TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Žaliai švytinčiomis rankomis Nikolas Flamelis pastūmė antikvarinės parduotuvės duris ir linksmai suskambus varpeliui nepatenkintas susiraukė.

Kol ragana dirbo su Sofi, saulė nusileido už horizonto, vėsi migla nusidriekė per visą slėnį. Sūkuriuodama ji užklojo Ohajaus prospektą, vyniojosi ir raitėsi aplink medžius. Viskas, ką tik paliesdavo migla, sužėrėdavo smulkiais drėgmės lašeliais. Mašinos vos slinko pirmyn — nei žibintai, nei priešrūkinės lempos mažai ką tegelbėjo, tamsa atrodė tokia tiršta. Gatvės visiškai ištuštėjo, nes lengvai vasariškai apsirengę žmonės paskubėjo į namus slėptis nuo šaltos drėgmės.

Skati pavijo Flamelį prie durų. Vienoje rankoje spaudė trumpą durklą, kitoje kabaldavo nančakai.

— Negerai, negerai, — Skati vėl giliai įkvėpė. — Užuodi?

Flamelis linktelėjo.

— Siera. Di kvapas.

Skati sutarškino nančakais.

— Jis jau pradeda mane erzinti.

Kažkur tolumoje pasigirdo trenksmas — lyg susidūrus dviem metalinėms mašinoms. Kažkaip beviltiškai suskambo įsijungusi mašinos signalizacija. Šūksnis — spiegiantis, baimingas... Dar vienas, dar.

— Ateina. Kad ir kas tai būtų, — niūriai tarstelėjo Nikolas.

— Neketiname leistis pagaunami, — pasakė Skati. — Susiraskime Džošą ir greičiau prie mašinos.

— Gerai. Bėgti negražu, užtat sveika, — atsisukęs Flamelis apsižvalgė parduotuvėje. Endoro ragana laikė Sofi už rankos ir kažką skubiai šnibždėjo. Baltos garų sruogos vis dar driekėsi nuo merginos, tirštas oras lyg nenuvynioti tvarsčiai raitėsi ant pirštų.

Sofi pasilenkusi pirmyn pabučiavo senolei skruostą. Nusisukusi nubėgo prie durų.

— Reikia skubėti, — uždususi pareiškė, — kuo greičiau iš čia.

Mergina nė nenumanė, kas laukia išėjus už durų, tačiau naujai įgytos žinios padarė savo, vaizduotė jau piešė galybes siaubingų padarų, lendančių iš miglos.

— Išėję uždarykite duris, — šūktelėjo ragana.

Šviesos sumirgėjo ir užgeso. Ohajus paskendo tamsoje.

Suskambo durų varpelis, trijulė žengė laukan, į ištuštėjusią gatvę. Migla jau buvo tokia tiršta, kad vairuotojai pasitraukė į šalikelę. Pagrindine gatve niekas nebevažiavo. Tvyrojo nemaloni tyla. Flamelis atsisuko į Sofi.

— Ar gali nustatyti, kur Džošas?

— Jis sakė, kad lauks mūsų parke, — bandydama peržvelgti miglą, mergina prisimerkė, tačiau tirštai susikaupusi drėgmė neleido matyti toliau nei pusmetrį. Visi trys — Sofi ir Flamelis su Skati iš abiejų pusių — žengė nuo šaligatvio į tuščią gatvę.

— Džošai! — migla sugėrė žodžius, iš jų teliko šnabždesys. — Džošai! — pašaukė dar kartą.

Jokio atsako.

Staiga merginai šovė gera mintis. Iškėlusi ranką išskėtė pirštus, ir pūstelėjo vėjo gūsis. Tačiau migla nuo jo tiktai pradėjo suktis sūkuriais ir nė kiek neprasisklaidė. Sofi pabandė dar kartą. Dabar atūžęs ledinis stipraus vėjo gūsis padarydamas siaurą koridorių išblaškė miglą. Pakeliui užgriebė ir išdraskė viduryje kelio paliktos mašinos užpakalinį sparną.

— Oi, atrodo, persistengiau. Reikėtų dar pasimokyti, — sumurmėjo Sofi.

Atsivėrusioje properšoje iš miglos išniro būtybė. Dar viena, dar... Visos negyvos.

Arčiausiai prie trijulės stovėjo griaučiai — nubalusių kaulų rinkinys su Amerikos armijos kavaleristo mėlynos uniformos nuplyšusiais likučiais. Kaulėti pirštai gniaužė surūdijusį kardo strampą. Griaučiai pasuko kaukolę, kaklo kaulai sutraškėjo, subraškėjo.

— Nekromantija, — atsiduso Flamelis. — Di prikėlė negyvėlius.

Iš miglos išniro dar vienas padaras. Tai buvo beveik mumifikavęsis kelio darbininko kūnas su didžiuliu plaktuku rankoje. Už jo slinko dar vienas miruolis — griaučiai, aptraukti tamsia sudžiūvusią oda. Ant klubų karojo susiraukšlėję tušti pistoletų dėklai. Pamatęs trijulę, negyvėlis kaulėtais pirštais tuščiai graibėsi ginklų.

Sofi net sustingo iš siaubo. Vėjas pamažu nurimo.

— Jie negyvi, — sušnabždėjo mergina. — Griaučiai, mumijos... Juk jie visi mirę.

— Taip, — sausai atsiliepė Skati. — Ir griaučiai, ir mumijos. Priklauso tik nuo to, kokioje žemėje palaidoti. Drėgname dirvožemyje — griaučiai, — kalbėdama raudonplaukė žengė pirmyn ir mostelėjusi nančakais nudaužė galvą vienam užpuolikui, kuris jau kėlė prie peties surūdijusį šautuvą, — o sausoje žemėje — mumijos. Bet tai neturi reikšmės — visi jie gali sužeisti.

Kavaleristo griaučiai su nulūžusiu kardu puolė Skati, tačiau toji atmušė smūgį, ir surūdijusi geležtė pavirto dulkėmis. Skati kardas blykstelėjo dar kartą. Netekęs galvos užpuoliko kūnas sudribo ant žemės.

Nors negyvėliai kerėplino visiškai tyliai, aplinkui aidėjo klyksmai. Net ir miglos pritildyti, girdėjosi aiškiai, buvo kupini baimės ir neslepiamo siaubo. Paprasti Ohajaus piliečiai suprato: miesto gatvėmis vaikšto mirusieji.

Migloje knibždėjo negyvėliai. Lindo iš visų pakampių, grūdosi aplinkui trijulę, supo juos viduryje gatvės. Tirštai drėgmei sklaidantis ir sūkuriuojant, tai šen, tai ten trumpai pasirodydavo boluojantys kaulai ar sudžiūvę mumijų kūnai apiplyšusiais pilkų ir mėlynų Pilietinio karo laikų uniformų likučiais, fermerių drabužių draiskanomis, šmėstelėdavo koks buvęs kaubojus apiplyšusiais džinsais, moterys žemę šluojančiais purvinais ir sudriskusiais sijonais, šachtininkai sudėvėtomis elnio odos kelnėmis.

— Jis ištuštino kapines kokiame nors sename apleistame miestelyje, — sušuko Skati. Mergina stovėjo nugara į Sofi ir švysčiojo kardu. — Nematau nė vieno, kuris vilkėtų dvidešimtojo amžiaus drabužiais.

Dveji moterų griaučiai, abeji vilkintys geriausiais sekmadieniniais apdarais ir priderintomis skrybėlaitėmis, išskėtę rankas ir barškėdami kojų kaulais, mynė skersai Ohajaus prospekto tiesiai prie jų. Skati kardas švilptelėto, ir griaučių rankos nukrito, tačiau tai jų nesustabdė. Skati įsikišo nančiakus už diržo ir išsitraukė antrą kardą. Švystelėjo kardai, susikryžiavo ore, ir vienu metu į miglą pasišokinėdamos nusirito abi galvos. Begalviai griaučiai susmuko į kaulų krūvą.

— Džošai, — dar kartą pašaukė Sofi. Balse skambėjo neviltis. — Džošai, kur tu?

Gal mumijos ir griaučiai jį surado pirmiau nei juos. O gal jis iššoks iš miglos bet kurią akimirką tuščiomis išsprogintomis akimis ir nusuktu sprandu. Mėgindama nuvyti šalin bjaurias mintis, Sofi pasipurtė.

Flamelio rankos tiesiog degė šalta žalia ugnimi. Drėgname ore tvyrojo tirštas mėtų kvapas. Alchemikas spragtelėjo pirštais ir pasiuntė į miglą liepsnojantį ugnies kamuolį. Miglos pakraščiai sušvytėjo smaragdu ir melsvai žydra spalva, bet nieko daugiau. Antrą žalios ugnies kamuolį Flamelis pasiuntė į tiesiai prieš nosį išnirusius du svirduliuojančius griaučius. Ugnis suliepsnojo, sutraškėjo ir susvilo pilkos Konfederacijos armijos uniformos likučiai. Griaučiai braškėdami kretėjo pirmyn, vis arčiau Nikolo, o už jų buvo matyti dar šimtai kaulėtų figūrų.

— Sofi, pašauk raganą! Reikia jos pagalbos.

— Bet ji nebegali mums padėti, — sielvartingai atsiliepė mergina. — Nieko nebegali. Ragana bejėgė — visas galias ji perdavė man.

— Viską? — Flamelis net aiktelėjo ir vos išvengė virš galvos praūžusio kumščio. Tada įrėmęs delną užpuolikui tiesiai į krūtinę pastūmė taip, kad tas nuskrido tiesiai į pačią griaučių tirštumą, ir susipynusi kaulų krūva žnektelėjo žemėn.

— Sofi, daryk ką nors!

— Ką? — šaukė ji. Ką gali padaryti prieš visą armiją puolančių miruolių? Juk ji — tik penkiolikmetė moksleivė.

— Ką nors!

Iš miglos atskridusi mumifikuota ranka trinktelėjo Sofi per petį lyg šlapiu rankšluosčiu būtų užvožę.

Pyktis ir baimė padėjo sukaupti jėgas. Tačiau tuo metu atrodė, kad nebegali prisiminti nieko, ko buvo išmokiusi ragana. Ir štai tada viršų paėmė instinktai, o gal Endoros perduotos žinios. Sofi tyčia leido pykčiui kauptis auroje. Oras pakvipo sodriu vanilės aromatu, merginos aura sublizgo sidabru. Prikišusi dešinės rankos delną prie veido, Sofi papūtė į suglaustus pirštus ir sviedė sugautą iškvėpimą tiesiai į patį miruolių vidurį. Iš pažemės iškilo beveik dviejų metrų aukščio miniatiūrinis viesulas. Įsukęs negyvėlius, trynė ir skaldė jų kaulus, o paskui vis dar sukosi spjaudydamasis sutraiškytais likučiais. Sofi švystelėjo dar vieną vėjo kamuolį, paskui trečią. Trys viesulai, įsisukę į griaučių ir mumijų armiją, šoko siautulingą šokį. Išguldė ir išblaškė negyvėlius, kur tik pasiekdami. Sofi suprato, kad gali nukreipti viesulą paprasčiausiai pasižiūrėjusi norima kryptimi — jie paklusniai nuslinkdavo tenai.

Staiga iš miglos ataidėjo Di balsas:

— Na, kaip tau, Nikolai, patinka mano armija? — Drėgnas oras sugėrė garsą, vargu buvo galima nustatyti, iš kur jis sklinda. — Kai paskutinį kartą lankiausi Ohajuje, prieš kokį šimtmetį, radau labai puikias kapines — tiesiog po Trijų seserų kalnais. Ten buvusio miesto seniai nebėra, tačiau kapai ir juose gulintys žmonės likę.

Flamelis pašėlusiai kovėsi, nes iš visų pusių jį atakavo kumščiais, kabinosi pirštais ir spardė kaulėtomis kojomis. Nei griaučių smūgiai, nei mumijų krepštelėjimai nebuvo labai stiprūs, tačiau ko negalėjo pasiekti jėga, pasiekė skaičiumi. Jų paprasčiausiai buvo per daug. Nikolui po akimi jau ryškėjo mėlynė, o ant rankos kraujavo ilgiausia perrėžta žaizda. Kol Sofi susikaupusi kontroliavo viesulus, Skati šokinėjo aplinkui ir mėgino apginti merginą.

— Nė neįsivaizduoju, kaip seniai tose kapinėse buvo laidojama. Pora šimtmečių tai tikrai. Sunku spėlioti, kiek ten galėjo ilsėtis lavonų: šimtai, o gal tūkstančiai. Ir, žinai, Nikolai, aš pakviečiau juos visus.

— Kur jis? — pro dantis iškošė Flamelis. — Turėtų būti arti, kažkur visai arti. Kaip kitaip galėtų valdyti tokią armiją. Jei tik žinočiau, kur jis yra, panaudočiau kokius nors kerus.

Sofi staiga pasijuto išsekusi. Tuojau pat pasviro ir dingo vienas viesulas. Tiedu likusieji svirduliavo nuo šono ant šono, nes Sofi jėgos vis silpo. Sunyko dar vienas viesulas, o ir tas likęs menkėjo akyse. Mergina suprato, kad nuovargis — magijos pasekmė, bet turi dar kiek išsilaikyti, privalo rasti brolį.

— Nešdinamės iš čia, — Skati sugavo Sofi jau smunkančią ant žemės. Miruolių griaučiai ūžtelėjo ant jų, tačiau Skati tiksliais kardo smūgiais atmušinėjo.

— Džošai, — silpnai šnabždėjo Sofi. — Kur Džošas? Turime surasti Džošą...

Migla prislopino Di balsą, tarsi suvyniojo į vatą, tačiau piktdžiuga buvo aiškiai jaučiama:

— Žinai, ką dar atradau? Tie kalnai kažkodėl traukė visokiausius padarus... visą pastarąjį tūkstantmetį. Žemėse voliojasi jų kaulai. Gausybė kaulų. Ir nepamiršk, Nikolai, kad aš prikeliu mirusiuosius ir darau tai užtikrintai.

Iš pilkos miglos šydo išniręs lokys buvo gal dviejų su puse metro aukščio. Ant plikų kaulų kur ne kur dar karojo kailio lopai, tačiau nekilo abejonių — žvėris nudvėsęs jau seniai. Sniego baltumo kaulai ir tamsūs ilgi tartum durklai nagai...

Už lokio sušmėžavo kardadančio tigro griaučiai. Už jų — dar puma, dar vienas lokys, tik šis mažesnis ir ne toks suiręs.

— Vienas mano žodis — ir jie sustos, — nugriaudėjo Di balsas. — Man tereikia Kodekso lapų.

— Ne, — niūriai atsiliepė Flamelis ir vis svarstė: „Kur jis? Na, kur jis galėtų būti?

— Kur mano brolis? — beviltiškai vis šaukė Sofi. Garsiai sukliko, kai į jos plaukus įsipainiojo negyvėlio ranka. Skati ją nukirto ties riešu, tačiau plaštakos kaulai taip ir liko kaboti kaip keistas plaukų segtukas. — Ką padarėte mano broliui?

— Tavo brolis dabar svarsto, ką pasirinkti. O rinktis yra ką. Mūšyje dalyvauja ir kita pusė, ne tik jūs. O dabar, kadangi vaikinas jau beveik mano, norėčiau tiktai atgauti Kodekso lapus.

— Niekada.

Tigras ir lokys kaip pašėlę puolė brautis pro griaučius, išblaškydami juos į šalis, trypdami — norėjo kuo greičiau pasiekti Flamelį, Skati ir Sofi. Kardadantis tigras prišuoliavo pirmas. Blizganti tarsi nupoliruota kaukolė atrodė milžiniška, iš jos kyšojo kelių sprindžių ilgio žemyn nulinkusios iltys. Flamelis prišoko gelbėti Sofi.

— Atiduok lapus, Nikolai, nes kitaip užsiundysiu šituos laukinių žvėrių griaučius ant miesto.

Nikolas karštligiškai bandė prisiminti burtažodį, galintį sustabdyti puolančius padarus. Kaip dabar gailėjosi, kad kažkada nepakankamai dėmesio skyrė kerėjimui. Spragtelėjo pirštais, nedidelis šviesos kamuolėlis nuskrido ir krito ant žemės prie pat tigro.

— Tai čia viskas, ką sugebi? Nikolai, man rodos, netekai jėgų.

Šviesos kamuolys įsiliepsnojo ir išplito ant žemės kaip šalta smaragdinė dėmė.

— Jis jau taip arti, — sumurmėjo Nikolas. — Tereikia vieno žvilgsnio į jį.

Milžiniška kardadančio priekinė letena tekštelėjo į žalios šviesos dėmę. Prilipo. Žvėris bandė ištraukti koją, tačiau storos lipnios gijos laikė ją tvirtai priklijavusios prie kelio. Vos palietė dėmę kaire letena — prilipo ir ta.

— Ką, gal ne toks jau ir silpnas, ar ne, Di? — šūktelėjo Flamelis.

Už prilipusio tigro besigrūdantys miruoliai vis tiek stūmė jį pirmyn. Stūmė, kol letenos tiesiog atplyšo nuo asfalto, ir laukinis padaras nulėkė prie Flamelio. Vos spėjus atstatyti rankas ant jo sudribo didžiulė pabaisa pražiotais nasrais, pilnais aštrių dantų.

— Sudie, Nikolai, — išgirdo Di balsą. — Pasiimsiu lapus, kai tu jau gulėsi negyvas.

— Ne, — sušnibždėjo Sofi, — ne, viskas negali šitaip baigtis. — Ne tam sužadino jos galias. Ne tam Endoro ragana perdavė jai visą patyrimą ir žinias. Ji dar gali viską pakeisti. Sofi garsiai suriko. Jos aura sužibo sidabru.