ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Pritraukusi kelius prie krūtinės, rankomis apsikabinusi blauzdas, Perenelė Flamel sėdėjo mažo belangio kambariuko kampe. Smakrą įbedusi į kelius klausėsi balsų — piktų, kandžių balsų.

Bandydama geriau išgirsti, kas kalbama, susikaupė. Sumurmėjusi iš eskimų šamano išmoktą nesudėtingą užkeikimą, pabandė truputėlį išplėsti savo aurą. Šamanas juo pasinaudodavo, norėdamas išgirsti, kurioje vietoje po ledynais plaukioja žuvys arba iš tolo girdėti per ledynus atpėdinantį baltąjį lokį. Užkeikimas tartum užblokuodavo visus kitus pojūčius ir leisdavo susikaupti tik į tai, ką girdi. Perė stebėjo, kaip blanksta ją supančių kambario sienų spalvos, o paskui apėmė pojūtis, kad visai netenka regėjimo. Nustojo ką nors užuosti, pradėjo dilgčioti rankų ir kojų pirštų galiukus, paskui jie tartum nutirpę nieko nebejuto. Perė žinojo, kad įsidėjusi ką nors į burną nepajustų jokio skonio. Liko tiktai garsai. Klausa paaštrėjo, jautriai pagaudavo kiekvieną garselį: girdėjo sienomis ropojančius vabaliukus, kažkur viršuje besigraužiančią landą pelytę, girdėjo, kaip po grindų lentomis braunasi pirmyn termitų kolonija. Girdėjo ir du balsus, tokius aukštus ir plonus, lyg garsas sklistų iš blogai nustatytos radijo stoties. Įsiklausydama į garsą, Perė pakreipė galvą. Išgirdo vėjo švilpimą, jame besiplakančius drabužius, paukščių klyksmą. Suprato, kad girdimas triukšmas, kad ir kas tai būtų, sklinda nuo stogo. Garsai sustiprėjo, treliavo ir burbėjo, o paskui staiga išryškėjo du aiškūs balsai: Di ir Morganos. Perė aiškiai išgirdo baimingą pilkojo žmogelio balsą. Morgana įsiutusi klykavo.

— Ji turi atsiimti už tai! Turi!

— Ji priklauso vyresniujų rasei. Neliečiama nei man, nei tau panorėjus, — Di nesėkmingai bandė nuraminti Morganą.

— Nėra neliečiamųjų. Įsikišo, kai niekas neprašė. Mano siųsti paukščiai jau buvo beveik įveikę mašiną, kai tas vaiduokliškas vėjas nušlavė juos šalin.

— Flamelis, kovotoja Skati ir du žmonės dingo, — Džono Di balsas aidėjo. Perė, mėgindama kuo geriau išgirsti kiekvieną žodį, susiraukė. Labai apsidžiaugė išgirdusi, kad Nikolui padeda ta raudonplaukė kovotoja. Ji — grėsminga sąjungininkė. Di tęsė: — Dingo lyg į vandenį. Kaip nušluoti nuo žemės paviršiaus.

— Žinoma, kurgi ne, nušluoti nuo žemės paviršiaus, — atšovė Morgana. — Flamelis nusitempė juos į Hekatės šešėlių karalystę.

Pati to nesuvokdama, Perė linktelėjo. Žinoma! Kurgi daugiau galėjo Nikolas kreiptis? Hekatės šešėlių karalystė Milo slėnyje buvo pati artimiausia ir, nors ji ir nesibičiuliavo su Flameliu, tačiau tikrai nebuvo Di bei tamsos vyresniųjų sąjungininkė.

— Reikia sekti juos, — griežtai pasakė Morgana.

— Neįmanoma, — bandė atvesti į protą Di. — Neturiu nei tokių sugebėjimų, nei tiek galios, kad patekčiau į tą karalystę. — Kiek luktelėjęs dar pridūrė: — Ir tu taip pat neturi. Hekatė yra pirmosios kartos vyresnioji, o tu priklausai antrajai kartai.

— Tačiau ji ne vienintelė vyresnioji vakarinėje pakrantėje, — Morganos balse skambėjo ryžtas nepasiduoti.

— Tai ką gi siūlai? — iš baimės Di pradėjo kalbėti su anglišku akcentu.

— Žinau, kur miega Basta.

Atsirėmusi į akmeninę sieną, Perenelė Flamel jautė, kaip pamažu sugrįžta pojūčiai. Lytėjimo pojūtis atsirado pirmiausia — rankų ir kojų pirštų galiukus vėl ėmė švelniai badyti adatėlės. Vėliau sugrįžo uoslė ir pagaliau — regėjimas. Mirksėdama Perė bandė greičiau atsikratyti spalvotų ratilų, pulsuojančių prieš akis, ir tuo pačiu metu analizavo ką tik išgirstas naujienas.

O išvados piršosi baisios: Morgana ketino pažadinti Bastą ir užpulti Hekatės šešėlių karalystę. Ir visa tai tik tam, kad atimtų trūkstamus Kodekso lapus.

Perė nusipurtė. Niekada nebuvo susitikusi su Basta ir nepažinojo nė vieno, kuris per šiuos tris tūkstantmečius būtų ją regėjęs ir likęs gyvas, tačiau puikiai žinojo, kokią prastą šlovę deivė užsitarnavusi. Viena galingiausių vyresniųjų deivė Basta buvo garbinama Egipte nuo pat žmonijos atsiradimo. Basta turėjo nuostabų jaunos moters kūną su katės galva. Perė nė nenumanė, kokiomis magiškomis galiomis pasižymi ši deivė.

Reikalai klostėsi greitai ir nenuspėjamai... Vyko kažkas iš tiesų svarbaus. Prieš daugelį metų, kai Nikolas su Pere buvo jau atradę nemirtingumo paslaptį, jiedu suvokė, kad būdami ilgaamžiai gyvenimą nuo šiol suvoks visiškai kitaip. Nebeplanavo ateities kelias dienas ar savaites į priekį. Perė suprato, kad vyresnieji, tie, kurių gyvenimas nenusakomai ilgas, galėjo planuoti po šimtmečių nutiksiančius įvykius. Tai reiškė, kad kartais įvykiai slinkdavo ypač lėtai, tačiau buvo iš anksto apgalvoti.

Tačiau dabar Morgana užsienyje. Paskutinį kartą jį įžengė į žmonių pasaulį tada, kai buvo pastebėta purvinuose apkasuose Somos mūšio metu, anksčiau dar bastėsi vykstant kraują stingdančioms Amerikos pilietinio karo kovoms. Varnų deivę nesulaikomai traukė mirtis — lyg blogas kvapas ji visuomet lydėjo Morganą. Deivė buvo viena tų vyresniųjų, tikinčių, jog žmonės žemėje gyvena tik tam, kad tarnautų jiems.

Nikolas ir dvyniai Hekatės šešėlių pasaulyje kurį laiką gali jaustis saugūs. Tačiau ar ilgai? Basta — pirmosios kartos vyresnioji, galiomis mažų mažiausiai prilygstanti Hekatei... ir jeigu Kačių deivė. Varnų deivė ir Di, išmanantis alchemiją, susivienys ir užpuls Hekatę, kažin ar jos gynyba atsilaikys? Perė tuo abejojo.

Tai kaip vis dėlto laikosi Nikolas, dvyniai ir Skati?

Perenelė pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros, tačiau tankiai sumirksėjusi neleido joms išriedėti. Rugsėjo 28 dieną, už trijų mėnesių, Nikolui sueina šeši šimtai septyniasdešimt septyneri metai. Jis sugebės apsiginti, nors kartais būna labai užmaršus ir nepasakytum, kad labai gerai taiko kerus praktikoje. Praeitą vasarą buvo pamiršęs anglų kalbą ir staiga ėmė kalbėti gimtąją senąja prancūzų kalba. Prireikė beveik mėnesio, kol Perė vėl pripratino prie anglų kalbos. Dar anksčiau jam kažkodėl šovė galvon pasirašinėti čekius graikų ir aramėjų rašmenimis. Perenelė nejučia nusišypsojo. Nikolas puikiai kalbėjo šešiolika kalbų ir dar dešimčia šiek tiek prasčiau. Skaitė ir rašė dvidešimt dviem kalbomis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje tokios kalbos, kaip dantiraštis, hieroglifai ar linijinis raštas, vargu ar labai naudingos.

Perė susimąstė, ko toliau griebsis Nikolas? Žinoma, ieškos jos, tačiau dar turi pasirūpinti dvyniais ir išsaugoti Džošo išplėštus Kodekso puslapius. Reikėtų kaip nors pasiųsti žinutę ir nuraminti, kad jai viskas gerai. Ir, be abejo, įspėti, koks pavojus jiems gresia.

Būdama jauna, Perenelė Delamerė suprato turinti ypatingų gebėjimų. Vienas pačių pirmųjų, kuriais pasinaudojo, buvo sugebėjimas kalbėtis su mirusiųjų dvasiomis. Dar neturėdama nė septynerių metų, nustebo, kad tuos juodai baltus šešėlius, vis šmėsčiojančius prieš akis, mato ne visi. Septintojo gimtadienio išvakarėse Perė neteko savo mylimos senelės Mamomos. Mergaitė žiūrėjo, kaip sunykęs mažutis senelės kūnas iškeliamas iš lovos, kur ji praleido paskutiniuosius dešimt gyvenimo metų, kaip tas kūnas guldomas į karstą. Kartu su kitais laidotuvių procesijos dalyviais Perė lydėjo karstą per nediduką Kvimperio miestelį į kapines ant jūros kranto. Žiūrėjo, kaip nedidelė grubiai tašyta dėžė leidžiama į žemę. Grįžo namo.

O tenai, lovoje, išplėtusi dideles nelaimingas akis sėdėjo Mamoma. Vienintelis skirtumas buvo tik tas, kad šį kartą Perenelė matė senelę tartum per rūką. Ji buvo bespalvė — viskas juodai balta, vaizdas mirgėjo.

Štai tada Perė ir suprato, kad mato vaiduoklius. O kai Mamoma atsisuko ir nusišypsojo, tapo aišku, kad ir vaiduokliai mato ją.

Perė sėdėjo mažoje belangėje vienutėje. Ištiesusi kojas prispaudė abi rankas prie šaltų betoninių grindų. Bėgant laikui išmoko, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų mirusiųjų sielų įsiveržimų. Turbūt pirmas dalykas, kurį sužinojo apie sielas — ypač senų žmonių — tai, kad jos ypač grubios ir mėgsta apsireikšti pačiu netinkamiausių metu. Mirusiesiems ypač patiko vonios kambariai, gal todėl, kad tenai taip tylu ir ramu, daug šviesą atspindinčių paviršių, tiesiog puiki vieta apsistoti. Perenelė prisiminė, kaip sykį valantis dantis prieš akis vonios veidrodyje šmėkštelėjo Amerikos prezidentas — vos nenurijo dantų šepetėlio.

Perenelė gana anksti sužinojo apie vaiduoklius dar vieną dalyką. Jie nemato kai kurių spalvų: mėlynų, žalių ir kai kurių geltonų atspalvių, todėl pamėgino savo aurą nuspalvinti būtent šiomis spalvomis. Sukūrė lyg ir skydą, padarantį ją nematomą toje šešėlių karalystės dalyje, kur apsistojo mirusieji.

Plačiai atsimerkusi Perenelė sukaupė visą dėmesį į aurą. Natūrali jos auros spalva buvo blyškiai balta, tartum ledinė, šviečianti mirusiems iš tolo tartum švyturys ir viliojanti prisiartinti. Tačiau virš tikrosios auros tartum dažų potėpiais sukūrė apsaugines auras: skaisčiai mėlyną, smaragdo žalumo ir šviesiai geltoną. Susikaupusi Perenelė vieną po kitos gesino apsaugines spalvas — pirmiausia geltoną, žalią ir pagaliau mėlyną.

Lyg drugeliai, į liepsną privilioti jos auros švytėjimo, sulėkė sielos. Jos mirgėjo aplinkui: vyrai, moterys, vaikai, vilkintys senamadiškus drabužius. Žalios Perenelės akys lakstė nuo vieno šešėlio prie kito — niekaip negalėjo apsispręsti, kurį pasirinkti. Iš karto atmetė moteris ir merginas, plevėsuojančias aštuoniolikto amžiaus sijonais, devyniolikto amžiaus karine apranga apsirėdžiusius vyrus ir rinkosi iš šiuolaikiškesniais drabužiais vilkinčiųjų. Pagaliau išsirinko pagyvenusį vyrą, vilkintį apsaugininko uniforma. Švelniai stumdama visus kitus šalin, Perenelė ėmė kviesti vyro sielą prieiti arčiau.

Perenelė žinojo, kad žmonės, ypač šiuolaikinėje, protu ir mokslu paremtoje visuomenėje, bijosi vaiduoklių. Tačiau baimė buvo visiškai nepagrįsta. Vaiduoklis tėra žmogaus auros likučiai, kartais prisirišę prie tam tikros vietos.

— Kuo galiu padėti, ponia? — pasigirdo stiprus balsas su rytinės pakrantės, galbūt Bostono, akcentu. Tiesus ir pasitempęs kaip senas gerai išmuštruotas kareivis, šešėlis stovėjo prieš Perę. Atrodė maždaug šešiasdešimties, tačiau galėjo būti ir senesnis.

— Ar galėtumėte pasakyti, kur esu? — paklausė Perė.

— Jūs esate rūsyje, priklausančiame Enocho įmonių kompleksui, į vakarus nuo Telegrafo kalvos. Tiesiai virš mūsų yra Koito bokštas, — išdidžiai išpoškino vyras.

— Labai užtikrintai skamba.

— Žinoma, o kaip kitaip. Aš dirbau čia trisdešimt metų. Žinoma, anksčiau įmonės nepriklausė Enochui, bet šiai vietai visada reikėjo apsaugos. Mano budėjimo metu niekam nepavyko įsilaužti, — pasigyrė.

— Tikrai, yra kuo didžiuotis, pone...

— Žinoma, — vaiduoklis nutilo ir sumirgėjo. — Mileris. Taip mane vadino. Džefersonas Mileris. Jau kuris laikas niekas neklausė mano vardo. Kuo galėčiau padėti?

— O, jūs jau padarėte didžiulę paslaugą. Pagaliau sužinojau, kad vis dar esu San Fransiske.

Vaiduoklis sužiuro į Perę.

— O tikėjotės, kad nesate?

— Manau, kad kurį laiką miegojau, ir mane spėjo išvežti iš miesto, — paaiškino kerėtoja.

— Ar jūs, ponia, čia laikoma prieš jūsų valią?

— Taip.

Džefersonas Mileris pasislinko arčiau.

— Negerai, tai neteisinga, — šešėlis sumirgėjo. Po pauzės vėl prabilo: — Tiktai bijau, kad niekuo negalėsiu padėti, matote, esu tiktai vaiduoklis.

Perenelė linktelėjo galvą ir nusišypsojo.

— Puikiausiai žinau. Tik norėjau įsitikinti, ar pats žinote, — Perenelė manė, jog viena priežasčių, kodėl vaiduokliai prisiriša prie tam tikros vietos, yra ta, kad jie tiesiog nepajėgia pripažinti, jog jau mirė.

Senasis apsaugininkas gergždžiančiu balsu nusikvatojo.

— Bandžiau pasitraukti iš čia... bet kažkokia jėga tartum traukia mane atgal. Gal tiesiog būdamas gyvas praleidau čia per daug laiko.

Perenelė sutikdama linktelėjo.

— Aš galėčiau padėti palikti šią vietą, jei tiktai panorėtumėte. Galėčiau padaryti šią paslaugą.

Džefersonas Mileris nudžiugo.

— O, manau, tai būtų puiku. Mano žmona Etelė mirė dešimčia metų anksčiau nei aš. Kartais atrodo, kad girdžiu jos balsą, šaukiantį mane šešėlių karalystėn.

— Taip, žmona bando jus prisišaukti namo. Galiu padėti nutraukti nematomus saitus, laikančius jus čia.

— Kaip galėčiau atsidėkoti?

Perenelė nusišypsojo.

— Na... yra vienas dalykėlis... Galbūt galėtumėte nunešti žinią mano vyrui.