TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Morgana ir Basta, vilkdamos Di su savimi, brovėsi per krūmų sąžalynus. Dar akimirka, ir tanki lapija pranyko. Prieš akis iškilo vingiuotas takas, vedantis į Tamalpaiso kalną. Di užkliuvo ir išsitiesė kaip ilgas kelio dulkėse.

— O kas toliau? — niurzgė Basta. — Mes pralaimėjome? Jiems pasisekė? Sunaikinome Hekatę, tačiau ji sužadino merginos galias.

Džonas Di nevikriai atsistojo ir nusipurtė dulkes nuo sugadinto apsiausto. Rankovė buvo sudraskyta ir suplėšyta skutais, pamušale taip pat žiojėjo kažkieno išplėšta kumščio dydžio skylė. Rūpestingai nuvalęs Ekskaliburo ašmenis, įsikišo kardą į dėklą.

— Ne mergaitė dabar turi rūpėti. Vaikinas. Jis dabar mūsų raktas.

Morgana papurtė galvą — net sudulkėjo apsiausto plunksnos.

— Kalbi mįslėmis, — ji pažvelgė į giedrą dangų, ir beveik tuoj pat virš galvos susikaupė pilkas debesėlis.

— Jis matė, kaip vyko sesers magiškų galių sužadinimas. Pagalvokite, kaip vaikinukas turėtų jaustis? Išsigandęs, piktas, pavydus? Vienišas? — Di pasižiūrėjo į Morganą ir Bastą. — Vaikinas mažų mažiausiai toks pat galingas, kaip ir jo sesuo. Ar šiame žemyne yra dar kas nors, kas galėtų sužadinti jo galias? Kur Flamelis galėtų jį nusivežti?

— Juodoji Anis. Gyvena Ketskile, — prisiminė Morgana. Balsas skambėjo aiškiai, atsargiai.

— Labai jau nenuspėjama, — atšovė Di. — Greičiausiai ji suvalgytų bernioką.

— Girdėjau, kad šiaurinėje Kanadoje lankėsi Persefonė, — pasakė Basta.

Di vėl papurtė galvą.

— Ji tiek metų gyveno šešėlių karalystėje, kad visai išprotėjo. Tapo labai pavojinga ir visai nepatikima.

Morgana tvirčiau susisiautė į apsiaustą. Debesis virš galvos tirštėjo ir leidosi žemyn.

— Tada Šiaurės Amerikoje nieko nėra. Atvykau iš Austrijos. Ten buvau sutikusi Noktikulą25 ir tikrai žinau, kad Erichto26 vis dar slapstosi Tesalijoje...

— Klysti, — pertraukė Džonas. — Yra, kas galėtų sužadinti vaikino galias.

— Kas? — suraukusi snukį suurzgė Basta.

Daktaras Džonas Di atsisuko į Varnų valdovę.

— Tu galėtum.

Iš nuostabos išplėtusi juodas akis Morgana atšoko nuo Di. Aštrūs dantys smigo į kruvinas lūpas. Juodas apsiaustas suvilnijo, pasišiaušė plunksnos.

— Nesąmonė, — sušnypštė Basta. — Mano dukterėčia priklauso antrajai kartai. Ji neturi tokių galių.

Di stovėjo prieš Varnų deivę. Jeigu jis ir žinojo, kokį pavojingą, gal net mirtiną, žaidimą žaidžia, tai neišsidavė.

— Kažkada gal ir buvo tiesa, tačiau dabar Morganos galios labai išaugusios. Labai... palyginti su buvusiomis.

— Dukterėčia, apie ką jis čia kalba? — griežtai paklausė Basta.

— Atsargiai, atsargiai, žmogau, — įspėjo Varnų deivė.

— Nederėtų svarstyti mano ištikimybės, — greitakalbe išbėrė Di. — Jau penkis šimtus metų tarnauju tamsos vyresniesiems. Aš tiktai ieškau būdo mūsų tikslui pasiekti. — Jis žengė arčiau prie Morganos. — Kažkada tu, kaip ir Hekatė, turėjai tris veidus: buvai Morgana, Macha ir Badba. Tačiau Hekatė liko viena, o jūs pasidalijote: trys seserys užėmėte tris kūnus. Būtent tavo sąmonė buvo jungiamoji grandis, tarpininkė. Po vieną buvote galingos, tačiau kartu — neįveikiamos.

Di patylėjo, atrodė, kad bando apgalvoti, ką sakąs, tačiau iš tiesų po apsiaustu sugraibė Ekskaliburo rankeną ir tvirtai ją sugniaužė.

— Kada nusprendei nužudyti savo seseris? — nekaltai paklausė.

Siaubingai surikusi Morgana šoko ant Di.

Staiga sustingo.

Juodi Ekskaliburo ašmenys sublizgo jai prie gerklės, o ant ašmenų traškėdama kibirkščiavo mėlyna šviesa. Apie rankeną vyniojosi gyvatės ir šnypštė ant deivės.

— Prašyčiau, — kraują stingdanti šypsena iškreipė Di veidą. — Prašyčiau ramiau. Šiandien ant mano sąžinės jau krito vienos vyresniosios mirtis. Nenorėčiau į sąskaitą įsirašyti dar vienos, — kalbėdamas Di žiūrėjo į aplinkui besiblaškančią Bastą.

— Morgana turi galios sužadinti Džošą, — skubiai pasakojo Di. — Ji perėmė savo nužudytų seserų galias. Jei atliktume sužadinimo ritualą berniukui ir patrauktume jį savo pusėn, turėtume neįtikėtinai galingą sąjungininką. Prisiminkite pranašystę: „Du, kurie yra kaip vienas, ir vienas, kuris yra viskas“. Vienas — išgelbėti pasaulį, vienas — sunaikinti jį.

— Ir kuris iš tų yra berniūkštis? — paklausė Basta.

— Ogi tas, kurį padarysime, — paaiškino Di. Akimis taip ir šaudė nuo Morganos prie Bastos ir vėl atgal.

Staiga Basta prišoko prie vyro ir didžiule letena sugniaužė jo gerklę. Kilstelėjo Di, ir tas, pasistiebęs ant pirštų galų, jau beveik kabojo ore. Basta įbedė bauginantį žvilgsnį jam į akis. Džonas Di dar spėjo pagalvoti, kad gal reikėtų pamėginti pasinaudoti kardu, tačiau puikiai žinojo, kad Kačių valdovė greitesnė, daug greitesnė už jį. Pastebėjusi menkiausią jo pečių judesį, Basta nusuktų sprandą.

Egipto deivė žvilgsniu gręžė Morganą.

— Ar tai tiesa? Ar Macha ir Badba mirusios?

— Taip, — Morgana dėbtelėjo į Di, — tačiau aš jų nežudžiau. Jos išėjo iš gyvenimo savo valia ir vis dar gyvena manyje, — Morganai kalbant akys žėrėjo geltonai, raudonai ir juodai — trijų senųjų deivių spalvomis.

Di labai magėjo paklausti, kaip jos pateko į Morganos vidų, bet paskui nutarė, kad geriau nežinoti atsakymo, juo labiau dabar ne metas klausinėti.

— Ar gali sužadinti vaikino galias? — norėjo žinoti Basta.

— Taip.

— Tada pirmyn, — įsakė Kačių deivė, vėl sužiurusi į Di. Suėmusi už smakro atvertė Di galvą aukštyn ir iškošė: — Jei dar kada nors pakelsi ginklą prieš kurį nors vyresnįjį, užtikrinu, kad praleisi kitą tūkstantmetį specialiai tau sukurtoje šešėlių karalystėje. Patikėk, tau tai nepatiks, — atleidus gniaužtus vyras sudribo purvynėje. Rankoje Di vis dar gniaužė durklą.

— Pasakyk, — žvelgdama iš savo aukštybių pareikalavo Basta, — kur dabar Flamelis ir dvyniai? Kur jie patraukė?

Drebėdamas Di pašoko. Valydamasis purviną apsiaustą minkštoje odoje aptiko naują įplėšimą. Niekada daugiau nepirks odos — nutarė.

— Flameliui reikia pradėti mokyti merginą. Hekatė sužadino jos galias, tačiau nesuspėjo išmokyti jokių apsauginių užkalbėjimų. Reikia išmokyti, kaip apsisaugoti ir kontroliuoti savo galias. Kol kas sustiprėję pojūčiai ją tik veda iš proto.

— Tai kur jie vyksta? — susidėjusi rankas ant krūtinės, drebėdama urzgė Basta. Morganos prišauktas debesis kuo toliau, tuo labiau tirštėjo, tamsėjo ir leidosi žemyn, dabar jau kabojo visai prie pat medžių viršūnių. Oras tapo drėgnas, buvo galima užuosti keistą nepažįstamų prieskonių kvapą.

— Jie tikrai neliks San Fransiske, — svarstė Džonas. — Per daug tenai seklių — tiek mieste, tiek už miesto.

Morgana užsimerkė ir lėtai pasisukiojo, paskui pakėlė ranką.

— Jie skuba į pietus. Jaučiu sidabrinės, neįtikėtinai galingos, auros pėdsakus.

— Koks galingiausias vyresnysis gyvena pietuose? — greitai paklausė Di. — Kas nors, galintis vaidyti gamtos gaivalus?

— Endora, — nedelsdama atsakė Basta. — Ohajuje. Mirtinai pavojinga Endoro ragana.

— Oro valdovė, — pridėjo Morgana.

Basta pasilenkė prie pat Di, iš nasrų padvelkė siaubinga smarvė.

— Tu žinai, kur turi vykti. Žinai, ką turi daryti. Privalome atgauti Kodekso lapus, — iškošė.

— O dvyniai, — įsitempęs, stengdamasis nekvėpuoti paklausė Di.

— Pagauk, jei pavyks. Jei ne — nužudyk, kad Flamelis nepasinaudotų jų galiomis.

Tai pasakiusi Basta ir Morgana, abi kartu, žengė į debesį ir dingo. Pilka drėgmė sūkuriuodama pasklido aplink. Daktaras Džonas Di pasijuto bestovįs vienas ant nuošalaus kelio.

— Kaip aš nusigausiu į Ohaju? — dar sušuko.

Atsako neišgirdo.

Susikišęs rankas į suplėšyto apsiausto kišenes, Di patraukė siauru keliuku. Vyrui labai nepatikdavo, kai su juo taip pasielgdavo: nekreipdavo dėmesio, lyg jis būtų buvęs koks mažvaikis.

Tačiau vieną dieną viskas pasikeis.

Tamsos vyresniesiems buvo visai smagu žaisti su Di kaip su marionete, kaip su savo žaisliuku. Jis matė, kaip Basta nė nežvilgtelėjusi paliko Senuhetą likimo valiai, o tas juk praleido su ja mažiausiai šimtmetį. Di puikiai suprato, kad lygiai taip pat pasielgtų ir su juo, jei tik pasitaikytų proga.

Daktaras Džonas Di turėjo savų planų, užtikrinančių, kad tokia proga nepasitaikys.