VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Apsauginiai vartai atsidarydami suzvimbė, ir per atsiradusį plyšį įsmuko Di limuzinas. Prie vairo sėdintis golemas puikiai nuvairavo jį pro grotuotus vartus tiesiai į požeminį garažą. Mašinai sukantis Perenelė Flamel pasviro į šoną ir vos neužkrito ant suzmekusio golemo, kiurksančio iš dešinės. Jo kūnas net žliugsėjo ir taškė po visą mašiną bjauriai dvokiantį purvą.

Tiesiai prieš golemą sėdintis daktaras Džonas Di bjaurėdamasis raukėsi ir šliejosi kuo toliau nuo molinio padaro. Džonas mobiliuoju telefonu nesuprantama kalba aptarinėjo kažkokį skubų reikalą. Jau daugiau nei tris tūkstančius metų beveik niekas žemėje nekalbėjo ta kalba.

Nuo permirkusio golemo šiek tiek purvo užkrito ant Perenelės dešiniosios rankos. Murzinas, lipnus skystis nuvarvėjo žemyn ir... nuplovė apsauginį ženklą, kurį Di buvo nupiešęs jai ant rankos odos.

Magiškasis užkeikimas neteko dalies galių. Perenelė Flamel atsargiai palenkė galvą. Geresnės progos nebus. Norint tinkamai pasinaudoti auros jėgomis, reikėjo abiejų rankų, be to, moteris negalėjo kalbėti — jai ant kaktos vis dar buvo Di nupieštas apsauginis ženklas.

Ir vis dėlto...

Perenelė Flamel seniai domėjosi magija, netgi prieš susipažindama su neturtingu knygų pardavėju, už kurio vėliau ištekėjo.

Buvo kilusi iš nediduko Kvimperio kaimelio Prancūzijos šiaurės vakaruose. Kadangi Perenelė buvo septintosios dukters septintoji dukra, todėl nuo pat gimimo žmonės laikė ją ypatinga. Mergaitei augant iš tiesų atsiskleidė nepaprasti gebėjimai: gydyti žmones (ir ne tik — gyvūnus taip pat) rankų prisilietimu, kalbėti su mirusiųjų sielomis ir kartais netgi nuspėti ateitį. Tačiau Perenelė augo tokiu metu, kai panašūs dalykai buvo vertinami labai įtariai. Pamažu ji suprato, kad geriau tai laikyti paslaptyje. 1334 metais atvykusi į Paryžių, Perenelė jau žinojo, kad už Paryžiaus Dievo Motinos katedros esančiame turgelyje būrėjos labai nesunkiai užsidirba gyvenimui. Juodaplaukė mergina pasirinko slapyvardį Juodoji Katė17 ir įsitaisė nedidelėje palapinėje, tiesiog priešais katedrą. Per kelias savaites Perenelė išgarsėjo kaip labai talentinga būrėja. Keitėsi ir jos klientai. Iš pradžių pas ją lankėsi prekeiviai ir smulkūs krautuvininkai, o vėliau vis dažniau užeidavo pirkliai ir net kilmingieji.

Visai šalia jos palapinės įsitaisė perrašinėtojai ir kopijuotojai, žmonės, kurie užsidirbdavo gyvenimui rašydami ir perrašydami laiškus nemokantiems nei skaityti, nei rašyti. Kai kurie, pavyzdžiui, nuostabiai blyškių akių tamsiaplaukis vyras, vertėsi ir knygų prekyba. Tą pačią akimirką, kai tik jį išvydo, Perenelė suprato, kad ištekės už šio vyro ir jiedu gyvens ilgai ir laimingai. Tik tada net neįsivaizdavo, kad taip ilgai...

Nuo pirmojo susitikimo iki vestuvių praėjo šeši mėnesiai. O dabar jie kartu jau daugiau kaip šeši šimtai metų.

Kaip dauguma to meto išsilavinusių žmonių, Nikolas Flamelis domėjosi alchemija — keistu mokslo ir magijos deriniu. Šis susidomėjimas buvo neatsitiktinis. Vyrui retkarčiais tekdavo perparduoti alchemijos knygas ar lenteles arba perrašyti keletą labai retų rankraščių. Kitaip nei dauguma to meto moterų, Perenelė mokėjo skaityti, o graikiškai skaitė net geriau už Nikolą, todėl vyras dažnai prašydavo jos paskaityti tą ar kitą raštą. Moteris gana greitai susižavėjo senovine magija ir pradėjo po truputėlį lavintis, mokydamasi, kaip susikaupti ir valdyti auros energiją.

Tuo metu, kai į jų rankas pateko Kodeksas, Perenelė buvo jau nebloga kerėtoja, bet visiškai neturėjo kantrybės matematiniams skaičiavimams, būtinai reikalingiems alchemijoje. Tačiau būtent Perenelė pastebėjo, kad ta knyga, parašyta keistų, nuolat besikeičiančių simbolių kalba, yra ne tik pasaulio istorija, bet įvairiausių užkeikimų, užkalbėjimų, mokslinių ir magijos žinių lobynas. Vieną šaltą žiemos naktį Perenelė sklaidė knygos puslapius, stebėjo, kaip žodžiai vis mainosi, keičia vienas kitą ir staiga suvokė, kad mato prieš akis Filosofijos akmens formulę. Tada ir suprato, kad knygoje slypi amžinojo gyvenimo paslaptis.

Jiedu su Nikolu gal dvidešimt metų praleido keliaudami po įvairias Europos šalis, blaškėsi po senąją Rusiją, šiaurės Afriką ir net Arabiją mėgindami iššifruoti ir išversti smalsumą sužadinusį senovinį rankraštį. Bendravo su daugelio šalių magais ir burtininkais, susipažino su įvairiausių rūšių magija. Nikolo per daug nedomino burtai, jis labiau domėjosi alchemijos mokslu. Kodekse ir kitose panašiose knygose jis rado užuominų, kad, norint paversti akmenis auksu, o paprastą anglies gabalą — deimantu, reikia naudotis labai tiksliomis formulėmis. Perenelė tuo metu mokėsi kerėti ir tikrai nemažai pasiekė šioje srityje. Tačiau nuo tada, kai rimtai užsiėmė šiuo amatu, praėjo labai daug laiko. Dabar, įkalinta limuzine, ji prisiminė seną triuką, kurio buvo išmokusi iš raganos Strigos Sicilijos kalnuose. Triukas buvo skirtas kovai su šarvuotais riteriais, bet truputėlį jį pakeitus ir pritaikius...

Perenelė užsimerkė ir pabandė susikaupti. Įrėmusi mažąjį pirštelį į priešais esančią sėdynę, braukė nedidelį ratuką. Visiškai įsitraukęs į pokalbį telefonu, Di nepastebėjo, kaip iš Perenelės piršto galiuko į odinę sėdynę smigo sniego baltumo kibirkštis, perskrodžianti odą ir besiranganti aplink sėdynės spyruokles. Paskui kibirkštis šnypšdama ir raitydamasi kibo į mašinos kėbulą. Neaplenkė nieko, kur buvo nors šiek tiek metalo. Rangėsi variklyje, cilindruose, spragsėdama raitėsi aplink ratlankius. Ratų gaubtai pokštelėjo ir pasišokinėdami nulėkė šalin... mašinos elektrinis valdymas ėmė krėsti išdaigas: langai atsidarinėjo ir vėl užsidarinėjo, lygiai tą patį net gausdamas darė ir stoglangis, braižydami sausą priekinį langą dirbo valytuvai. Šie taip įsijautė ir pasiekė tokį greitį, kad net atsikabino ir nuskrido. Akompanuodamas vis mirksinčioms vidaus apšvietimo lemputėms, garso signalas grojo jam vienam težinomą melodiją. O įtaisytas kairėje pusėje mažas televizoriukas įsijungė ir ėmė garsiai šnypšdamas iš eilės junginėti visus kanalus.

Ore pakvipo metalu. Elektros krūvio kibirkštėlės šokinėjo po mašinos saloną. Kratydamas nutirpusius pirštus, Di trenkė šalin telefoną. Jis atsitrenkė į kilimais klotas limuzino grindis ir sprogo pažirdamas karšto plastiko ir aptirpusio metalo dalelėmis.

— Tu... — atsisukdamas į Perenelę pradėjo Di, tačiau mašina stipriai trūktelėjusi sustojo visiems laikams. Variklį jau laižė liepsnos, mašinos salone kaupėsi nuodingi dūmai. Di stumtelėjo duris, tačiau šios buvo užsikirtusios. Sustaugęs kaip laukinis, jis sugniaužė kumštį ir nukreipė visą pyktį į ranką. Bjaurus sieros dvokas pasirodė stipresnis už dūmų, besilydančio plastiko ir gumos kvapus. Džono ranka atrodė lyg būtų su auksine pirštine. Smogus į duris, tos išlėkė su visais vyriais, o pats Di iškrito ant asfalto.

Di stovėjo viename San Fransisko požeminių garažų, priklausančių Enochui, didžiulės verslo įmonių grupės savininkui. Ropodamas keturiomis Di atsitraukė atgal. Šimto penkiasdešimt tūkstančių dolerių vertės pagal užsakymą gamintas limuzinas paskendo liepsnose. Automobilio priekis nuo karščio išsilydė, o priekinis stiklas varvėjo tartum suskystėjęs vaškas. Prie vairo sėdėjęs golemas tartum niekur nieko vis dar laikė vairą — karštis jam visai nepakenkė, išskyrus tai, kad molis sukietėjo tartum degimo krosnyje, ir dabar golemas buvo lyg geležinis.

Suveikė garažo priešgaisrinė apsauga, ant degančio automobilio čiurkšlėmis pasipylė ledinis vanduo.

Perenelė!

Kiaurai permirkęs, sulinkęs nuo kosulio Di abiem rankomis nubraukė ištryškusias ašaras, išsitiesė ir pabandė vienu judesiu užgesinti įsiplieskusią ugnį. Paskui pašaukė nedidelį vėjelį, kad prasklaidytų dūmus, ir įkišo galvą į mašinos saloną, beveik bijodamas to, ką ten galėjo išvysti.

Du golemai, sėdėję šalia Perenelės, buvo virtę pelenų krūvelėmis. Moters neliko nė ženklo. Tik didelė, tartum kirviu iškapota skylė šoninėse durelėse.

Nevilties pagautas Di susmuko ant žemės ir ėmė abiem rankomis daužyti ant purvinos ir tepaluotos žemės besivoliojančius aptirpusio plastiko ir apdegusios gumos gabalus. Jis neišsaugojo Kodekso, Perenelė pabėgo. Ar gali būti blogesnė diena?

Artinosi žingsniai.

Akies kampeliu Di stebėjo, kaip prie jo asfaltu žengia juodi smailianosiai, aukštakulniai, ilgaauliai batai. Atsakymas aiškus. Diena bus dar blogesnė, daug blogesnė. Bandydamas šypsotis Di atsistojo. Kojos stingo iš baimės. Atsisuko pasitikti taip išgąsdinusios vienos iš tamsos vyresniųjų rasės.

— Morgana.

Senovės Airijoje ją vadino Varnų deive. Keltai dievino ir garbino kaip mirties ir naikinimo deivę. Kažkada ji turėjo dar dvi seseris, tačiau Badba ir Macha gyveno trumpiau. Di turėjo šiokių tokių įtarimų, kas joms galėjo nutikti. Dabar Morgana buvo vyriausioji deivė.

Aukštesnė už Di (nors čia nieko stebėtina — dauguma žmonių lenkė jį ūgiu) nuo galvos iki kojų vilkėjo juodais odiniais drabužiais. Švarkas net blizgėjo nuo puošiančių sidabrinių spaudžiu ir šiek tiek panėšėjo į viduramžių šarvus. Tokios pačios sidabrinės spaudės, tik keturkampės, puošė ir deivės odines pirštines. Pirštai atrodė tartum šarvuoti, o ilgi ir smailūs kaip ietigaliai juodi nagai kyšojo pro neužsiūtus pirštinių galus. Sunkus odinis diržas ant liemens blykčiojo apskritais sidabriniais skydeliais. Varnos plunksnų apsiausto gobtuvas beveik dengė Morganos veidą. Apsiaustas rangėsi ant pečių ir driekėsi už nugaros iki pat žemės.

Morganos veidas, ir šiaip jau išblyškęs, gobtuvo priedangoje atrodė dar baltesnis. Veide žioravo anglies juodumo akys be baltymų, juodavo net lūpos ir virš apatinės lūpos kyšantys ilgų iltinių dantų krašteliai.

— Manau, kad tai priklauso tau, — pasigirdo gergždžiantis Morganos šnabždėjimas, panašus į varnos krankimą.

Perenelė labai lėtai ir atsargiai žengtelėjo pirmyn. Du milžiniški krankliai, patupdyti jai ant pečių, savo aštriais snapais kėsinosi į akis. Beveik visas jėgas išnaudojusi kerams, moteris vos spėjo išsiropšti iš liepsnų apimto automobilio, ją iš karto užpuolė šie paukščiai.

— Parodyk ją, — nekantriai paliepė Morgana.

Di įkišo ranką į kišenę ir ištraukė metalu apkaustytą knygą — Kodeksą. Keista, tačiau Varnų deivė nesiteikė ištiesti rankos ir paimti.

— Atversk, — paliepė vyrui.

Nustebęs Di, demonstruodamas aiškią pagarbą senoviniam rankraščiui, vertė vieną po kito lapus Morganai prieš akis.

— Senoji Mago Abraomo knyga, — pagaliau sušnibždėjo Morgana, šiek tiek pasilenkusi, bet vis dar neliesdama knygos. — Parodyk man knygos pabaigą.

Kiek padelsęs Džonas vertė puslapius toliau, ir Morgana pastebėjo, kad keleto trūksta. Ji net sušnypštė perpykusi.

— Šventvagystė! Knyga išgyveno tiek tūkstantmečių nė kiek nepažeista!

— Berniūkštis ištraukė ją man iš rankų, — atsargiai užversdamas knygą pralemeno Di.

— Prisiekiu, tas vaikis atsiims už tai, — pareiškė Morgana. Užsimerkė ir lyg bandydama kažką išgirsti, pasukiojo galvą. Sužaibavo juodos akys, lūpas iškreipė retai tepasirodanti šypsena. Sujuodavo smailūs dantys. — Tuojau jiems bus riesta, mano pasiuntiniai juos beveik prigriebė. O, kaip jie kentės...