BIRŽELIO 1 DIENA,

PENKTADIENIS

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Džošas su seserimi stovėjo senovinio miško pakraštyje ir stebėjo, kaip trys stulbinamai panašūs į drakonus mažyčiai sparnuoti padarai sukiojasi ir šoka brėkštančios ryto saulės spinduliuose. Džošas pažvelgė į Sofi, tačiau tuoj pat nusisuko.

— Nenoriu, kad tu taip darytum, — burbtelėjo.

Sofi apsikabino brolį per pečius.

— Kodėl ne? — paklausė. Atsistojo tiesiai prieš brolį, kad jis negalėtų nukreipti žvilgsnio į šalį. Žvelgdama jam per kairį petį įėjimo į Igdrasilą link, matė, kad Flamelis, Skati ir Hekatė stebi juos. Aplinkui, kur tik užmatė akis, tūkstančiai šernolakių, tiek žmonių, tiek šernų pavidalu, zujo aplinkui ruošdamiesi mūšiui. Šernų nugaros ir užpakalinės kojos buvo dengtos odiniais šarvais, šernolakiai žmonių pavidalais rankose turėjo bronzines ietis ir kardus. Iš dangaus leidosi didžiuliai būriai skraidančių gyvačių, krūmuose, aukštoje žolėje taip pat knibždėjo gausybė nematomų šliaužiančių, ropojančių, iš visų urvų lendančių padarų. Šešėlių karalystės gynėjai rikiavosi aplinkui Igdrasilo sienas, ropštėsi ant aukštų šakų, kiekviename lange kyšojo paruošti kovai lankai ir ietys.

Sofi pažvelgė į brolio veidą ir jo skaisčiai mėlynose akyse pamatė savo atspindį. Suprato: tai nuo ašarų akys blizga tarsi du didžiuliai veidrodžiai. Tiesė ranką, tačiau pačiupęs ją Džošas švelniai suspaudė pirštus.

— Nenoriu, kad tau kas nors atsitiktų, — net neieškojo įmantrių) žodžių jis.

Sofi tik linktelėjo, kalbėti visai nenorėjo. Jautėsi taip, kaip ir jos brolis.

Trys milžiniškos, panašios į pterozaurus gyvatės, prašvilpė jiems virš galvų, ir sparnų mostais sukelti dulkių sūkuriai pakilo nuo žemės. Nei Džošas, nei Sofi net nežvilgtelėjo.

— Nikolas sakė, kad tai rizikinga, — kalbėjo toliau Džošas, — o Hekatė minėjo, kad tai ne tik pavojinga, bet gali būti net mirtina. Visiškai nenoriu, kad tu patirtum tą sužadinimą. Viskas gali baigtis blogai. Nenoriu, kad tau atsitiktų kas nors bloga.

— Mes privalome. Nikolas sakė...

— Net nežinau, ar pasitikiu juo, — pertraukė seserį Džošas. — Jaučiu, kad jis kažką rezga. Labai atkakliai prašė Hekatės, kad sužadintų mūsų galias, nors tai ir pavojinga.

— Jis sakė, kad tai vienintelis šansas, — neatlyžo Sofi.

— Vakar sakė, kad reikia bėgti iš knygyno, nes ten nesaugu... Dabar staiga pradeda aiškinti, kad mokys, kaip apsisaugoti nuo Di ir tamsos vyresniųjų. Patikėk, Sofi, Nikolas žaidžia pagal savo, mums nežinomo žaidimo taisykles.

Sofi nužvelgė alchemiką. Pažinojo jį jau keletą mėnesių ir prisiminė, kaip sykį savo tinklaraštyje įrašė: „Flamelis — jėga“. Žinoma, dabar suvokė, jog visiškai nepažįsta jo. Pažinojo tą vyrą kaip Nikolą Flemingą, tačiau tai, pasirodo, tik slapyvardis. Melas. Flamelis įdėmiai žiūrėjo į Sofi tokiu žvilgsniu, jog atrodė, kad jis supranta, apie ką juodu kalbasi.

— Mums nereikia abiem rizikuoti su šituo sužadinimu, — įtikinėjo Džošas. — Aš vienas galiu tai padaryti.

Sofi pažvelgė jam į akis.

— Ir kaip manai, kaip aš jausiuosi, jei tau kas nors atsitiks?

Dabar jau Džošui užkando žadą. Mintis, kad baigtis gali blogai, jam šovė neseniai. Tai labai gąsdino.

Sofi suėmė brolio rankas.

— Nuo pat gimimo mudu viską darome kartu, — rimtu balsu dėstė ji. — Tėčio ir mamos taip dažnai nebūdavo namuose, kad iš tiesų augome dviese — tik tu ir aš. Tu saugojai mane, aš — tave. Neketinu palikti tavęs vieno šiame keistame žaidime. Mes tai padarysime kaip ir visa kita, kartu.

Džošas ilgai žiūrėjo įbedęs akis į Sofi.

— Tikrai? Tu įsitikinusi? — jam jau vaidenosi pasikeitusi Sofi.

— Kaip niekada.

Jie puikiai suprato vienas kitą be žodžių: jei sužadinimo metu atsitiktų kas nors bloga, nė vienas nenorėjo likti.

Džošas pagaliau linktelėjo galvą, padavė ranką seseriai ir jiedu atsisuko į alchemiką, Hekatę ir Skati.

— Mes pasiruošę, — pasakė.

— Morgana jau čia, — pranešė Skati, kai jiedu įėjo į medžio vidų paskui Nikolą ir Hekatę. Kovotoja vėl buvo persirengusi juodais koviniais drabužiais — berankoviais, uždaru kaklu marškinėliais, storapadžiais batais. Už nugaros turėjo prisisegusi du trumpus kardus, kurių rankenos kyšojo virš pečių. Akys ir skruostikauliai, paryškinti juodais dažais, suteikė siaubingo panašumo į kaukolę.

— Ji kartu atsivedė Bastą. Jos jau veržiasi į šešėlių karalystę.

— Hekatė gali jas sulaikyti, ar ne? — paklausė Sofi. Ji galėjo tik spėlioti apie deivės galimybes, tačiau įsivaizdavo, kad jos nemenkos, ir mintis, kad yra kažkas, dar stipresnis, tikrai baugino.

Skati gūžtelėjo pečiais.

— Nė neįsivaizduoju. Atvyko nusiteikusios karingai, kartu atsivedė ir armijas.

— Armijas? — sunerimo Džošas. — Kokias armijas? Purvažmogius?

— Ne, šį kartą ne golemus. Visus ore lakiojančius paukščius ir visas žemės kates.

Sofi net nusijuokė.

— Paukščius ir kates... ir ką gi jie gali padaryti?

Skati pažvelgė į ją, akys po juodais dažais blykstelėjo baltai.

— Pati matei, ką padarė paukščiai mašinai atvykstant čia.

Sofi linktelėjo. Nuo prisiminimų darėsi bloga. Murzinų, juodų varnų būriai, kapojantys priekinį stiklą ir automobilio stogą, tikriausiai vaidensis net mirties dieną.

— Tai štai, įsivaizduok, kas atsitiktų susirinkus dešimtims tūkstančių paukščių.

— Dešimt tūkstančių... — šnibždėjo Sofi.

— O, tiesą sakant, tai gal net šimtai tūkstančių, — patikslino Skati sukdama į siaurą koridorių. Budinčios gyvatės suskaičiavo maždaug pusę milijono.

— Rodos, minėjai dar ir kates, — negalėjo nurimti vaikinas.

— Taip, minėjau. Jų nesuskaičiuojama daugybė.

Bandydamas suvokti, į kokį iš tiesų didelį pavojų jiedu pateko, Džošas pažvelgė į seserį. Juk jie gali pražūti šitoje keistoje šešėlių karalystėje, ir niekas net nesužinos, kas nutiko. Tėvai praleis visą gyvenimą taip ir nesužinoję, kas atsitiko vaikams. Vaikinas, pajutęs, kaip akyse kaupiasi ašaros, pabandė jas nuvaikyti mirksėdamas.

Koridorius, kuriuo jiedu ėjo, sukosi į kitą, dar siauresnį, praėjimą. Lubos buvo taip žemai, kad dvyniams teko eiti palenkus galvas. Nebuvo nei laiptelių, nei pakopų, koridorius sukosi ir pamažu leidosi žemyn spirale. Dvyniai suprato, kad leidžiasi gilyn į žemę, tiesiai po medžiu. Sienos vis tamsėjo, buvusią lygią medieną dabar margino vis tankiau kyšančios šaknys. Jos raitėsi ir kibiais pirštais įkyriai kibo dvyniams į plaukus. Drėgname ore pakvipo moliu, žeme, pūvančiais lapais ir šviežiais daigais.

— Namas tikrai gyvas, — pasukus į dar vieną lenktą koridorių, visą apraizgytą gumbuotomis, susivijusiomis didžiojo medžio šaknimis, neslėpdama nustebimo pasakė Sofi. — Vaikštinėjame po jį, įrengti kambariai, baseinai, iškirsti langai, o medis vis tiek gyvas! — Sofi tai ir žavėjo, ir baugino.

— Šis medis išaugęs iš Pasaulio medžio Igdrasilo sėklos, — delnu braukdama per atsikišusias medžio šaknis tyliai paaiškino Skati. Prikišusi delną prie veido giliai įkvėpė medžio šaknų aromato. — Prieš tūkstantį metų, kai vanduo užliejo Danu Talį, keliems vyresniesiems pasisekė išgelbėti kai kuriuos augalus ir gyvūnus ir užveisti juos kitose žemėse. Tačiau tiktai Hekatė ir Odinas sugebėjo išauginti Igdrasilo sėklas. Odinas, kaip ir Hekatė, sugeba valdyti gamtos gaivalus.

Mėgindamas prisiminti Džošas susiraukė — kažką buvo truputį girdėjęs apie Odiną. Ar tik jis nebus tas vienaakis norvegų dievas? Nespėjus paklausti, Hekatė dingo, prasmuko tarp susivijusių šaknų gniužulo. Nikolas Flamelis stabtelėjo, palaukė dvynių ir Skati. Blyškios alchemiko akys buvo patamsėjusios, tarp akių ant kaktos įsirėžė vertikali raukšlė. Kalbėdamas rinkosi žodžius labai atsargiai, apgalvodamas, o prancūziškas akcentas išryškėjo kaip niekada.

— Labai norėčiau, kad jums nereikėtų šito daryti, — pradėjo Flamelis, — tačiau privalote patikėti — kito kelio nėra.

Alchemikas ištiesęs rankas uždėjo ant dešiniojo Sofi peties ir ant kairiojo Džošo peties. Jų auros — sidabrinė ir auksinė — staiga sutvisko, drėgnas sunkus požemio oras pakvipo vaniliniais ledais ir apelsinais.

— Bijau, kad padėję Perenelei ir man patys atsidūrėte mirtiname pavojuje. Jei... kai Hekatė sužadins jūsų magiškas galias, išmokysiu jus keleto apsauginių užkalbėjimų. Paskui keliausime pas penkių senosios magijos formų specialistus. Tikiuosi, jie baigs jūsų mokymus.

— Tai mes... tapsime kerėtojais? Burtininkais? — paklausė Sofi. Tikėjosi, kad bus labiau susijaudinusi, tačiau iš galvos neišėjo Skati žodžiai, kad kai Hekatė pradės galių sužadinimą, jiedu tikrai atsidurs mirtiname pavojuje.

— Taip, kerėtojais, burtininkais, raganiais, netgi žyniais, — nusišypsojo Flamelis. Atsisukęs atgal pažvelgė į dvynius. — Dabar eikit vidun. Darykite viską, ką ji lieps. Žinau, kad baisu, bet pamėginkite sukaupti drąsą. Be to, galiu pasakyti, kad bijoti — visai ne gėda. — Nikolas vėl nusišypsojo. Tiesą pasakius, šypsojosi tik lūpos, akyse vis dar švietė rūpestis. — Iš šito kambario išeisite pasikeitę, tapę visai kitais žmonėmis.

— Nenoriu būti kitu žmogumi, — sušnibždėjo Sofi. Labiausiai dabar troško, kad viskas būtų po senovei, kaip buvo dar visai neseniai, nuobodu ir įprasta. Nežinia ką būtų atidavusi už galimybę sugrįžti į tą nuobodų pasaulį.

Leisdamas dvyniams įeiti vidun, Flamelis pasitraukė nuo praėjimo.

— Kai tik pamatėte Di, jau tada pradėjote keistis. Pokyčiams prasidėjus, kelio atgal nėra.

Požeminiame urve buvo visiškai tamsu. Sienas, lubas — viską — dengė išsiraizgiusios medžio šakos. Sofi jautė brolio ranką savojoje ir spustelėjo pirštus. Sulaukė jo atsako.

Keliaujant urvu vis toliau — o jis buvo daug didesnis nei atrodė iš pradžių — dvynių akys priprato prie tamsos. Įžvelgė žalsvą švytėjimą. Šaknų raizgalynę dengė tankios kaip kailis sužėlusios samanos — tai nuo jų ir sklido ta žalsva nefritinė šviesa. Atrodė, lyg viskas būtų giliai po vandeniu. Oras buvo toks drėgnas, kad darėsi sunku kvėpuoti, o mažučiai vandens lašeliai kaip prakaitas kaupėsi jiems ant plaukų ir odos. Drebėjo, nors tikrai ne iš šalčio.

— Turėtumėte jaustis pagerbti, — tiesiai virš galvų suskambo Hekatės balsas. — Praėjo daug kartų nuo to laiko, kai paskutinį kartą atlikau sužadinimą žmonėms.

— Kas... — pradėjo Džošas, tačiau balsas užlūžo. Atsikosėjęs pradėjo iš naujo: — Kas buvo tas paskutinysis sužadintas žmogus?

Džošas norėjo pasirodyti nebijąs.

— Jūsų, žmonių, laiko matavimu, tai atsitiko seniai, XII amžiuje. Tas vyras buvo kilęs iš Škotijos kalnų. Neatsimenu jo vardo.

Nuojauta dvyniams kuždėjo, kad Hekatė meluoja.

— Kas jam atsitiko? — paklausė Sofi.

— Mirė, — deivė nusikvatojo aukštu balsu. Juokas čia visai netiko. — Jį užmušė kruša.

— Turėjo būti stipri kruša, — sušnabždėjo Džošas.

— O, taip... Buvo... — sumurmėjo Hekatė. Neliko jokių abejonių, kad deivė kažkaip susijusi su paslaptinga vyro mirtimi. Hekatė Džošui priminė kerštingą vaiką.

— Kas toliau? — pasidomėjo Džošas. — Mums stovėti? Atsisėsti? Atsigulti?

— Nieko nedaryti, — atšovė Hekatė. — Tai ne taip lengva. Šitiek metų jūs, žmonės, stengėtės laikytis atokiai nuo to, ką pusiau juokais vadinate magija. Tačiau visų burtų paslaptis tik ta, kad sužadinami žmogaus pojūčiai. Žmonės kažkodėl sau to neleidžia. Jie mato tik mažą dalelę to, ką iš tiesų galėtų įžvelgti, išgirsta tik tai, kas iš tiesų rėžia ausį, juokingai mažai užuodžia ir skiria tik pačius saldžiausius ir rūgščiausius skonius.

Dvyniai jautė, kaip Hekatė kalbėdama suka apie juos ratu. Žingsnių negirdėjo, tačiau spėjo pagal sklindantį balsą. Kai prakalbo jiems už nugarų, jiedu net pašoko.

— Kažkada pojūčiai buvo reikalingi žmonėms, kitaip jie nebūtų išgyvenę, — Hekatė nutilo. Po ilgos pauzės Sofi pajuto jos kvėpavimą prie pat ausies. Deivė vėl prakalbo: — Paskui pasaulis pasikeitė. Danu Talį užliejo potvynio banga, praėjo dinozaurų amžius, ledynmetis, žmonės pasidarė... protingi. — Paskutinį žodį ji ištarė tartum keiksmažodį. — Žmonės tapo tingūs ir pasipūtę. Pamatę, kad gali išgyventi ir be tokių aštrių pojūčių, palaipsniui juos prarado.

— Nori pasakyti, kad praradome magiškąsias galias per tingėjimą? — nustebo Džošas.

Sofi vos sulaikė dejonę — vieną kartą per brolio liežuvį jiedu rimtai papuls į bėdą.

Tačiau Hekatė atsakė netikėtai švelniu ir maloniu balsu:

— Tai, ką vadinate magija, tėra tiktai vaizduotės padariniai, sukelti pojūčių, o paskui dėl auros įgavę formą. Kuo galingesnė aura, tuo didesni burtai. O jumyse slypi nenusakoma galia. Alchemikas teisus: galėtumėte būti galingiausi burtininkai iš visų, kada nors buvusių žemėje. Tiktai viena problema, — Hekatei kalbant patalpoje darėsi šviesiau, jie jau galėjo matyti viduryje stovinčios moters figūrą. Stovėjo tiesiai po šaknų gniužulu, panašiu į ranką, nukarusią nuo stogo. — Problema ta, kad žmonės išmoko gyventi be pojūčių. Smegenys perfiltruoja tiek daug informacijos, kad iki sąmonės tenueina menka dalis. Jūs gyvenate tartum paskendę migloje. Taip, galiu sužadinti jūsų miegančias galias, tačiau tai tikrai pavojinga. Pavojinga, nes staiga jus užlieję pojūčiai gali būti per stiprūs, net nepakeliami. — Hekatė nutilo, o paskui dar paklausė: — Ar jūs pasiruošę surizikuoti?

— Taip, — nieko nelaukusi atsakė Sofi. Brolis nespėjo paprieštarauti. Mergina pagalvojo, kad Džošas truputį prisibijo, jog deivė jam padarys ką nors negera, pavers kokiu šlykščių padaru ar nužudys.

Hekatė atsisuko į Džošą.

Vaikinas nusigręžęs patamsyje žvilgsniu ieškojo sesers. Žalios šviesos nušviestas Sofi veidas atrodė prastai. Sužadinimas bus pavojingas, gal net mirtinas, tačiau jokiu būdu neleis Sofi patirti jį vienai.

— Aš pasiruošęs, — ryžtingai pratarė ir Džošas.

— Tada pradėsime.