TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Šešėlių karalystei atėjo galas.

Vakaruose jau dingo debesys ir net ištisi dangaus lopai — liko tik mirgančios žvaigždės ir milžiniškas mėnulis. Tačiau ir žvaigždės merkėsi viena po kitos, o mėnulio kraštai atrodė lyg apkandžioti.

— Liko nedaug laiko, — žiūrėdama į dangų pasakė Morgana.

Di, kuris tuo metu ropojo žeme rinkdamas suledėjusios Hekatės gabaliukus, išgirdęs Morganos balsą nustebo — ji buvo šiek tiek išsigandusi.

— Mes turime laiko, — ramiai pareiškė Di.

— Negalime būti čia, kai nebeliks šešėlių karalystės, — iš viršaus žiūrėdama į Di bereikšmiu veidu kalbėjo toliau Morgana.

Apsimesti nepavyko. Džonas iš judesių suprato, kad toji nervinasi — vis siautėsi varnų plunksnų apsiaustu.

— O kas čia tokio? Kodėl negalime? — stebėjosi Di. Dar nebuvo tekę matyti Varnų deivės tokios sutrikusios. Su malonumu tai stebėjo.

Morgana vėl pakėlė akis į dangų ryjančią tamsą. Žvaigždės kaip mažyčiai taškeliai atsispindėjo juodose akyse.

— Kodėl? Mes išnyksime. Jei liksime čia, mus nusineš į nebūtį, — stebėdama, kaip tolumoje kalnai virsta dulkėmis, paaiškino Morgana.

Dulkės verpetais kilo į juodą dangų ir ten išnykdavo.

— Pati tikriausia mirtis, — dar tyliai sumurmėjo.

Di vis ropojo po tirpstančio Igdrasilo likučius. Aplinkui įsisiautę vėjai baigė išnešioti dulkėmis pavirtusį tokį nuostabų ir dailų Hekatės pasaulį. Deivė sukūrė jį iš nieko. Dabar, kai jos nebeliko, pasaulis ėmė virsti tuo, kuo buvęs — niekuo, tiesiog grimzdo į nebūtį. Dingo kalnai, subyrėjo kaip smėlio pilys ir išsisklaidė pūstelėjus vėjui. Tartum išjungus šviesą dingo neaprėpiami miškai — buvo ir nėra. Net didžiulis mėnulis danguje visai prarado formą ir prigeso, kabojo kaip koks nereikalingas blynas. Rytuose tekanti saulė spindėjo auksu, dangus dar tebebuvo žydras.

Varnų karalienė atsisuko į savo tetą.

— Kiek dar liko laiko iki visiško išnykimo? — paklausė jos. Basta tik suniurzgė kažką ir gūžtelėjo plačiais pečiais.

— Iš kur galiu žinoti? Net ir man niekada dar neteko matyti, kaip visa šešėlių karalystė grimzta į nebūtį. Gal dar liko kelios minutės...

— Tiek ir tereikia. — Di padėjo Ekskaliburo kardą ant žemės. Iki švytėjimo nupoliruotuose ašmenyse atsispindėjo iš vakarų slenkanti tamsa. Atrinkęs tris didžiausius ledo gabalus — Hekatės likučius — uždėjo juos ant kardo ašmenų.

Morgana su Basta pasilenkusios per Di petį sužiuro, kas čia bus. Jų atvaizdai ant blizgančio kardo atrodė iškreipti ir raibuliuojantys.

— Ką tokio svarbaus ketini padaryti? — paklausė Basta.

— Čia buvo Hekatės namai, — atsakė Di. — Ir čia, būtent čia, jos mirties vietoje, ryšys su ja bus pats stipriausias.

— Ryšys... — suurzgė Basta ir linktelėjo supratusi, ko ėmėsi Di — tamsiausios ir pavojingiausios juodosios magijos.

— Nekromantija, — sušnibždėjo jis. — Noriu pasikalbėti su mirusia deive. Milijonus metų ji praleido šioje vietoje, taigi čia — jos dalis. Galėčiau lažintis, kad jos sąmonės likučiai vis dar gyvi ir likę šioje vietoje.

Di palietė kardo rankeną. Juodas akmuo sužibo geltonai, staiga atgijusios gyvatės piktai sušnypštė ir kyštelėjusios liežuvius vėl suakmenėjo. Ištirpus ledui nuvarvėjęs skystis padengė kardo ašmenis riebia plėve.

— Nagi nagi, žiūrim, ką turim, — murmėjo sau po nosimi Di.

Skystis ėmė burbuliuoti ir garsiai sproginėti. Kiekviename kylančiame burbule buvo matyti veidas, Hekatės veidas. Jis mainėsi, visi trys pavidalai keitė vienas kitą, nesikeitė tik akys. Tos pačios geltonos, neapykantos pilnos akys žvelgė į Di.

— Kalbėk su manimi, — sušuko Džonas Di. — Įsakau tau kalbėti su manimi. Kodėl Flamelis čia atvyko?

Suburbuliavo ir pasigirdo Hekatės balsas:

— Pabėgti nuo tavęs.

— Papasakok apie žmonių vaikus.

Vaizdai, sumirgėję ant kardo ašmenų, buvo stulbinamai aiškūs. Viskas buvo matyti lyg Hekatės akimis. Prabėgo pro akis Flamelis, atvykstantis kartu su dvyniais, buvo matyti ir abu dvyniai, išbalę ir išsigandę, sėdintys aplamdytoje, subraižytoje mašinoje.

— Flamelis mano, kad jie yra tie legendiniai. Kodekse minimi dvyniai.

Morgana ir Basta staiga susidomėjo ir nekreipdamos dėmesio į vis artėjančią nebūtį prisikišo dar arčiau. Vakaruose jau nebuvo matyti žvaigždžių, mėnulis irgi pranyko, didelė dalis dangaus visiškai dingo. Liko tik juoda tamsa.

— O jie tokie ir yra? — reikalavo atsakymo Di.

Kitas atvaizdas jau rodė dvynių auras — sidabrinį ir auksinį švytėjimą.

— Mėnulis ir saulė, — murmėjo Di.

Nežinojo, ar džiaugtis, ar liūdėti. Įtarimai pasitvirtino. Tik išvydęs vaikiną ir merginą kartu, negalėjo patikėti, kad jie iš tiesų yra dvyniai.

— Tai ar apie juos pranašaujama legendoje? — neatstojo Di.

Didžiulė Bastos galva jau buvo prie pat Džono. Ilgiausi ūsai kuteno jam veidą, tačiau jų nubraukti Di nerizikavo, tik jau ne dabar, kai jos dantys taip arti. Nuo deivės trenkė šlapia kate ir smilkalais. Vyras jautė, kaip nosį kutena čiaudulys. Kačių deivė jau siekė kardo, tačiau Di sučiupo ją už rankos. Jausmas buvo toks kaip sugriebus liūto leteną. Įtraukti nagai atsidūrė pavojingai arti.

— Prašau, neliesk ašmenų. Užkeikimas labai trapus. Dar liko laiko vienam ar dviem klausimams, — rodydamas į horizontą vakaruose skubiai prašneko Di. Horizonte įvairiaspalvėmis dulkėmis sūkuriavo sutrupėjusi žemė.

Basta žiburiuojančiomis akimis spoksojo į kardą.

— Mano sesuo turi, turbūt jau reikėtų sakyti turėjo, ypatingą dovaną — galėjo sužadinti kitų galias. Paklausk jos, ar atliko sužadinimo ritualą su žmonių vaikais.

Staiga supratęs esmę Di linktelėjo. O dar stebėjosi, kodėl Flamelis atsitempė dvynius būtent čia. Dabar prisiminė: senajame pasaulyje buvo tikima, kad Hekatė turi galios valdyti užkeikimus ir kitus burtus.

— Ar sužadinai dvynių galias? — paklausė Di.

Ant kardo iškilo vienintelis burbulas, pokštelėjo ir pasigirdo atsakymas:

— Ne.

Nustebęs Di net atsilošė. Tikėjosi išgirsti priešingą atsakymą. Nejaugi Flameliui nepasisekė?

Basta suurzgė:

— Ji meluoja...

— Ne, negali meluoti, — patikino Džonas. — Ji turi atsakyti tiesą, kad ir ko klaustumei.

— Mačiau merginą savo akimis, — nepatenkinta urzgė Egipto deivė. — Mačiau, kaip ji švaistėsi grynos auros energijos rimbu. Dar niekada gyvenime neteko regėti tokios jėgos, net ir seniai, dar vyresniųjų laikais.

Daktaras Džonas Di dėbtelėjo į ją.

— Matei merginą... O kaip vaikinas? Ką veikė jis?

— Nepastebėjau jo.

— Cha! — pergalingai sušuko Di ir vėl sužiuro į kardą.

Morganos apsiaustas neramiai plaikstėsi.

— Paskutinis klausimas, daktare, greičiau.

Trijulė sužiuro į tamsą, gožiančią beveik visą dangų ir grėsmingai kabančią jiems virš galvų. Vos už kelių metrų nuo jų pasaulio jau nebuvo — tik juoda nebūtis. Žiūrėdamas į kardą Di paklausė:

— Ar tu sužadinai mergaitės galias?

Pokštelėjo burbulas, ir ant kardo vienas po kito pasirodė Sofi atvaizdai: ji, kylanti virš žemės, paskui švytinti sidabru aura.

— Taip.

— O berniuko?

Kardas parodė susirietusį tamsiame kampe Džošą.

— Ne.

Morgana, nagais sugriebusi Di už pečių, pastatė jį. Tas dar čiupo kardą, nukratė vis dar burbuliuojančio skysčio lašus į sparčiai artėjančią tuštumą.

Keistai atrodanti trijulė — aukštaūgė Basta, visa juoda Morgana ir neūžauga žmogelis — gelbėdamiesi nubėgo. Už jų trupėjo Hekatės pasaulio likučiai. Be tikslo blaškėsi likę gyvi keletas kačiažmogių ir paukščiagalvių. Pamatę, kad jų valdovės bėga, pasekė paskui. Greitai visi, kurie liko gyvi, nešdinosi į rytus, kur dar buvo likę šiek tiek šešėlių pasaulio. Šaukdamasis pagalbos, nes jau nebegalėjo pabėgti, paskui Bastą šlubavo Senuhetas.

Tačiau pasaulis nyko per daug greitai. Tamsa plėtėsi: rijo paukščius ir kates, senovinius medžius, retas orchidėjas, stebuklingus padarus ir legendinius pabaisas. Užgožė paskutiniuosius Hekatės kerus.

Galop nebūtis palietė saulę ir tapo tamsu. Šešėlių pasaulis dingo.