DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Skati stovėjo prie Sofi kambario durų ir smaragdinėmis akimis žiūrėjo į dvynius. Pakartojo Flamelio patarimą.

— Pailsėkite. Likite savo kambariuose. Jei išgirstumėte iš lauko sklindančius keistus garsus, nekreipkit dėmesio. Kol neperžengsite šio kambario sienų, būsite visiškai saugūs.

— Kokius garsus? — paklausė Džošas, nes vaizduotė jau piešė siaubingus vaizdus. Pasigailėjo praleidęs tiek daug laiko žaisdamas Quake ir Doom, šiurpių vaizdelių tenai netrūko.

Skati kurį laiką svarstė.

— Galbūt šauksmus. Gyvūnų staugimą. O, būčiau pamiršusi juoką, — nusišypsojo prašnekusi apie juoką. — Ir, patikėkite, pasigailėtumėte pamatę, kas ten juokiasi. — Paskui jau be jokios ironijos, rimtai palinkėjo: — Geros nakties.

Džošas Niumenas palaukė, kol Skati pasuko už kampo, o paskui pareiškė seseriai:

— Manau, patekome į tikrą pavojų.

Sofi sukandusi apatinę lūpą taip, kad net liko dantų žymės, pritarė:

— Lygiai apie tą patį galvojau.

Sofi tuo neabejojo. Šią popietę įvykiai taip greitai keitė vienas kitą, kad nebuvo laiko net atsikvėpti. Čia, rodos, ką tik dirbo kavos parduotuvėlėje, o čia jau lėkė per San Fransiską kartu su žmogumi, kuris sakėsi esąs penkių šimtų metų amžiaus alchemikas, ir iš pažiūros mergaičiuke, ne vyresne už ją, tačiau iš tiesų — dviejų tūkstantmečių senumo kovotoja. Ir dar vampyre.

— Ieškau paslėptų kamerų, — dairydamasi po kambarį sumurmėjo broliui.

— Kamerų? — Džošas nuoširdžiai nustebo. Paskui suprato, ką sesuo turi galvoje. — Tu manai, čia gali būti slaptų filmavimo kamerų? — Pajuto, kaip raudonuoja skruostai. Jei iš tiesų čia kokios nors laidos su slapta kamera filmavimas, jiedu pateko į šou, ir jis jau apsijuokė prieš visą šalį. Kaip reikės pasirodyti mokykloje? Akimis ieškodamas kamerų, Džošas apžiūrėjo kambario kampus. Jos paprastai būna už veidrodžių, tačiau tai dar nieko nereiškė. Na ir kas, kad šiame kambaryje nėra veidrodžių? Technologijos taip greitai tobulinamos, kad kamera gali būti vos įžiūrima, miniatiūrinė. Staiga šovė į galvą mintis:

— O kaip paukščiai?

Sofi linktelėjo.

— Jie man irgi kelia abejonių. Visa kita gali būti specialieji efektai: Torko Alta — dresuoti gyvūnai ir nugrimuoti vyrai, scena Skati namuose — kažkokie ypatingi specialieji efektai. Net žiurkes galima išdresuoti. Bet tik jau ne paukščius — jų per daug, ir mašiną tikrai būtų sukapoję į gabalus.

Paukščiai neleido abejoti, kad tai, kas vyko, tikra ir kad jiems gresia rimtas pavojus. Nes jeigu paukščiai tikri, tai ir visa kita tikra.

Susikišęs rankas į užpakalines džinsų kišenes, Džošas stovėjo prie atviro lango. Čia pat, už lango, žaliavo tanki lapija, bet, nors lange nebuvo jokio stiklo, nė vienas iš gausybės knibždančių mažyčių vabalėlių nelindo vidun. Kai didžiulė, riešo storumo mėlyna gyvatė, išnirusi iš lapų tankumyno, kyštelėjo savo ilgą dvišaką liežuvį, vaikinas net atšoko. Šliužas nėrė lyg strėlė šalin nuo staiga pasirodžiusio dūzgiančio šviesos kamuolio. Kamuoliui skriejant pro langą, Džošas apstulbęs pamatė, kad ten spiečius mažulyčių, sulig jo pirštu, sparnuotų, švytinčių moterų. Būtų galėjęs prisiekti, kad nesivaidena. Vaikinas apsilaižė išdžiūvusias lūpas...

— Na, tarkime, visa tai tikra... visi tie burtai, vyresniųjų rasė, bet vis tiek nepakeisiu savo nuomonės — reikia nešdintis iš čia.

Sofi priėjo prie lango, sustojo broliui už nugaros ir uždėjo ant peties ranką. Mergina buvo vyresnė už jį dvidešimt aštuoniomis sekundėmis, mažiau nei puse minutės, Džošas nepamiršdavo jai priminti, kad skirtumas labai nedidelis, tačiau kai tėtis ir mama būdavo išvykę, Sofi elgdavosi lyg vyresnioji sesuo. Ir nesvarbu, kad jis jau geru sprindžiu sesę praaugo, vis tiek liks jos mažuoju broliuku.

— Sutinku, — pavargusiu balsu pritarė Sofi. — Reikia pabandyti pabėgti.

Sesers balsas privertė Džošą sunerimti. Nujausdamas atsakymą atsisukęs paklausė:

— Netiki, kad mums pavyks pasprukti?

— Pabandykim, — atsiliepė Sofi. — Bet nė kiek neabejoju, kad mus pagaus.

— Flamelis sakė, kad Di sugebės mus susekti bet kur. Flamelis arba Skati, manau, irgi gali tai padaryti.

— Flameliui nėra reikalo mus sekti, — priminė Sofi.

— Užtat Di tikrai seks, — patikino Džošas. — O kas atsitiks, jei grįšime namo ir Di su savo sėbrais užklups mus tenai? — garsiai svarstė vaikinas.

Sofi susiraukė.

— Galvojau apie tai. Flamelis sakė, kad galėsime matyti žmones supančią magišką aurą.

Džošas linktelėjo.

— Hekatė dar nespėjo sužadinti mūsų magiškų galių, — Sofi vėl susiraukė, bandydama prisiminti, ką tiksliai sakė Nikolas. — O Flamelis sakė, kad mes skleidžiame laukinės magijos kvapą.

Džošas patraukė nosimi.

— Nieko neužuodžiu. Jokių vaisių, apelsinų ar ledų kvapo.

— Gal reikia, kad šalia būtų kitas kerėtojas. Gal tik tada pajustum. Jei pasisektų grįžti namo, tada galėtume išvykti į Jutą, pas mamą ir tėtį. Praleistume ten likusią vasaros dalį, kol čia viskas susitvarkytų.

— Nebloga mintis, — pritarė Džošas. — Dykumoje mūsų niekas nesuras. O po visų šiandieninių nesąmonių dykuma atrodo visai patraukli vietelė.

— Tiktai viena problema, — atsisukusi į duris pasakė Sofi. — Ši vieta — kaip labirintas. Manai, pavyks rasti kelią prie mašinos?

— Manau, taip, — linktelėjo galvą Džošas. — Tiesą sakant, netgi įsitikinęs.

— Eime? — Sofi dar pasitikrino, ar turi kišenėje jau neveikiantį telefoną. — Susirink ir tu savo žaisliukus.

Sustoję prie Sofi kambario durų, dvyniai atsargiai apsidairė. Koridoriuje ničnieko nebuvo. Beveik visiškoje tamsoje kur ne kur baltai ir blausiai švytėjo keisti rankos ilgumo kristalai.

Kažkur tolumoje suskambėjo ir koridoriuje atsiliepė aidu lyg juokas, lyg šauksmas. Tylutėliai žengdami — guminiai sportinių batelių padai nekėlė jokio triukšmo — jiedu prasmuko į Džošo kambarį.

— Ir kaip įsipainiojome į šitą košę? — paklausė Džošas, kimšdamasis į kišenes iPod grotuvą ir mobilųjį telefoną.

— Tikriausiai atsiradome netinkamu laiku netinkamoje vietoje, — tebestovėdama prie durų ir stebėdama koridorių atsiliepė Sofi. Tačiau jau tardama šiuos žodžius mergina suprato, kad ne vien tik tai. Jautė, kad kažkas vyksta, galbūt pildosi Flamelio minėta pranašystė. Taigi, jiedu įsipainioję visai neatsitiktinai. Ta mintis tikrai baugino.

Džošas įsidėjo į kuprinę nebeveikiantį nešiojamąjį kompiuterį ir dar kartą apsidairė.

— Gerai, viską susirinkau. Aš pasirengęs.

Dvyniai smuko į koridorių. Jie kirto daugybę apvalių kambarių ir prieš įeidami į kiekvieną jų gerai apsidairydavo. Kartais koridoriuje nuaidėdavo pokalbių nuotrupos, kurių nesuprasdavo, nes kalba buvo nepažįstama, kartais suskambėdavo keistais, negirdėtais instrumentais grojama muzika. Kartą pasigirdo maniakiškas kvatojimas. Atrodė, kad jis vis artėja, dvyniai nėrė į artimiausią kambarį, tačiau juokas vėl nutolo. Išlindę iš kambario į koridorių, jiedu nustebo, kad baltai švytėję kristalai dabar skleidžia kraujo raudonumo šviesą.

— Gerai, kad nematėm, kas čia prasiautė, — drebėdamas pasakė Džošas.

Sofi pritariamai sumurmėjo. Slinko broliui iš paskos uždėjusi jam ant peties ranką.

— Iš kur žinai, kur eiti? — tyliai sušnibždėjo jam į ausį. Visi kambariai jai atrodė vienodi.

— Kai tik įėjome į namą, pastebėjau, kad sienos ir grindys tamsūs, tačiau kuo toliau ėjome, tuo labiau šviesėjo. Tada ir supratau, kad skirtingos spalvos — tai medžio metinės rievės. Kiekvieno medžio kamiene yra tokios rievės. Tereikia laikytis koridoriaus, vedančio tamsiąja medienos dalimi.

— Gudru, — sumurmėjo sužavėta Sofi.

Džošas atsigręžė ir šyptelėjo.

— Sakiau, kad kompiuteriniai žaidimai nėra laiko švaistymas. Vienintelis būdas nepasiklysti labirinte — tai ieškoti slaptų užuominų, tokių kaip sienų ar lubų raštai, arba skaičiuoti žingsnius, kad prireikus grįžti galėtum juos tiksliai pakartoti. — Džošas įžengė į koridorių. — Jei neklystu, pagrindinis įėjimas turėtų būti... čia! — pagaliau pergalingai sušuko.

Perlėkę laukymę, plytinčią priešais Hekatės būstą medyje, jiedu patraukė iš abiejų pusių medžiais apaugusiu taku prie mašinos. Jau buvo naktis, tačiau viską matė puikiai — tiesiog virš galvų, danguje, kabojo ryškus mėnulis, o visas dangus buvo nusėtas galybe žvaigždžių, kurių sidabrinė šviesa liejosi žemėn. Aukštai danguje dar mirgėjo sidabrinių dulkių takas. Šis pilkas švytėjimas nenugalėjo tiktai šešėlių — tankumynuose juodavo tamsa.

Sofi drebėjo, tačiau ne iš šalčio — nerimą kėlė naktis. Džošas nusivilko nertinį su gobtuvu ir užmetė seseriai ant pečių.

— Žvaigždės čia visai kitokios, — murmėjo Sofi. — Tokios ryškios.

Užvertusi galvą mergina bandė pro didžiojo medžio šakas kažką įžvelgti danguje.

— Nėra nei Didžiųjų Grįžulo ratų, nei Šiaurinės žvaigždės.

— Praeitą naktį nebuvo ir mėnulio, — rodydamas pro medžių viršūnes kylantį milžinišką baltai geltoną mėnulį, priminė Džošas. — Mūsų pasaulis — ir be mėnulio, — iškilmingai pridūrė.

Sofi įsistebeilijo į mėnulį. Kažkas ne taip... Net ir dangaus šviesulys atrodė visai kitoks. Pabandė surasti mėnulio kraterius ir pažįstamas dėmes, tačiau kuo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau skrandį gniaužė ledinė ranka. Drebančia ranka rodydama aukštyn Sofi prabilo:

— Čia ne mūsų mėnulis!

Prisimerkęs sužiuro ir Džošas.

— Taip, paviršius kitoks... Kažkoks lygesnis. Ir... kur krateriai? Nematau nei Keplerio, nei Koperniko, nei Tycho kraterių.21

— Džošai? — skubiai prabilo Sofi. — Žinai, pagalvojau, kad žiūrime į tūkstančio metų senumo dangų. O gal net prieš šimtą tūkstančių metų buvusį dangų, — ji vėl užvertė galvą ir pasižiūrėjo aukštyn. Džošas apstulbo pamatęs, kaip keistai atrodo sesers veidas, nušviestas pilkos šviesos — lyg numirėlės kaukolė. Skubiai nusigręžė. Vaizdas jį sunervino. Visada mylėjo Sofi, jiedu buvo artimi, tačiau šią popietę dar kartą suprato, kokia sesuo jam brangi.

— Argi Skati neminėjo, kad Hekatė susikūrė šešėlių karalystę? — paklausė Džošas. — Galiu lažintis, tai ir yra jos prisiminimuose egzistavusio senojo pasaulio modelis.

— Čia dangus ir mėnulis tokie, kokie buvo prieš tūkstančius metų, — pagarbiai ir šiek tiek baimindamasi prabilo Sofi. O, kaip ji dabar norėjo turėti fotoaparatą ir įamžinti nors keletą tokio neįprasto lygiaveidžio mėnulio vaizdų.

Dvyniams besižvalgant po dangų, pro pat mėnulio pilnatį praskriejo šešėlis. Galbūt paukščio... tiktai joks paukštis neturi tokių plačių sparnų ir ilgo lyg gyvatė kaklo bei uodegos.

Sugriebęs seserį už rankos, Džošas nusitempė prie mašinos.

— Pradedu nekęsti šitos vietos, — sumurmėjo vaikinas.

Automobilis stovėjo ten pat, kur buvo paliktas — pačiame tako viduryje. Geltonas mėnulio šviesos atspindys, skilusias vietas numargindamas šešėliais, tviskėjo ant suskaldyto priekinio stiklo. Mėnulio šviesoje išryškėjo mašinos šonų randai, įbrėžimai ir įlenkimai. Stogas buvo nusėtas mažytėmis paukščių snapais prakapotomis skylutėmis, galinio lango valytuvas vos karojo ant gumos gabalo, o šoninių veidrodėlių visai nebuvo.

Dvyniai tylėdami apžiūrinėjo mašiną ir tik dabar suvokė, koks iš tiesų grėsmingas buvo paukščių užpuolimas. Sofi perbraukė pirštu keleivio pusės lango stiklo įbrėžimus. Vos kelių milimetrų storio stiklas ją saugojo nuo aštrių paukščių nagų ir snapų.

— Eime, — atidaręs dureles paragino Džošas ir atsisėdo prie vairo. Rakteliai tebebuvo ten, kur ir paliko, — užvedimo spynelėje.

— Kažkaip negerai jaučiuosi... Bėgame nuo Nikolo ir Skati nepasakę nė žodžio, — atidarydama dureles ir lipdama į mašiną prisipažino Sofi. Tačiau vis tiek manė, kad alchemikui ir kovotojai be jų bus tik geriau. Nemirtingieji gali patys apsiginti. Du paaugliai tik pridaro nereikalingo vargo.

— Atsiprašysime, jei dar kada sutiksim juos, — nuramino Džošas, o pats patyliukais galvojo, kad mielai daugiau nė vieno jų nebepamatytų. Žaidimuose viskas paprasta: jei tave nužudo, tiesiog pradedi iš naujo. Šešėlių karalystėje pradėti iš naujo nėra jokių šansų. O mirtinų pavojų turbūt žymiai daugiau nei žaidime.

— Ar bent nujauti, kaip iš čia išsikrapštysime? — paklausė Sofi.

— Tai aišku, — nusišypsojo vaikinas, ir dantys sublizgėjo mėnulio šviesoje. — Apsisuksime. Ir jokiu būdu niekur nestosime.

Džošas pasuko raktelį. Užraktas spragtelėjo, suklaksėjo, suūžė variklio starteris, tačiau greitai nutilo. Pasukęs raktelį dar sykį, išgirdo tiktai spragtelėjimą.

— Džošai? — sunerimo Sofi.

Nereikėjo ilgai galvoti, kad suprastų, kas nutiko.

— Nusėdo akumuliatorius. Tas pats, kaip su mūsų mobiliaisiais — išsiurbta energija, — paaiškino vaikinas. Atsisukęs atgal, pasižiūrėjo pro suskaldytą galinį langą. — Klausyk, mes atvažiavome tuo taku. Visą laiką tiesiai, niekur nesukome. Galima juo bėgti. Ką manai? — Pasižiūrėjo į seserį, tačiau ši net nepažvelgė į jį. Akis įbedusi į kažką priešais stiklą, nejudėdama žiūrėjo. — Ei, tu manęs net nesiklausai, — užsipuolė ją vaikinas.

Sofi, suėmusi Džošo veidą, atsuko galvą taip, kad ir jis matytų priekinį stiklą. Pažvelgęs jis nurijo seiles ir skubiai užrakino duris.

— Kas dabar bus?

Tiesiai prieš juos tupėjo nei paukštis, nei gyvatė — kažkoks mišinys. Padaras buvo vaiko dydžio. Mėnulio apšviestas gyvatiškas kūnas blizgėjo tarp išskleistų sparnų, panašių į šikšnosparnio. Per perregimą odą buvo matyti smulkūs kaulai ir juodos venos. Suleidęs aštrius nagus giliai į purią žemę, padaras vizgino ilgą gyvatišką uodegą. Tačiau įspūdingiausia — gyvio galva, tiesiog prikausčiusi dvynių dėmesį. Ilga, siaura kaukolė, didžiulės apvalios akys ir pilna aštrių baltų dantų pražiota burna. Gyvis pakraipė galvą į vieną pusę, į kitą, plačiai atvėręs burną vėl susičiaupė ir tarkštelėjo dantimis. Šoktelėjo žingsnį arčiau mašinos.

Ore kažin kas sušnarėjo. Dar vienas padaras, išniręs iš šešėlio, nutūpė šalia pirmojo. Dar didesnis. Suglaudęs sparnus pasistiebė stačias ir atgręžęs šlykščią galvą sužiuro į mašiną.

— Gal jie vegetarai, — raminosi Džošas. Persisvėręs per sėdynės atlošą, ieškojo mašinos gale ko nors, ką galėtų panaudoti kaip ginklą.

— Tik jau ne su tokiais dantimis, — niūriai atrėmė Sofi. — Panašūs į pterozaurus, — prisiminusi panašius griaučius, matytus Teksaso gamtos mokslų centre, pridūrė.

— Kaip pterodaktiliai, — vėl atsigręžęs patikslino Džošas. Rankose laikė nediduką gesintuvą.

— Pterozaurai senesni.

Trečias dinozauras nusklendė iš dangaus, ir visi trys, lyg kokie kuproti seniai, ėmė artintis prie mašinos.

— Geriau būtume likę name, — sumurmėjo Sofi. Juk juos įspėjo, ar ne? „Likite kambariuose, niekur neikite..!“ Juk po viso to, ką matė, turėjo nuspėti, kad Hekatės šešėlių karalystė naktį tampa kraupia, mirtinai pavojinga vieta. Štai dabar ir susidūrė su kažkokiais kreidos periodo padarais.

Džošas išsižiojo atsakyti, tačiau apsigalvojo ir nutylėjo. Ištraukęs apsauginį gesintuvo žiedą, pasiruošė. Nesiryžo spėlioti, kaip šiuos gyvius paveiks gesintuvo dujos.

Dinozaurai išsiskirstė. Vienas artinosi iš mašinos priekio, kiti du, kerėplindami prie keleivio ir vairuotojo langų, supo iš šonų.

— Gerai būtų, jei žinotume kokį nors užkeikimą, — karštai sukuždėjo Sofi. Jautė, kaip spurda širdis, liežuvis darosi lyg medinis. Atrodė, kad nustojo kvėpuoti ir galva darosi lengva lengva... Didžiausias pterozauras, tarsi norėdamas geriau apžiūrėti, kas gi sėdi mašinos viduje, pasidėjo sparnus ant subraižyto variklio antvožo ir pasilenkė. Gyvatiška galva atsisuko į Sofi, paskui į Džošą ir vėl įsispoksojo į merginą. Iš arti jo burna atrodė milžiniška, dantys — kraupiai ilgi.

Džošas įstatė gesintuvo čiaupą į vieną iš daugelio stikle prakapotų skylių ir nusitaikė į pterozaurą. Matydamas, kaip artinasi dar du padarai, akimis šaudė ten ir atgal. Rankos taip suprakaitavo, kad vos išlaikė gesintuvą.

— Džošai, — šnibždėjo Sofi, — daryk ką nors. Greičiau daryk ką nors!

— Gal gesintuvo dujos juos nubaidys, — atsakė Džošas. Kažkaip savaime balsas nutilo, vaikinas vos prašnabždėjo. — O gal nunuodys... arba dar kaip nors...

— O kodėl nori tai padaryti? — pakreipęs galvą, kad geriau matytų Džošą, prabilo padaras. Atsiveriant padaro burnai žibėjo dantys. Žodžiai sklido užsikirsdami, nutrūkdami, tačiau kalba buvo aiškiai anglų. — Mes nesame jūsų priešai.