ŠEŠTAS SKYRIUS
Buvo daug būdų palaikyti ryšį, tačiau daktaras Džonas Di mieliausiai naudodavosi šiuolaikine ryšio priemone — mobiliuoju telefonu. Patogiai įsitaisęs vėsiame odiniame limuzino salone, atsidarė telefoną, nukreipė jį į Perenelę, be sąmonės susmukusią tarp dviejų golemų, ir greitai nufotografavo.
Madam Perenelė Flamel. Jo kalinė. Na, šitas kadras puikiai tiks nuotraukų albumui.
Di surinko numerį ir paspaudė „siųsti“, tada pakreipė galvą žiūrėdamas į elegantišką moterį, gulinčią už jo. Neįtikėtina sėkmė pagrobti Perenelę... Tačiau Di suprato, kad pasisekė tik todėl, kad ji išnaudojo pernelyg daug energijos golemui sunaikinti. Di pasiglostė nedidelę trikampę barzdelę. Nieko tokio, jis greitai turės daug golemų. Džonas pažvelgė į tuodu mašinoje: per trumpą laiką, praleistą ankstyvos popietės saulėkaitoje, golemai suskilinėjo ir aptirpo. Didysis, sėdintis Perenelei iš kairės, buvo visai ištižęs — juodas upės dumblas varvėjo ant odinės sėdynės.
Galbūt kitą kartą reikėtų pasirinkti kažką kitą, ne golemus. Šie buki padarai gerai dirbdavo drėgname klimate, bet nelabai tiko Vakarų pakrantės vasaromis. Di susimąstė, ar turi vampyro kūrimo receptą.
Tačiau rimčiausia problema, su kuria dabar susidūrė — tai Perenelė. Di galėjo tiktai spėlioti, kiek ji dar turi galios.
Ši aukšta elegantiška prancūzė jam visada kėlė pagarbią baimę. Pirmą kartą, kai tapo Nikolo Flamelio, alchemiko, mokiniu, nuvertindamas šios moters galias padarė klaidą. Labai greitai suprato, kad Perenelė mažų mažiausiai tokia pat galinga, kaip ir jos vyras, o kai kuriose srityse — net stipresnė. Dėl savybių, padėjusių Flameliui tapti tokiu puikiu alchemiku — pastabumo detalėms, senųjų kalbų mokėjimo, begalinės kantrybės — jis tapo prastu kerėtoju ir visiškai netikusiu burtininku. Paprasčiausiai trūko vaizduotės kibirkštėlės, sugebėjimo vizualizuoti, kurio reikėjo tokiam darbui. O Perenelė buvo viena galingiausių kada nors sutiktų kerėtojų.
Di nusitraukė vieną pilką pirštinę ir numetė ant gretimos sėdynės. Pasilenkęs per sėdynę prie Perenelės, pamirkė pirštą purvo balutėje, prilašėjusioje iš vieno golemo, ir ant moters kairiosios rankos išpiešė suraitytą simbolį. Paskui tokį patį, tartum atspindėtą veidrodžio, — ant dešiniosios rankos. Vėl pamirkė ranką lipniame pilkame purve ir, piešiant tris vingiuotas linijas ant kaktos, į jį pažvelgė skaisčiai žalios Perenelės akys. Di atšoko atgal į savo sėdynę.
— Madam Perenele, negaliu apsakyti, koks malonumas vėl jus matyti.
Perė prasižiojo kažką sakyti, bet burna neišleido nė garso. Pabandė judėti, bet nieko neišėjo. Golemai tvirtai suspaudę laikė jos rankas, tačiau ne tai svarbiausia... Neklausė nė vienas raumenėlis.
— Ak, atleiskite, bet leidau sau panaudoti prieš jus užkeikimą. Paprastą užkeikimą, bet užteks, kol sugalvosiu ką nors patvaresnio. — Di nusišypsojo, nors nieko juokinga iš tiesų nevyko. Suvibravo telefonas, suskambėjo melodija “ X failų. Vyras jį atidarė.
— Atsiprašau, — linktelėjo Perenelei.
Telefono ragelyje pro traškėjimą suskambo plonas balselis.
— Ar jau gavote fotografiją? — paklausė Di. — Aš pagalvojau, kad pralinksminsiu — legendinė Perenelė Flamel mūsų rankose. Esu tikras, kad Nikolas atlėks iš paskos. O mes jau būsime pasiruošę. Šį kartą jis nepaspruks.
Perenelė aiškiai girdėjo iš telefono sklindantį traškantį juoką.
— Taip, žinoma, — Di įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė variu kaustytą knygą. — Turime ir knygą. Pagaliau.
Kalbėdamas jis pradėjo vieną po kito versti šiurkščius knygos lapus. Balsas nutilo ir pasidarė neaišku, ar kalba telefonu, ar su savimi:
— Dešimties tūkstančių metų paslaptingos žinios vienoje vietoje...
Di nutilo, telefonas iškrito iš rankų ir pasišokinėdamas nusirito ant grindų.
Knygos gale trūko grubiai išplėštų dviejų lapų.
Di užsimerkė, greitai kaip gyvatė kyštelėjo liežuvį, apsilaižė lūpas.
— Tas berniūkštis, — gergždžiančiu balsu sušvokštė. — Berniūkštis juos išplėšė, kai griebė knygą man iš rankų.
Di atsimerkė ir ėmė rūpestingai apžiūrinėti visus knygos lapus.
— Gal jie nesvarbūs, — sumurmėjo. Lūpos tyliai tarė prieš akis judančius ir mirgančius žodžius. Ypatingą dėmesį skyrė ryškiai švytintiems žodžiams puslapių viršuje, kurie leido suprasti, apie ką bus kalbama tame puslapyje. Paskui staiga nustojo skaitęs ir drebančiais pirštais sugniaužė knygą. Kai pakėlė galvą, akys net liepsnojo.
— Trūksta knygos pabaigos. Paskutiniojo pašaukimo! — sustaugė Di. Aplink galvą pažiro geltonos kibirkštys, galinis mašinos langas suskilo, baltos gijos nusidriekė per visą stiklą lyg voratinkliai. Supykusio burtininko galia gelsvai baltomis sruogomis kaip seilės driekėsi nuo dantų.
— Grįžk atgal, — suriaumojo vairuotojui. — Greičiau atgal! Ne, palauk, nevažiuok. Flamelis — ne kvailys. Jie jau seniai pabėgo.
Di pagriebė ant žemės gulėjusį telefoną ir vengdamas Perenelės žvilgsnio pamėgino susitvardyti. Drebėdamas giliai įkvėpė ir, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodė ramus. Paskui kažkam paskambino.
— Turime mažytę problemėlę, — ramiu, bejausmiu balsu pasakė Di. — Panašu, kad trūksta kelių lapų pačiame knygos gale. Esu įsitikinęs, kad nieko svarbaus. Galbūt padarytumėte paslaugą, — kuo ramiau paprašė jis, — gal praneštumėte Morganai13, kad prireiks jos paslaugų.
Di pastebėjo, kaip paminėjus Morganos vardą išsiplėtė Perenelės akys. Patenkintas nusiviepė.
— Pasakykite, kad labai pravers jos nepaprasti sugebėjimai ir talentas.
Taukštelėjo užvedamas telefonas, Di pažvelgė į Perenelę Flamel.
— Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei būtumėte atidavę knygą geruoju. Dabar atvyksta Morgana. Tikiuosi, jūs žinote, ką tai reiškia.