TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Džošas prabudo nuo ausyse skambančio sesers šauksmo.

Po kelių sekundžių pagaliau suvokė kur esąs: sėdėjo ant fontano krašto parke. Aplinkui jį kaupėsi tiršta, bjauriai dvokianti migla, kurioje knibždėjo, kirbėjo, ropojo draiskanomis apsisiautę numirėlių griaučiai ir mumijos.

Sofi!

Greičiau pas seserį! Dešinėje, pačiame pilkai juodos miglos tirštume, žybtelėjo žalia šviesa, paskui sušvito sidabrinė. Apšvietė viską aplinkui, nusidriekė pabaisiški šešėliai. Sofi, Flamelis ir Skati tenai, kovoja su tomis pabaisomis. Reikia kuo greičiau skubėti ten.

Džošas drebančiomis kojomis atsistojo ir tiesiai prieš save išvydo daktarą Džoną Di.

Di spindėjo blausiai gelsva spalva. Jo aura žiežirbavo, šnypštė ir spragsėjo tarsi degantys riebalai. Sklido neįmanomai gaižus sugedusių kiaušinių kvapas. Pilkasis žmogelis stovėjo nugara į Džošą, abiem alkūnėmis atsirėmęs į žemą akmeninę sieną prie geriamojo vandens fontanėlio — Džošas iš jo gėrė tik įėjęs į parką. Di įdėmiai stebėjo įvykius gatvėje. Buvo taip susikaupęs, kad net drebėjo, mat stengėsi suvaldyti galybę griaučių ir mumifikuotų kūnų, vis slenkančių pro šalį. Atsistojęs Džošas pastebėjo, kad migloje blaškosi ne vien tik žmonės — yra ir kitų padarų. Pastebėjo tigrų, lokių, laukinių kačių ir vilkų palaikus.

Vaikinas girdėjo Flamelio šūksnius, Sofi riksmą. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo pulti Di, tačiau suabejojo, ar iš viso pavyktų bent priartėti. Ką gali padaryti galingam burtininkui? Juk yra ne toks, kaip sesuo — jis neturi galių.

Tačiau tai nereiškia, kad negali padėti.

Sofi surikus, galinga ledinio oro banga nusviedė šalin kardadantį tigrą ir parbloškė žemėn arčiau stovėjusius griaučius. Ant asfalto, po savo didžiuliu kūnu sutraiškydami gerą dešimtį negyvėlių kaulų, žnektelėjo didžiulės meškos likučiai. Oro gūsis nušlavė net miglą. Tik tada mergina suprato, su kuo jie iš tiesų kovoja. Ne dešimtys ir ne šimtai, tūkstančiai kažkada buvusių senųjų Vakarų gyventojų žygiavo gatve jų link. Įsimaišę tarp jų šen bei ten bolavo prieš šimtmečius aplinkiniuose kalnuose medžiojusių laukinių žvėrių liekanos. Sofi nebeįsivaizdavo, ką dar galėtų padaryti. Kerai taip išsekino merginos jėgas, kad teko remtis į Skati. Šioji, suėmusi merginą kaire ranka, dešiniąja spaudė kardą.

Flamelis iš paskutiniųjų atsistojo. Jėgos silpo ne tik dėl to, kad panaudojo kerus, pastaruoju metu alchemikas vis labiau seno. Net per paskutiniąsias kelias minutes raukšlės aplink akis pagilėjo, plaukai, atrodė, vis retėja. Skati neabejojo, kad Flamelio dienos suskaičiuotos.

— Nikolai, atiduok jam tuos lapus, — patarė Flameliui Skati.

Nikolas papurtė galvą.

— Ne. Negaliu. Visą gyvenimą paskyriau knygai saugoti.

— Bėgti negražu, bet sveika, — priminė Skati.

Sulinkęs, sunkiai gaudydamas orą, Flamelis tik purtė galvą. Oda buvo mirtinai išblyškusi, tik ant skruostų raudonavo dvi labai ryškios raudonos dėmės.

— Skati, čia šita taisyklė netinka. Jei atiduosiu lapus, tai pasmerksiu mus, Perę, visą pasaulį pražūčiai, — jis atsitiesė ir stojo prieš užpuolikus. Visiems buvo aišku, kad tai paskutinioji Flamelio kova.

— Ar gali išnešti iš čia Sofi? — dar paklausė.

Skati papurtė galvą.

— Negaliu ir kovoti, ir nešti ją tuo pat metu.

— O pati viena — galėtum prasibrauti?

— Galėčiau, manau, prasiskinčiau kelią, — atsargiai rinkdamasi žodžius pasakė raudonplaukė kovotoja.

— Tai bėk, Skati. Gelbėkis. Susisiek su kitais vyresniaisiais, su nemirtingais žmonėmis. Papasakok jiems, kas nutiko čia, kad stotų į kovą su tamsos vyresniaisiais, kol dar nevėlu.

— Ne, nepaliksiu tavęs ir Sofi čia, — ryžtingai atšovė Skati. — Esame čia ir būsime kartu iki galo. Kad ir kas atsitiktų.

— Tau galas, Nikolai Flameli, — iš tamsos nuskardėjo Di balsas. — Pasistengsiu papasakoti Perenelei nepraleisdamas nė mažiausios smulkmenos.

Gyvūnų ir griaučių armija sutarškėjo, ir visi kaip vienas puolė pirmyn.

Iš miglos išniro pabaisa.

Didžiulė, juoda, siaubingai staugdama, žibėdama dviem gelsvai baltomis akimis pabaisa pralėkė pro fontaną, sutraiškė, suskaldė įmantrias vazas ir pasuko tiesiai į daktarą Džoną Di.

Burtininkas vos spėjo šastelėti į šoną. Milžiniškas Hameris trenkėsi į sieną. Ši nuo smūgio subyrėjo, automobilis nosimi žemyn įstrigo nuolaužose, užpakaliniai ratai sukosi ore, variklis net kaukė. Atsidarė durelės, ir atsargiai išlipo Džošas. Vaikinas laikė susiėmęs už krūtinės, į kurią nuo smūgio įsirėžė saugos diržas.

Ohajaus prospekte voliojosi vien tik miruolių likučiai. Di nebeįsakinėjo, o be burtininko jie virto paprasčiausia kaulų krūva.

Džošas išsvirduliavo į gatvę ir patraukė tiesiai per kaulų ir draiskanų krūvą. Po kojomis kartais kažkas sutraškėdavo, tačiau tai jam buvo nė motais.

Staiga negyvėliai dingo.

Sofi nesuprato, kas atsitiko. Siaubingas kaukimas, šūksnis, metalo ir akmenų trenksmas — ir staiga visiška tyla. Stojus tylai vienas po kito tarsi papūtus vėjui išgriuvo visi miruoliai. Ką dabar sumanė Di?

Besisklaidančiame rūke sujudėjo šešėlis.

Flamelis sukaupė paskutinius jėgų likučius ir suformavo žalią žvilgantį kamuolį. Atsitiesė ir Sofi, pamėgino susikaupti. Skati sukryžiavo pirštus. Seniai kažkas išpranašavo, kad teks mirti egzotiškoje vietoje. Skati dabar svarstė, ar Ohajus galėtų būti pakankamai egzotiškas, ar ne?

Šešėlis priartėjo.

Flamelis pakėlė ranką, Sofi susikaupė paleisti viesulus. Skati taip pat pasiruošė — laikė atkišusi rantytą kardą. Iš tamsos žengė Džošas.

— Aš sudaužiau mašiną, — pratarė.

Sofi iš laimės net sušuko. Pribėgo prie brolio, tačiau iš džiaugsmo greitai teliko baimingas klyksmas. Džošui už nugaros pakilo lokio griaučiai ir jau kėlė leteną suduoti.

Skati pašokusi pastūmė vaikiną tiesiai į kaulų krūvą. Kovotoja kardais atmušė galingą lokio smūgį, net kibirkštys sužibo drėgname rūke.

Vienas po kito kilo žvėrių griaučiai. Iš tiršto rūko išniro du didžiuliai vilkai: vienas, mažesnis, dar ne visai nuplikusiais kaulais, ir dar vienas, apkibęs sudžiūvusią mėsa.

— Čia! Greičiau čia! — buvo girdėti raganos balsas. Tamsoje sušvito pravertos durys. Skati, parėmusi Flamelį, ir Džošas, beveik nešdamas Sofi ant rankų, pasileido per gatvę prie parduotuvės. Tarpduryje stovėjo Endoro ragana. Aukštai iškėlusi senovinę aliejinę lempą nieko nematančiomis akimis žvelgė į gatvę.

— Reikia jus ištempti iš to pragaro, — murmėjo uždarydama ir dviem skląsčiais užšaudama duris. — Durys ilgai jų nesulaikys.

— Sakėte... jūs sakėte, kad nebeturite jėgų, — vos lemeno Sofi.

— Ir neturiu, — parodydama nepriekaištingai baltus dantis šyptelėjo Dora. — Tačiau ši vieta turi. — Ragana vedėsi juos per parduotuvę į mažą kambarėlį kiemo pusėje. — Žinote, kuo ypatingas Ohajus? — paklausė.

Kažkas atsitrenkė į duris, ir visi parduotuvėje esantys stiklai sužvangėjo.

— Šis miestas pastatytas ant lėjų28 susikirtimo.

Džošas išsižiojo — ant liežuvio galo sukosi klausimas, tačiau sesuo aplenkė.

— Energijos linijos, kurios eina aplink visą pasaulį, — sušnibždėjo jam į ausį.

— Iš kur žinai?

— Nežinau. Turbūt ragana mane išmokė. Daugelis įžymių pastatų ir pagoniškų šventovių pastatytos ten, kur tos linijos kertasi.

— Būtent, — atrodo, visai patenkinta patvirtino Endora. — Geriau nebūčiau paaiškinusi ir aš.

Nedidelis sandėliukas, į kurį jie atėjo, buvo visiškai tuščias, išskyrus ilgą stačiakampį, atremtą į sieną. Keistasis daiktas buvo uždengtas senais laikraščio Ohai Valley Times numeriais.

Parduotuvės vitrinas drebino vis dažnėjantys smūgiai. Į stiklą besibraižančių kaulų garsas ėjo per dantis.

Dora nubraukė laikraščius, pasirodo, po jais slėpė veidrodį. Beveik trijų metrų aukščio ir pusantro metro pločio didžiulio veidrodžio stiklas buvo murzinas, dėmėtas ir išsikraipęs. Vaizdai atrodė truputį iškreipti ir migloti.

— Žinote, kas mane priviliojo į Ohaju? Ogi čia kertasi septynios didžiosios lėjos, sudarančios lėjų vartus.

— Čia? — sušnabždėjo Flamelis. Jis žinojo apie lėjas ir buvo girdėjęs apie lėjų vartus, per kuriuos senovėje akimirksniu persikeldavo į bet kurią pasaulio vietą. Net neįtarė, kad tokie vartai dar egzistuoja.

Dora treptelėjo koja į žemę.

— Būtent čia. Ar žinote, kaip naudotis lėjų vartais?

Flamelis papurtė galvą.

Dora ištiesė ranką Sofi.

— Duok ranką, vaikeli, — paėmusi uždėjo ant veidrodžio. — Su veidrodžiu.

Veidrodis staiga atgijo, stiklas sublizgo sidabru, netrukus praskaidrėjo.

Pasižiūrėję į stiklą nebematė savo atvaizdų, o tiktai tuščią patalpą, greičiausiai kažkur rūsyje.

— Kur? — paklausė Flamelis.

— Paryžiuje, — pasakė Dora.

— Prancūzija... — nusišypsojo Nikolas. — Namai, — ir nieko nelaukęs žengė per stiklą. Dabar visi matė tik Nikolo atvaizdą veidrodyje. Jis atsisuko ir pamojavo.

— Nekenčiu lėjų vartų, — murmėjo Skati. — Mane nuo jų pykina. — Stryktelėjusi per veidrodį sustojo šalia Flamelio. Kai atsisukusi pažvelgė į dvynius, atrodė, kad tuojau apsivems.

Lokio griaučiai nudaužė durų vyrius ir įdramblojo vidun. Iš paskos pasekė vilkai ir laukinės katės. Virto stikliniai indai, skilinėjo veidrodžiai, dužo vitražai, po visą parduotuvę svirduliavo laukinių žvėrių liekanos.

Sudaužytas ir susipjaustęs Di įbėgo į parduotuvę, išstumdė griaučius į šalis. Puma atsisukusi kaukštelėjo dantimis ir gavo per snukį. Jei laukinė katė būtų turėjusi akis, tai tikriausiai būtų mirktelėjusi iš nuostabos.

— Sugavau, — piktdžiugiškai šūktelėjo Di. — Sugavau paukštelius, nepaspruks!

Tačiau įžengęs į sandėliuką suprato, kad jiems ir vėl pasisekė pasprukti. Iš veidrodžio žvelgė Nikolas su Skati, sena moteris stovėjo šalia Sofi, priglaudusios prie stiklo ranką. Džošas laikėsi veidrodžio rėmo. Di tuojau pat suvokė, kas tai.

— Lėjų vartai, — sušnibždėjo pasibaisėjęs. Veidrodžiai visada tarnavo kaip vartai. Kažkur, kitame lėjos gale, stovėjo kitas veidrodis.

Senoji čiupo merginą ir pastūmė per veidrodį. Sofi nusirito prie Nikolo kojų, stodamasi atsisuko ir kažką pasakė, tačiau garso nebuvo girdėti.

— Džošai, — judėjo merginos lūpos.

— Džošai, — įsakmiu tonu prabilo Di. — Stovėk ir nejudėk.

Vaikinas pažvelgė į veidrodį. Vaizdas jau blanko.

— Aš tau pasakojau tiesą apie Flamelį, — skubiai kalbėjo Di — tereikėjo sulaikyti berniūkštį dar minutėlei ir veidrodis nebeteks galios. — Pasilik su manimi. Aš sužadinsiu tavo galias. Tapsi galingas. Gali padėti pakeisti pasaulį, Džošai. Padaryti jį geresnį!

— Nežinau... — pasiūlymas viliojo, oi kaip viliojo. Tačiau žinojo, jog likęs su Di visiems laikams praras seserį. O gal ne? Jei Di gali atlikti sužadinimą, jiedu vėl bus panašūs. Gal čia ir yra būdas, kaip vėl suartėti?

— Klausyk, — pilkasis žmogelis džiugiai parodė į veidrodį. — Juk jie tave vėl paliko, nes tu nesi vienas jų. Tu daugiau nebereikalingas...

Veidrodis sublizgo sidabru... iš jo žengė Sofi.

— Džošai, greičiau, — skubino brolį mergina nė nežiūrėdama į Di.

— Aš... — mikčiojo Džošas, — tu... tu grįžai pas mane.

— Žinoma, tu juk mano brolis dvynys, Džošai Niumenai. Aš tavęs niekada nepaliksiu.

Sofi čiupo brolio ranką, sunėrė pirštus ir patraukė paskui save į kitą veidrodžio pusę.

Dora pastūmė veidrodį ant grindų, ir tas virto šukėmis.

— Ai! — atsisukusi į Di nusiėmė akinius, ir sužibo jos veidrodinės akys. — Manau, pats metas bėgti. Tau liko trys sekundės.

Vargu ar Di spėjo išsinešdinti iš parduotuvės prieš susprogstant.