DEŠIMTAS SKYRIUS

— Dabar prašau paaiškinti, — bandydamas kalbėti ramiai paprašė Džošas, — jūs tikrai nemokate vairuoti? Nė vienas?

Brolis ir sesuo sėdėjo automobilio priekyje. Skati pasiskolino jį iš vieno studento, besimokančio pas ją kovos menų. Džošas vairavo, o sesuo laikė ant kelių žemėlapį. Nikolas su Skati sėdėjo gale.

— Niekada nesimokiau, — labai išraiškingai gūžtelėjęs pečiais atsakė Nikolas Flamelis.

— Niekada neturėjau laiko, — trumpai pridūrė Skati.

— Bet Nikolas sakė, kad tau daugiau nei du tūkstančiai metų, — pratarė Sofi žiūrėdama į merginą.

— Du tūkstančiai penki šimtai septyniolika, matuojant laiką jūsų dabartiniu kalendoriumi, — suburbėjo Skati ir pažvelgusi Flameliui į akis paklausė: — O kiek metų man duotumėte?

— Ne daugiau nei septyniolika, — skubiai atsakė tas.

— Ir negalėjai rasti laiko išmokti vairuoti? — nustebusi neatstojo Sofi, nes ji nuo dešimties norėjo išmokti vairuoti mašiną. Viena priežasčių, kodėl dvyniai šią vasarą ėmėsi darbo, užuot važiavę su tėvais į archeologinius kasinėjimus, ir buvo noras nusipirkti savo automobilį.

Raudonplaukė įsižeidusi gūžtelėjo pečiais.

— Jau ketinau, bet vis būdavau užsiėmusi.

— Turbūt žinote, kad man negalima vairuoti, jei šalia nesėdi suaugęs žmogus, turintis vairuotojo teises, — pareiškė Džošas. Jo žodžiai nebuvo skirti kuriam nors konkrečiai.

— Mums ką tik sukako penkiolika, bet jau mokame vairuoti, — pasigyrė Sofi. Paskui pridūrė: — Na, beveik mokame...

— O ar kuris jūsų moka joti arkliu? — paklausė Flamelis. — O gal vadelioti vežimą arba karietą. O gal...

— Ne, ne, — prisipažino Sofi.

— O tai gal mokate valdyti kovos vežimą ir šaudyti iš lanko ar mėtyti strėles? — nenusileido Skati. — Arba skristi sparnuota gyvate ir šaudyti laidyne?

— Neturiu supratimo, kas ta sparnuota gyvatė... ir, manau, net nenoriu sužinoti.

— Taigi, matote, jūs turite vienokių gebėjimų, o mes — visai kitokių, — pamokomai prabilo Flamelis. — Mūsiškiai gal ir senesni, tačiau nė kiek ne menkesni.

Paskui įdėmiai pasižiūrėjęs į Skati suabejojo.

— Nemanau, kad sparnuotos gyvatės vis dar skraido.

Stabtelėjęs prie „Stop“ ženklo Džošas pajudėjo, pasuko dešinėn, tiesiai prie Aukso Vartų tilto.

— Tiesiog keista, kaip jūs, nemokėdami vairuoti, sugebėjote išgyventi XX amžiuje. Įdomu, kaip nusigaudavote iš vienos vietos į kitą?

— Viešuoju transportu, — keistai šypsodamasis atsakė Flamelis. — Dažniausiai traukiniais ir autobusais. Tai labai puikus anoniminis keliavimo būdas, ne taip, kaip lėktuvais ir laivais. Kad įsigytumei mašiną, reikia sutvarkyti daug popierių: mašinos nuosavybės dokumentus ir panašiai. Bet koks dokumentas gali užvesti ant mūsų pėdsakų ar net nuvesti tiesiai pas mus, kad ir kokiais vardais pasivadintume.

Po menkos pauzės Nikolas pridūrė:

— O be to, yra ir kitų, daug senesnių, keliavimo metodų.

Džošas būtų uždavęs dar šimtus klausimų, bet norėdamas suvaldyti galingą mašiną turėjo būti susikaupęs. Tiesa, žinojo, kaip vairuoti, tačiau vienintelė mašina, už kurios vairo iš tiesų teko sėdėti, buvo aplamdytas džipas, kuriuo kartu su tėvais vykdavo į archeologinius kasinėjimus. Vaikinas niekada nevažiavo judria gatve ir dabar buvo šiek tiek pasimetęs. Sofi pasiūlė įsivaizduoti, kad čia kompiuterinis žaidimas. Tai šiek tiek padėjo, bet tik truputį. Žaidime padaręs avariją tiesiog pradedi iš naujo. Avarija, padaryta kelyje, juos sustabdytų.

Per žymųjį tiltą automobiliai judėjo negreitai. Pirmoje juostoje stovėjo sugedęs ilgas praplatintas limuzinas, dėl kurio jau formavosi mašinų kamštis. Priartėjus prie jo, Sofi pastebėjo, kad du vyrai tamsiais kostiumais guli susirietę keleivių pusėje. Net sulaikiusi kvėpavimą pagalvojo, kad tai gali būti golemai. Mergina atsiduso, kai jie išsitiesė ir pasirodė esą tik kažkokie susirūpinę buhalteriai. Džošas pažvelgė į seserį ir prisivertė šyptelėti. Sofi suprato, kad brolis pagalvojo lygiai tą patį.

Sofi atsisuko atgal pažiūrėti į Flamelį ir Skati. Moderniame automobilio salone su oro kondicionieriumi ir tamsintais langais jiedu atrodė kaip paprasti žmonės: Flamelis panėšėjo į senstantį hipį, o Skati, nepaisant jos gana militaristinio apsirengimo stiliaus, būtų visai neblogai atrodžiusi už Kavos puodelio prekystalio. Raudonplaukė mergina sėdėjo ranka parėmusi smakrą ir pro tamsintą automobilio langą žiūrėjo kažkur į Alkatraso15 salą įlankoje.

Norėdamas išsiaiškinti, kur įbestas jos žvilgsnis, Nikolas pakreipė galvą.

— Ar tik neteko ten praleisti kiek laiko? — pusbalsiu sumurmėjo.

— Kartą buvome su ekskursija, — pasakė Sofi.

— Man patiko, — pridūrė Džošas. — Sofi — ne.

— Ten šiurpu.

— Taip ir turėtų būti, — tyliai prakalbo Flamelis. — Tenai apsistoję tiek visokio plauko šmėklų ir neramių dvasių. Paskutinį kartą lankiausi ten, kai reikėjo suvaldyti labai bjaurų gyvatžmogį.

— Turbūt nelabai norėčiau išgirsti, kas tas gyvatžmogis, — sumurmėjo Sofi. Paskui patylėjusi pridūrė:

— Žinot, dar prieš porą valandų negalėjau net įsivaizduoti, kad pasakysiu kažką panašaus.

Nikolas Flamelis atsirėmė į automobilio sėdynės atlošą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Supranti, kad tavo ir brolio gyvenimai dabar pasikeitė visiems laikams. Supranti tai, ar ne?

Sofi linktelėjo galvą.

— Tai jau pradeda kaip reikiant aiškėti. Tiktai viskas vyksta taip greitai, kad labai sunku „suvirškinti“. Purvažmogiai, magija, užkeikimų knygos, žiurkės... — Sofi pasižiūrėjo į raudonplaukę, — kelių tūkstančių metų kovotoja...

Skati pritariamai palingavo galvą.

— Ir, žinoma, alchemikas, kuriam jau beveik šeši šimtai metų, — staiga Sofi nutilo. Jai šovė galvon viena mintis. Žvilgsnis bėgiojo nuo Flamelio prie Skati. Reikėjo laiko suformuluoti sukirbėjusį klausimą. Nenuleisdama įdėmaus žvilgsnio nuo vyro, paklausė:

— Jūs žmonės, ar ne?

Nikolas kreivai šyptelėjo.

— Žinoma, taip. Galbūt mes šiek tiek daugiau nei paprasti žmonės, tačiau aš gimiau žmogumi ir visada būsiu šios rūšies atstovas.

Sofi pažvelgė į Skati.

— Bet tu...

Skati plačiai atmerkė žalias akis ir tą akimirką tikrai pasirodė, kad jos veido formoje, išlinkimuose yra kažkas senovinio.

— Ne, — labai tyliai pasakė ji. — Aš nesu žmogus. Mano gentainiai priklausė visai kitai rūšiai — vyresniųjų. Valdėme žemę iki tol, kol dabartiniai žmonės išlipo iš medžių. Dabar esame minimi vos ne kiekvienos tautos mituose ir legendose. Vampyrai, milžinai, drakonai, visokios pabaisos. Pasakojimuose minimos seniai, neatmenamais laikais, gyvenusios būtybės — vyresniųjų rasė. Mus dažnai vadina dievais.

— Ar tu kada nors irgi buvai deivė? — sušnibždėjo Sofi.

Skati sukikeno.

— Ne, deivė niekad nebuvau. Bet kai kurie pažįstami leido save garbinti, lyg jie būtų dievai. Kai kurie paprasčiausiai buvo pradėti vadinti dievais dėl žygdarbių, apie kuriuos žmonės kūrė legendas, — Skati gūžtelėjo pečiais. — Tiesiog buvome kitokia padermė, atsiradusi žymiai seniau už žmones, pasižyminti visai kitais gebėjimais, sakykime, kitaip apdovanoti likimo.

— O kas jums atsitiko? — domėjosi Sofi.

— Potvynis, — labai švelniu balsu atsakė raudonplaukė. — Ir tai tik vienas iš daugelio dalykų.

— Žemė gerokai senesnė nei daugelis žmonių įsivaizduoja, — ramiai įsiterpė Flamelis. — Visi padarai ir būtybės, kurie dabar yra ne daugiau nei legendų veikėjai, kažkada vaikščiojo šia žeme.

Sofi lėtai palingavo galvą.

— Mūsų tėvai archeologai. Jie pasakojo apie tai, kad kartais archeologai atskleidžia nepaaiškinamų paslapčių.

— Prisimeni tą vietą Teksase, kažkokią Teilor... — pradėjo pasakoti Džošas palengva rikiuodamasis į viduriniąją eismo juostą. Tokios didelės mašinos nevairavęs anksčiau, jis baiminosi, kad gali ką nors užkliudyti. Porą kartų tikrai buvo netoli to ir net būtų galėjęs ginčytis, kad numušė kažkieno šoninį veidrodėlį, tačiau nieko nesakydamas vairavo toliau.

— Teilor Treil, — prisiminė Sofi, — Paluksio upėje, Teksase16. Tenai, tame pačiame akmens luite, yra suakmenėję žmogaus ir dinozauro pėdsakai. O akmeniui jau daugiau nei 100 milijonų metų.

— Mačiau juos, — atsakė Flamelis. — Pasaulyje yra ir daugiau tokių vietų. Pavyzdžiui, Jutoje mačiau sandalo atspaudą uolienoje, kuriai... apie penki šimtai milijonų metų.

— Tėtis sako, kad tokius dalykus labai lengva paneigti, nes tai tik klastotės arba neteisingai interpretuoti faktai, — greitai pasakė Džošas. Paskui pats susimąstė, ką tėtis pasakytų, jei būtų matęs tai, kas vyko šiandien.

Flamelis tiktai gūžtelėjo pečiais.

— Taip, tai tiesa. Ko mokslas negali paaiškinti, tą paneigia. Bet negalima į viską taip lengvai numoti ranka. Ar gali paneigti viską, ką matei ir patyrei šiandien, sakydamas, kad tai tik iškraipyti faktai?

Sofi papurtė galvą.

Džošas, pasijutęs nepatogiai, gūžtelėjo pečiais. Vaikinui visai nepatiko, kad pokalbis pasisuko šitaip. Dinozaurai ir žmonės, gyvenantys tuo pačiu metu, — paprasčiausiai neįmanoma. Tai prieštaravo tam, ko mokė tėvai, kuo tikėjo patys vaikai. Tačiau giliai sąmonėje silpnas balselis šnibždėjo: jų tėvai ir kiti archeologai kasmet atskleidžia vis naujų neįprasčiausių atradimų. Prieš keletą metų toks atradimas buvo Homo floresiensis, mažučiai žmonės Indonezijoje, vadinami hobitais, vėliau Vokietijoje rasti nykštukiniai dinozaurai, šimto šešiasdešimt penkių milijonų metų senumo dinozaurų liekanos Vajominge, ir visai neseniai vienoje Izraelyje esančioje uoloje, urve, rastos aštuonios iki šiol nežinomos priešistorinių gyvūnų rūšys. Tačiau vis tiek tai, ką pasakojo Flamelis, griovė jo įsitikinimus.

— Sakai, žmonės ir dinozaurai gyveno žemėje tuo pačiu metu! — vaikino balsas atrodė nustebęs, netgi piktas.

— Aš sakau, kad žmonės gyveno žemėje dar tuomet, kai joje gyvavo padarai, žymiai senesni ir keistesni nei dinozaurai, — labai rimtai atsakė Flamelis.

— Iš kur žinai? — neatstojo Sofi. Jis juk sakėsi gimęs 1330 metais, taigi negalėjo matyti dinozaurų... o gal?

— Visa tai parašyta Kodekse, toje knygoje, ir... žinoma, tiek ilgai gyvendamas susidūriau su būtybėmis, kurios laikomos išgalvotomis, koviausi su legendiniais padarais. Mačiau tokias pabaisas... lyg iš baisiausio košmaro.

— Praėjusį semestrą mokykloje mokėmės Šekspyrą... yra tokia eilutė Hamlete, — bandydama prisiminti, Sofi susiraukė. — „Danguje ir žemėje daugiau yra dalykų...“

— „Nei kada nors žmogus sapnavo“, — linksmai linktelėjęs pabaigė deklamuoti Flamelis. — Hamletas, pirmasis veiksmas, penkta scena. Žinoma, prisimenu Viljamą Šekspyrą. O... Vilis galėjo tapti nepaprastu alchemiku... bet jis pateko į Di pinkles. Vargšas Vilis... Žinote, kas yra Vasarvidžio nakties sapno herojaus Prospero prototipas? Džonas Di...

— Niekada nemėgau Šekspyro, — sumurmėjo Skati. — Jis dvokė.

— Tu... pažinojai Šekspyrą? — Džošas negalėjo nuslėpti nuostabos. Sunku buvo patikėti.

— Kurį laiką jis pas mane mokėsi, tačiau trumpai, labai trumpai... — paaiškino Nikolas. — Per ilgą gyvenimą turėjau nemažai mokinių. Kai kurie tapo žinomi, tačiau dauguma nuėjo užmarštin. Esu sutikęs tikrai daug žmonių ir ne visai žmonių, mirtingų ir nemirtingų. Ir tokių kaip Skati.

— Yra daugiau tokių kaip tu... daugiau vyresniųjų rasės atstovų? — žiūrėdama į raudonplaukę merginą paklausė Sofi.

— Daugiau nei gali įsivaizduoti. Bet aš nelabai linkusi bendrauti su jais, — įsitempusi atsakė jai Skati. — Tarp vyresniujų yra nemažai tokių, kurie niekaip negali susitaikyti, kad mūsų laikai praėjo ir šis amžius priklauso žmonijai. Jie nori sugrąžinti praeitį ir tiki, kad marionetė Džonas Di ir kiti, tokie kaip jis, padės. Jie — vadinamoji tamsos vyresniųjų rasė.

— Nežinau, gal ir jūs pastebėjote, — staiga pasakė Džošas, — bet, atrodo, renkasi daugybė paukščių.

Sofi apsidairė aplinkui per priekinį langą, o Nikolas su Skati ėmė dairytis per galinį.

Aukso Vartų tilto sijos, stulpai, atramos, sutvirtinimai, apsauginiai tinklai — viskas juodavo nuo paukščių. Tūkstančiai paukščių, daugiausia juodųjų strazdų ir varnų, tupėjo, kur tik įmanoma. Ir kiekvieną minutę vis daugėjo.

— Jie skrenda iš Alkatraso, — pažvelgęs į salą, plytinčią už banguojančių vandenų, pasakė Džošas.

Virš Alkatraso juodavo tamsus debesis. Iš apleisto kalėjimo rangydamiesi kilo tamsūs dūmai, bet tai nebuvo tikri dūmai: jie nesisklaidė, o kabojo ore, vis tankėjo ir judėjo kaip koks kietas kūnas.

— Paukščiai, — Džošui užgniaužė gerklę. — Ten jų turbūt tūkstančiai.

— Dešimtys tūkstančių, — pataisė Sofi. Atsisukusi pasižiūrėjo į Flamelį. — Kas tie paukščiai?

— Morganos vaikai, — mįslingai atsakė Nikolas.

— Nelaimė, — pridūrė Skati. — Didžiulė bėda.

Paskui, lyg paklusę įsakymui, paukščiai didžiuliu būriu patraukė nuo salos ir pasuko tiesiai per įlanką tilto link.

Džošas paspaudė lango valdymo mygtuką, ir stiklas pasislinko žemyn. Dabar jie gerai girdėjo paukščių keliamą triukšmą — gergždžiantį karksėjimą, panašų į bepročių juoką. Eismas sulėtėjo, žmonės net sustodavo ir, čiupę mobiliuosius telefonus arba fotoaparatus, fotografavo paukščius.

Nikolas Flamelis pasilenkė pirmyn ir uždėjęs ranką Džošui ant peties rimtai pasakė:

— Turi važiuoti. Nesustok... Kad ir kas atsitiktų, nesustok. Net jei ką nors partrenksi. Mink, kiek tik gali. Kuo greičiau nuo šito tilto.

Toks nenatūraliai ramus vyro balsas Sofi išgąsdino labiau nei būtų išgąsdinęs šauksmas. Kažkas keista skambėjo tame balse. Mergina paskersavo į Skati, tačiau toji rausėsi savo kuprinėje. Senoji kovotoja išsitraukė nedidelį lanką, saują strėlių ir pasidėjo šalia, ant sėdynės.

— Uždaryk langą, Džošai, — patarė raudonplaukė, — jei nenori, kad kas nors įskristų.

— Patekom į bėdą, ar ne? — žiūrėdama į alchemiką sušnibždėjo Sofi.

— Jeigu varnos mus prigriebs — taip, — vos šypsodamasis pasakė Flamelis. — Ar galiu pasiskolinti tavo telefoną?

Sofi išsitraukė iš kišenės telefoną ir atidarė.

— Ar griebsiesi magijos? — aiškiai to tikėdamasi paklausė Sofi.

— Ne, aš tik paskambinsiu. Ir, tikėkimės, neatsilieps autoatsakiklis.