TRYLIKTAS SKYRIUS

— Suk čia, — paliepė Nikolas Flamelis.

Džošas sumažino greitį ir pasuko apdaužytą ir apibraižytą automobilį į siaurą ilgą keliuką, kuris atrodė nepakankamai platus mašinai pravažiuoti. Jau gal pusvalandį tyliai klausydamiesi vis isteriškesnių radijo pranešimų ir ekspertų samprotavimų apie netikėtą paukščių užpuolimą ant Aukso Vartų tilto, bėgliai lėkė į šiaurę nuo San Fransisko. Visuotinis atšilimas buvo viena dažniausiai minimų teorijų. Ekspertai tikino, kad padidėjusi saulės radiacija sutrikdė natūralią paukščių navigacinę sistemą.

Flamelis, liepęs važiuoti link Milo slėnio miestelio ir Tamalpaiso kalno, ekipažą nukreipė į šiaurę. Greitai jie išsuko iš pagrindinio kelio ir važiavo dviejų eismo juostų skalda dengtais keliukais. Eismas darėsi mažiau intensyvus, kol galų gale didžiules kelio atkarpas pralėkdavo nesutikdami nė vienos mašinos. Paskui kelias taip susiaurėjo ir pasidarė toks vingiuotas, kad Džošas sumažinęs greitį vos vilkosi. Atsidaręs langą įsispoksojo į tankų mišką, augantį prie pat kelio. Vos nepražiopsojo siauro įvažiavimo į mišką, tačiau Flamelis spėjo sustabdyti.

— Stok. Pavažiuok truputį atgal. Suk čia.

Sukdamas į nelygų, provėžiuotą miško keliuką, Džošas pažvelgė į seserį. Ši laikė rankas ant kelių, bet Džošas pastebėjo, kokie išbalę suspausti kumščiai. Nagai, dar prieš keletą valandų dailūs ir išpuoselėti, dabar buvo apkramtyti, nelygiais kraštais. Sofi aiškiai nervinosi.

Džošas suspaudė jos ranką, Sofi taip pat atsakė tvirtu spustelėjimu. Labai dažnai bendraudami jiedu apsieidavo be žodžių. Dvynių tėvų dažniausiai nebūdavo namuose, todėl nuo mažens jiedu suprato, kad iš tiesų gali pasitikėti tiktai vienas kitu, ir niekuo daugiau. Jie keliavo iš vieno miesto į kitą, keitė mokyklas ir kaimynus. Tokiomis sąlygomis buvo tikrai sunku susirasti draugų ir išsaugoti juos, tačiau jaunuoliai žinojo, kad ir kas nutiktų, jie turi vienas kitą.

Abipus keliuko iki pat dangaus stiebėsi aukšti medžiai, o po jais pynėsi tanki įvairiausių krūmokšnių raizgalynė. Laukinės gervuogės ir erškėčiai braižė mašinos šonus, o pasižiūrėjus į dygiakrūmius apsivijusias nuodingąsias gebenes ir kandančias dilgėles nekilo noras brautis per džiungles primenančią tankynę.

— Niekada nemačiau nieko panašaus, — murmėjo Sofi, — gamtoje taip net nebūna.

Supratusi, ką pasakė, Sofi vėl atsisuko norėdama užduoti klausimą Flameliui:

— Čia netikras miškas, ar ne?

Nikolas papurtė galvą. Jis staiga suseno ir pavargo. Paakiai juodavo, o raukšlės ant kaktos ir aplink burną dar labiau įsirėžė.

— Sveiki atvykę į mūsų pasaulį, — sušnibždėjo vyras.

— Ten, krūmuose, kažkas juda, — garsiai sušuko Džošas. — Kažkas didelis... Labai didelis.

Po viso to, ką pastaruoju metu teko patirti ir pamatyti, vaizduotė buvo taip įsiaudrinusi, kad piešė pačius nerealiausius vaizdus.

— Jis bėga paskui mašiną.

— Kol mes ant kelio, esame saugūs, — ramiu balsu pasakė Flamelis.

Sofi žvelgė į tamsius krūmynus. Kurį laiką nieko nematė, o paskui suprato, kad tai, ką laikė šešėliu, yra ne kas kita, kaip gyvūnas. Jam judant, kur ne kur blykstelinti saulė lopais išmargino kailį. Spėjo įžvelgti ir buką gyvūno nosį bei užsirietusias iltis.

— Čia kiaulė... šernas, — pratarė ji. Pastebėjo dar tris, skuodžiančius mašinos dešinėje.

— Mano pusėje taip pat yra, — tarstelėjo Džošas. Dar keturi gremėzdiški laukiniai padarai brovėsi per krūmus. Vaikinas pasižiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, — ir už mūsų.

Sofi, Skati ir Nikolas sutartinai atsisuko ir per galinį langą pamatė du didžiulius šernus, prasibrovusius per krūmus ir risnojančius taku. Sofi apstulbo pamačiusi, kokio dydžio laukiniai žvėrys — beveik kaip poniai. Galingos keteros, raumeningos krūtinės ir milžiniškos iltys, styrančios iš apatinių žandikaulių, iš pradžių beveik riešo storumo, o gale nusmailėjančios iki adatos aštrumo smaigalių.

— Net nepagalvojau, kad Amerikoje laksto laukiniai šernai, — stebėjosi Džošas. — Ir dar kur — Kalifornijoje.

— Yra ir laukinių šernų, ir kiaulių — visoje Amerikoje, — išsiblaškiusiu balsu aiškino Flamelis. — Dar XVI amžiuje juos čia atsigabeno ispanai.

Džošas perjungė pavarą ir sumažino greitį leisdamas mašinai laisvai riedėti, kol galų gale ši vos judėjo. Miško keliukas baigėsi aklagatviu. Kelią užtvėrė medžių išvartos, apaugusios dygiakrūmiais ir vijokliais.

— Kelias baigėsi, — pareiškė Džošas. Vaikinas sustabdęs mašiną užtraukė rankinį stabdį. Apsidairė į kairę ir į dešinę. Šernai taip pat sustojo, dabar buvo galima juos apžiūrėti. Keturi gyvūnai stovėjo šalia mašinos ir nė nekrustelėdami spoksojo. Galinio vaizdo veidrodėlyje Džošas matė, kad paskui bėgę didieji šernai taip pat stovi. Džošas susijaudinęs laukė, kas bus toliau? Juk šernai juos apsupo. Pažvelgęs į seserį suprato, kad ji galvoja lygiai tą patį.

Nikolas Flamelis pasilenkęs pirmyn apžiūrėjo ant kelio riogsančias išvartas.

— Manau, išvartos čia tam, kad atbaidytų bepročius, keliaujančius šiuo taku. Koks nors kvailys, žinoma, susigundytų išlipti iš mašinos.

— Nei mes bepročiai, nei kvailiai, — nepatenkinta purkštelėjo Skati. — Ir ką siūlai daryti? — Galva rodydama į šernus, mergina tęsė: — Jau labai seniai nemačiau šios veislės. Jie atrodo kaip galų karo šernai. Jei taip, tai šie gyvūnai visiškai ne žudikai. Be tų, kuriuos matome, krūmuose slepiasi dar antra tiek, neskaičiuojant šeimininkų.

— Ne, čia ne galų šernai. Šiai rūšiai visai nereikia šeimininkų, — vos jaučiamu prancūzišku akcentu tyliai pasakė Flamelis. — Pasižiūrėk į jų iltis.

Sofi, Džošas ir Skati kartu atsisuko pasižiūrėti, kokios didžiulių gyvūnų, stūksančių ant tako, iltys.

— Kažkokios drožinėtos, — prisimerkusi nuo akinamos popietės saulės pastebėjo Sofi. — Vingiais.

— Spiralės, — šiek tiek nustebusiu balsu pataisė Skati ir pasižiūrėjo į Flamelį. — Jie iš Torko Akos?

— Taip, tikrai taip, — patikino Flamelis. — Šernolakiai.

— Kas? Šernolakiai? — nesuprato Džošas. — Gal tu norėjai pasakyti vilkolakiai?

— Ne, tai ne vilkolakiai, — papurtė galvą Skati.

— Ačiū Dievui, — atsiduso Džošas, — nes galvojau, kad kalbate apie žmones, pasivertusius vilkais...

— Vilkolakiai priklauso Torko Madrai, — lyg neišgirdusi pasakojo toliau Skati. — Tai visai skirtingos gentys.

Sofi negalėjo atitraukti akių nuo greta mašinos stovinčio šerno. Po kiaulišku pavidalu ji įsivaizdavo matanti neryškius žmogaus veido bruožus. Netgi akys — šaltos ir ryškiai mėlynos, — rodos, žvelgė į ją labai protingai.

Džošas nusisuko ir stipriai įsikibo vairo.

— Šernolakiai... — murmėjo po nosimi. — Žinoma, jie skiriasi nuo vilkolakių... Visiškai kita gentis... Koks aš kvailas.

— Ką darysime? — paklausė Sofi.

— Važiuosime, — net neabejojo Nikolas.

— o kaip šitai? — rodydamas į išvartas ant kelio paklausė Džošas.

— Tiesiog važiuok, — paliepė alchemikas.

— Bet... — numykė nesiryždamas važiuoti vaikinas.

— Pasitikite manimi? — jau antrą kartą tą popietę paklausė Flamelis. Dvyniai susižvalgė, paskui sutartinai linktelėjo galvomis.

— Tada pirmyn, — ramiu balsu pasakė Nikolas.

Džošas įjungė pavarą ir atleido rankinį stabdį. Mašina truktelėjo iš vietos. Priekinis taukšas palietė, rodėsi, neperbrendamų medžių ir krūmų tankynę ir... išnyko. Atrodė, kad mašinos priekis nyra į nebūtį.

Staiga aplinkui tapo tamsu ir šalta. Ore pakvipo kažkuo karčiai saldžiu, lyg degintu cukrumi ir... vėl pasirodė takas, besukantis dešinėn.

— Kaip... — net išsižiojo Džošas.

— Tai buvo tik iliuzija, — paaiškino Flamelis. — Tik iliuzija, ir daugiau nieko, atsirandanti vandens lašelių užuolaidoje lūžtant šviesos spinduliams. Kiekvienas lašas lyg mažytis veidrodis atspindi medžius ir krūmus. Na, žinoma, yra šiek tiek magijos, — pripažino jis. Grakščiu judesiu parodęs kažką priekyje, tęsė toliau: — Mes vis dar Amerikoje, tačiau ką tik įvažiavome į seniausios ir didingiausios vyresniųjų rasės atstovės valdas. Kurį laiką esame saugūs.

Skati paniekinamai prunkštelėjo.

— Tai jau... didingiausios... Seniausios — taip, bet kažin ar didingiausios.

— Skati, prašau elgtis gražiai, — įspėjo Flamelis, atsigręždamas į šalia sėdinčią, jaunai atrodančią, tačiau tikrai seną kovotoją.

— Man ji nepatinka. Nepasitikiu ja.

— Gal galėtumei kuriam laikui pamiršti senas nesantaikas?

— Nikolai, ji bandė mane nužudyti, — prieštaravo Skati. — Paliko vieną požeminiame pasaulyje. Pralėkė ne vienas šimtmetis, kol radau, kaip išsikrapštyti iš tenai.

— Na, bet tai nutiko prieš penkiolika šimtmečių, jei gerai prisimenu mitologiją, — priminė Flamelis.

— Nesiskundžiu atmintimi, — sumurmėjo Skati, atrodanti kaip įžeistas vaikas.

— Apie ką jūs? — susidomėjo Sofi, tačiau atsakymo nesulaukė. Džošas staiga sustabdė mašiną.

— Ar tai ta aukšta juodaodė moteris? — paklausė jis.

Norėdama įžiūrėti ją pro suskilinėjusį langą, Sofi sukiojosi, Flamelis su Skati pasilenkė pirmyn.

— Tai ji, — paniurusiu balsu patvirtino Skati.

Moteris stovėjo ant tako, tiesiai priešais mašiną. Didžiulė ir aukšta, ji atrodė tartum išdrožta iš vientiso juodo akmens luito. Švelnus buvo tik baltų plaukų debesėlis, lyg balta kepurė ant galvos, visi kiti bruožai — aštrūs ir kampuoti. Aukšti skruostikauliai, ilga smaili nosis, aštrus smakras ir lūpos, tokios plonos, lyg jų nė nebūtų. Akių lėliukės — gelsvos. Moteris vilkėjo ilgą paprasto kirpimo apsiaustą, siūtą iš kažkokios tviskančios medžiagos. Nors aplinkui niekas nejudėjo, drabužis plaikstėsi tartum pučiamas vėjo ir mainėsi vaivorykštės spalvomis, panašiai kaip tepalai, nuvarvėję į balą. Sofi pastebėjo, kad moteris neturi papuošalų, rankų nagai trumpai kirpti ir nudažyti skirtingomis spalvomis.

— Nė kiek nepasenusi, neduotum daugiau kaip dešimt tūkstančių metų, — sumurmėjo Skati.

— Baik, būk gera, — priminė Flamelis.

— Kas ji? — nenuleisdama nuo moters žvilgsnio, nerimo Sofi. Senoji atrodė kaip žmogus, tačiau kažkas vis dėlto buvo matyti, ir galėjai įtarti, kad tai ne šio pasaulio būtybė. Stovėjo kitaip — labai ramiai ir didingai, išdidžiai pakreipusi galvą.

Pasilenkęs tarp priekinių sėdynių, Nikolas nuoširdžiai sužavėtu balsu pareiškė:

— Tai vyresniųjų rasės atstovė Hekatė.

Lėtai išskiemenavo: He-ka-tė...

— Triveidė deivė, — karčiai pridūrė Skati.