DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Di laukė, kol į Hekatės šešėlių karalystę prasmuks paskutinieji paukščiai ir katės. Tada pats išlipo iš mašinos ir pasuko prie slapto įėjimo. Senuhetas, Bastos palydovas, džiugiai nusekė paskui savo valdovę į šešėlių karalystę, tačiau Di neturėjo tiek entuziazmo. Pirmam šokti į mūšį — visai prasta mintis. Paprastai išlieka gyvi užnugaryje besikaunantys kariai. Džonas tikėjosi, kad Hekatės sargai susibūrė tuojau pat už nematomų šešėlių karalystės sienų, todėl nė neketino pulti pirmas. Pasvarstęs nutarė, kad tai netgi ne bailumas, o tiesiog atsargumas, padėjęs išlikti gyvam šimtmečius. Tačiau amžinai laukti saugiai atsitraukęs irgi negalėjo, nežmoniški valdovai tikėjosi jį taip pat išvysti mūšio lauke. Vyras apsirengė du tūkstančius dolerių kainavusį odinį apsiaustą, užsisagstė... Palikęs už savęs ankstyvą šaltoką šio pasaulio rytą, žengė tiesiai į...

...mūšio lauką.

Aplinkui knibždėjo gyvi padarai, tik tarp jų nesimatė nė vieno žmogaus.

Patekę šešėlių karalystėn, Morganos paukščiai labai pasikeitė, tapo lyg ir žmonės, tačiau vis dėlto žmonėmis nebūtumei pavadinęs. Aukšti ir liesi, kaip ir jų valdovės, kūnai atrodė beveik kaip žmonių, tik aptraukti blyškia, permatoma oda, rankų pirštai baigėsi mirtinai aštriais nagais, o už nugarų karojo į šikšnosparnių panašūs odiniai suglausti sparnai. Galvos taip ir liko paukštiškos.

Plunksnuotame fone buvo matyti ir kačių. Peržengusios šešėlių karalystės slenkstį jos taip pat supanašėjo su valdove Basta, kaip ir ji, turėjo kačių galvas. Nei letenos, nei rankos — kažkas tarpinio tarp abiejų buvo ginkluotos aštriais lyg peiliai nagais. Kūnus dengė skystas, peršviečiamas pūkuotas kailis.

Apsidairęs Di nepastebėjo nė vieno Hekatės sargybinio. Kurgi jie kaunasi? Di staiga išsigando: kas tada saugojos būstą? Di išsitraukė po apsiaustu slėptą durklą, pagarsėjusį Ekskaliburo vardu, ir ryto migloje ryškėjančiu taku patraukė tarp aukštų medžių. Rausvuose ryto saulės spinduliuose kruvinai suspindo senojo ginklo juodi ašmenys.

— Paukštžmogiai, — sumurmėjo Skati ir nepagailėjusi pridėjo kitiems dar negirdėtą savo jaunų dienų keiksmažodį senovine keltų kalba. Negalėjo pakęsti paukštžmogių, nuo jų merginą išberdavo alerginiai spuogai. Stebėdama iš miško plūstančius padarus, Skati stovėjo prie įėjimo į Igdrasilą. Daugelyje tautų buvo galima išgirsti mitologinių pasakojimų apie žmones, virtusius paukščiais, arba paukščius, įgavusius beveik žmogišką pavidalą. Per ilgą gyvenimą Skati teko sutikti nemažai tokių būtybių, o vienas kartas vos nepasibaigė visai liūdnai. Tai nutiko kaunantis su Sirine, apuoku su nuostabaus grožio moters galva. Ir tai tik dėl to, kad Skati alergiška plunksnoms. Ir dabar jai jau pradėjo niežėti visą kūną, vos galėjo sulaikyti čiaudulį. Morganos kariauna nevikriai artinosi — susikūprinę, vilkdami kojas žeme, tartum seniai. Gerais kariais nebūtumei pavadinęs, tačiau turėjo vieną privalumą — jų buvo labai daug.

Paskui paukštžmogius pasirodė ir katės. Kačiažmogiai. Lėtai sėlindamos, dauguma judėdamos keturiomis, tik keletas ėjo dviem kojomis. Afrikoje ir Indijoje buvo sukurta nemažai mitų apie kates, ir štai jos atslenka. Nepalyginsi su paukščiais. Katės kovėsi puikiai: greitos kaip žaibas stipriais naguotų letenų smūgiais galėjo mirtinai sužeisti. Skati nusičiaudėjo. Pasirodo, alergiška ir katėms.

Užpuolikų armija sustojo. Gal juos šiek tiek išgąsdino medžio dydis, o gal netikėta pasirodė tai, kad būsto tarpduryje laukia vienintelė kovotoja. Pasimuistę ir pasistumdę išsirikiavo nelygia greta ir lyg pagal komandą patraukė pirmyn.

Skati pasukiojo galvą, pakrutino pečius, rankose sušvytravo du trumpi kardai. Iškėlusi virš galvos juos sukryžiavo.

Tai buvo ženklas, kurio tik ir laukė Torko Alta ir skraidančios gyvatės. Tartum staiga atsiradę iš niekur, nuo saulės spindulių spindinčiomis nugaromis smigo žemyn šimtai siaubingų roplių ir smogė užpuolikų armijai. Skrajūnai suko vieną ratą po kito, galingais sparnų mostais keldami dulkių sūkurius, apakindami sumišusius paukščius ir kates. Torko Altos šernolakiai, iki tol gulėję aukštoje žolėje ir slapstęsi už galingų Igdrasilo medžio šaknų, pakilo į kovą pačiame atėjūnų armijos viduryje. Skubėdama į būsto gilumą, Skati pagalvojo, kad mūšio garsai labai panašūs į tuos, kurie pasigirsdavo San Fransisko zoologijos sode atėjus maitinimo metui.

— Mums trūksta laiko, nespėsime, — įbėgusi į koridorių pasakė Flameliui Skati.

— Ar labai trūksta? — susirūpino Nikolas.

— Labai, — atsakė kovotoja. — Torko Alta ir drakonai ilgai nesulaikys jų.

— O Morgana ir Basta?

— Nemačiau. Tačiau gali neabejoti, jos artinasi. O kai ateis... — sakinys taip ir liko nebaigtas. Kol Hekatė užsiėmusi su dvyniais, niekas kitas nesugebės atsilaikyti prieš tamsos vyresniąsias.

— Jos ateis... — liūdnai pakartojo Skati.

Žengė arčiau prie Flamelio. Jiedu pažinojo vienas kitą jau tris šimtus metų ir, nors Skati pora tūkstantmečių vyresnė už Nikolą, gerbė lyg tėvą, kurio jau visiškai nebeprisiminė.

— Pasiimk dvynius ir bėkite. Sulaikysiu užpuolikus čia — laimėsite šiek tiek laiko, pasistengiu kaip tiktai galėdama.

Nikolas ištiesė ranką. Uždėjo ją Skati ant peties, spustelėjo. Blykstelėjo energijos pliūpsnis. Jiedu trumpam sušvytėjo. Vėl prabilęs Nikolas nesąmoningai pradėjo vartoti jaunystės prancūzų kalbą:

— Ne, mes taip nepasielgsime. Iš čia išvyksime visi kartu. Mums reikia dvynių, Skati. Ne man, ne tau — mums visiems, visam pasauliui. Manau, tiktai jie sugebės pasiekti išpranašautą tikslą ir apginti Žemę nuo tamsos vyresniųjų.

Atsisukusi Skati per petį pažvelgė atgal į tamsų kambarį.

— Labai daug iš jų nori. Kada ketini atskleisti jiems visą teisybę? — paklausė Nikolo.

— Kai ateis laikas...

— Būtent laiko ir neturi, — sumurmėjo Skati. — Tu jau pradėjai senti. Tavo veidas... raukšlės aplink akis. Plaukai ėmė žilti.

Flamelis linktelėjo.

— Žinau. Nemirtingumo užkalbėjimas jau sulaužytas. Perenelė ir aš kasdien pasenstame metais, jei tą dieną nesukalbame užkeikimo. Mėnesiui baigiantis mes mirsime. Tačiau tada tai jau bus nebesvarbu. Jei tamsos vyresniesiems pasiseks, tai žmonių pasaulis iki to laiko nebeegzistuos.

— Pamėginkime užkirsti tam kelią. — Skati nusisuko nuo Flamelio, prisėdo ant grindų ir užkėlusi kojų pėdas ant šlaunų, o nugarą ištiesusi įsitaisė lotoso poza. Ant kelių pasidėjo kardus, kurių rankenų nepaleido iš rankų. Jei koks paukštis ar katė prasibrautų į namą ir rastų šį koridorių, turėtų praeiti pro ją. Ji tai jau pasistengtų, kad jie brangiai sumokėtų.

Hekatė buvo davusi Flameliui nedidelę lazdą iš Igdrasilo šakos ir dabar, laikydamas ją abiem rankomis, vyras atsistojo tiesiai priešais duris į kambarį, kur deivė kalbėjosi su dvyniais. Jei kas ir prasmuks pro Skati, jiems teks susidurti su Nikolu. Skati kaunasi rankomis, kojomis ir kardais, tačiau Nikolo ginklai gali būti kur kas pavojingesni. Flamelis ištiesė ranką, ir nedidukė koridoriaus erdvė prisipildė šaltmėčių kvapo. Alchemiko aura sušvytėjo ir sumirgėjo žalia šviesa. Jis vis dar buvo galingas, tačiau kiekvieną kartą panaudojus kerus netekdavo daugiau ar mažiau gyvybinių jėgų, taigi susilpnėdavo. Skati buvo teisi: jis pradėjo senti. Jautė skausmus ir kartais sudiegdavo ten, kur anksčiau niekada neteko pajusti skausmo. Netgi matė nebe taip gerai, kaip vakar. Jei tektų panaudoti savo galias, tai paspartintų senėjimo procesą, tačiau buvo nusiteikęs apsaugoti kambarį ir duoti Hekatei tiek laiko, kiek tiktai reikės. Lyg mėgindamas žvilgsniu perskrosti tamsą, atsisukęs žvelgė per petį į kambarį. Kas tenai vyksta?

— Pradėsime nuo vyresniojo, — pareiškė Hekatė.

Sofi girdėjo, kaip brolis įkvepia oro ir žiojasi prieštarauti, tačiau tvirtai suspaudė jam pirštus, net pajuto, kaip sutraška kaulai. Džošas pasipiktinęs atsakė įspirdamas jai į kulkšnį.

— Tai tradicija, — tęsė deivė. — Sofi... — kiek palaukusi vėl kalbėjo, — kokia tavo pavardė ir tėvų vardai?

— Niumen... mano mama — Sara, o tėvo vardas — Ričardas. — Atrodė labai neįprasta vadinti tėvus kitaip nei mama ir tėčiu.

Žalia šviesa kambaryje sušvito ryškiau, ir švytinčių sienų fone išryškėjo Hekatės siluetas. Nors veidas ir skendėjo tamsoje, jos akys atspindėjo žalią šviesą, lyg tai būtų poliruoto stiklo gabaliukai. Ištiesusi ranką, prispaudė delną prie Sofi kaktos.

— Sofi, Saros ir Ričardo dukra, Niumenų klano žmonių rasės palikuonę, — Hekatė pradėjo angliškai, bet paskui tęsė nuostabaus grožio, tačiau nesuprantama kalba, egzistavusia dar prieš žmonijos atsiradimą.

Jai kalbant sušvito Sofi aura, šalta, sidabrinio spindesio migla apgaubė visą merginos kūną. Šaltas vėjelis paglostė odą, ji staiga suprato, kad nebegirdi, ką sako Hekatė. Matė, kaip juda jos lūpos, tačiau negirdėjo nė vieno sakomo žodžio — viską užgožė kiti garsai: garsiai šniokščiantis įkvepiamas oras, ausyse ūžiantis kraujas ir garsus širdies dundėjimas. Sofi pajuto stiprų spaudimą smilkiniuose, tartum smegenys būtų ėmę plėstis ir nebetilptų kaukolėje. Skausmas plėtėsi tolyn į stuburo smegenis ir nesustodamas sklido kaulais po visą kūną.

Kambarys staiga ėmė švisti. Hekatė, dabar jau gerokai vyresnė, gal net Sofi bendraamžė, stovėjo paskendusi besiplaikstančiose šviesos liepsnose. Sofi suprato, kad mato deivės aurą. Stebėjo, kaip šviesos sukasi ir vyniojasi aplinkui Hekatės ranką, slenka žemyn pirštais. Persigandusi mergina pajuto, kaip šviesa skverbiasi į jos kaukolę. Susisuko galva, Sofi prarado pusiausvyrą ir pro ūžesį ausyse staiga prasimušė suprantami Hekatės žodžiai:

— Sužadinu tavyje šią siaubingą galią, — deivė judino rankas prieš Sofi veidą degindama lyg ugnimi ir stingdydama kaip ledas. — Tai pojūčiai, kurių žmonės atsisakė, — Hekatė švelniai prispaudė prie merginos akių nykščius.

— Matyk taip aštriai...

Sofi praregėjo, kaip net neįsivaizdavo, kad galima: tamsus kambarys nušvito žėrinčia šviesa, kiekvienas šešėlis išryškėjo iki smulkmenų, net įžvelgė kiekvieną Hekatės drabužio siūlelį, kiekvieną dygsnį, galėjo suskaičiuoti plaukus ant deivės galvos. Deivės veide išryškėjo smulkių raukšlių tinklelis, tankėjantis aplink akis.

— Girdėk taip aiškiai...

Tartum kas būtų ištraukęs iš ausų vatos kamščius. Staiga ji iš tiesų išgirdo. Skirtumas buvo pritrenkiantis — panašiai kaip klausytis muzikos per iPod ausinuką ir paskui tą patį muzikos įrašą įsijungti miegamojo stereofonine aparatūra. Kiekvienas garselis kambaryje tapo daug aiškesnis ir garsesnis: brolio kvėpavimas, traškėjimas kažkur aukštai, galingojo medžio šakose, nematomų padarėlių krebždėjimas tarp šaknų. Pakreipusi galvą net girdėjo tolumoje vykstančio mūšio garsus: paukščių klyksmus, kačių stūgavimus ir šernolakių riaumojimą.

— Jausk menkiausius skonio skirtumus...

Hekatė pirštais perbraukė Sofi lūpas. Mergina pajuto, kaip dilgčioja liežuvį. Apsilaižė lūpas ir pajuto anksčiau valgytų vaisių skonį. Nustebo supratusi, kad jaučia netgi oro skonį — nenusakomą, panašų į žemės, jautė vandens garų drėgmę.

— Tebūnie tavo lytėjimo pojūčiai aštrūs...

Sofi oda tartum atgijo. Dėvimi drabužiai, viskas, kas tik lietėsi prie odos: minkšta marškinėlių medvilnė, kietas džinsas, auksinė grandinėlė su zodiako ženklu ant kaklo, šiltos medvilninės kojinės — kėlė keistus, iki šiol nepatirtus pojūčius.

— Užuosk menkiausius kvapus...

Sofi net atsilošė, akys apsiašarojo nuo gausybės užplūdusių aštrių kvapų: nežemiškas Hekatės kvapas, primenantis prieskonius, šleikštus žemės kvapas, brolio dezodorantas, kuris turėtų veikti visą parą, tačiau paprastai neatlikdavo savo pareigos, bekvapė (anksčiau tokia ir būdavo) plaukų želė ir pagaliau jos pačios dantų pastos skonis burnoje.

Sofi aura sušvito, sidabrinė migla kilo nuo jos tarsi ūkas nuo ežero anksti rytą. Blyškiu sidabriniu ovalu migla supo merginą. Ji užsimerkė ir atlošė galvą. Pojūčiai veržėsi nesulaikomai, spalvos, kvapai, garsai. Visai tai buvo ryškiau, garsiau, stipriau nei kada nors teko patirti. Paaštrėję pojūčiai tapo beveik skausmingi... Ne, ne beveik skausmingi... Skaudėjo... Galva plyšo, gėlė kaulus, niežėjo odą — visko buvo per daug. Sofi kiek tik gali atlošė galvą, rankos nevaldomai pakilo, ir mergina, išskėtusi rankas... per gerą sprindį pakilo nuo žemėtų grindų.

— Sofi... — negalėdamas nuslėpti baimės balse sušnibždėjo Džošas. — Sofi... — Jo sesuo, apsupta vilnijančios sidabrinės miglos, plūduriavo ore tiesiai prieš jį. Šviesa, sklindanti nuo jos kūno, buvo tokia ryški, kad visas kambarys nusidažė sidabriniais ir juodais tonais. Vaizdas priminė vieną baisesnių siaubo filmų.

— Neliesk, — griežtai įspėjo Hekatė. — Jos kūnas kaip tik dabar bando priprasti prie pojūčių gausybės. Tai pats pavojingiausias metas.

Džošui perdžiūvo lūpos, atrodė, kad net traška pabandžius apsilaižyti staiga lyg sutinusiu liežuviu.

— Pavojingiausias... tai kodėl pavojingiausias... Ką tai reiškia? — staiga pajuto, kad gali atsitikti tai, ko labiausiai bijojo.

— Dažniausiai smegenys nepajėgia susidoroti su staiga užgriuvusia aštrių pojūčių lavina.

— Dažniausiai... — sušnibždėjo persigandęs vaikinas.

— Taip, beveik visada, — pasakė Hekatė. Jos balse aiškiai buvo girdėti užuojauta ir gailestis. — Štai kodėl nenorėjau šito daryti.

— O kas atsitinka? — paklausė Džošas. Iš tiesų nenorėjo išgirsti atsakymo.

— Smegenys tiesiog išsijungia. Žmogus lieka komoje, iš kurios niekada nepakyla.

— Ir Flamelis žinojo, kad taip gali atsitikti? — jausdamas, kaip nesulaikomai kyla pykčio banga, paklausė Džošas. Jam net pasidarė bloga. Alchemikas žinojo, kad sužadinimas gali ir veikiausiai baigsis judviejų koma, ir tai jo nesustabdė. Įtikino Hekatę, kad imtųsi to. Džošas degė pykčiu, buvo pilnas baimės, jausmai tiesiog virė. Ir dar... jautėsi visiškai apleistas. Manė, kad Flamelis draugas. Pasirodo, klydo.

— Žinoma, — pasakė Hekatė. — Juk jis pasakojo, kokiame pavojuje atsidursite, ar ne?

— Pasakojo, bet ne viską, — atšovė Džošas.

— Nikolas Flamelis niekada ir niekam nepasakoja visko.

Pusė Hekatės veido buvo nušviesta sidabrine nuo Sofi sklindančia šviesa, kita pusė skendėjo šešėlyje. Staiga deivės šnervės išsiplėtė, akys tapo didžiulės. Ji žvelgė į medžio šaknis.

— Ne! — sušuko deivė. — Ne!

Sofi atsimerkė ir sušuko:

— Dega!

— Jie padegė pasaulio medį, — sustugo Hekatė. Deivės veidas, persikreipęs iš siaubo ir įniršio, tapo panašus į kraupią kaukę. Pastūmusi Džošą Hekatė išlėkė į koridorių. Vaikinas liko su ta, kuri anksčiau vadinosi sesuo dvynė. Spoksojo į ją, plūduriuojančią ore, nė nenumanydamas, ką daryti. Bijojo net paliesti. Viskas, ką jis suprato, tai, kad pirmą kartą gyvenime jiedu tapo skirtingi. Tiek skirtingi, kad sunku buvo net suvokti.