KETURIOLIKTAS SKYRIUS

— Likite mašinoje, — atsidaręs dureles ir žengdamas ant neaukštos žolės, paliepė Flamelis.

Skati sukryžiavo ant krūtinės rankas ir, spoksodama per suskilinėjusį langą, pareiškė:

— Na ir gerai.

Flameliui visiškai nerūpėjo Skati kaprizai: net nespėjus nieko daugiau pasakyti užtrenkė duris. Giliai atsikvėpęs pabandė nusiraminti ir žengė link aukštos, elegantiškos moters. Ji nė nekrustelėdama tyliai stovėjo tarp dangų remiančių sekvojų kamienų.

Sušlamėjo krūmokšniai, vienas Torko Akos šernas išniro tiesiai alchemikui prieš nosį. Galingas gyvūno snukis siekė Flamelio krūtinę. Flamelis sustojo ir nežinoma, žmogaus liežuviui beveik neįveikiama kalba tardamas sveikinimo žodžius nusilenkė šernui. Staiga paaiškėjo, kad ten toli gražu ne vienas šernas — gera dešimtis stovėjo priešais Flamelį. Žvelgė aiškiu, protingu žvilgsniu, popietės saulės šviesoje žvilgėjo šiurkštus raudonas keteros ir nugaros kailis, o nuo keistu ornamentu puoštų ilčių iki pat žemės tįso tąsios, lipnios seilės.

Flamelis pagarbiai nusilenkė kiekvienam atskirai, o tada kažkodėl vėl angliškai prabilo:

— Nemaniau, kad Amerikoje dar liko Torko Akos klano palikuonių.

Vos sujudinusi lūpas, Hekatė šyptelėjo.

— Oi, Nikolai, geriau nei kuris kitas žmogus turėtum žinoti, kad, pasitraukus vyresniųjų rasei ir išnykus žmonėms. Akos klanas paskelbs, jog žemė priklauso jiems. Prisimink, juk kažkada taip ir buvo. Jie — pirmieji žemės šeimininkai, — žemu, beveik vyrišku balsu kalbėjo Hekatė. Kalbėjo su akcentu, kuriame buvo ir graikiškų šnypščiamųjų, ir minkštų persiškų priebalsių.

Nikolas dar kartą palenkė galvą.

— Suprantu, šie klanai labai stiprūs Europoje, ypač Torko Madra. Teko girdėti, kad Indijoje vėl atsigavo Torko Tijogara ir dar du nauji Torko Leono klanai Afrikoje. Ir visa tai tavo dėka.

Hekatės veidą vėl nušvietė šypsena, pasirodė mažučiai balti dantys.

— Klanai vis dar garbina mane kaip deivę. Padedu jiems kiek galėdama. — Nematomas vėjas pagavo jos apsiausto kraštus ir lyg žaisdamas ėmė sukti aplinkui. Nuvilnijo žaliai geltonos bangelės. — Tačiau kažin ar tokį kelią sukorėte vien dėl to, kad pasiklausytumėte apie mano vaikus.

— Ne, tikrai ne, — Flamelis atsigręžęs pažiūrėjo į aplamdytą ir apdaužytą automobilį. Džošas ir Sofi iš nuostabos išplėtę akis įdėmiai žiūrėjo, kas vyksta, o Skati veidą vargiai buvo galima įžvelgti. Sėdėjo atsilošusi galinėje sėdynėje ir užsimerkusi apsimetė, kad miega. Flamelis gerai žinojo, kad kovotoja niekada nenorėjo miego.

— Norėčiau padėkoti už vaiduoklišką vėją, kurį atsiuntei.

Dabar nusilenkė Hekatė. Atgniaužusi ranką parodė, ką turinti delne — mažytį mobilųjį telefoną.

— Labai naudingi prietaisai. Dar prisimenu tuos laikus, kai svarbias žinias patikėdavome prijaukintiems paukščiams ir vėjui. Atrodo, kad tai buvo tik vakar. — Šyptelėjusi prisiminimams, tęsė toliau: — Malonu girdėti, kad gudrybė pavyko. Tačiau, man atrodo, kad jūs, savo nelaimei, išdavėte Morganai ir Di, kur vykstate. Jie žino, kas gali pasiųsti vaiduoklišką vėją, ir esu įsitikinusi, kad jiems ne paslaptis, kur aš apsistojusi.

— Žinau tai, ir todėl noriu labai atsiprašyti, kad atsivedžiau juos pas tave.

Hekatė vos gūžtelėjo pečiais, ir per visą apsiaustą nuraibuliavo vaivorykštė.

— Di manęs bijo. Galbūt siaustų, šūkautų ir grasintų, gal net pabandytų keletą užkeikimų ar burtažodžių, bet rankos nepakeltų. Nei vienas... nei Morganos padedamas. Norint atsilaikyti prieš mane, Di reikėtų mažiausiai dviejų tamsos vyresniųjų rasės pagalbininkų... Netgi tokiu atveju sėkmė jiems negarantuota.

— Bet išdidumo jam netrūksta. Be to, dabar turi Kodeksą.

— Telefonu sakei, kad ne visą.

— Ne visą, — Nikolas ištraukė iš po marškinių du lapelius ir, norėdamas paduoti Hekatei, žengė artyn. Keista, tačiau moteris staiga atšlijo, ranka prisidengė akis ir, tartum veržiantis garui, iš lūpų išslydo šnypščiantis garsas. Nieko nelaukę šernai apsupo Flamelį. Stovėjo apspitę, pražioję nasrus, grėsmingai priglaudę didžiules iltis jam prie kūno.

Sofi norėjo šaukti, tačiau netekusi žado girdėjo tiktai Džošo klyksmą ir matė, kaip Skati akimirksniu iššoko iš mašinos. Įstačiusi į lanką strėlę, nusitaikė į Hekatę.

— Liepk jiems pasitraukti, — sušuko Skati.

Torko Altos šernams tai buvo nė motais.

Hekatė demonstratyviai atsuko Flameliui nugarą, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsisukusi per petį pasižiūrėjo į Skati. Toji tuoj pat įtempė lanko templę, deja, deivei sukeldama tik juoką.

— Ir galvoji, kad mane pagąsdinsi?

— Strėlė pamirkyta Titano kraujyje, — tyliai pasakė Skati, bet tyloje balsas net nuaidėjo. — Jei gerai prisimenu, tai vienas tavo tėvų, ar ne? Tai vienas nedaugelio būdų nužudyti tave, bent jau tikiuosi.

Dvyniai matė, kokios šaltos tapo senosios deivė akys — lyg du auksiniai veidrodžiai.

— Patrauk lapus šalin, — paliepė Flameliui, ir tas tuojau pat įsikišo juos atgal po marškiniais. Hekatė kažką sumurmėjo. Šernolakiai, pasitraukę nuo Flamelio, nurisnojo į tankumyną ir dingo, tačiau visi suprato, kad niekur toli nepasitraukė. Deivė vėl atsisuko į Flamelį.

— Be mano leidimo jie nebūtų drįsę paliesti tave.

— Tai jau tikiu, — drebėdamas atsakė Flamelis. Vyras nudelbė žvilgsnį į džinsus ir batus, aptaškytus iš šernų nasrų dribusiomis seilėmis. Nikolas net neabejojo, kad seilės neišsiskalbs, liks dėmės.

— Ateityje prašau man ar kuriam kitam vyresniųjų rasės atstovui esant nerodyti Kodekso... ar jo lapų. Mes... tarkime, mums jis bjaurus, — apgalvodama kiekvieną žodį pareiškė deivė.

— Manęs jis neveikia, — atleidusi lanko templę pasakė Skati.

— O tu ir nepriklausai vyresniųjų rasės pirmajai kartai, — priminė Hekatė. — Ir tu, ir Morgana esate antrosios kartos. Mačiau, kaip Abraomas įrašė pirmuosius burtažodžius į šią knygą. Stebėjau, kaip jis pačią seniausią magiją ir užkeikimus tiesiog iš pirmų lūpų guldo į Kodekso puslapius.

— Atsiprašau, nežinojau, — greitai išbėrė Flamelis.

— Ir neturėjai žinoti. Kodėl gi turėtum? — Hekatė nusišypsojo, nors nieko juokinga lyg ir nebuvo. — Tačiau magija tokia stipri, kad daugelis vyresniųjų nedrįsta net pažvelgti į šios knygos lapus. Antroji karta žiūrėti jau gali, tačiau net ir jie, — deivė mostelėjo Skati link, — mūsų palikuonys, negali paliesti Kodekso. O beždžionių palikuonys, žmonės — gali. Tai Abraomo pokštas. Magas Abraomas juk vedė moterį, vieną pirmųjų žmonių, ir, manau, taip norėjo užsitikrinti, kad tik jo vaikaičiai galės naudotis šia magijos knyga.

— Mes — beždžionių palikuonys... — tyliai sumurmėjo Džošas.

— Žmonių rasė... žmonių rasė, — tyliai šnibždėjo Sofi, bet tuojau nutilo, nes Flamelis kalbėjo toliau:

— Tai todėl man buvo leista saugoti knygą?

— Na, tu nesi pirmasis knygą saugantis žmogus, — atsakė Hekatė. — O svarbiausia, kad ji niekada neturėjo būti parašyta, — deivė krestelėjo pečius, apsiaustu nuvilnijo raudonos ir žalios bangos. — Reikalavau, kad knyga būtų suplėšyta po vieną lapą ir sumesta į artimiausią ugnikalnį, o iš paskos — ir Abraomas.

— Tai kodėl jos nesunaikino? — nesuprato Flamelis.

— Nes magas buvo apdovanotas puikia įžvalga. Jis gebėjo praskleisti laiko uždangą ir išpranašavo, kad ateis ta diena, kai išdėstytos Kodekse išminties labai prireiks.

Skati pasitraukė nuo automobilio. Rankoje vis dar laikydama lanką, žengė porą žingsnių arčiau Flamelio. Pastebėjo, kaip akylai ją stebi geltonos Hekatės akys.

— Slaptajai knygai saugoti visada buvo paskiriamas saugotojas, — paaiškino Flameliui Skati. — Kai kurie saugotojai istorijoje pasižymėjo kaip didvyriai. Apie juos pasakojama legendose, kiti — mažiau žinomi, kaip tu. O keleto vardai taip ir nuskendo užmarštyje.

— Aha, vadinasi, jeigu aš, žmogus, buvau pasirinktas ypatingosios knygos. Kodekso, saugotoju, nes jūs negalite net pasižiūrėti į jį, tai akivaizdu, kad knygą surasti taip pat reikėjo žmogaus — Di, — suprato Flamelis.

Hekatė linktelėjo.

— Pavojingas priešas daktaras Džonas Di.

Flamelis palingavo galvą. Po marškiniais jautė švelniai besitrinančius į odą vėsius sausus knygos lapus. Daugiau nei penkis šimtus metų jis saugojo Kodeksą, tačiau nujautė, kad spėjo atskleisti vos keletą joje slypinčių paslapčių. Ir nė nenumanė, kokia sena ta knyga. Kartais spėliodavo parašymo datą, tačiau kiekvieną kartą knyga atrodydavo vis senesnė. Pirmą kartą patekusi į rankas keturioliktame amžiuje, knyga pasirodė kokių penkių šimtų metų senumo. Vėliau, pradėjus atidžiai studijuoti, nutarė, kad maždaug aštuonių šimtų metų, paskui — jau tūkstančio ir net dviejų tūkstančių metų amžiaus. Prieš gerą šimtmetį, kai pasipylė atradimai Egipte, jis vėl naujai įvertino knygos amžių — tada jau penki tūkstančiai metų. O dabar Hekatė, kuriai dešimt tūkstančių, o gal net daugiau, metų, pasakoja, kad savomis akimis matė, kaip Abraomas rašė Kodeksą. Bet jei vyresniųjų rasė, legendose ir mituose minimi dievai, negali nei paliesti, nei žvilgtelėti į knygą, tai kas buvo jos autorius Abraomas? Vyresniųjų rasės atstovas? Žmogus? O gal kokios kitos mituose minimos rasės padaras, vaikščiojęs žeme jos gyvavimo pradžioje?

— Kodėl tu čia? — paklausė Hekatė. — Žinau, kad Kodeksą iš tavęs atėmė, tačiau negaliu padėti atgauti jį.

— Ne, aš čia dėl kitos priežasties, — paaiškino Flamelis, traukdamasis dar toliau nuo mašinos ir pritildydamas balsą tiek, kad norėdama girdėti Hekatė beveik turėjo pasilenkti. — Kai Di mane užpuolė, pavogė knygą ir pasigrobė Perenelę, į pagalbą atėjo du žmonės. Tai vaikinas ir jo sesuo, — kiek palaukęs dar pridūrė: — Dvyniai.

— Dvyniai? — bespalviu ir bejausmiu kaip ir jos veidas balsu pasitikslino deivė.

— Dvyniai. Pasižiūrėk į juos. Ką matai?

Hekatės akys žybtelėjo, žvilgsnis nuslydo į mašiną.

— Matau berniuką ir mergaitę, apsirengusius marškinėliais ir džinsais, nuspurusia šiuolaikinio jaunimo uniforma. Daugiau nieko nematau.

— Įsižiūrėk geriau, — pasakė Flamelis. — Nepamiršk pranašystės.

— Prisimenu pranašystę. Kaip drįsti mane mokyti istorijos! — Hekatės akys sužioravo pykčiu ir akimirksniu pakeitė spalvą, pasidarė tamsios, beveik bjaurios. — Žmonės? Neįmanoma. — Praėjusi pro Flamelį, deivė atidžiau įsižiūrėjo į mašinos vidų. Pirmiau nužvelgė Sofi, paskui Džošą.

Dvyniai pastebėjo, kad jos akių lėliukės pailgos kaip katės, už plonų lūpų besislepiantys dantys aštrūs lyg adatos.

— Auksas ir sidabras, — žiūrėdama į Nikolą sušnibždėjo Hekatė. Keistu akcentu tariami žodžiai tapo vargiai suprantami. Deivė plonu liežuviu apsilaižė lūpas ir atsisukusi į mašiną paliepė:

— Išlipkite.

Dvyniai sužiuro, ką pasakys Flamelis. Jam pritariamai linktelėjus, abu išlipo iš automobilio. Kad galėtų atsistoti šalia brolio, Sofi apėjo aplinkui.

Hekatė ištiesė ranką, pirmiau link Sofi. Toji kiek padvejojusi taip pat atkišo ranką deivei. Hekatė paėmė kairę merginos ranką ir apvertė delnu į viršų, tada siektelėjo vaikino rankos. Džošas padavė atkištą delną nė kiek nedvejodamas, bandydamas apsimesti nerūpestingas, tartum sveikintis su dešimties tūkstančių metų senumo dievais būtų kasdienybė. Pajutęs grubią ir šiurkščią Hekatės rankų odą, nustebo.

Deivė ištarė vienintelį žodį, niekam nesuprantamą, tas žodis buvo sugalvotas dar prieš žmonijos atsiradimą.

— Apelsinai, — staiga užuodęs ir net pajautęs skonį burnoje sušnabždėjo Džošas.

— Ne, ledai, — nesutiko Sofi, — šviežiai plakti ledai.

Mergina atsisuko į brolį ir nustebo pamačiusi spoksantį į ją su neslepiama nuostaba.

Aplink Sofi švytėjo sidabrinė aureolė. Kai kur suraibuliuodama ir pranykdama visą kūną gaubė lyg antra sidabrinė oda. Sofi mirksint akys blyksėjo lyg du sidabriniai veidrodžiai.

Džošą gaubė auksinis švytėjimas, labiausiai susikaupęs virš galvos ir rankų. Pulsavo sulig kiekvienu širdies dūžiu. Vaikino akių lėliukės blizgėjo lyg dvi auksinės monetos.

Dvyniai matė, kokios skirtingos virš jų švytinčios auros, tačiau nesijautė skirtingi. Ore vis dar tvyrojo apelsinų ir ledų kvapas.

Hekatė tylėdama paleido dvynius, švytėjimas tą pačią akimirką išblanko. Priėjusi prie Flamelio, deivė čiupo jam už rankos ir nusitempė tolyn takeliu, kad dvyniai negirdėtų, ką jiedu kalbasi.

— Kas čia vyko, kas galėtų paaiškinti? — kreipdamasi į Skati paklausė Sofi. Balsas drebėjo, burnoje vis dar jautė ledų skonį ir ore taip pat kvepėjo ledais.

— Deivė tikrino jūsų auras, — paaiškino Skati.

— Tai tas auksinis švytėjimas aplinkui Džošą? — žiūrėdama į brolį stebėjosi Sofi.

— Tavo aura buvo sidabrinė, — tuoj pat pratarė jis.

Skati pakėlė nuo tako plokščią akmenėlį ir nusviedė jį į krūmus. Akmuo atsitrenkė į kažką kietą, tas kažkas nušlamėjo per krūmus tolyn.

— Daugelis aurų yra spalvotos. Labai labai retai pasitaiko vienspalvių.

— Tokių kaip mūsų? — patikslino Sofi.

— Tokių kaip jūsų, — visai nelinksmai atsakė Skati. — Paskutinį kartą mačiau sidabrinę aurą... seniai. Jūs pažįstate tą moterį — tai buvo Žana d‘Ark.

— O auksinę? — susidomėjo ir Džošas.

— Auksinės pasitaiko dar rečiau, — atsakė Skati. — Rodos, prisimenu kai ką su auksine aura... — susiraukė bandydama atsiminti. — Taip, tai buvo Tutanchamonas, tapęs valdovu dar visai vaikas.

— Tai todėl jo kape tiek daug aukso?

— Taip, tai viena priežasčių, — pritarė Skati.

— Tik jau nesakyk, kad ir jį pažinojai.

— Ne, niekada nebuvome susitikę. O štai Žaną d‘Ark mokiau kovoti. Ir kovėmės prie Orleano petys į petį. Sakiau jai nejoti į Paryžių, — pridūrė Skati sudrėkusiomis akimis.

— Mano aura retesnė, va, — mėgindamas išsklaidyti niūrią nuotaiką kaip vaikėzas pasierzino Džošas. Paskui, pažvelgęs į raudonplaukę kovotoją, susidomėjo: — O ką reiškia turėti tokią vienspalvę aurą?

Skati atsisuko ir bejausmiu veidu paaiškino:

— Tai reiškia, kad toks žmogus turi neįtikėtinų galių. Visų laikų didieji burtininkai, kerėtojai ir didvyriai, taip pat ir menininkai turėjo vienos ryškios spalvos auras.

Dvyniai netikėdami susižvalgė. Netgi po viso to, ką buvo matę ir patyrę, tai atrodė per daug keista, kad būtų galima imti ir patikėti. Be to, bejausmis Skati veidas ir jos žvilgsnis pasakojant apie auras kažkodėl baugino. Staiga Sofi iš siaubo išplėtė akis.

— Bet Žana ir Tutanchamonas... juk mirė labai jauni?

— Taip, labai jauni, — surimtėjo Džošas prisiminęs istoriją. Abu mirė devyniolikos metų.

— Taip, argi netiesa? — atsisukusi į Flamelį ir triveidę deivę paklausė Skati.

— Žmonės, — šnypštė supykusi ir nustebusi Hekatė. — Žmonės su sidabrine ir auksine aura.

— Taip jau yra nutikę ir anksčiau, — ramiai pasakė Flamelis.

— Manai, nežinau?

Jiedu stovėjo prie gurguliuojančio, išbėgančio kažkur iš miško tankynės upelio. Upeliukas nešė vandenis į aštuoniakampį tvenkinuką, pražydusį vandens lelijomis. Didžiuliai raudoni ir balti dekoratyviniai karosai nardė po krištolinį vandenį.

— Neteko matyti tokių aurų šalia. Net tame pačiame amžiuje ir juo labiau pas dvynius. Jie turi didžiulių dar nepanaudotų galių. Ar galiu priminti Kodeksą? Pačioje pirmoje pranašystėje Abraomas kalba apie „du, kurie yra kaip vienas, ir tas vienas yra viskas“.

— Žinau tą pranašystę, — atšovė Hekatė. Jos apsiausto spalvos suraibuliavo juoda ir raudona vilnimis. — Buvau šalia, kai tas kvailys ją rašė.

Flamelis labai norėjo dar kai ko paklausti, bet pamanė, kad verčiau užčiaupti burną.

— Beje, tas kvailys niekada neklydo, — susierzinusi murmėjo Hekatė. — Jis nuspėjo, kad Danu Talį užlies bangos ir mūsų pasauliui ateis galas.

— Išpranašavo ir to pasaulio atgimimą, — ryžosi priminti Flamelis. — Kai ateis „du, kurie yra kaip vienas, o tas vienas yra viskas, ir kai saulė ir mėnulis susilies“.

Hekatė pasuko galvą ir žybčiodama katės akimis į dvynius vėl sumurmėjo:

— Auksas ir sidabras, saulė ir mėnulis.

Deivė atsisuko į Flamelį.

— Ar tiki, kad jie gali būti tie, apie kuriuos kalbama pranašystėje?

— Taip, — ramiai atsakė Flamelis. — Turiu tikėti.

— Kodėl?

— Todėl, kad Kodeksas pagrobtas, Di gali pasikviesti tamsos vyresniuosius. Jei dvyniai ir yra tie, kuriuos mini pranašystė, tai juos kai ko išmokę galbūt apsiginsime nuo piktųjų jėgų... jie gali padėti išgelbėti Perenelę.

— O jei klysti? — nusistebėjo Hekatė.

— Tada neteksiu tos, kurią myliu. Tada žus visas pasaulis ir visa žmonija. Bet turime šansų, kad pasiseks, todėl atvykau prašyti tavo pagalbos.

Hekatė atsiduso.

— Seniai... labai seniai jau neturėjau mokinio, — pasakė reikšmingu veidu atsisukdama į Skati. — Nepasakyčiau, kad tas sumanymas baigėsi labai gerai.

— Bet dabar viskas kitaip. Šį kartą tektų dirbti su visiškai nepasiruošusiais, dar net nežinančiais savo galimybių. Be to, turime nedaug laiko, — Flamelis giliai atsikvėpė. Ne taip jau lengva buvo kalbėti nuskendusios Danu Talio salos senovine kalba. — O didžioji Perso ir Asterijos dukra, burtų ir užkeikimų valdove, prašau tavęs, pažadink juose slypinčias magiškas galias.

— Na, tarkime, pažadinsiu, ir kas tada? — paklausė Hekatė.

— Tada išmokysiu juos Magijos penketo. Atgausime Kodeksą ir išgelbėsime Perenelę.

Triveidė deivė karčiai ir piktai nusijuokė.

— Atsargiai, alchemike Nikolai Flameli, kad tik nesukurtum to, kas visus sunaikins.

— Ar padarysi, ko prašiau?

— Reikia pagalvoti. Atsakysiu tau vėliau.

Sėdėdami mašinoje Sofi ir Džošas staiga suvokė, kad Flamelis ir Hekatė atsisukę žiūri tiesiai į juos. Dvynius nupurtė šiurpas.