystė egzistuoja iš dalies jūsų pasaulyje, bet ir kitoje erdvėje, ir kitame laike.

— Gal užeisi? — neiškentusi paklausė Sofi.

— Pakvieskite, tada užeisiu, — keistai kukliai šypsodamasi atsakė Skati.

— Pakviesti? — iš nuostabos išplėtusi akis mergina atsisuko į brolį.

— Taip, pakviesti. Kitaip negaliu peržengti slenksčio.

— Na, žinai, visai kaip vampyrai, — keistai sumedėjusiu liežuviu pareiškė Džošas. Po to, ką regėjo, būtų lengvai patikėjęs net vampyrų egzistavimu, nors visai nepageidavo susitikti tokio padaro. Atsisuko į seserį. — Vampyrai gali įeiti į namus tik tada, kai pakviečiami. Tada gali gerti kraują... — Vėl atsigręžęs į Skati ir išpūtęs akis paklausė: — O tu ne...

— Man visai nepatinka tas pavadinimas, — atšovė Skati.

— Skati, prašom užeiti, — kol brolis vėl neleptelėjo ko nors grubaus, pakvietė Sofi.

Kovotoja lengvai stryktelėjo per slenkstį ir atsidūrė kambaryje.

— Beje, tikrai esu ta, ką pavadintumėte vampyre.

— Oho, — sušnabždėjo Sofi. Džošas atsistojo prieš seserį, tartum ketindamas ginti, tačiau Sofi stumtelėjo jį šalin. Tiesa, brolį mylėjo, tačiau kartais saugodamas ją vaikinas tikrai persistengdavo.

— Nereikia tikėti viskuo, ką skaitėte apie mus, — vaikštinėdama po kambarį pasakė Skati. Iškišo galvą apsidairyti po sodą. Didžiuliai baltai geltoni drugiai šmėsčiojo aplinkui langą. Nuo juros periodo žemėje niekas neregėjo tokių lėkštės dydžio peteliškių.

— Šią vietą sukūrė ir prižiūri Hekatė. Žinoma, ne be kerų, — pasakojo toliau Skati. — Tačiau net ir kerai paklūsta gamtos dėsniams. Magiškiems užkeikimams reikia daug energijos. Tinka bet kokia net ir mažyčiai jūsų elektrinių žaisliukų elementai. Jeigu šalia nėra jokio elektros šaltinio, burtai atima kerėtojo gyvybines jėgas. Štai kodėl po kiekvieno kerėjimo burtininkas tampa silpnesnis.

— Nori pasakyti, kad šešėlių karalystėje neveikia joks elektrinis prietaisas? — nusistebėjo Sofi ir tuojau pat papurtė galvą. — Negali būti, juk Hekatė naudojosi mobiliuoju telefonu. Mačiau, kaip rodė Flameliui. Kodėl jo baterijos neišsenka?

— Hekatė nepaprastai galinga ir pakankami atspari savo burtų žalingam poveikiui. Manau, kad nešiojasi telefoną su savimi, todėl energija neišsenka. O gal laiko jį realiame pasaulyje, pas kokį nors tarną. Daugelis vyresniųjų rasės palikuonių turi tarnų žmonių.

— Kaip Flamelis ir Di? — pasidomėjo Sofi.

— Nikolas nėra niekieno tarnas, — lėtai tardama žodžius prakalbo Skati. — Jo šeimininkė yra knyga. Kitas reikalas Di... bet neaišku, kam konkrečiai jis tarnauja.

Atsigręžusi per petį raudonplaukė nužvelgė dvynius.

— Jau po kokios valandos galite pasijusti pavargę, gal net skaudės raumenis ir galvą. Tai kerai iš jūsų auros siurbia energiją. Tačiau jaudintis nereikėtų. Jūsų auros ypač stiprios. Tiktai gerkite daug skysčių.

Skati žingsniavo nuo vieno lango prie kito ir, kiek tik gali iškišusi galvą, vis žvalgėsi.

— Žinau, kad jie tenai, bet kažkodėl nė vieno nematau, — staiga pareiškė.

— Kas?

— Torko Alta.

— Ar jie tikri šernolakiai? Na, noriu pasakyti, žmonės, pavirtę šernais? — paklausė Sofi. Nuo tos minutės, kai Skati peržengė slenkstį, brolis dar netarė nė žodžio. Išplėtęs akis, kietai sučiaupęs lūpas spoksojo. Labai pažįstama išraiška veide bylojo, kad vaikinas išsigandęs. Sofi pagalvojo, kad jis dabar prisimena visus iš eilės kada nors skaitytus pasakojimus ir matytus filmus apie vampyrus.

— Ne, ne visai taip, — atsakė Skati. — Žinau, kad Nikolas pasakojo, jog dar prieš atsirandant žmonėms žemėje viešpatavo kitos rasės. Tačiau net ir vyresniųjų rasėje Torko klanas buvo laikomas ypatingu: lengvai pakeisdavo išvaizdą — laukinio žvėries pavidalą keitė žmogaus ir atvirkščiai. — Sofi atsisėdo ant žemos lovos ir visu ilgiu ištiesė kojas. — Kai pasirodė pirmieji žmonės, Torko klanas išmokė juos, kaip reikia apdoroti medį ir akmenį, kaip užsikurti laužą. Žmonės garbino Torko klaną kaip dievus. O kaip jūs manėte, kodėl tiek daug ankstyvųjų dievų vaizduojami laukinių žvėrių pavidalais? Prisiminkite piešinius ant uolų sienų. Tenai juk vaizduojami pusiau žmonės, pusiau žvėrys. Turbūt teko matyti Egipto dievų statulėles — Basta, Sobekas ir Anubis vaizduojami su žmonių kūnais, tačiau gyvūnų galvomis. O dar šokiai, kur žmonės vaidina gyvūnus. Juk tai gyvas atgarsis iš tų laikų, kai Torko klanas gyveno šalia žmonių.

— Teriantropai, — užsigalvojusi tarstelėjo Sofi.

Skati dėbtelėjo į merginą.

— Figūrėlė, panaši ir į žmogų, ir į gyvūną, — paaiškino Džošas. — Jau sakiau, kad mūsų tėvai archeologai.

Paskui, greitai metęs žvilgsnį į jaunai atrodančią tūkstantmetę kovotoją, ryžosi paklausti:

— Ar tu geri kraują?

— Džošai, — priekaištingai sušnibždėjo Sofi.

— Ne, negeriu kraujo, — ramiai atsakė Skati. — Negeriu ir niekada negėriau.

— Bet vampyrai...

Skati pašoko ir dviem žingsniais atsidūrė priešais Džošą. Žemesnė už vaikiną, tačiau tuo metu atrodė didžiulė.

— Yra visokių vampyrų, priklausančių įvairioms gentims. Lygiai kaip ir visokių vilkolakių. Kai kurie vampyrai tikrai geria kraują, tas tiesa.

— Bet tu ne... — nespėjus įsikišti broliui skubiai pradėjo Sofi.

— Ne, mano genties vampyrai negeria kraujo. Mes... mes maitinamės... kitais būdais, — keistai šypsodamasi pareiškė Skati. — Be to, mums retai prireikia maisto.

Sofi nusigręžė.

— Viskas, ko mokėtės, visi pasaulio mitai ir legendos — tai tik mažas grūdelis tiesos. Šiandien matėte ne vieną stebuklą. O kiek dar pamatysite artimiausiu metu...

— Ką turi galvoje sakydama artimiausiu metu“ nerimaudamas pertraukė Džošas. — Juk vykstame namo, ar ne?

Paklausė, tačiau atsakymas jau buvo aiškus.

— Kada nors grįšite. Bet ne šiandien ir tikrai dar ne rytoj, — pasakė kovotoja.

Džošas jau žiojosi vėl klausti, tačiau Sofi rankos paspaudimu davė broliui ženklą verčiau tylėti.

— Ką pasakojai apie mitus ir legendas? — pabandė vėl nukreipti kalbą.

Kažkur toli, namo viduje, suskambo varpas. Aukštas ir aiškus skambesys nuaidėjo ore.

Skati nekreipė dėmesio.

— Noriu, kad suprastumėte vieną dalyką: viskas, ką žinote, ar bent įsivaizduojate žinantys, visi mitai ir legendos — nebūtinai tai melas, tačiau ir ne absoliuti tiesa. Kiekvienoje legendoje slypi tiesos grūdas. O jūsų žinios daugiausia, bent jau taip spėju, paremtos kino filmais ir televizija. Ksena ir Drakula — toli gražu nėra atsakymai į visus klausimus. Ne visi minotaurai piktavaliai, medūza Gorgonė neversdavo visų iš eilės akmenimis, ne visi vampyrai geria kraują, o vilkolakiai — tai išdidi senovinė rasė.

Vis dar drebėdamas nuo tos minties, kad Skati — vampyre, Džošas pamėgino nusijuokti.

— Dar papasakok, kad ir vaiduokliai egzistuoja.

Skati išraiška išliko tokia pat rimta.

— Džošai, ką tik ir įžengei į šešėlių karalystę, vaiduoklių pasaulį. Patarčiau nuo šiol labiau pasikliauti intuicija. Pamirškite, ką žinote ar manote žiną apie visokius padarus ir būtybes, su kuriais teks susidurti. Klausykitės širdies. Nepasitikėkite niekuo — tiktai vienas kitu, — patarė kovotoja.

— O tavimi ir Nikolu galime pasikliauti, ar ne? — paklausė Sofi.

Tolumoje vėl pasigirdo veriamai aštrus varpo skambėjimas.

— Nepasitikėkite niekuo, — pakartojo Skati. Dvyniai suprato, kad atsakymo į klausimą nesulauks. Skati pasuko prie durų. — Manau, varpas kviečia pietauti.

— O maistą valgyti galime? — paklausė Džošas.

— Na, nelygu kokį.

— O kokį? Iš kur žinoti? — sunerimo vaikinas.

— Priklausomai nuo to, kas tai yra. Aš, pavyzdžiui, nevalgau mėsos.

— Kodėl? — nustebo Sofi, pagalvojusi, kad galbūt yra koks nors senovinis gyvūnas, kurio mėsos reikėtų vengti.

— Esu vegetarė, — atsakė Skati.