TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Suskambo varpas, Nikolas atidarė duris ir žengė žingsnį atgal, pirma savęs į parduotuvę praleisdamas pagyvenusią, gana įprastos išvaizdos moterį, vilkinčią švarutėle pilka palaidinuke ir pilku sijonu. Tik trumpai apvaliai kirpti plaukai dažyti ir dar kai kur paryškinti mėlyna spalva, labai dideli akiniai nuo saulės, dengiantys vos ne visą veidą, būtų leidę ją pastebėti. Dešinėje rankoje gniaužė baltą lazdą.

Sofi ir Džošas tuoj pat pagalvojo: neregė.

Flamelis kostelėjo.

— Leiskite pristatyti... — nutilęs sužiuro į moterį, — atsiprašau, kaip turėtume jus vadinti?

— Dora. Mane visi taip vadina, — su stipriu niujorkietišku akcentu prakalbo moteris. — Skati, — staiga pašaukė ji. — Skati! — anglų kalbos kaip nebūta, moteris bėrė žodžius keista kalba, vietoje įprastų garsų buvo girdėti spragsėjimas ir spjaudymasis, bet, kas keisčiausia, Sofi viską suprato.

— Ji nori žinoti, kodėl Skati jos neaplankė jau tris šimtus septyniasdešimt dvejus metus, aštuonis mėnesius ir keturias dienas, — išvertė Džošui Sofi.

Mergina nenuleido akių nuo keistuolės ir nepastebėjo, koks pavydas ir baimė šmėstelėjo brolio veide.

Kraipydama galvą kairėn ir dešinėn, senoji blaškėsi po parduotuvę ir vis kalbėjo... kalbėjo. Atrodė, kad jai nereikia net atsikvėpti.

— Ji pasakoja Skati, kad galėjo numirti — niekas nebūtų net sužinojęs. Niekas ja nesirūpino. Praeitą šimtmetį taip sunkiai sirgo, bet niekas nepaskambino, neparašė...

— Senele... — prabilo Skati.

— Nereikia, nebevadink manęs taip, — vėl prabilusi angliškai širdo Dora. — Galėjai parašyti — bet kuria kalba. Galėjai paskambinti...

— Tu juk neturi telefono...

— O elektroniniu paštu? O faksas ko netinka?

— Senele, tu ką? Turi kompiuterį ar faksą?

Dora nutilo. Paskui piktai mestelėjo:

— Ne. Ir kam man jų reikia?

— Tam, kad galėčiau bendrauti su tavimi, — bandė paaiškinti Skati.

Dora kilstelėjo ranką su lazda, ir toji trakštelėjusi ėmė ilgėti. Moteris bedė lazdele į vieną paprastą keturkampį veidrodį.

— O tokį turi?

— Taip, senele, — paraudusi iš gėdos apgailėtinai sumurmėjo Skati.

— Tai gal galėjai rasti minutėlę laiko pasižiūrėti į veidrodį ir pasikalbėti su manimi. O su mama, kada kalbėjaisi su ja?

Skati atsisuko į dvynius.

— Čia mano senelė, žymioji Endoro ragana. Senele, čia Sofi ir Džošas. Nikolą Flamelį tu jau pažįsti.

— Taip, labai malonus vyrukas, — uostydama orą ragana kraipė galvą. — Dvyniai, — po kiek laiko pareiškė.

Sofi ir Džošas nustebę susižvalgė. Iš kur ji gali žinoti? Gal Nikolas pasakė?

Džošui pasirodė įdomu, kodėl ji taip kraipo galvą? Pabandė sekti, kur krypo negyvų akių žvilgsnis, ir ką gi — pasirodo, senoji, kraipydama galvą kairėn dešinėn, kažkokiu būdu pagauna atvaizdą veidrodžiuose. Nesąmoningai griebė seserį už peties ir linktelėjo galva į veidrodį. Sofi pasižiūrėjo į jį, paskui į Dorą, vėl į veidrodį, o tada linktelėjo broliui be žodžių pritardama jo minčiai.

Neatitraukdama akių nuo aukšto blizgančio veidrodžio, pakreipusi galvą Dora žengė prie Skati.

— Tu sulysusi. Ar gerai maitinaisi?

— Senele, taip atrodau jau du su puse tūkstančio metų.

— Tai nori pasakyti, kad aš apakusi, ką? — subambėjo senoji ir staiga prapliupo juoku. — Eikš, apkabink senelę.

Skati švelniai apkabino Dorą ir pabučiavo į skruostą.

— Smagu tave matyti, senele. Gerai atrodai.

— Atrodau sena... Ar tikrai atrodau sena?

— Tikrai nė kiek ne senesnė nei dešimties tūkstančių metų, nusišypsojo raudonplaukė.

Ragana žnybtelėjo Skati skruostą.

— Paskutinį kartą iš manęs bandė pasišaipyti mokesčių inspektorius. Žinai, aš jį paverčiau prespapjė, — juokais grasindama pasakė Dora. — Čia kažkur dar mėtosi.

Flamelis taktiškai kostelėjo:

— Ponia Endora...

— Vadinkite mane Dora, — pertraukė ragana.

— Dora, ar žinote, kas šį rytą nutiko Hekatės šešėlių karalystei?

Flameliui dar niekada neteko bendrauti su ragana, tik girdėjo apie ją, tačiau žinojo, kad elgtis su Endora reikia ypač atsargiai. Ji buvo toji legendinė vyresnioji, palikusi Danu Talį ir išėjusi mokyti žmonių dar keletas šimtmečių prieš salai nuskęstant bangose. Kai kas tikėjo, kad būtent ji sukūrė pirmąjį žmonių raštą ir išmokė šumerus abėcėlės.

— Duok man kėdę, — paliepė Dora, nors nelabai galėjai suprasti, į ką kreipiasi. Sofi pašoko nuo kėdės, ant kurios sėdėjo, Skati švelniai pasodino ant jos senelę. Abiem rankomis parimusi ant lazdos, senoji pasilenkė pirmyn.

— Žinau, kas atsitiko... Net neabejoju, kad visi šiame žemyne gyvenantys vyresnieji pajuto Hekatės mirtį, — nustebo pamačiusi, kokiais žvilgsniais visi žiūri. — Jūs nežinojote? — senoji pasukiojo galvą ir įsispoksojo į veidrodį tiesiai prieš Skati. — Hekatė mirė. Šešėlių karalystė dingo į nebūtį. Žinau ir tai, kad dėl jos mirties kalti du: antrosios kartos vyresnioji ir nemirtingas žmogus. Už Hekatės mirtį turi būti atkeršyta. Gal ne dabar, gal ne greitai, tačiau ji buvo mūsų šeimos atstovė, už tai jai esu dėkinga. Turėkite tai galvoje.

Skati nusilenkė.

Endoro ragana mirties nuosprendį ištarė taip paprastai, kad Flameliui staiga tapo aišku — ši moteris daug pavojingesnė nei anksčiau įsivaizdavo.

Dora nusisuko. Flamelis pastebėjo, kad ji žiūri į savo atvaizdą įmantriame veidrodyje sidabriniuose rėmuose. Senoji palietė veidrodį ranka.

— Mačiau, kas nutiko šį rytą dar prieš mėnesį...

— Ir neįspėjai Hekatės! — sušuko Skati.

— Mačiau tik vieną galimos ateities giją. Vieną iš daugelio. Kai kuriuose Hekatė nužudė Bastą, o Morgana susidorojo su Di. Vienoje — Hekatė nužudė tave, Flameli, paskui jai už tai atkeršijo Skati. Buvo daug galimų ateities variantų. Tik šiandien sužinojau, kuris tikrasis. — Dora apsidairė po kambarį, žvilgsnis bėgiojo nuo veidrodžio prie veidrodžio, paskui prie vazos ir prie veidrodžio paveikslo rėmuose. — Taigi, žinau, kodėl jūs čia, ir suprantu, ko tikitės iš manęs. Ilgai galvojau, ką jums atsakyti. Turėjau visą mėnesį tam apgalvoti.

— O kaipgi mudu? — paklausė Sofi. — Ar buvome kur nors ateityje?

— Tik viename variantų, — atsakė ragana.

— O kas atsitiko mums kituose? — nesusimąstęs leptelėjo Džošas, nors tikrai nenorėjo išgirsti atsakymo.

— Dažniausiai jus nužudydavo arba Di golemai, arba paukščiai, arba žiurkės. Dar kai kur žūdavote avarijoje. Neatlaikėte sužadinimo. Žuvote kartu su šešėlių karalyste.

Džošui perdžiūvo gerklė.

— Tai mes turėjome tik vieną galimybę?

— Tik vieną.

— Tai negerai, ar ne? — sušnibždėjo Džošas.

— Ne, — sausai pritarė ragana. — Nieko gera.

Ilgai tvyrojo tyla. Ragana šnairavo į blizgantį sidabrinį indą. Netikėtai prabilo:

— Pirmiausia turėtumėte žinoti, kad atlikti sužadinimą berniukui negaliu. Tą paliksime kitiems.

— Yra dar kas nors, galintis sužadinti mane? — greitai paklausė Džošas.

Endoro ragana nekreipė į jį dėmesio.

— Mergina švyti viena švariausių sidabrinių aurų, kokias tik teko matyti. Ją reikėtų išmokyti keleto asmeninės apsaugos užkalbėjimų. Prireiks, jei nori iki galo praeiti sužadinimą. O tai, kad praėjus tiek laiko ji vis dar sveika, tik liudija stiprią valią, — ragana atlošė galvą ir Sofi pamatė, kad ragana ją stebi veidrodyje, įtaisytame lubose. — Aš tai padarysiu.

— Ačiū, — giliai atsidusęs padėkojo Flamelis. — Žinau, kokia kančia jai buvo šios kelios valandos.

Džošas nebegalėjo žiūrėti į seserį. Sužadinimas dar nebaigtas? Ar tai reiškia, kad jai reikės iškęsti dar daugiau skausmo? To jau buvo per daug.

Skati suklupo prie senelės kojų ir uždėjo ranką ant jos.

— Senele, Di ir jo sėbrai nori atsiimti Kodekso puslapius, — prakalbo ji. — Įsivaizduoju, kad dabar jau žino ar bent įtaria, kad Mago Abraomo knygoje minimi Sofi ir Džošas.

Dora palingavo galva.

— Di jau žino.

Skati vogčiomis žvilgtelėjo į Flamelį.

— Tada jis žino, kad neužtenka tiktai atsiimti puslapius. Di bandys pagauti arba nužudyti dvynius.

— Taip, ir tai žino, — patvirtino Dora.

— O jeigu Di pasisektų, tai bus šio pasaulio pabaiga? — Pusiau klausiamu tonu pareiškė Skati.

— Pasaulis jau seniai baigėsi, — šypsodama atsakė ragana. — Manau, pasaulis dar daug kartų baigsis, kol saulė visiškai užges.

— Tu žinai, kad Di padeda susigrąžinti valdžią tamsos vyresniesiems?

— Žinau.

— Kodekse rašoma, kad tamsos vyresniuosius gali sustabdyti tiktai sidabras ir auksas, — kalbėjo Skati.

— Kodekse taip pat rašoma, jeigu, žinoma, nemeluoja atmintis, kad obuoliai yra nuodingi ir varlės gali virsti princesėmis. Tikiuosi, nepradėjai tikėti viskuo, kas rašoma toje knygoje, — atšovė Dora.

Flamelis buvo skaitęs tą vietą, kur minimi obuoliai, ir nutarė, kad tikriausiai turėta galvoje obuolių sėklos, kurios išties yra nuodingos — jeigu suvalgytum keletą gerų saujų. Varlių ir princesių knygoje neužtiko, nors buvo perskaitęs Kodeksą begalę kartų. O, kiek daug klausimų jis būtų uždavęs raganai, tačiau susivaldė — ne to juk čia atvyko.

— Dora, ar išmokysi Sofi oro magijos? Jai reikia daug išmokti. Na, bent jau tiek, kad galėtų apsiginti nuo puolimų.

— Argi galiu rinktis, — gūžtelėjo ragana.

Flamelis pasižiūrėjo neslėpdamas nuostabos. Tikrai nesitikėjo tokio atsakymo.

— Žinoma, tu turi pasirinkimą...

Endoro ragana papurtė galvą.

— Ne šį kartą.

Ragana nusiėmė akinius nuo saulės. Skati nė nesujudėjo. Flamelio susijaudinimą išdavė tiktai vos trūkčiojantis smakras. Persigandę dvyniai atšoko atgal, jų veidai persikreipė iš siaubo. Endoro ragana neturėjo akių. Toje vietoje, kur paprastai būna akys, žiojėjo dvi akiduobės, užtaisytos dviem veidrodinio stiklo ovalais. Veidrodinės akys žvelgė tiesiai į dvynius.

— Paaukojau akis mainais į regėjimą, sugebėjimą matyti įvairias laiko atkarpas: praeitį, dabartį ir visus galimus ateities variantus. Yra daug ateities versijų, daug galimybių, tik gal ne tiek daug, kiek žmonės linkę prisigalvoti. Per keletą pastarųjų metų visi variantai taip priartėjo vienas prie kito, kad teliko vos keletas galimų ateities gijų. Dauguma ateities galimybių siaubingos, — liūdnai pridūrė ragana. — Ir susijusios su jumis, — pirštu bedė į Sofi ir Džošą. — Tai kokį dar pasirinkimą turiu? Šis pasaulis yra ir mano. Gyvenau jame dar prieš atsirandant žmonėms. Aš daviau jiems ugnį ir išmokiau kalbėti. Neapleisiu ir dabar. Išmokysiu mergaitę. Parodysiu, kaip apsisaugoti, ir atskleisiu oro magijos paslaptis.

— Ačiū, — ilgai trukusioje tyloje nuskambėjo Sofi balsas.

— Nedėkok. Tai ne dovana. Tai, ką išmoksi, — prakeikimas.