DEVINTAS SKYRIUS
Trys golemai nerangiai įsibrovė į koridorių ir, pastebėję jo gale duris, pajudėjo prie jų. Piršto ilgio metalinės strėliukės švilpdamos išskrido iš sienų ir smigo į šių padarų sukietėjusio molio kiautu padengtus kūnus, tačiau nė kiek nepristabdė.
Bet pusmėnulio formos ašmenys netoli durų buvo visai kas kita. Ašmenys išlindo iš slaptų priedangų sienose ir kibo į molinių būtybių kulkšnis. Pirmasis padaras šleptelėjo žemėn. Lyg kas būtų drėbtelėjęs drėgno molio krūvą... Kitas svyravo ant vienos kojos, paskui palinko į priekį, atsimušė į sieną ir nuslydo žemyn palikdamas ant sienos terliną dėmę. Ašmenys toliau dirbo savo darbą: suraikė golemus pusiau, greitai teliko tik purvo krūva, virto tuo, kuo ir buvę. Visur pūpsojo purvo gumulai.
Trečiasis golemas, pats didžiausias, sustojo. Juodos akmeninės akys bukai nužvelgė iš bendrų likusius purvo gabalus, paskui staiga pasisukęs didžiuliu kumščiu trenkė į sieną. Pirmiausia — į dešinę, tada — į kairę. Dešinėje, atskleisdama už jos slypėjusį kambarį, viena sienos dalis atsivėrė. Golemas įžengė į dodžio ir ramiomis, nejudriomis akimis apsižvalgė aplinkui.
O žiurkės tuo metu lėkė durų link, į koridoriaus galą. Daugeliui pavyko išvengti į gabalus kapojančių ašmenų.
Visu greičiu lekiančiame limuzine daktaras Džonas Di nustojo kontroliuoti žiurkes ir visą dėmesį sutelkė į likusį gyvą golemą.
Valdyti šį dirbtinį padarą buvo žymiai lengviau. Golemai — besmegeniai padarai, sukurti iš purvo arba molio, dėl tvirtumo primaišant akmenų ar žvirgždo. Jie prikeliami gyvenimui paprasčiausiu užkeikimu, užrašius jį ant pergamento gabalėlio ir įdėjus į padaro burną. Kerėtojai jau tūkstančius metų kuria įvairiausių pavidalų golemus. Jie pasitarnavo visokiausioms istorijoms apie zombius ir kitokius vaikščiojančius mirusiuosius. Di pats sukūrė vieną tokį pasakojimą apie patį didingiausią iš visų golemų — Raudonąjį Prahos golemą ir papasakojo Merei Šeli, kai vieną šaltą 1816 metų žiemos vakarą ji kartu su lordu Baironu, Mari broliu poetu Šeliu ir paslaptinguoju daktaru Polidoriu viešėjo Di pilyje Šveicarijoje. Nespėjo praeiti nei šeši mėnesiai, ir Merė Šeli parašė pasakojimą apie šių laikų Prometėją. Knyga žinomesnė kaip Frankenšteinas. Pabaisa knygoje buvo visai kaip golemas — sukurtas iš atskirų dalių ir magijos mokslo prikeltas gyvenimui. Golemams buvo nebaisūs beveik jokie ginklai, tik staigus smūgis arba sprogimas galėjo suskaldyti jų purvo kiautą, ypač jei būdavo perdžiūvęs ir sukietėjęs. Drėgname klimate jų oda retai išdžiūdavo ir galėjo atlaikyti neįtikėtinus smūgius, tačiau karštame ore padarai pasidarydavo trapūs. Tai štai kodėl jie taip lengvai sutrupėjo nuo ašmenų kirčių. Kai kurie kerėtojai vietoje akių įspausdavo stiklus arba veidrodžių šukes, bet Di labiau patiko gerai nublizginti juodi akmenys. Jie leisdavo matyti viską ypač ryškiai ir aiškiai, nors ir be jokių spalvų.
Di liepė golemui pakelti galvą. Tiesiai virš jo, siaurame balkone su vaizdu į dodžio, buvo matyti išblyškę ir persigandę dvynių veidai. Di nusišypsojo, ir golemo lūpos pakartojo tą patį. Pirmiausia golemas susidoros su Flameliu, o tada pašalins liudytojus.
Staiga pasirodė Nikolo Flamelio galva, o po minutėlės kyštelėjo ir tikrai išskirtinai pasišiaušę mergelės karžygės Skatach plaukai.
Di šypseną ir viltis lyg kas būtų nupūtęs. Na, kodėl čia turėjo pasimaišyti ji? Di nė neįtarė, kad raudonplaukė kovotoja apsistojusi šiame žemyne ir juo labiau šiame mieste. Paskutinį kartą matė ją dainuojančių merginų grupėje Berlyne.
Golemo akimis Di žvelgė į Flamelį ir Skatach. Peršokę turėklus jie skriete nuskriejo priešais golemą. Raudonplaukė kreipėsi kažką sakydama Di, tačiau šis purvažmogis neturėjo ausų, todėl Di negalėjo net nuspėti, ką mergina bandė pasakyti. Galbūt grasino, bet greičiausiai kažką žadėjo.
Flamelis nubėgo toliau. Palikęs Skati vieną aiškintis su golemu, judėjo durų link. Durys, apspistos žiurkių, jau juodavo ir knibždėjo.
Di beviltiškai tikėjosi, kad raudonplaukė kovotoja nebe tokia stipri kaip anksčiau. Gal laikas išsekino jėgas?
— Turėtume padėti, — pratarė Džošas.
— Ir ką darysime? — visai be jokio sarkazmo paklausė Sofi. Jiedu vis dar stovėjo laiptų aikštelėje ir žiūrėjo žemyn, į dodžio. Net išsižiojo iš nuostabos pamatę, kaip Flamelis su Skati šoka per turėklus ir labai lėtai sklendžia žemyn. Raudonplaukė stojo priešais didžiulį golemą, o Nikolas tuo metu nuskubėjo prie durų, kur jau rinkosi žiurkės. Parazitai, rodės, kažkodėl delsia pulti į kambarį.
Neįspėjęs golemas smogė didžiuliu kumščiu, o paskui smūgį sekė ir galingas spyris koja. Džošas jau žiojosi įspėti, bet nespėjo išleisti nė garso, o Skati jau puolė. Ką tik stovėjusi tiesiai priešais golemą, staiga, išvengdama smūgių ir priartėdama prie pat padaro, metėsi pirmyn. Greita kaip žaibas merginos ranka smogė tiesiai golemui į žandikaulį. Nuaidėjo tekštelėjimas ir atsikabinęs žandikaulis nulėkė, o burna taip ir liko žiojėti atvira. Dvyniai labai aiškiai matė padaro ryklėje geltonuojantį popierėlį.
Golemas vėl niršiai puolė, bet Skati dailiai atšokusi atgal išvengė jo įtūžio. Padaras spyrė, bet nepataikė, ir koja, atsitrenkusi į grindlentes, suskaldė jas į šipulius.
— Mes turime padėti! — šaukė Sofi.
— Kaip? — atsiliepė Džošas, bet sesuo jau nulėkė į virtuvę ir dairėsi kokio nors ginklo. Po minutėlės pasirodė nešina mikrobangų krosnele.
— Sofi, — nieko nesuprasdamas sumurmėjo Džošas, — ką ketini daryti su?..
Mergina metė krosnelę per turėklus ir toji, taškydama aplinkui purvo gumulus, susmigo golemui tiesiai į krūtinę. Taip ir liko ten. Purvažmogis prarado orientaciją ir sumišęs sustojo. Tuo pasinaudojusi Skati vėl puolė. Rankomis ir kojomis daužė golemą iš visų pusių, šis visai nebežinojo, ko griebtis. Vienas purvažmogio smūgis prašvilpė visai virš Skati galvos vos nekliudydamas plaukų, bet ji sugavo ranką ir, pasinaudojusi jo smūgio jėga, partrenkė padarą ant žemės. Golemas trenkėsi taip, kad net grindys sutraškėjo ir suskilinėjo. Skati vėl smogė ranka ir... beveik švelniai ištraukė popieriaus skiautę golemui iš burnos.
Tą pačią akimirką jis virto tuo, kuo buvo anksčiau. Pasklido dvokas, ant švarutėlių dodžio grindų pasiliejo murzino vandens ir purvo balos. Į grindis atsitrenkusi subarškėjo mikrobangų krosnelė.
— Manau, joje jau niekas nebegamins, — po nosimi sumurmėjo Džošas.
Skati pamojavo dvyniams popieriaus skiaute.
— Kiekvienas magija sukurtas padaras atgaivinamas užkeikimu, kuris įdedamas į kūną ar užrašomas ant jo. Viskas, ko reikia, — pašalinti jį, ir užkeikimo veikimas pasibaigs. Prisiminkite tai.
Džošas dirstelėjo į seserį. Nujautė, kad Sofi galvoja apie tą patį, kaip ir jis: jei kada nors susidurtų su golemu, jokiu būdu neprisiartintų tiek, kad galėtų kišti jam į burną rankas.
Nikolas Flamelis atsargiai artinosi prie žiurkių. Neapskaičiavus jėgų viskas galėjo baigtis mirtimi, bet jam kovojant su magiškais padarais, kurie niekada iš tiesų ir negyveno, sunkumų paprastai nekildavo. Flamelis abejodavo tiktai naikindamas gyvus padarus.
Net jei tai žiurkės. Perės tikrai nebūtų graužusi sąžinė, jis tai žinojo. Flamelis taip ilgai buvo alchemikas, o tai reiškė, kad pasirengęs gyvybę saugoti, o ne naikinti. Žiurkes dabar kontroliavo Di. Nelaimingi graužikai tikriausiai išsigandę, bet tai turbūt nesustabdytų, jos sugraužtų jį gyvą...
Flamelis susirietė ant grindų, atvertė dešinės rankos delną į viršų ir šiek tiek sulenkė pirštus. Jis švelniai papūtė į ranką, ir tuojau pasirodė nedidelis žalios miglos kamuolėlis. Paskui staiga pasukęs ranką trenkė kamuoliuką į poliruotas grindis taip, kad pirštai vos nesulindo į lentas, o kamuoliukas ištiško ant grindų kaip žalių dažų dėmė. Paskui alchemikas užsimerkė, aplink jo kūną sušvytėjo aura. Susikaupęs pirštais siuntė auros energiją į grindis.
Medinės grindys taip pat sušvytėjo.
Dvyniai stovėjo ant laiptų aikštelės, todėl ne visai aiškiai matė, ką daro Nikolas. Jie regėjo tik silpnai žalsvą švytėjimą apie jo kūną, kylantį nuo odos kaip migla, bet buvo nelabai aišku, kodėl gausybė įniršusių žiurkių tupi tarpduryje nesiverždamos į kambarį.
— Gal sulaiko koks nors užkeikimas? — pabandė spėti Sofi žinodama, kad brolis galvoja tą patį.
Skati nugirdo Sofi žodžius. Nemąstydama plėšė iš golemo burnos ištrauktą popieriaus skiautę į smulkius gabalėlius.
— Tai tik paprasčiausias apsauginis užkeikimas, — atsiliepė raudonplaukė. — Tas užkeikimas naudojamas apsisaugoti nuo visokių vabalų ir kitų parazitų, lendančių per grindų plyšius. Anksčiau kiekvieną rytą rasdavau visokių vabzdžių, prikritusių aplinkui, valydama gaišdavau laiką. Užkeikimas laiko atstumu ir žiurkes, bet užtenka vienai peržengti ribą, ir jis bus sulaužytas. Tada jos visos puls.
Nikolui Flameliui buvo visiškai aišku, kad Di mato žiurkių akimis. Išsirinko didžiausią, beveik katės dydžio graužiką. Nors kitos knibždėjo ir stumdėsi aplinkui, toji stovėjo nė nekrustelėdama.
Flamelis nukreipė kairę ranką tiesiai į žiurkę. Ji sutrūkčiojo ir tuoj pat akyse sužibo bjauriai geltona liepsnelė.
— Daktare Džonai Di, padarei vieną didžiausių savo ilgo gyvenimo klaidų. Aš tave pasieksiu, — garsiai prižadėjo Nikolas.
Di trumpam atitraukė akis nuo magiško indo ir pamatė, kad Perenelė visiškai atsibudusi ir įdėmiai stebi jį.
— O, madam, jūs labai laiku. Pamatysite, kaip mano padarėliai nugalės jūsų vyrą. Be to, pagaliau turėsiu progą susitvarkyti su ta veltėde Skatach ir, žinoma, atgausiu knygos lapus.
Įsiplepėjęs Di nepastebėjo, kaip, paminėjus raudonplaukės kovotojos vardą, plačiai išsiplėtė Perenelės akys.
— Galų gale, manyčiau, šiandien puikiai padirbėta.
Di sukaupė visą dėmesį į pačią didžiausią žiurkę ir pasiuntė du paprastus įsakymus:
— Pulk. Nužudyk.
Kai žiurkė atsitiesė ir puolė į kambarį, Di užsimerkė.
Auksinė šviesa sklido iš Flamelio pirštų ir plėtėsi tolyn grindimis, geltonai nušviesdama grindų lentas. Staiga medinės grindys pradėjo leisti daigus, šie šakojosi, ant šakų skleidėsi lapai, kamienas storėjo, tada išaugo dar vienas... trečias. Bežiūrint iš grindų išaugo didžiausias medžių tankumynas, kuris vis dar stiebėsi iki pat lubų. Kai kurie kamienai buvo ne ką storesni už pirštą, kai kurie — riešo storumo, o vienas prie pat durų — vos apkabinamas, toks storas, kad beveik uždengė įėjimą.
Beviltiškai bandydamos prasmukti pro besidarbuojančius ašmenis, žiurkės apsisuko ir cypdamos nėrė koridoriumi tolyn.
Flamelis išsitiesė, trindamasis rankas pašoko ant kojų.
— Viena seniausių alchemijos paslapčių, — pareiškė pamatęs plačias jaunuolių ir Skati akis, — yra ta, kad kiekviena gyva būtybė nuo pačių sudėtingiausių iki paprasčiausių jos formų, tokių kaip, pavyzdžiui, lapas, saugo savyje tos gyvybės sukūrimo paslaptį.
— DNR, — sumurmėjo Džošas neatitraukdamas akių nuo miško, vis dar želiančio ir besistiebiančio aukštyn už Flamelio nugaros.
Sofi apsižvalgė po kažkada buvusį nepriekaištingai švarų ir tvarkingą dodžio. Dabar čia buvo nešvaru, pritaškyta murzino vandens, pridrabstyta purvo, visur mėtėsi dailiai nupoliruotų grindų lentų atplaišos, o ir likusios sveikos lentos buvo suskilinėjusios nuo augančių medžių. Koridoriuje taip pat buvo pilna bjauriai dvokiančio purvo.
— Ar nori pasakyti, kad alchemikai jau seniai žino apie DNR? — paklausė Sofi.
Nikolas patenkintas linktelėjo galvą.
— Būtent. Kai Vatsonas ir Krikas 1953 metais paskelbė, kad atrado vadinamąją gyvybės paslaptį, jie tik pakartojo beveik visus alchemikams jau seniai žinomus atradimus.
— Tai nori pasakyti, kad kažkokiu būdu sužadinai tose grindų lentose slypinčias DNR ir paskatinai vystytis bei augti? — paklausė Džošas atsargiai rinkdamasis žodžius. — Kaip?
Flamelis atsisukęs pažvelgė į mišką, jau baigiantį užgožti visą dodžio.
— Tai ir vadinama magija, — džiugiai pasakė Flamelis. Paskui dar pridūrė: — Abejojau, ar dar galiu tai daryti... bet Skati priminė.