SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Sofi ir Džošas sekdami paskui Skati keliavo per Hekatės namus. Viskas aplinkui priminė, kad jie yra medyje: grindys, lubos, sienos buvo mediniai, o kur ne kur ant sienų sprogstantys pumpurai ir žaliuojantys lapai leido suprasti, kad medis gyvas ir vis dar auga.

Švelniai laikydamasi brolio peties, Sofi dairėsi aplinkui. Namas atrodė sudarytas iš daugybės ratu einančių kambarių, kurie nepastebimai pereidavo vienas į kitą. Eidama pro kambarius Sofi pastebėjo, kad jie beveik visi tušti ir niekuo nepapuošti. Daugumoje kambarių pačiame viduryje tiesiog iš grindų augo medžiai raudona žieve. Viename, šiek tiek nuošaliau esančiame didesniame kambaryje, įrengtas didžiulis ovalinis baseinas. Baseino viduryje žydėjo stulbinamai baltos didelės vandens lelijos. Dėl to jis atrodė truputį panašus į didžiulę nemirksinčią akį. Dar vienas kambarys aidėjo nuo gausybės medinių vėjo varpelių, sukabintų ant raudonojo medžio šakų. Varpeliai buvo skirtingų dydžių ir formų, vieni — drožinėti ir išraižyti simboliais, kiti — lygaus medžio. Kol Sofi nepažvelgė į kambarį, jie kabojo nekrustelėdami, bet užteko dirstelėti, pamažu, vienas po kito varpai pradėjo melodingai skambėti. Atrodė, lyg kas tolumoje šnabžda. Bandydama patraukti Džošo dėmesį, Sofi suspaudė jo petį, bet brolis tik žiūrėjo tiesiai į priekį ir suraukęs kaktą kažką įtemptai mąstė.

— Kur visi kiti? — pagaliau prabilo Džošas.

— Čia gyvena tiktai Hekatė, — paaiškino Skati. — Vyresniųjų rasė — atsiskyrėliai.

— Ar daug jų dar gyvų? — susidomėjo Sofi.

Skati stabtelėjo prie atvirų durų ir atsisukusi per petį pasakė:

— Daugiau nei gali įsivaizduoti. Dauguma nenori turėti nieko bendra su žmonėmis, todėl labai retai kada kur nors keliauja iš savo šešėlių karalysčių. Kiti, tokie kaip tamsos vyresnieji, siekia sugrąžinti senus laikus ir bendradarbiauja su agentais, išrinktais iš žmonių, tokių kaip Di.

— O tu, — paklausė Džošas, — ar norėtum, kad grįžtų senieji laikai?

— Niekada ir nemaniau, kad buvo labai gerai, — atsakė Skati, o paskui dar pridūrė: — Ypač žmonėms.

Nikolą Flamelį jie pamatė lauke, sėdintį medinėje terasoje, įrengtoje ant medžio šakos. Horizontaliai išaugusi iš medžio šaka buvo mažiausiai dešimties pėdų skersmens. Ji vis linko žemyn ir pagaliau smigo į žemę visai šalia pusmėnulio formos tvenkinio. Eidama šaka, Sofi žvilgtelėjo žemyn ir nustebo po žaliais visame tvenkinyje išsiraizgiusiais ir išsikerojusiais dumbliais pamačiusi mažyčius, labai panašius į žmonių veidelius. Iš nuostabos išplėtę akis ir išsižioję, jie spoksojo viršun. Aplink apvalų stalą stovėjo penkios kėdės aukštais atlošais. Stalas buvo padengtas puikiausiais drožinėtais dubenėliais, grakščiomis medinėmis stiklinėmis ir taurėmis. Ant padėklų puikavosi dar šilta, storomis riekėmis supjaustyta duona ir sūris, šalia, stalo viduryje, kvepėjo du didžiuliai dubenys vaisių: obuolių, apelsinų ir milžiniško dydžio vyšnių. Alchemikas trikampiu sidabro ir juodojo akmens ieties antgaliu rūpestingai lupo smaragdo žalumo obuolį. Sofi pastebėjo, kad nuluptas žieveles Nikolas išdėliojo taip, kad susidarytų raidės.

Skati klestelėjo ant kėdės šalia alchemiko.

— O Hekatė prisijungs prie mūsų? — paklausė įsimesdama į burną obuolio žievelę.

— O, manau, ji dabar persirenginėja pietums, — atsakė Flamelis. Atpjovęs dar vieną žievelę padėjo vietoje tos, kurią dabar kramtė Skati. Pasižiūrėjęs į Sofi ir Džošą pakvietė: — Sėskitės. Tuojau pasirodys mūsų šeimininkė ir pietausime. Jūs turbūt pavargę?

— Aš tikrai pavargusi, — pripažino Sofi. Jau anksčiau suprato, koks nuovargis slegia, o dabar vos laikėsi neužmigusi. Be to, buvo truputėlį baugu, kad nuovargis atsirado dėl to, jog ši kerais paveikta vieta siurbia jos energiją.

— Kada galėsime grįžti namo? — visai nenorėdamas prisipažinti, koks išsekęs jaučiasi, smalsavo Džošas. Atrodė, kad gelia visus kaulus ir tuojau susirgs gripu.

Nikolas atsipjovė plonytį obuolio griežinėlį ir įsidėjo į burną.

— Bijau, kad dar kurį laiką negalėsite grįžti.

— Ir kodėl gi ne? — užsidegė Džošas.

Flamelis atsiduso. Padėjo į šoną ietigalį, obuolį ir, sudėjęs ant stalo rankas, pasakė:

— Todėl, kad dabar nei Di, nei Morgana nežino, kas esate. Tik todėl jūsų šeima ir jūs kol kas saugūs.

— Mūsų šeima? — sunerimo Sofi. Mintis, kad mamai ir tėčiui gali kažkas grėsti, visai nesmagiai nuteikė. Džošas taip pat nerimavo — taip sučiaupė lūpas, kad tos pabalo.

— Di imsis reikalo iš esmės, — pasakė Flamelis. — Nučiupęs tūkstantmečių senumo paslaptį, tikrai nesustos nužudęs vien tik jus. Visiems, kuriuos pažinojote ar kurie turėjo su jumis kažkokių reikalų, — visiems atsitiks koks nors nelaimingas atsitikimas. Labai didelė tikimybė, kad ir Bernisės Kavos puodelis sudegs iki pamatų vien tik todėl, kad tu ten dirbai. Gali būti, kad ugnyje žus ir Bernisė.

— Bet juk ji ničnieko nežino, — išsigandusi prieštaravo Sofi.

— Taip, bet Di niekas to neįrodys. Be to, jam tai nė motais. Jis taip ilgai tarnauja tamsos vyresniesiems, kad ir pats pradėjo laikyti žmones vargu ar bent kiek geresniais už laukinius žvėris.

— Bet juk niekam nepasakosime, kas atsitiko, — pradėjo susijaudinęs Džošas, — niekas vis tiek nepatikėtų... — nebaigęs nutilo.

— O jei niekam nepasakosime, tai niekas niekada ir nesužinos, ką matėme, — tęsė mintį Sofi. — Niekada apie tai nekalbėsime, ir Di mūsų nesuras... — tardama šiuos žodžius Sofi suprato, kaip tai beviltiškai skamba. Sužinoję apie Kodekso egzistavimą, jiedu su Džošu tapo tokie pat įkaitai, kaip ir Nikolas su Pere.

— Di vis tiek jus surastų, — neabejodamas pasakė Flamelis ir metė žvilgsnį į Skati. — Kaip manai, kiek laiko Di arba Morganos šnipams prireiks sužinoti dvynių buvimo vietą?

— Nedaug, — vis dar čiaumodama obuolį svarstė Skati. — Gal tiktai keleto valandų. Kai tiktai žiurkės ir paukščiai suseks, Di imsis medžioti.

— Susidūrę su magiškuoju pasauliu, pasikeičiate kartą ir visiems laikams. — Flamelis pamojavo ore ranka palikdamas vos įžiūrimą žalsvų dūmų sruogelę. — Paliekate pėdsakus. — Pūstelėdamas į žalią dūmą Flamelis iškvėpė. Dūmas išsidraikęs dingo.

— Nori pasakyti, kad mes skleidžiame kvapą? — nesuprato Džošas.

Flamelis linktelėjo.

— Taip, kvepiate laukiniais, nesuvaldytais kerais. Suuodėte tai tada, kai Hekatė jus palietė. Ką tada užuodėte?

— Apelsinus, — atsakė Džošas.

— Ledus, — pasigirdo Sofi balsas.

— O anksčiau, kai su Di kovojome, ką užuodėte tada?

— Mėtas ir supuvusius kiaušinius, — staiga prisiminė Džošas.

— Kiekvienas kerėtojas turi savo, tik jam būdingą, kvapą, panašiai kaip magiškus pirštų atspaudus. Turite išmokti labai atidžiai sekti savo pojūčius. Žmonės išnaudoja tik mažą dalį savo galimybių. Jie žiūri lyg prisimerkę, retai kada iš tiesų klausosi, niekada neuosto ir galvoja, kad gali liesti tiktai oda. Bet jie kalba, o, tikrai daug kalba. Tai lyg ir kompensuoja menką kitų pojūčių išnaudojimą. Kai grįšite į savo pasaulį, lengvai atskirsite žmones, susidūrusius su kerais, — jis vėl atsipjovė obuolio ir įsidėjo į burną. — Užuosite keistą kvapą, o gal net pajusite skonį burnoje arba pamatysite mirgėjimą apie kūnus.

— O kiek laiko tai trunka? — pasiėmusi iš dubens vyšnią, didumo sulig pomidoru, smalsavo Sofi. — Ar kvapas ir mirgėjimas išblunka, išnyksta?

Flamelis papurtė galvą.

— Ne, niekada neišblunka. Priešingai, tiktai stiprėja. Įsikalkite į galvą — nuo šios dienos viskas bus kitaip.

Džošas skaniai atsikando obuolio. Sultingas kąsnis sutraškėjo burnoje, ir per smakrą nuvarvėjo obuolio sultys.

— Bet tu pasakoji apie tai lyg apie kokį nemalonų dalyką, — šypsodamasis pasakė Džošas ir nusišluostė burną rankove.

Flamelis jau žiojosi atsakyti, tačiau į kažką pasižiūrėjęs pašoko nuo kėdės. Netarusi nė žodžio, Skati taip pat atsistojo. Stryktelėjo ir Sofi, tačiau Džošas tebesėdėjo. Sesuo, pačiupusi jam už peties, timptelėjo, kad atsistotų. Paskui atsisuko pasižiūrėti, kaip atrodo persirengusi deivė Hekatė.

Tai buvo ne ji.

Anksčiau matyta moteris buvo aukšta, grakšti, dar visai nesena, balti plaukai trumpai kirpti, tamsi oda lygi, nė kiek nesusiraukšlėjusi. Ši moteris atrodė senesnė, daug senesnė. Vis dėlto Sofi įžvelgė panašius į Hekatės bruožus ir nutarė, kad čia galėtų būti deivės motina, o gal net senelė. Vis dar aukšta, tačiau jau palinkusi į priekį. Eidama prie stalo rėmėsi į keistais ornamentais drožinėtą juodą lazdą, vos ne tokią pat ilgą, kaip ir ji pati. Veidas — vienos raukšlės, giliai įkritusios akys blizgėjo keista geltona spalva. Ant galvos nebuvo nė vieno plaukelio; Sofi aiškiai pamatė ant pakaušio ištatuiruotus įmantrius spirale susisukusius ornamentus. Vilkėjo tokį patį drabužį, kaip ir Hekatė, tačiau dabar metalu blizganti medžiaga sulig kiekvienu žingsniu raibuliavo raudona ir juoda spalvomis.

Sofi pamirksėjo, stipriai užmerkė akis, vėl pamirksėjo. Įžvelgė aplink moterį švytinčią aurą lyg retą baltą miglą. Judant miglos sruogelės driekėsi iš paskos.

Ignoruodama visus kitus, tartum jų nė nebūtų, moteris atsisėdo tiesiai priešais Nikolą Flamelį. Tik jai atsisėdus prisėdo ir Nikolas su Skati. Žvalgydamiesi tai į alchemiką, tai į moterį ir svarstydami, kas ta senolė, atsisėdo ir dvyniai.

Senoji paėmė į rankas taurę, tačiau negėrė. Medžio viduje kažkas sujudo. Staiga iš už moters išniro keturi raumeningi vyrukai, nešantys padėklus su maistu. Kupinus padėklus pastatę stalo viduryje, vyrai tyliai pasitraukė, iš kur atėję. Buvo tokie panašūs, kad dvyniai nusprendė juos esant gimines. Dėmesį traukė vyrų veidai: keisti veido bruožai, kampuotos galvos. Kaktos nuožulnios, tarsi nuskobtos iki pat akių, priplotos nedidelės nosys, atsikišę skruostikauliai ir smailūs smakrai. Už plonų lūpų buvo matyti geltoni dantys. Vyrai buvo basi ir vilkėjo tiktai odinius sijonus — kiltus, išpuoštus stačiakampėmis metalo plokštelėmis. Ant galvų, taip pat ir ant krūtinės bei kojų augo šiurkštūs raudoni plaukai.

Supratusi, kad nemandagiai įsispoksojo, Sofi nusuko žvilgsnį į šalį. Vyrai buvo truputį panašūs į primityvius žmonių protėvius, tačiau mergina puikiai žinojo, kaip atrodo neandertaliečiai, buvo mačiusi tėčio kolekcijoje australopiteko ir kitų pirmykščių žmonių gipsines kaukoles. Šie vyrai neatrodė panašūs nė į vieną jų. Sofi nustebino skaisčiai mėlynos jų akys ir neįtikėtinai protingas žvilgsnis.

— Tai Torko Alta, — pasakė Sofi ir apstulbo pamačiusi, kaip visi atsisukę sužiuro į ją. Sofi net nesuprato, kad prakalbo garsiai.

Džošas, įtartinai įsispoksojęs į žuvies gabalą, kurį šakute sužvejojo iš troškinio dubens, mestelėjo žvilgsnį į jaunuolių nugaras.

— Tai, žinoma, iš karto supratau, — pasakė nė kiek nesistebėdamas.

Sofi spyrė jam koja po stalu.

— Nieko tu nesupratai, — sumurmėjo. — Matei tik maistą ir daugiau nieko. Visada galvoji tik apie skrandį.

— Aš alkanas, — atšovė Džošas. Pasilenkęs prie sesers pusbalsiu pridūrė: — Juos išdavė raudoni plaukai ir nosys kaip kiaulių. Maniau, kad ir tu supratai.

— Labai negerai, jei jie išgirstų, apie ką kalbatės, — tyliai pertraukė juos Nikolas. — Ir nereikėtų spręsti apie išvaizdą arba komentuoti to, ką matote. Šiame laike ir šioje vietoje egzistuoja kitos taisyklės, visai kiti vertinimo kriterijai. Čia žodis gali nužudyti — tiesiogine prasme.

— Arba pats būsi nužudytas, — prisikrovusi pilną lėkštę įvairiausių daržovių, kurių vos keletas dvyniams buvo matytos, pridėjo Skati. Rodydama į medį, raudonplaukė linktelėjo. — Jūs teisūs — tai tikrai Torko Alta žmogaus pavidale. Tikriausiai patys geriausi kovotojai.

— Jie lydės jus, kai paliksite šį būstą, — nuskambėjo netikėtai garsus, tokiam suvargusiam kūnui, rodės, per garsus, senosios moters balsas.

Flamelis nusilenkė.

— Mums didžiulė garbė turėti tokią palydą.

— Nėra ko didžiuotis. Lydės ne vien tam, kad apgintų, bet dar ir tam, kad įsitikintume, jog tikrai išvykote iš mano karalystės. — Ji padėjo rankas ant stalo, ir Sofi pastebėjo, kad ilgų pirštų nagai nulakuoti skirtingomis spalvomis. Keista, bet lygiai taip pat, kaip ir anksčiau matyti Hekatės nagai.

— Negalite pasilikti čia, — staiga pareiškė moteris. — Turite vykti.

Jaunuoliai susižvalgė — kodėl ji tokia grubi?

Sofi jau žiojosi kažką sakyti, tačiau Flamelis sugriebęs ją už rankos spustelėjo lyg duodamas ženklą tylėti.

— Tik to ir tenorime, — ramiai pasakė. Vakarop besileidžianti saulė, numargindama šešėliais Flamelio veidą, spindėjo pro medžių lapus. Jo blyškios akys atspindėjo šviesą lyg veidrodžiai. Alchemikas tęsė toliau: — Kai Di užpuolė mano knygyną ir pagrobė Kodeksą, supratau, kad daugiau neturiu į ką kreiptis.

— Reikėjo vykti į pietus, — pasakė senoji. Jos drabužis dabar buvo beveik visiškai juodas, tik kur ne kur tartum kraujo prisipildžiusios venos išryškėdavo raudonos sruogos. — Ten jus būtų sutikę maloniau. Noriu, kad išvyktumėte.

— Įtaręs, jog pradeda pildytis pranašystė, supratau, kad turiu vykti pas tave, — nekreipdamas dėmesio kalbėjo Flamelis. Dėmesingai klausęsi pokalbio dvyniai pastebėjo į juos atkreiptą žaibuojantį Flamelio žvilgsnį.

Kad matytų dvynius, senoji pasuko galvą ir įbedė į juos sviesto geltonumo akis. Raukšlėtame veide pasirodė šypsena ir nedideli geltoni dantys.

— Galvojau apie tai. Aš įsitikinusi, kad pranašystė neturi nieko bendra su žmonėmis ir, juo labiau, su žmonių vaikais, — piktai sušnypštė deivė.

Sofi toj au buvo per daug. Deivės balse skambėjo tokia panieka, kad ji nebeiškentė.

— Galėtumėte nekalbėti taip, lyg mūsų čia nebūtų.

— Be to, — pridūrė Džošas, — jūsų dukra ketino mums padėti. Kodėl gi nepalaukus ir neišklausius jos nuomonės?

Moteris dėbtelėjo į vaikiną. Vos įžiūrimi jos antakiai pakilo.

— Mano dukra?

Sofi ir Skati priekaištingai žiūrėjo į išsišokėlį norėdamos įspėti, tačiau Džošas neatlyžo:

— Taip, ją sutikome šią popietę. Ta jauna moteris — jūsų dukra? O gal anūkė? Ji ketino mums padėti.

— Neturiu dukters ir juo labiau anūkės! — senosios moters apsiaustas nusidriekė ilgomis juodai raudonomis juostomis. Paniekinamai iššiepusi lūpas sumurmėjo kažką nesuprantama kalba. Ore pakvipo citrinomis. Daugybė besisukančių žalios šviesos kamuolių šoko deivės rankose, kurios staiga tapo panašios į plėšraus paukščio nagus.

Skati smogė į stalo vidurį dviašmeniu durklu, ir medinis stalas triukšmingai skilo pusiau. Aplinkui pažiro mediniai indai ir maistas. Senoji atsitraukė. Nuo jos pirštų tekėjo žaliu skysčiu virtę šviesos kamuoliai. Šnypšdamas ir spragsėdamas skystis tekėjo per šaką ir sunkėsi į medį.

Torko Altos ketveriukė, tvirtai suspaudę rankose lenktus lyg dalgiai kardus, skubiai atsistojo moteriai už nugaros. Dar trys padarai šernų pavidalais išniro iš krūmų ir, užbėgę šaka viršun, sustojo Flameliui ir Skati už nugarų.

Dvyniai, nebesuprasdami kas vyksta, persigandusi sustingo vietose. Nikolas Flamelis nė nepajudėjo, toliau pjaustė ir valgė obuolį. Skati tylėdama įsidėjo durklą į dėklą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Žiūrėdama į senąją moterį, raudonplaukė prabilo. Sofi ir Džošas matė, kaip juda jos lūpos, tačiau girdėjo tiktai silpną dūzgimą — lyg skraidytų mažas uodelis.

Senoji moteris neatsakė. Pastovėjo apsiblaususiu veidu ir, apsupta Torko Altos palydos, nuėjo nuo stalo. Šį kartą nei Flamelis, nei Skati neatsistojo.

Gana ilgai buvo tylu. Paskui Skati pasilenkusi paėmė keletą ant žemės nukritusių vaisių ir daržovių, nušluosčiusi dulkes sumetė į vienintelį likusį sveiką dubenėlį. Pradėjo valgyti.

Džošui labai knietėjo kai ko paklausti, apie tą patį galvojo ir Sofi, tačiau mergina, po stalu sučiupusi brolio ranką, spustelėjo, kad tas tylėtų. Kuo puikiausiai suvokė, kad ką tik atsitiko kažkas labai baisaus ir kad Džošas įsipainiojęs į tai.

— Manau, puikiai susidorojome, ar ne? — pagaliau prabilo Skati.

Flamelis, baigęs valgyti obuolį, lapu nušluostė juodą ieties antgalį.

— Na, sakyčiau, tai priklauso nuo to, kaip supranti frazę „puikiai susidorojome“.

— Mes likome gyvi ir esame šešėlių karalystėje, — grauždama morką paaiškino Skati. — Galėjo baigtis ir blogiau. Saulė jau leidžiasi.

Šeimininkė eis miegoti, o iš ryto bus visiškai kitokia. Gali būti, kad net neatsimins, kas nutiko šį vakarą.

— Ką jai pasakei? — paklausė Flamelis. — Nesupratau, nes taip ir neišmokau vyresniųjų kalbos.

— Priminiau apie senovinį svetingumo paprotį ir paaiškinau, kad parodyta nepagarba buvo netyčinė, tiktai dėl nemokšiškumo ir nesupratingumo ir todėl pagal vyresniųjų įstatymus nebaustina.

— O ji jautri... — žvilgčiodamas į medžio kamieną sumurmėjo Flamelis. Torko Altos sargybiniai šmirinėjo medyje, likęs lauke didžiausias šernolakis stovėjo užtvėręs praėjimą.

— Vakarėjant Hekatė visada tampa tokia. Tuo metu ji pažeidžiamiausia.

— Būtų labai malonu, — pasiryžo prabilti Sofi, — jei kas nors paaiškintų, kas čia iš tiesų įvyko. — Ji negalėjo pakęsti, kai suaugusieji kalbėdavosi tarpusavyje apsimesdami, kad vaikų čia lyg nė nebūtų. Dabar jautėsi panašiai.

Skati nusijuokė. Iltiniai dantys pasirodė neįprastai ilgi.

— Tavo broliukas ką tik pasistengė įžeisti vieną vyresniųjų rasės palikuonę. Nedaug trūko, kad jis būtų paverstas žaliu glitėsiu.

Džošas bandė gintis.

— Juk aš nieko nepasakiau... — lyg ieškodamas pritarimo žvilgtelėjo į seserį ir prisiminė paskutiniuosius savo žodžius. — Viskas, ką pasakiau, tai, kad jos dukra ar anūkė žadėjo padėti mums...

Skati švelniai nusijuokė.

— Nėra nei dukters, nei anūkės. Ta vidutinio amžiaus moteris, kurią matėte po pietų, — tai Hekatė. Senoji moteris, pasirodžiusi šį vakarą, — taip pat Hekatė, rytą pamatysite Hekatę mergaitę.

— Triveidė deivė, — priminė Flamelis.

— Hekatė prakeikta kiekvieną dieną pasenti. Mergelė — rytą, moteris — dieną, vakare — senė. Ji labai jautriai reaguoja į užuominas apie amžių.

Džošui suspaudė gerklę.

— Aš nežinojau...

— Ir neprivalėjai žinoti... bet dėl neatsargumo vos nepražuvai... arba dar blogiau...

— Ką padarei stalui? — klausinėjo toliau Sofi, žiūrėdama į tai, kas liko iš medinio baldo. Stalas skilo pusiau, nors Skati, rodės, tik palietė jį durklu. Skilimo vietoje mediena buvo sausa, net trupėjo.

— Geležis, — trumpai tarstelėjo Skati.

— Vienas nuostabių dirbtinio metalo pašalinių poveikių, — pridėjo Flamelis, — yra tas, kad jis panaikina net pačius galingiausius kerus. Geležies atsiradimas reiškė vyresniųjų viešpatavimo žemėje pabaigą. — Kalbėdamas Nikolas vartė rankose ieties galą, — štai kodėl naudojausi šiuo daiktu. Jis erzina vyresniuosius.

— Bet juk tu nešiojiesi geležinį durklą — Sofi kreipėsi į Skati.

— Aš jau antrosios kartos atstovė. Nesu visiškai tikra vyresnioji, kaip Hekatė. Geležis manęs neveikia.

Džošas apsilaižė perdžiūvusias lūpas. Prieš akis vis dar stovėjo Hekatė ir žalia šviesa jos delnuose.

— Kai minėjai žalius glitėsius, ką tai reiškė? Tikiuosi, ne dumblius...

— Būtent — žalius gličius dumblius. Pakankamai bjaurius. Ir, kiek man žinoma, aukos kurį laiką dar išlaiko gebėjimą protauti, sąmonė išnyksta pamažu. — Skati pasižiūrėjo į Flamelį, — neatsimenu, ar pavyko kam nors supykdyti vyresnįjį ir likti gyvam? Nežinai?

Flamelis atsistojo.

— Tikėkimės, iš ryto ji nieko neprisimins. Pabandykite pailsėti, — pasakė dvyniams. — Rytoj laukia ilga diena.

— Kodėl? — vienbalsiai sušuko brolis ir sesuo.

— Todėl, kad rytoj, tikiuosi, man pavyks įtikinti Hekatę, ir toji padės sužadinti jūsų magiškus gebėjimus. Jei jums pavyktų išgyventi dar keletą dienų, ketinu išmokyti ir padėti tapti kerėtojais.