DVYLIKTAS SKYRIUS

Džošas pastebėjo tarp dviejų mašinų — Folksvageno „vabalo“ ir Leksuso — atsiradusį tarpelį. Numynė akceleratoriaus pedalą iki galo, ir sunki mašina šovė pirmyn. Tačiau tarpas pasirodė nepakankamas. Bėglių automobilis nunešė abiejų šonuose buvusių mašinų veidrodėlius.

— Ai, — Džošas tuojau sumažino greitį.

— Važiuok, važiuok, — ragino jį Flamelis. Laikydamas rankoje Sofi telefoną, kalbėjo su kažkuo keista gomurine gergždžiančia kalba. Nieko panašaus dvyniams nebuvo tekę girdėti.

Bandydamas nežiūrėti į atgalinio vaizdo veidrodėlį ir nekreipdamas dėmesio į jiems iš paskos netylančius mašinų signalus, Džošas spaudė, kiek tik gali, lėkė per tiltą. Nardė iš vienos eismo juostos į kitą.

Prisispaudusi prie prietaisų skydelio, Sofi pusiau primerktomis akimis stebėjo, kas vyksta. Džošas numušė dar vieną šoninį veidrodėlį, tas lėtai sukdamasis nukrito ant bagažinės dangčio, paliko ilgą įbrėžimą ir pasišokinėdamas nulėkė šalin.

— Nė negalvok apie tai, — sumurmėjo Sofi, pamačiusi, kaip mažutė sportinė atviru stogu mašina lekia tiesiai į tą patį tarpą, kaip ir jie. Vairuotojas, pagyvenęs vyras su daugybe auksinių grandinių ant kaklo, mynė, kiek tik gali, tačiau nespėjo.

Sunkus automobilis brūkštelėjo dešinį sportinės mašinos sparną, ir toji, apsisukusi lygiai 360-ies laipsnių kampu, nuskrido tolyn.

Pakeliui dar apdaužė kokias keturias ant tilto įstrigusias mašinas. Džošas smuko pro tarpą.

Flamelis atsigręžė pasižiūrėti pro galinį langą, kokią netvarką palieka ant tilto.

— Rodos, tu sakei, kad moki vairuoti, — sumurmėjo.

— Taip, moku, — atrėžė Džošas ir pats nustebo, kaip ramiai ir ryžtingai skamba balsas. — Tik nesigydau, kad vairuoju gerai. — Paskui dar pridūrė: — Nemanau, kad kas nors spėjo įsidėmėti mūsų mašinos numerius.

Tai nė kiek nepanašu į kompiuterinių žaidimų lenktynes! Sušlapę delnai slidinėjo ant vairo, veidu ritosi prakaito lašeliai. Dešinės kojos raumenis jau skaudėjo, akceleratorių laikė tvirtai įmynęs iki galo.

— Manau, jiems dabar tikrai ne tai galvoje, — sušnibždėjo Sofi. Ant Aukso Vartų tilto tūpė varnos. Tūkstančiai varnų. Atūžė lyg juoda banga, šlamėdama sparnais, kranksėdama ir kaukšėdama snapais. Paukščiai suko ratus virš mašinų, kapojo stogus, langus. Galybė automobilių ant tilto daužėsi vienas į kitą ir braukė šonus.

— Varnos pasimetusios, — nenuleisdama akių nuo paukščių, pareiškė Sofi. — Jos ieško mūsų, bet turbūt pamiršo, ko tiksliai ieško. Jų tokios mažytės smegenys, — atlaidžiai pridūrė.

— Kažkas atitraukė jų juodosios šeimininkės dėmesį, — paaiškino Nikolas Flamelis. — Perenelė, — sužavėtas kalbėjo toliau alchemikas. — Įdomu, ką šį kartą sugalvojo. Neabejoju, kad kažką įspūdinga. Jai visada buvo būdingas teatrališkumas.

Tačiau dar nebaigus kalbėti būrys paukščių pakilo į orą, ir tūkstančiai juodų akių žvilgsnių smigo tiesiai į jų automobilį. Varnos sukrankė, bet dabar balsai skambėjo pergalingai.

— Varnos lekia mūsų link, — beveik be žado greitai sukuždėjo Sofi. Nutilusi stebėjosi, kaip pašėlusiai krūtinėje daužosi širdis.

Mergina viltingai pažvelgė į Flamelį ir raudonplaukę kovotoją, tačiau veidai nieko gero nežadėjo.

Skati metė žvilgsnį į Sofi ir pratarė:

— Papuolėme į bėdą.

Didžiulis juodas plunksnuotas debesis jau lėkė paskui juos.

Eismas ant tilto buvo beveik sustojęs. Daugybė žmonių net sustingę iš siaubo žiūrėjo, kaip virš mašinų stogų skrieja purvinų, dvokiančių varnų būrys. Lėkė vienintelis automobilis. Džošas vis dar laikė koją ant akceleratoriaus pedalo, greičio padala jau siekė aštuoniasdešimt. Vaikinas apsiprato su mašinos valdymu — tai iš tiesų buvo šiek tiek panašu į kompiuterinį žaidimą — ir kurį laiką važiavo nieko nekliudydamas. Kitas tilto galas jau buvo matyti, ir Džošas išsišiepė pasiryžęs jį pasiekti.

Kaip tik tuomet ant automobilio stogo nutūpė didžiulė varna.

Sofi šaižiai suspiegė, ir Džošas, staiga pasukdamas vairą, pabandė numesti bjaurų paukštį nuo mašinos, tačiau tas, stipriai įsikirtęs nagais į iškilusius stogo kraštus, nė nemanė niekur kristi. Varna pakreipė galvą į vieną pusę, pasižiūrėjo į Džošą, į Sofi, paskui keliais greitais šuoliukais pasiekė priekinį langą ir įžūliai pažvelgė mašinos vidun. Juodos akys net blizgėjo.

Kaptelėjo snapu stiklą... Liko mažutė balta įskilusi dėmelė.

— Taip negali būti, juk negalėjo... — pratarė Džošas.

Varna kaptelėjo dar kartą — stikle liko skylutė. Pasigirdo duslūs smūgiai į stogą: ant jo tūpė antra, trečia... dar trys varnos. Stogas, kapojamas varnų, net skambėjo.

— Nekenčiu varnų, — atsiduso Skati. Pasiraususi kuprinėje mergina išsitraukė nančiakus, du įmantriai drožinėtus dvylikos colių pagaliukus, sutvirtintus keturių su puse colio grandine. Tvirtai suspaudė pagaliukus rankoje.

— Gaila, kad mašina be stoglangio. Galėčiau išlindusi truputėlį pavaišinti šituo, — apgailestavo Skati.

Flamelis parodė į šviesos pluoštą, sklindantį per varnų prakapotą stogą:

— Tuojau turėsime ir stoglangį. Be to, — pridūrė jis, — čia ne visai paprastos varnos. Tos trys ant stogo ir šitoji ant bagažinės dangčio — tai Morganos numylėtinės, nelaimę nešančios varnos.

Didžiulis paukštis vėl trenkė snapu į stiklą, ir snapas pralindo kiaurai.

— Nebežinau, ką galėčiau padaryti... — pradėjo Skati, o Sofi pasilenkusi staiga įjungė stiklo valytuvus. Šie pajudėjo, sušiureno plunksnos... varna aršiai karktelėjusi nudribo nuo dangčio nespėjusi susivokti, kas atsitiko. Raudonplaukė kovotoja nusišypsojo.

— O ką, visai neblogai.

Mašiną jau pasiekė ir kitos varnos. Jos tūpė ant automobilio, užklodamos lyg juoda paklodė. Iš pradžių dešimtys, paskui šimtai paukščių rinkosi ant stogo, variklio antvožo, durelių — visur, kur buvo nors menkiausia galimybė įsikibti. Bet kuriai praradus pusiausvyrą ir nukritus, dešimtys paukščių puldavo peštis norėdami užimti atsiradusią laisvą vietą. Tūkstančiai varnų darbavosi snapais — stogas, durelės, stiklai net tratėjo, mašinoje kilo neįmanomas triukšmas. Paukščiai kibo į gumas apie langus ir atsarginę padangą, greitai iš jų teliko draiskanos. Priekinis stiklas taip aplipo varnomis, kad Džošas važiavo nebematydamas kelio. Teko sumažinti greitį.

— Spausk, — šaukė Flamelis, — jei sustosi, mes žuvę!

— Bet aš nieko nematau!

Flamelis pasilenkė per sėdynes ir ištiesė ranką. Ant vidinės riešo pusės Sofi pastebėjo mažą apvalią tatuiruotę. Apskritime buvo įbrėžtas kryžius, kurio skersiniai kyšojo už apskritimo ribų. Akimirką kryžius suspindėjo ir... alchemikas spragtelėjo pirštais. Nedidelis spragsintis ir šnypščiantis ugnies kamuoliukas pasirodė ant pirštų galų.

— Užsimerkit, — paliepė Flamelis ir nesivargindamas pažiūrėti, ar jie pakluso, pamėtėjo ugninį kamuolį į stiklą.

Net ir stipriai užmerkę akis dvyniai matė staiga automobilį užliejusią akinamą šviesą.

— Dabar važiuok, — išgirdo Flamelio balsą.

Atsimerkę išvydo, kad beveik visos varnos nuo mašinos dingo, o ir tos, likusios, atrodė apakintos ir apkvaitusios.

— Tai neilgam sulaikys jas, — pasakė Skati, pažvelgusi į aštrų snapą, išlindusį per mašinos stogą. Išsitraukė nančiakus. Vieną pagaliuką spaudė rankoje, o kitu neįtikėtina jėga trenkė į kyšantį snapą. Pasigirdo nustebusio paukščio klyksmas, ir snapas, šiek tiek sulinkęs, dingo.

Sofi pasilenkė ir pažiūrėjo per šoninį veidrodėlį. Tai nebuvo labai paprasta, nes jis vos laikėsi ant kažkokios vielos ir metalo likučių. Mergina pamatė atlekiant dar tūkstančius paukščių, besiveržiančių užimti nukritusiųjų vietą. Neįmanoma — jie tuščiai gaišta laiką. Paprasčiausiai ant mašinos nėra vietos tokiai galybei varnų.

— Paklausykit, — staiga pratarė Nikolas.

— Nieko negirdžiu, — niūriu balsu atšovė Džošas.

Sofi jau žiojosi pritarti broliui, bet vis dėlto išgirdo. Nuo to garso piestu stojosi ir šiaušėsi plaukai ir šiurpo oda. Žemas, vos girdimas ūžimas gaudė kartais suskambėdamas lyg švelnus vėjo šuoras, o kartais — lyg stiprus ir piktas gausmas. Mašinoje pasklido keistas kvapas.

— Koks čia kvapas? — nustebo Džošas.

— Panašu į apelsinus su prieskoniais, — giliai įkvėpusi spėliojo Sofi.

— Granatai, — pasakė Flamelis.

Papūtė stiprus vėjas.

Jis atūžė nuo įlankos, toks šiltas vėjas, pakvipęs egzotiškais kardamono, rožių vandens, citrinų ir peletrūno aromatais, pralėkė išilgai tilto, pakeliui nusvaidydamas tupinčius ant mašinų paukščius, sukdamas juos ore. Pagaliau granatų vaisiais dvelkiantis vėjas pasiekė bėglių automobilį. Rodos, tik ką mašina buvo aplipusi paukščiais, o, žiūrėk, neliko nė vieno. Mašinoje pakvipo dykuma, sausu oru ir įkaitusiu smėliu.

Sofi paspaudė mygtuką, ir subraižytas, apdaužytas langas atsidarė. Godžiai traukdama kvapnų orą, mergina iškišo galvą į lauką. Vėjo pagautas paukščių būrys blaškėsi aukštai danguje. Vienai Morganos numylėtinių (bent jau taip pagalvojo Sofi) pavyko atitrūkti, tačiau vėjas ją greitai pasičiupo ir bloškė atgal į būrį. Iš apačios varnų būrys buvo panašus į murziną debesį. Debesis netikėtai išsisklaidė, paukščiai dingo, vėl sumėlynavo dangus.

Sofi atsigręžė. Aukso Vartų tiltas buvo sausakimšas, visiškai nepravažiuojamas, mašinos be jokios tvarkos susigrūdusios — daugybė smulkių avarijų užkirto bet kokią galimybę juos pasivyti... Žinoma, tai tikrai gera apsauga. Sofi jautėsi visai patenkinta. Be to, visos mašinos buvo gausiai paukščių apdirbtos, baltavo dėmės. Sofi nusigręžė. Žvilgtelėjusi į brolį išsigando — jam ant lūpos raudonavo kraujo dėmelė. Nuvijusi šalin baimes, išsitraukė iš kišenės nosinę ir seilėmis sudrėkinusi jos kraštą puolė valyti kraują.

— Susipjaustei!

— Nustok, bjauru, — Džošas nustūmė jos ranką. Mažuoju piršteliu palietęs lūpą pareiškė: — Turbūt pats įsikandau. Nieko net nejaučiau.

Paėmęs iš sesers nosinę pasitrynė smakrą.

— Nieko tokio, — nusišypsojo. — Matei, kiek paukščiai pridirbo ant mašinų?

Sofi linktelėjo. Džošas išsiviepė.

— Fuuu, koks bus kvapas!

Nusiraminusi, kad broliui nieko bloga nenutiko, Sofi lengvai atsilošė. Pamačiusi kraują tikrai išsigando. Staigi mintis privertė pašokti. Atsisukusi į Flamelį paklausė:

— Ar tu pašaukei vėją?

Nusišypsojęs Nikolas papurtė galvą.

— Ne, aš nemoku valdyti gamtos gaivalų. Tokias galias turi tik vyresniųjų rasė ir gal dar keletas žmonių.

Sofi pažvelgė į Skati, tačiau toji taip pat purtė galvą.

— Tai viršija mano menkus sugebėjimus.

— Bet vėją jūs pašaukėte? — neatstojo Sofi.

Flamelis atidavė merginai telefoną ir šypsodamasis paaiškino:

— Aš tik paskambinau ir paprašiau pagalbos.