DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

— Sofi, pabusk!

Sofi Niumen atsimerkė. Tačiau kuo greičiau vėl užsimerkė ir užspaudė rankomis ausis. Šviesa buvo tokia ryški, mūšio garsai neįtikėtinai garsūs ir aiškūs.

— Sofi, pabusk!

Vėl nuskambėjęs balsas privertė atsimerkti ir apsižvalgyti. Perenelę Flamel girdėjo taip aiškiai, lyg būtų stovėjusi šalia, tačiau greta merginos nieko nebuvo. Gulėjo atremta į gumbuotą medžio kamieną, netoliese stovėjo Džošas. Vaikinas spaudė rankose storą šaką ir įnirtingai lupo ja puolančius siaubingus padarus.

Sofi sunkiai, laikydamasi medžio kamieno, atsistojo ant kojų. Paskutinis dalykas, kurį ji prisiminė, buvo kartus degančio gyvo medžio kvapas. Prisiminė dar, kaip sušuko: „Dega!“, o paskui liko tik susimaišiusios vaizdų nuotrupos: siauras tunelis, paukščiagalviai padarai, žmonės, panašūs į kates. Gal tai tik sapnai?

Juos supo paukščiai ir katės, visur aplinkui knibždėjo šimtai gyvių. Keletas kačiažmogių slapstėsi aukštoje žolėje, tykodami slinko visomis keturiomis ar net šliaužė pilvais, purškė įniršę ir rodė nagus. Medyje kabarojosi paukščiagalviai — taikėsi nukristi Džošui ant galvos, kiti, mėgindami įkirsti jam kraupiais didžiuliais snapais, šokinėjo aplinkui.

Tolumoje, kitoje lauko pusėje, degė Igdrasilas. Senasis medis traškėjo liepsnose. Užvirę medžio syvai lyg fejerverkai spragsėdami veržėsi per žievę laukan. Bet nudegus senam medžiui po juo pasirodydavo naujas, šviežias, žalias medienos sluoksnis. Sofi susigriebė, kad girdi ne vien tik mūšio garsus — ji klausėsi Igdrasilo. Dabar, paaštrėjus klausai, puikiai girdėjo žodžius ir net frazes, dainų ir eilių nuotrupas ir skausmingas medžio aimanas. Pamatė Hekatę, beviltiškai bandančią užgesinti liepsnas, atmušinėjančią Morganos, paukščių ir kačių puldinėjimus. Sofi pastebėjo, kad danguje nebėra skraidančių gyvačių, ir vos keletas Torko Altos šernų beliko ginti valdovės.

Šiek tiek arčiau Sofi pastebėjo raudonuojant Skati plaukus. Ji taip pat buvo apsupta kelių dešimčių kačių ir paukščių. Kovotoja sukosi lyg šokdama sudėtingą šokį, kardai blykčiojo saulėje, o nuo smūgių padarai staugdami lakstė į visas puses. Skati bandė prasiskinti kelią prie Nikolo Flamelio. Alchemikas gulėjo veidu į žemę, prispaustas baisiausio kada nors Sofi regėto padaro — Kačių deivės Bastos — nagų. Regėjimas buvo taip paaštrėjęs, kad mergina galėjo suskaičiuoti, kiek ant Bastos snukio ūsų, ir aiškiai matė, kaip nuo jos ilgų iltinių dantų žemyn, ant Nikolo, varva seilės.

Flamelis matė, kad Sofi žiūri į jį. Pabandė įkvėpti daugiau oro, tačiau nebuvo taip lengva tą padaryti su Basta ant nugaros.

— Bėk, — sušnibždėjo jis. — Bėk.

— Sofi, aš turiu tik kelias akimirkas, — merginos galvoje aidėjo Perenelės balsas, verčiantis suklusti. — Tu turėtum kai ką padaryti. Leisk man per tave perduoti žinią.

Džošas pastebėjo, kad sesuo svyruodama, rankomis užsidengusi ausis, lyg nenorėtų girdėti, stipriai užsimerkusi stojasi. Matė, kaip juda lūpos, tartum kalbėtųsi su savimi. Vaikinas nudaužė kelis puolusius paukščiagalvius padarus. Vienam šakos smūgis kliuvo tiesiai per snapą, ir tas apsvaigęs ir nustebęs nusvirduliavo atgal. Kitas vis suko ratus apie Džošą, tačiau buvo aišku, kad nori užpulti ne jį, o Sofi. Džošas atsisuko ir užsimojo lazda, bet kaip tik tuo metu prišuoliavo kačiažmogis su raina galva. Vaikinas įsuko šaką ir smogė, tačiau praradęs pusiausvyrą susvyravo, o užpuolikui pavyko išvengti smūgio. Pražiojęs nasrus, išskėtęs siaubingus nagus, kačiažmogis pašoko aukštyn. Džošui staiga tapo aišku, kad jiedu su Sofi — mirtiname pavojuje. Reikia būti šalia Sofi, apsaugoti ją, bet... suvokė, kad to nebepadarys. Džošas užsimerkė. Nenorėjo matyti, kaip sminga jam į krūtinę įkibusio kačiažmogio nagai, nenorėjo girdėti urzgiančio kniaukimo... tačiau viskas, ką išgirdo, tai tik meilų murkimą. Atsimerkė. Rankose, pasirodo, laikė mažą pūkuotą kačiuką.

Sofi! Atsisuko į ją ir apstulbęs nustėro.

Sofi aura aplink visą jos kūną švytėjo sidabru. Vietomis tokia tanki, kad net atspindėjo saulės spindulius. Sofi atrodė tartum su viduramžių šarvais. Plaukai kibirkščiavo sidabru, ir nuo pirštų galiukų lašėjo tauraus metalo lašai.

— Sofi, — sušnibždėjo Džošas. Suprato, kad seseriai niekas nebegresia.

Sofi lėtai pasuko galvą, pasižiūrėjo į brolį, bet... jį apėmė siaubas, net supykino... Sofi žiūrėjo į Džošą kaip į svetimą.

Grėsmingai nusitaikęs merginai tiesiai į tarpuakį, paukščiagalvis puolė prie Sofi. Ji spragtelėjo pirštais, sidabro lašai užtiško ant padaro. Staiga tas ėmė raičiotis, rangytis ir tuojau pavirto bejėgiu, nesuvokiančiu, kas nutiko, strazdeliu.

Sofi praėjo pro brolį ir pasuko prie Bastos.

— Nė žingsnio artyn, mergyt, — keldama naguotą leteną paliepė deivė.

Sofi plačiai atsimerkė ir nusišypsojo. Džošas suvokė, kad pirmą kartą gyvenime bijo savo sesers. Tai jau buvo nebe Sofi... Šis siaubingas padaras negali būti sesuo dvynė.

Sofi prakalbo. Balsas skambėjo kaip kranksėjimas:

— Tu nė neįsivaizduoji, ką galiu tau padaryti.

Basta nustebo — net sumirksėjo.

— Mažyte, ką tu man padarysi.

— Aš ne mažytė. Esi gal ir labai sena, tačiau dar nesusidūrei su tokia, kaip aš. Turiu dar niekada nepanaudotų galių, kurios gali niekais paversti visus tavo burtus. Galiu paversti visą tavo armiją meiliais kačiukais ir paukščiais, — Sofi pakreipė galvą.

Džošas labai gerai žinojo, ką tai reiškia, — sesuo kažko įdėmiai klausosi.

Mergina ištiesė ranką į tamsos vyresniąją Bastą.

— Kaip manai, kas atsitiktų, jei pasiekčiau ir paliesčiau tave?

Basta sušnypštė ir trys kačiažmogiai, supratę jos pageidavimą, puolė bėgti link Sofi. Merginai mostelėjus ranka iš jos išsirangiusi ilga sidabrinė gyvatė nuslydo oru prie užpuolikų. Palietė kiekvieno padaro pečius ir pasturgalius, ir tie griuvo ant žemės. Raičiojosi ir tampėsi, kol pavirto paprasčiausiomis kiemo katėmis — dviem trumpaplaukėmis ir viena nudriskusia pūkuota kniaukle. Gailiai kniaukdamos katės nukūrė neatsigręždamos.

Sofi, į visas puses taškydamasi skystu sidabru, apsuko sidabrinį rimbą apie galvą.

— Nagi, pažiūrėk, ką aš galiu, — rimbas pliaukštelėjo ore...

Skati teko nuleisti kardus, nes trys jos priešai pavirto liepsnele, kikiliu ir žvirbliu, o egzotiškas kačiažmogis tiesiog akyse transformavosi į sumišusį persišką katiną.

Vis taškydamasi sidabru, Sofi pliaukšėjo rimbu, o paukščiagalviai ir kačiažmogiai vienas po kito virto tuo, kuo ir buvo — paprastomis katėmis ir paukščiais.

— Pasitrauk nuo Nikolo, — įsakė Sofi, nors jos lūpų judesiai visai neatitiko sakomų žodžių. — Kitaip visi pamatys, kas esi iš tiesų, — Besąs ir Mafdet, Sekhmet ir Mut24.

Basta lėtai pasitraukė nuo Flamelio ir išsitiesė visu ūgiu. Katės akys vertikaliomis lėliukėmis išsiplėtė, nasrai kietai susičiaupė.

— Seniai mane kas nors vadino šiais vardais. Kas tu? Tikriausiai nešiuolaikinė mergaitė?

Sofi lūpos vėl sujudėjo, po kelių akimirkų pasigirdo ir žodžiai:

— Saugokis šios mergaitės, Basta. Tai tavo likimas.

Basta žengė atgal. Kailis pasišiaušė, rankų oda pašiupo. Deivė nusisuko ir ėmė bėgti prie degančio Igdrasilo. Pirmą kartą per milijoną metų ji išsigando.

Nikolas atsistojo ir nusvyravo prie Sofi, Džošo ir Skati. Priėjęs prie Sofi sušnibždėjo:

— Perenele...

Sofi atsisuko ir pažvelgė į jį tuščiomis, nieko nematančiomis akimis. Burna sujudėjo, o paskui lyg blogai įgarsintame filme nuskambėjo:

— Aš San Fransiske, Enocho įmonių komplekso rūsiuose. Aš saugi, man viskas gerai. Bėkite į pietus, Nikolai... — sekė ilga tyla, paskui mergina vėl prakalbo, tačiau šį kartą žodžiai lėkė greičiau nei judėjo lūpos. Merginos auros švytėjimas ėmė silpti, akys merkėsi. — Veskis vaikus pas raganą.