TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Raudonai liepsnojančiais skruostais Džošas išėjo iš antikvarinių prekių parduotuvėlės. Ausyse dar skambėjo raganos žodžiai: „Tu turi išeiti. Tai, ko mokysiu, neskirta žmogaus ausims“.

Apsidairė aplinkui — Skati, Flamelis, pagaliau sesuo Sofi... Jis vienintelis buvo paprasčiausias žmogus. Akivaizdu, kad Endoro ragana nelaikė Sofi paprastu žmogumi.

— Nieko tokio... Aš palauksiu, — užkimusiu balsu pratarė vaikinas. Atsikosėjęs pridėjo: — Palauksiu parke, kitoje kelio pusėje.

Išėjo iš parduotuvės nė neatsigręždamas, o uždarius duris suskambęs varpelis tartum tyčiojosi iš jo.

Tik sakė, kad nieko tokio. Iš tiesų jautėsi bjauriai.

Sofi Niumen nulydėjo akimis išeinantį brolį. Nereikėjo ypatingų galių, kad pajustų, koks jis nusivylęs ir supykęs. Norėjo sustabdyti ar bėgti paskui, bet pašoko Skati. Išplėtusi akis, prie lūpų prikišusi pirštą, vos purtydama galvą įspėjo, kad Sofi net nemėgintų ką nors sakyti. Sugriebusi už rankos, atvedė ir pastatė Sofi prieš Endoro raganą. Senoji pakėlė rankas ir netikėtai švelniais pirštais apčiupinėjo merginos veidą. Sulig kiekvienu prisilietimu jos aura sušvytėdavo ir sušnypšdavo.

— Kiek tau dabar metų? — paklausė ragana.

— Penkiolika. Jeigu tiksliai — penkiolika su puse, — Sofi nežinojo, ar pusė metų turi kokios nors reikšmės.

— Penkiolika su puse, — purtydama galvą numykė Dora. — Ne, taip seniai aš neatsimenu. — Rodydama į Skati tarė: — Ar gali atsiminti, kas vyko, kai tau buvo penkiolika metų?

— Kuo puikiausiai, — niūriai atsiliepė toji. — Ar tik nebuvo tas metas, kai aplankiau tave Babilone, o tu pabandei mane apvesdinti su karaliumi Nabuchodonosaru27?

— Manau, klysti, — patenkinta paprieštaravo Dora. — Tai vyko žymiai vėliau. Nors jis būtų buvęs labai puikus vyras, — pridėjo ragana. Staiga pažvelgė į Sofi, ir mergina pamatė savo atvaizdus senės veidrodinėse akyse. — Turiu tave išmokyti dviejų dalykų. Pirmiausia — apsisaugoti, na, tai paprasčiau negu paprasta. Tačiau oro magija — sunkiau įkandamas dalykas. Kai paskutinį kartą mokiau žmogų oro magijos, prireikė šešiasdešimties metų vien tik pagrindams. Ir netgi tada, pakilęs į dangų, dribo žemyn iš aukštybių.

— Šešiasdešimt metų... — Sofi net žodžiai strigo gerklėje. Nejaugi turės paskirti visą gyvenimą, kad įvaldytų šias galias?

— Senele, juk neturime šitiek laiko. Abejoju, ar mums liko bent šešiasdešimt minučių.

Dora pažvelgė į veidrodį, iš rėmų į Skati žiūrėjo raganos atvaizdas.

— Tai kodėl pati to nedarai, jei jau taip viską žinai?

— Senele... — atsiduso Skati.

— Nesikreipk į mane šitokiu tonu, — įspėjo Dora. — Atliksiu viską taip, kaip moku.

— Bet neturime laiko viską daryti tradiciniu būdu.

— Nė nekalbėk apie tradicijas. Ką jaunimas išmano apie jas? Patikėk, Sofi žinos viską apie oro gaivalą. Viską, ką žinau aš.

Atsisukusi į Sofi, ragana prakalbo:

— Pradėsime nuo pradžių. Ar tavo tėvai gyvi?

— Taip, — mirksėdama atsakė mergina. Negalėjo patikėti, kad jau prasidėjo.

— Gerai. Kalbiesi su motina?

— Taip, beveik kasdien.

Dora sušnairavo į Skati.

— Girdi? Beveik kasdien, — papriekaištavo jai. Paskui paėmusi Sofi ranką patapšnojo. — Galbūt galėtum ir tu kai ko pamokyti Skati. Ar turi senelę?

— Taip, mano tėčio mama. Paprastai skambinu jai penktadieniais, — pasakė jausdamasi šiek tiek kalta, nes buvo penktadienis ir Nana Niumen tikriausiai laukia skambučio.

— Kiekvieną penktadienį... — reikšmingai pratarė Dora, vėl šnairuodama į Skati, tačiau kovotoja tyčia nusisukusi apžiūrinėjo stiklinę prespapjė. Pastebėjusi stiklinio daikto viduje mažutį vyrą trijų dalių kostiumu, skubiai padėjo. Vienoje rankoje vyras laikė portfelį, kitoje — pluoštą popierių, akys vis dar mirkčiojo.

— Neskaudės, — nuramino ragana.

Sofi abejojo, ar gali būti blogiau nei tai, ką jau teko iškentėti. Užuodusi degančio medžio kvapą suraukė nosį, pajuto, kaip rankas paglostė švelnus vėjelis. Pasižiūrėjo žemyn. Plonytis baltas voratinklis sukdamasis vyniojosi nuo Endoro raganos pirštų ir lyg tvarsčiai sukosi apie Sofi rankų pirštus. Paskui apsivyniojo delną, visiškai uždengė jį, kilo aukštyn riešu, šliaužė ranka... Sofi suprato, kad klausimai tebuvo reikalingi tik tam, kad nukreiptų dėmesį. Pažvelgusi į veidrodines Endoros akis, Sofi pagalvojo, kad nėra žodžių klausimams nusakyti. Apėmė toks jausmas, lyg nebemokėtų kalbėti. Mergina stebėjosi, kad visai nejaučia baimės: nuo tos akimirkos, kai ragana paėmė ranką, užliejo ramybės banga, rimtis apėmė visą kūną. Sofi šnairomis žvilgtelėjo į Flamelį ir Skati. Paklaikusiomis akimis tiedu spoksojo į tai, kas vyksta. O Skati atrodė nejuokais išsigandusi.

— Senele... Tu įsitikinusi? — nerimavo ji.

— Žinoma, įsitikinusi, — piktokai atšovė senoji.

Endoro ragana kalbėjosi su Skati, tačiau Sofi vis dar girdėjo jos balsą skambant ausyse: šnibždant senovines paslaptis, murmant užkeikimus, žeriant pamokymus, atskleidžiant visą gyvenimą kauptas paslaptis, trapias, kaip širdies plakimas, kaip kvėptelėjimas.

— Čia ne voratinklis, — nustėrusiam Flameliui paaiškino Dora. Nikolas buvo palinkęs ir netardamas nė žodžio spoksojo į Sofi ranką, aptrauktą voratinkliniu apvalkalu. — Čia koncentruotas oras, sumišęs su mano aura. Visos mano žinios, patirtis ir išmintis sukaupta tame oro voratinklyje. Vos tik palies merginos odą, ji pradės siurbti išmintį ir žinias.

Traukdama į plaučius mediena pakvipusį orą, Sofi giliai kvėpavo. Vaizdai keitė vienas kitą neįmanomu greičiu, galvoje šmėsčiojo nebeegzistuojančios vietos, seniai praėję laikai: kiklopų suręstos akmeninės sienos, gryno aukso laivai, dinozaurai ir drakonai, ledkalnyje iškirstas miestas ir veidai: šimtai, tūkstančiai veidų įvairiausių rasių, visokiausių laikų, žmonių ir pusiau žmonių, vilkolakių ir pabaisų. Mergina matė viską, ką kada nors buvo regėjusi Endoro ragana.

— Egiptiečiai ne taip suprato, — pasakojo Dora taip greitai mojuodama rankomis, kad jos beveik ištirpo ore. — Jie vyniodavo mirusiuosius ir nesuprato, kad aš vynioju gyvuosius. Kažkada labai seniai perdaviau dalį žinių sekėjams ir pasiunčiau mokyti mano vardu. Akivaizdu, kad kažkas matė tai praeityje ir mėgino pakartoti.

Sofi staiga išvydo dešimtis žmonių, apvyniotų kaip ir ji, tarp jų šmėsčiojančią Dorą, atrodančią daug jauniau, vilkinčią senovės Babilono drabužiais. Mergina suvokė matanti Babilono žynius ir žynes, kurie garbino Endoro raganą. Endora perdavė jiems savo išmintį, kad tie galėtų eiti į pasaulį ir mokyti žmones.

Baltas voratinklinis oras tvirtai supančiojo Sofi kojas. Mergina, ant krūtinės sukryžiuodama rankas ir sudėdama jas ant pečių, nesąmoningai apglėbė save. Ragana pritariamai linktelėjo.

Užsimerkusi Sofi regėjo debesis. Kažkodėl žinojo, kaip jie vadinasi: plunksniniai, plunksniniai kamuoliniai, plunksniniai sluoksniniai, aukštieji kamuoliniai, aukštieji sluoksniniai, kamuoliniai, sluoksniniai... Visi buvo skirtingi, kiekvienas turėjo charakterį ir tik jam būdingų savybių. Mergina sužinojo, kaip juos panaudoti, kaip suformuoti, valdyti ir judinti.

Vaizdai vis keitėsi.

Sužaibavo.

Sofi pamatė mažutę moterį. Pakėlusi ranką tiesiog sau virš galvos, moteris suformavo debesį giedrame žydrame danguje. Išdžiūvusį lauką atgaivino lietus.

Vėl sužaibavo.

Aukštas, barzdotas vyras, stovintis bekraštės jūros pakrantėje, pakėlė rankas, ir sustugęs vėjas perskyrė vandenis.

Dar kartą sužaibavo.

Jauna mergina vieninteliu rankos mostu sustabdė siaurėjančią audrą ir, įlėkusi į menką medinę trobelę, griebė vaiką — dar akimirksnis, ir audra trobelę būtų nušlavusi nuo žemės paviršiaus.

Sofi stebėjo vaizdus ir mokėsi.

Endoro ragana palietė Sofi skruostą, mergina atsimerkė. Baltas voratinklinis apdangalas sutviskėjo sidabru.

— Yra tokių, kurie bandys įrodinėti, kad ugnies, vandens ar net žemės magija yra visų stipriausia. Jie klysta. Oro magija yra visų viršiausia. Oras gali užgesinti ugnį, gali išskaidyti vandenį ir paversti jį migla. Oras gali suskaldyti žemę, gali įpūsti ugnį, nešti laivus per vandenį ir keisti žemės paviršių. Oras gali išvalyti žaizdą, ištraukti iš piršto rakštį. Oras gali žudyti.

Visiškai uždengdamos tarsi mumiją, paskutinės voratinklinio oro gijos apsivijo Sofi veidą.

— Štai kokią siaubingą dovaną aš tau įteikiu. Turėsi savyje viso gyvenimo — tikrai labai ilgo gyvenimo — patirtį. Tikiuosi, kai kas pravers — artinasi baisios dienos.

Visiškai susupta į baltais voratinkliniais tvarsčiais pavirtusį orą Sofi stovėjo priešais Endoro raganą. Tai buvo visiškai nepanašu į sužadinimą. Atrodė daug subtiliau, viskas vyko švelniau. Ji tiesiog suprato, kad žino neįtikėtinų dalykų. Galva prisipildė prisiminimų apie seniausius laikus ir ypatingas vietas. O tuose prisiminimuose ir emocijose pynėsi jos pačios mintys, sunku buvo atskirti, kas yra kas.

Ore tvyrantys dūmai ėmė šnypšti, rangytis ir garuoti.

Staiga Dora atsisuko į Skati.

— Eikš, apkabink mane, vaikeli. Aš tavęs nebepamatysiu.

— Senele?

Dora apsivijo rankomis Skati pečius ir prikišo burną prie pat ausies. Prašneko tyliau už šnabždesį:

— Suteikiau tai mergaitei labai retą ir siaubingą galią. Žiūrėk, kad ši galia būtų panaudota geram.

Skati linktelėjo, nelabai suprasdama, ką būtent senolė siūlo daryti.

— Ir paskambink motinai. Ji jaudinasi dėl tavęs.

— Gerai, senele, paskambinsiu.

Į mumiją panašus kokonas ištirpo, išgaravo ore, išsisklaidė kaip migla, ir žvilgančiu sidabru sušvito Sofi aura. Plačiai išskėtusi pirštus, Sofi ištiesė rankas ir parduotuvėje padvelkė švelnus vėjelis.

— Atsargiai. Jei ką nors sudaužysi, turėsi sumokėti, — įspėjo ragana.

Staiga visi kaip vienas sužiuro laukan. Jau temo. Dar sekundėlė, ir Nikolas užuodė supuvusių kiaušinių ir sieros kvapą. Suklysti negalėjo — Di!

— Džošas, — atsimerkė Sofi, — Džošas lauke!