DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

— Mums reikia eiti, — bandydamas sugrąžinti vaikiną į šį pasaulį, Nikolas purtė Džošą sugriebęs už peties.

Džošas atsisuko ir pažvelgė į alchemiką. Vaikino skruostais riedėjo ašaros, bet jam tai nerūpėjo.

— Sofi... — tyliai sušnibždėjo vaikinas.

— Jai viskas bus gerai, — tvirtu balsu pareiškė Flamelis. Koridoriuje aidėjo šauksmai, ginklų žvangesys, žmonių ir gyvūnų šūksniai. Garsiausiai iš visų skambėjo patenkintos Skati kvatojimas. Flamelis palietė ore vis dar sklandančią Sofi, jo aura nusidažė baltai žalia šviesa. Paėmęs už rankos švelniai truktelėjo merginą žemyn. Vos kojomis palietė žemę, jėgos apleido jos kūną, Nikolas vos spėjo sugauti Sofi, be sąmonės kniumbančią ant grindų.

Prišoko Džošas. Nustūmęs Flamelį į šalį, apkabino seserį. Energija kibirkščiuodama liejosi iš blėstančios merginos auros. Kibirkštys skaudžiai smigo jam į kūną, tačiau jaunuolis nekreipė dėmesio. Piktai susiraukęs pažvelgė į Flamelį.

— Tu žinojai, — metė kaltinimą, — kaip tai pavojinga. Sesuo galėjo taip ir likti komoje.

— Žinojau, kad taip nenutiks, — ramiai atsakė Nikolas ir pritūpė šalia Džošo. — Jos aura ir tavo, beje, taip pat — labai stiprios. Žinojau, kad judu išgyvensite. Niekada nebūčiau tyčia stūmęs jūsų į pavojų. Galiu prisiekti. — Nikolas siekė Sofi rankos, norėjo patikrinti pulsą, tačiau Džošas nustūmė jo ranką šalin. Jis nė truputėlio netikėjo Nikolu. Labai norėjo tikėti, tačiau kažkodėl Flamelio žodžiai skambėjo neįtikinamai.

Koridoriuje suskambo priešmirtinis katės klyksmas ir tuojau po to — Skati balsas:

— Metas bėgti. Dabar pat, paskui gali būti vėlu!

Degėsių kvapas vis stiprėjo, į kambarį jau ėmė vinguriuoti plonos pilkų dūmų sruogelės.

— Mums reikia eiti. Pakalbėsime apie tai vėliau, — ryžtingai paliepė Nikolas.

— Tikiuosi, taip ir bus, — burbtelėjo Džošas.

— Padėsiu tau nešti ją, — pasisiūlė Alchemikas.

— Galiu ir pats, — atšovė vaikinas ir apkabinęs pakėlė seserį ant rankų. Daugiau niekam neleis net prisiliesti. Net pats nustebo, kokia ji lengvutė. Pagalvojo, kad turėtų būti dėkingas amerikietiško futbolo treniruotėms. Šios būdavo skausmingos, tačiau vaikinas tapo stipresnis nei iš pažiūros atrodė.

Alchemikas pasičiupo atremtą į sieną lazdą. Ištiesė ją pirmyn, lazdos galas sužibo žalia šviesa, oru nusidriekė plonytės dūmų sruogos.

— Pasiruošęs? — paklausė Flamelis.

Tvirtai priglaudęs seserį prie krūtinės, Džošas linktelėjo galva.

— Kad ir kas atsitiktų, kad ir ką matytum, nesustok ir neatsisuk. Už šių durų pilna padarų, kurie nužudys tave nė akimirką nesusvyravę.

Džošas nusekė paskui Flamelį, tačiau, vos spėjęs išeiti pro duris, net sustingo iš siaubo. Siauro koridoriaus viduryje stovėjo Skati. Trumpi kardai jos rankose net mirgėjo. Už jos susigrūdę koridoriuje stumdėsi patys baisiausi, kokius tik Džošas kada buvo regėjęs, padarai. Jis tikėjosi išvysti pabaisas, tačiau šie pranoko vaizduotę. Būtybės, nei žmonės, nei laukiniai padarai, atrodė kaip kraupūs mišrūnai. Žmonės kačių galvomis urzgė ir puldinėjo Skati, o nagams atsitrenkus į kardus žiro kibirkštys. Kiti padarai, paukščiagalviai žmonės aštriais varnų snapais, kėsinosi įkirsti.

— Skati, pasilenk, — sušuko Flamelis. Net nepalaukęs, kad įsitikintų, ar ji girdėjo šūksnį, ištiesė lazdą ir nutaikė į pabaisas. Alchemiko aura suspindo žaliai, ore net apkarto nuo šaltmėčių kvapo. Smaragdinis švytintis kamuolys sukosi ant lazdos galo, paskui garsiai pokštelėjęs nuskrido pirmyn. Skati vos spėjo pasilenkti, kamuolys prašvilpė virš jos ir trenkėsi į lubas beveik tiesiai virš galvos. Lubose liko ryški žymė, iš kurios tuojau ėmė varvėti lipnus žalias švytintis skystis. Pro įėjimą kyštelėjo raina katės galva. Iš pražiotų nasrų kyšojo blizgančios iltys. Pastebėjęs Skati, kačiažmogis metėsi ant jos, tačiau lašas lipnios žalios masės užtiško katei ant galvos. Padaras tarsi sulaukėjo, daužydamas viską pakeliui, šokinėjo po koridorių. Artyn žengė būtybė su varno galva. Jai taip pat teko žalios šviesos lašas. Juodi padaro sparnai kaipmat tapo skylėti, sudrisko ir, aidint siaubingam karksėjimui, visai nukrito. Džošas pastebėjo, kad žalioji šviesa, dabar jau beveik medaus tirštumo, degino padarus, tačiau visiškai nekenkė medžiui. Norėjo atidžiau apsidairyti, kas vyksta, tačiau susikaupęs stebėjo seserį. Jos kvėpavimas buvo labai padažnėjęs, buvo matyti, kaip po užmerktais akių vokais juda akių obuoliai.

Skati pašoko ant kojų ir pribėgusi prie Flamelio su Džošu pareiškė:

— Labai įspūdinga. Net neįtariau, kad taip moki.

Flamelis mojavo lazda lyg dirigento batuta.

— Tai sukaupia mano galias.

Skati apsidairė.

— Atrodo, mes apsupti.

— Hekatė praėjo šituo keliu, — pasisukęs į dešinę ir rodydamas į neperžengiamą šaknų raizgalynę pasakė Nikolas. — Mačiau, kaip ji išbėgo iš kambario ir pasuko tiesiai pro čia. — Nikolas žengė prie šaknų ir kyštelėjo į jas ranką iki pat alkūnės. Ranka dingo.

— Aš eisiu pirma, — pasišovė Skati. Džošas nustebo: nukovusi gausybę į kates ir paukščius panašių būtybių, mergina neatrodė, kad turėtų nors vieną įbrėžimą. Turbūt net nepametė nė vieno plauko. Nepastebėjo net ir to, kad uždususi po kovos sunkiau kvėpuotų. „Na, vampyrai gal visai nekvėpuoja“, — tyliai svarstė vaikinas. Sukryžiavusi ant krūtinės kardus Skati žengė pirmyn ir tą pačią akimirką, prisilietusi medžio šaknų, išnyko, nunėrė į nežinią.

Flamelis su Džošu susižvalgė, luktelėjo ir žengė arčiau šaknų. Staiga iš paties jų tankumyno kyštelėjo patenkinta Skati galva:

— Viskas gerai. Ramu.

— Aš eisiu paskutinis, — pasakė Flamelis praleisdamas į priekį Džošą. — Susitvarkysiu, jei kas mėgintų sekti.

Džošas linktelėjo. Nenorėjo kalbėtis su Nikolu. Vis dar niršo ant alchemiko, kodėl sukėlė sesers gyvybei tokį pavojų. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad dabar Flamelis, atsidurdamas ne ką mažesniame pavojuje, kaunasi dėl jų. Džošas žengė dešinėn, tiesiai į susiraizgiusias šaknis, užsimerkė ir... praėjo kiaurai. Akimirką jautė drėgną šaltuką, o kai atsimerkė, prieš akis išvydo Skati. Vaikinas stovėjo žemoje siauroje patalpoje. Lubas, sienas — viską atstojo susiraizgiusios Igdrasilo šaknys. Žalių samanų kuokštai skleidė žalsvą šviesą. Buvo matyti, kad Skati stovi vedančių aukštyn į tamsą, siaurų, nelygių laiptelių apačioje. Kovotoja pakreipusi galvą klausėsi, tačiau Džošas nespėjo paklausti, ką ji bando išgirsti — per sieną peržengė Flamelis. Jis šypsojosi. Nuo lazdos galo sruogomis kilo žali dūmai.

— Kurį laiką jie nepasirodys.

— Eime, — vos pamačiusi Flamelį pakvietė Skati.

Laiptai buvo tokie siauri, kad Džošui teko ropštis susirietus, žemai palenkus galvą. Be to, dar priglaudęs prie krūtinės saugojo Sofi, kad į kietas medines sienas neužsigautų galvos ar kojų. Prieš statydamas koją, patikrindavo kiekvieną laiptelį, nenorėjo netyčia nukritęs užgauti seserį. Spėjo, kad laipteliai išskaptuoti tarp didžiojo medžio žievės ir brazdo, ir negalėjo liautis stebėjęsis Igdrasilo dydžiu ir gausybe jame slypinčių slaptų praėjimų, užmaskuotų kambarių, pamirštų patalpų ir nebenaudojamų laiptų. Taip, laiptai netoli žievės, nutarė vaikinas. Susidomėjęs pagalvojo, ar Hekatė šiuo metu nors nutuokia, kur jie yra. Kopdamas toliau vis svarstė, kas galėjo išskaptuoti tuos laiptus. Kažkodėl nelabai galėjo įsivaizduoti Hekatę, savomis rankomis skaptuojančią laiptus medyje.

Kopdami aukštyn, užuodė vis stipresnį degančio medžio kvapą. Mūšio garsai taip pat skambėjo aiškiau. Kačių staugimas dabar jau priminė žmonių šauksmus, siaubingai klykavo paukščiai, vis suriaumodavo šernai, netilo skraidančių gyvačių šnypštimas. Skati ir kiti keliaujantys iš paskos jau nebebuvo po žeme, taigi jautė ir karštį, ir dūmų kvapą. O dar ir keistas garsas nedavė ramybės — žemas dundėjimas, lyg griaustinis.

— Reikia skubėti, — iš tamsos pasigirdo Skati balsas. — Tikrai reikia skubėti, nes...

Staiga nutilęs dirbtinai ramus raudonplaukės balsas išgąsdino Džošą labiau nei kad ji būtų sušukusi.

— Atsargiai, mes jau prie pat angos. Šaknis, kuria keliavome, jau baigiasi. Atsirasime apie trisdešimt metrų nuo medžio, tad galime tikėtis, kad išvengsime kovos, — įspėjo Skati.

Džošas pasuko už kampo ir pamatė užlietą saulės spindulių Skati. Ankstyvo ryto saulė spigino pro vynuogienojų užuolaidą, gausiai sužėlusią virš galvos. Skati atsisuko. Saulės spinduliuose raudoni plaukai spindėjo auksu, blyksėjo trumpų kardų ašmenys. Tuo metu ji atrodė kaip senovinė baisi kovotoja. Tiesą sakant, tokia ir buvo. Aplinkui aidėjo mūšio garsai, tačiau garsiau už viską grumėjo dundėjimas, atrodė, kad net žemė virpa.

— Koks čia garsas? — paklausė Džošas.

— Igdrasilas rauda, — niūriai atsakė Skati. — Hekatės priešai padegė pasaulio medį.

— Bet kodėl? — vien nuo tos minties Džošui buvo baugu. Juk senasis medis, gyvas medis, niekam nieko blogo nepadarė. Galima buvo tik įsivaizduoti, kaip tamsos vyresnieji niekino gyvybę.

— Hekatės jėgos neatsiejamai susijusios su medžiu. Kerais ji užaugino milžinišką medį, o jis savo gyvybinėmis jėgomis maitina ir palaiko Hekatės stiprybę. Užpuolikai tikisi, kad, sunaikinę medį, sunaikins ir deivę.

Šnopuodamas laiptais parkopė ir Flamelis. Sustojo už Džošo. Liesas alchemiko veidas buvo išraudęs ir nusėtas prakaito lašeliais.

— Senstu, — su kreiva šypsenėle pratarė ir pasižiūrėjo į Skati. — Kokie planai toliau?

— Paprasti, — atsakė kovotoja. — Kuo greičiau išsikrapštyti iš čia.

Sustojusi kaire ranka pasuko kardą taip, kad ašmenys prigludo prie dilbio. Rankena parodė kažką už tankiai sužėlusių vynuogienojų. Džošas ir Nikolas priėję prie pat Skati sužiuro, ką ji rodo. Kitoje lauko pusėje, atsargiai braudamasis per krūmokšnius, pasirodė daktaras Džonas Di. Abiem rankomis laikė suspaudęs trumpą kardą juodais ašmenimis. Kardas skleidė šaltą mėlyną šviesą.

— Di... — pasakė Flamelis. — Niekad gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad taip apsidžiaugsiu išvydęs šį vyruką. Geros naujienos, tikrai.

Skati ir Džošas nustebę pasižiūrėjo į Nikolą.

— Di juk žmogus... O tai reiškia, kad čia jis atvyko su kokia nors transporto priemone, — paaiškino alchemikas.

— Mašina, — pritardama linktelėjo galva Skati. — Tikriausiai paliko kažkur netoliese prie įėjimo į šešėlių karalystę.

Džošas norėjo paklausti, iš kur ji žinanti, kur Di paliko mašiną, tačiau atsakymą suvokė pats: mažasis žmogelis žinojo, kad, atvykus į šešėlių karalystę, tuojau pat nusėstų mašinos akumuliatorius.

— Žiūrėk, — sumurmėjo Skati.

Jie stebėjo, kaip Di už nugaros iš aukštos žolės iškyla didžiulis Torko Altos šernas. Nors ir būdamas laukinio žvėries pavidalu, jis pakilo ant užpakalinių kojų, dydžiu pranokdamas vyrą beveik tris kartus.

— Jis nudės Di... — pasakė Džošas.

Di kardas sušvito mėlynai. Vyras metėsi atgal, tiesiai ant Torko Altos šerno. Kardas nubrėžė ore puslankį. Staigus judesys, rodės, nustebino padarą, tačiau šis lengvu judesiu atmušė kardo ašmenis... ir nebejudėjo. Ten, kur prisilietė kardas, pradėjo stingti ledo kiautas: iš pradžių apledėjo priekinė galūnė. Ryto saulėje suspindėjo mažyčiai ledo kristaliukai. Paskui krūtinė. Ledo luobas slinko žemyn per stambias padaro kojas ir kilo aukštyn, apėmė pečius, o paskui ir galvą. Vos per kelias akimirkas Torko Altos šernolakis sustingo įkalintas melsvomis gyslomis išvagotame ledo luite. Di pakilo nuo žemės, nusipurtė nuo apsiausto dulkes ir netikėtai kardo rankena smogė per ledo gabalą. Ledo luitas skilo į tūkstančius kristalų, kurie skimbčiodami pažiro į šonus. Kiekviename buvo po mažulytį gabaliuką Torko Altos šernolakio.

— Vienas gaivališkų kardų, — niūriai pastebėjo Skati. — Ekskaliburas, ledo kardas. Maniau, kad jis seniai pamestas. Turėjo įkristi į ežerą, kai Artūras mirė.

— Panašu, kad daktaras Di jį surado, — po nosimi sumurmėjo Nikolas.

Džošas nė kiek nenustebo, kad karalius Artūras kažkada tikrai gyveno, tik stebėjosi, kas dar pasirodys esąs tikras, o ne legenda.

Visi stebėjo, kaip Di skubiai bėga į krūmus ir suka į kitą medžio pusę. Mūšio garsai iš ten sklido garsiausiai. Dūmų kvapas sustiprėjo. Aštriai kartaus dvoko dūmai vyniojosi ir sukosi aplinkui medį, kuris smilkdamas skleidė senovinių vietų aromatus ir seniai pamirštų prieskonių kvapą. Medis traškėjo, pokšėjo, verdantys medžio syvai burbuliuodami veržėsi pro žievę. Igdrasilas dejavo: dusliai ir gailiai veržėsi žemas dundesys. Nuo dejonės virpėjo visas kamienas.

— Išvalysiu kelią, — pasakė Skati, skindamasi taką per vynuogienojus. Vos ją pastebėję puolė trys paukščiažmogiai, kuriems į pagalbą visomis keturiomis liuoksėjo žmonės — katės.

— Reikia padėti, — nervingai sušuko Džošas, nors nė nenumanė, kuo galėtų padėti kovotojai.

— Čia juk Skati, jai visai nereikia mūsų pagalbos, — nuramino jį Flamelis. — Pirmiausia juos nuvilios kuo toliau nuo mūsų, o paskui...

Skati lengvai, be jokio garso, nors ir apsiavusi sunkiais storapadžiais batais, nubėgo prie krūmų. Užpuolikai nusekė paskui.

— ...Paskui ji susiras kokią nors priedangą, kad tie galėtų pulti tik iš vienos pusės, atsirems nugara ir atsisuks į juos.

Džošas stebėjo, kaip raudonplaukė atsiremia nugara į didžiulį gumbuotą ąžuolą ir atsisuka veidu į persekiotojus. Blykčiodamos aštriais nagais, katės prilėkė pirmosios, tačiau Skati kardai buvo greitesni, iš nagų pažiro tiktai žiežirbos. Šlepsėdami didžiuliais sparnais ir grasindami nagais, pasirodė ir paukščiai. Skati greitai smeigė durklą į žemę ir kairiąja ranka čiupo į ją ištiestos letenos riešą. Stipriai suktelėjusi išmetė į orą ir paleido tiesiai į urzgiančių kačių būrį. Paukštis instinktyviai paleido į darbą nagus, o katės, žinoma, gynėsi. Dar du paukščiažmogiai, siaubingai klykaudami, puolė kates. Skati išsitraukė kardą iš žemės ir pamojo juo Flameliui ir Džošui.

Nikolas bakstelėjo vaikinui į petį.

— Eik. Bėk pas Skati.

Jaunuolis atsisuko.

— O tu kaip?

— Aš truputį palauksiu, o paskui seksiu iš paskos. Ginsiu iš užnugario.

Net ir žinodamas, į kokį mirtiną pavojų Flamelis juos pastūmėjo, vaikinas neabejojo, kad jis tikrai apsaugos iš užnugario. Džošas linktelėjo galvą ir stipriai spausdamas seserį prie krūtinės pasuko pro vynuogienojų brūzgyną. Išlindus iš saugios medžio priedangos, mūšio garsai tiesiog kurtino, aidėjo siaubingas staugimas, tačiau Džošas susikaupęs žiūrėjo tik priešais save. Stebėjo iš žemės kyšančias šaknis ar kitus nelygumus, galinčius priversti suklupti. Sofi sujudėjo ir mirktelėjo. Su-ju-dė-jo! Džošas stipriau suspaudė seserį glėbyje.

— Nejudėk, — skubiai sušnopavo, nors nebuvo įsitikinęs, kad sesuo jį girdi. Norėdamas išvengti besiniaujančių tarpusavyje padarų, pasuko šiek tiek į dešinę. Negalėjo nepastebėti, kad sunkiai sužeisti jie pasikeičia: praranda panašumą į žmones ir tampa katėmis ir paukščiais. Dvi suglumusios katės ir trys nupešiotos varnos, pakilusios iš purvyno, spoksojo į bėgantį vaikiną. Džošas girdėjo iš paskos bėgančio Flamelio žingsnius. Užuodė tą patį mėtų kvapą, pasklindantį ore kiekvieną kartą, kai Nikolas imdavosi kerų. Dar dešimt ar penkiolika žingsnių, ir jis pasieks Skati. O tada, vaikinas neabejojo, bus saugus. Tačiau pribėgęs tikslą pastebėjo tiktai iš siaubo dideles merginos kovotojos akis. Pamiršęs Flamelio įspėjimą, atsisuko ir išvydo aukštą moterį katės galva ir nagais, grakščią kaip tikra katė. Ji vilkėjo senovės Egipte dėvėtais drabužiais. Pabaisa dryktelėjo ir galingu šuoliu nutūpė tiesiai Flameliui ant nugaros. Alchemikas nusirito ant žemės. Mostelėjusi aštriais kaip pjautuvai nagais moteris — katė perskėlė Nikolo lazdą pusiau. Atlošusi galvą iš pasitenkinimo sušnypštė.