VIII

Aleksejus Aleksandrovičius, grįžęs iš pamaldų, visą rytą praleido kambary. Tą rytą jam reikėjo atlikti du darbus: pirma, priimti ir painstruktuoti kitakilmių deputaciją, kuri vyko į Peterburgą ir dabar buvo Maskvoje; antra, parašyti žadėtąjį laišką advokatui. Deputacija, nors ir iškviesta Aleksejaus Aleksandrovičiaus iniciatyva, sudarė daug nepatogumų ir net pavojų, jis labai džiaugėsi, užtikęs ją Maskvoje. Tos deputacijos nariai nieko nenusimanė apie savo vaidmenį ir pareigas. Jie buvo naiviai įsitikinę, kad jų darbas yra tik išdėstyti savo bėdas ir tikrą dalykų padėtį ir prašyti vyriausybės pagalbos, bet visiškai nesuprato, jog kai kurie jų pareiškimai ir reikalavimai palaiko priešingą partiją, todėl žlugdo visą reikalą. Aleksejus Aleksandrovičius ilgai su jais plūkėsi, surašė programą, nuo kurios jie neturėjo nukrypti, ir, atleidęs juos, parašė į Peterburgą keletą laiškų, turinčių nukreipti deputaciją į tikrąjį kelią. Svarbiausia padėjėja šiuo reikalu turėjo būti grafienė Lidija Ivanovna. Ji puikiai nusimanė apie deputacijas, ir niekas geriau už ją nemokėjo iškelti deputacijų svarbos ir nukreipti jas tikra kryptimi. Po to Aleksejus Aleksandrovičius parašė laišką ir advokatui. Jis, nė truputėlio nesvyruodamas, leido jam veikti savo nuožiūra. Į laišką įdėjo tris Vronskio raštelius Anai, kuriuos rado iš jos atimtajame portfelyje.

Nuo to laiko, kai Aleksejus Aleksandrovičius išvažiavo iš namų, nusistatęs nebegrįžti į šeimą, ir nuo to laiko, kai jis buvo pas advokatą ir bent vienam žmogui pasisakė apie savo nusistatymą, o ypač nuo to laiko, kai šitą gyvenimišką dalyką pavertė popieriniu reikalu, – jisai vis labiau ir labiau apsiprato su savo nusistatymu ir dabar aiškiai matė, kad galės jį įvykdyti.

Lipindamas laišką advokatui, jis išgirdo garsų Stepano Arkadjičiaus balsą. Stepanas Arkadjičius ginčijosi su Aleksejaus Aleksandrovičiaus tarnu ir prisispyręs reikalavo, kad apie jį praneštų.

„Dabar jau nesvarbu, – pagalvojo Aleksejus Aleksandrovičius, – juo geriau: aš pranešiu apie savo santykius su jo seserimi ir paaiškinsiu, kodėl negaliu pas jį pietauti.“

– Prašyk! – garsiai tarė jis, rinkdamas raštus ir dėdamas juos į biuvarą.

– Na, matai, kad meluoji, jis namie! – pasakė Stepano Arkadjičiaus balsas liokajui, kuris nenorėjo įleisti jo, ir Oblonskis nesustodamas nusivilko paltą ir įėjo į kambarį. – Na, labai džiaugiuosi, kad tave radau. Aš tikiuosi... – linksmai pradėjo Stepanas Arkadjičius.

– Aš negalėsiu atvykti, – stovėdamas ir nesodindamas svečio, šaltai prabilo Aleksejus Aleksandrovičius.

Aleksejus Aleksandrovičius manė tuojau nustatysiąs su Stepanu Arkadjičium tokius šaltus santykius, kokie ir turi būti su žmonos broliu, nes jis kelia ištuokos bylą, tačiau jis nepagalvojo, kokia geraširdiškumo jūra per kraštus liejasi Stepano Arkadjičiaus sieloje.

Stepanas Arkadjičius išplėtė savo blizgančias giedras akis.

– Kodėl negalėsi? Ką nori pasakyti? – nustebęs paklausė jis prancūziškai. – Ne, juk tu jau žadėjai. Mes visi tavęs laukiame.

– Aš noriu pasakyti, kad negaliu pas jus lankytis, nes dabar turi nutrūkti tie giminystės ryšiai, kurie mus sieja.

– Kaip? Kas nutiko? Kodėl? – šypsodamasis ištarė Stepanas Arkadjičius.

– Todėl, kad aš keliu ištuokos bylą jūsų seseriai, savo žmonai. Aš turėjau...

Tačiau Aleksejus Aleksandrovičius dar nespėjo baigti savo kalbos, o Stepanas Arkadjičius jau pasielgė visai ne taip, kaip jis tikėjosi. Stepanas Arkadjičius aiktelėjo ir atsisėdo į krėslą.

– Ne, Aleksejau Aleksandrovičiau, ką tu kalbi! – sušuko Oblonskis, ir skausmas pasirodė jo veide.

– Taip yra.

– Atleisk man, aš negaliu, jokiu būdu negaliu tuo patikėti...

Aleksejus Aleksandrovičius atsisėdo, jausdamas, kad jo žodžiai nepaveikė taip, kaip jisai buvo laukęs, ir kad jam būtinai reikės atviriau pasisakyti, ir kad vis tiek, ką jis besakytų, jo santykiai su svainiu dėl to nepasikeis.

– Taip, man labai sunku, bet esu priverstas reikalauti ištuokos, – tarė jis.

– Aš viena pasakysiu, Aleksejau Aleksandrovičiau. Aš pažįstu tave kaip puikų, teisingą žmogų, pažįstu Aną, – atleisk man, aš negaliu pakeisti apie ją savo nuomonės, – kaip puikią, nuostabią moterį, todėl, atleisk man, aš negaliu tuo patikėti. Čia kažkoks nesusipratimas, – tarė jis.

– Taigi, jei būtų tik nesusipratimas.

– Atleisk, aš suprantu, – pertraukė Stepanas Arkadjičius. – Bet, žinoma... Viena, nereikia skubėti. Nereikia, nereikia skubėti!

– Aš neskubėjau, – šaltai atkirto Aleksejus Aleksandrovičius, – o tartis tokiu reikalu su niekuo negalima. Aš tvirtai pasiryžau.

– Baisus dalykas! – tarė Stepanas Arkadjičius, sunkiai atsidusęs. – Aš viena padaryčiau, Aleksejau Aleksandrovičiau. Maldauju, padaryk taip! – tarė jis. – Byla dar nepradėta, kaip aš supratau. Prieš iškeldamas bylą, pasimatyk su mano žmona, pasikalbėk su ja. Ji myli Aną kaip seserį, myli tave, ir ji nuostabi moteris. Dėl Dievo, pasikalbėk su ja! Būk toks geras, maldauju tave!

Aleksejus Aleksandrovičius susimąstė, ir Stepanas Arkadjičius tylėdamas su užuojauta žiūrėjo į jį.

– Nuvažiuosi?

– Nežinau. Aš dėl to ir nebuvau pas jus. Aš manau, kad mūsų santykiai turi pasikeisti.

– Kodėl? Aš nematau priežasties. Leisk man tikėti, kad mus sieja ne tik giminystės ryšiai ir kad tu bent iš dalies jauti man tokią pat simpatiją, kokią aš tau visuomet jaučiau... Ir tikrą pagarbą, – tarė Stepanas Arkadjičius, spausdamas Aleksejui Aleksandrovičiui ranką. – Jeigu net blogiausi tavo spėjimai būtų teisingi, aš nesiimu ir niekuomet nesiimsiu smerkti vieną ar kitą pusę ir nematau priežasties, kodėl mūsų santykiai turėtų pasikeisti. O dabar padaryk, ką prašau, nuvažiuok pas mano žmoną.

– Na, mes nevienodai žiūrime į tą dalyką, – šaltai atsakė Aleksejus Aleksandrovičius. – Nekalbėkime apie tai.

– Ne, kodėl tu negali atvykti? Kad ir dabar, pietų? Žmona laukia tavęs. Susimildamas, atvažiuok. O svarbiausia, pasikalbėk su ja. Ji nuostabi moteris. Dėl Dievo, atsiklaupęs tave maldauju!

– Jeigu taip norite, aš atvažiuosiu, – atsidusęs sutiko Aleksejus Aleksandrovičius.

Norėdamas pakeisti kalbą, jis paklausė, kas abiem buvo įdomu: apie naująjį Stepano Arkadjičiaus viršininką, dar neseną žmogų, netikėtai gavusį tokį aukštą paskyrimą.

Aleksejus Aleksandrovičius ir anksčiau nemėgo grafo Aničkino ir visuomet buvo skirtingų pažiūrų su juo, o dabar negalėjo susilaikyti neparodęs tos kiekvienam valdininkui suprantamos neapykantos, kurią žmogus, patyręs nepasisekimą tarnyboje, jaučia kitam žmogui, iškilusiam tarnyboje.

– Ar matei jį? – paklausė Aleksejus Aleksandrovičius, kandžiai šyptelėjęs.

– Be abejo, jis vakar buvo pas mus įstaigoje. Atrodo, puikiai išmano dalyką ir labai energingas.

– Taip, bet į ką nukreipta jo energija? – tarė Aleksejus Aleksandrovičius. – Ar darbą dirbti, ar perdirbinėti, kas jau padaryta? Mūsų valstybės nelaimė – tai popierinė administracija, o jis yra garbingas jos atstovas.

– Iš tikrųjų, aš nežinau, už ką jį galima smerkti. Jo pakraipos aš nežinau, bet viena – jis puikus vyrukas, – atsakė Stepanas Arkadjičius. – Aš dabar buvau pas jį, iš tikrųjų puikus vyrukas. Mes papusryčiavome, ir aš išmokiau jį daryti, žinai, tą gėrimą, vyną su apelsinais. Labai gaivina. Ir nuostabu, kad jis nežinojo. Jam labai patiko. Iš tikrųjų geras vyrukas.

Stepanas Arkadjičius dirstelėjo į laikrodį.

– Ak dievulėliau, jau penkios, o man dar pas Dolgovušiną! Atvažiuok, susimildamas, pietų. Tu negali įsivaizduoti, kaip užduotum širdį man ir žmonai.

Aleksejus Aleksandrovičius palydėjo svainį visai jau kitaip, negu buvo sutikęs.

– Aš prižadėjau ir atvažiuosiu, – pasakė jis niūriai.

– Tikėk manimi, kad aš moku vertinti, ir viliuosi, jog nesigailėsi, – šypsodamasis tarė Stepanas Arkadjičius.

Ir jis, vilkdamasis paltą, ranka užkliudė liokajaus galvą, susijuokė ir išėjo.

– Penktą, ir su surdutu, būk malonus! – sušuko jis dar kartą, sugrįžęs prie durų.