XXI

Laikinosios arklidės, iš lentų sukalta pašiūrė, stovėjo prie pat hipodromo, ir ten dar vakar turėjo būti atvestas jo žirgas. Vronskis dar nebuvo jo matęs. Per pastarąsias dienas jis pats nejodinėjo, bet pavedė prajodinėti treneriui, ir dabar visiškai nežinojo, kaip atrodė arklys, kai jį čia atvedė, ir kaip dabar atrodo. Vos tik jis išlipo iš puskarietės, jo arklininkas (grumas), vadinamasis berniukas, dar iš tolo pažinęs jo puskarietę, pašaukė trenerį. Liesas anglas ilgais batais ir trumpu žaketu, su kuokšteliu plaukų, paliktų tiktai pasmakrėje, nevikriu žokėjų žingsniu, atkišdamas alkūnes ir krypuodamas, išėjo jo pasitikti.

– Na, kaip Fru-Fru? – paklausė Vronskis angliškai.

– All right, sir – viskas gerai, pone, – kažkur gerklės viduryje pasigirdo anglo balsas. – Geriau neikite, – pridūrė jis, pakeldamas skrybėlę. – Aš uždėjau antsnukį, ir arklys nerimauja. Geriau neiti, tai jaudina arklį.

– Ne, aš vis dėlto nueisiu. Noriu dirstelti.

– Eikime, – vis taip pat neatverdamas burnos, susiraukęs tarė anglas ir judindamas alkūnes ėmė judėti savo krypuojančiu žingsniu.

Jie įėjo į kiemelį priešais baraką. Budėtojas, puošnus, guvus berniukas švaria striuke, su šluota rankose, pasitiko įeinančiuosius ir nuėjo paskui juos. Barake stovėjo garduose penki arkliai, Vronskis žinojo, kad čia pat turi būti šiandien atvestas ir pastatytas didžiausias jo konkurentas – sartas dviejų aršinų ir penkių verškų Machotino Gladiatorius. Dar labiau negu savo arklį Vronskiui norėjosi pamatyti Gladiatorių, kurio nebuvo matęs, tačiau Vronskis žinojo, kad, pagal raitųjų sporto taisykles, ne tik neleidžiama jo matyti, bet nepadoru nė klausinėti apie jį. Jam einant koridoriumi, berniukas atidarė kairėje pusėje antro gardo duris, ir Vronskis pamatė didelį sartą arklį ir baltas kojas. Jis žinojo, kad tai Gladiatorius, bet, nelyginant žmogus, kuris nusigręžė nuo atskleisto svetimo laiško, nusisuko ir priėjo prie Fru-Fru gardo.

– Šitas žirgas Ma-k... Mak... Niekaip negaliu ištarti tos pavardės, – tarė anglas per petį, rodydamas dideliu pirštu su purvinu nagu į Gladiatoriaus gardą.

– Machotino? Taip, tai vienintelis rimtas mano konkurentas, – pasakė Vronskis.

– Jeigu jūs tuo arkliu jotumėte, – tarė anglas, – aš statyčiau už jus.

– Fru-Fru nervingesnė, Gladiatorius – stipresnis, – pasakė Vronskis šypsodamasis, kad anglas pagyrė jo mokėjimą joti.

– Kliūčių lenktynėse svarbiausias dalykas – mokėti joti ir pluckas, – pareiškė anglas.

Plucko, tai yra energijos ir drąsos, Vronskis ne tik jautėsi turįs pakankamai, bet buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekas pasaulyje negali turėti to plucko daugiau už jį, o tai nepalyginamai svarbiau.

– O jūs tikrai žinote, jog nereikėjo leisti, kad arklys labai suprakaituotų?

– Nereikia, – atsakė anglas. – Būkite malonus, nekalbėkite garsiai. Žirgas jaudinasi, – pridūrė jis, parodęs galva į uždarytą gardą, priešais kurį jie stovėjo ir kur buvo girdėti, kaip arklys ant šiaudų mindžikuoja.

Anglas atidarė duris, ir Vronskis įėjo į gardą, silpnai apšviestą vieno mažyčio langelio. Garde trypinėdama kanopomis ant šviežių šiaudų stovėjo juodbėrė kumelaitė su antsnukiu. Apsipratęs su gardo prietema, Vronskis skubiai vienu žvilgsniu nejučiom vėl peržvelgė visą savo mylimo žirgo sudėjimą. Fru-Fru buvo vidutinio ūgio kumelė, kurios kūnas nebuvo visai tobulai sudėtas. Jinai buvo siaurų kaulų; nors jos krūtinkaulis ir smarkiai išsišovęs į priekį, pati krūtinė siaura. Užpakalis truputį nukaręs, priekinės ir ypač užpakalinės kojos gerokai šleivos. Užpakalinių ir priekinių kojų raumenys nelabai dideli, bet užtat ten, kur ėjo balno pavarža, kumelė buvo nepaprastai plati, – tai ypač krito į akį dabar, kai ji buvo išmankštinta ir jos pilvas įsitraukė. Jos kojų kaulai žemiau kelių atrodė ne storesni už pirštą, žiūrint iš priekio, bet užtat nepaprastai platūs, žiūrint iš šono. Visa ji, išskyrus šonkaulius, buvo tarytum suspausta iš šonų ir ištempta į ilgį. Ji turėjo vieną svarbiausią savybę, kuri vertė užmiršti visas jos ydas; toji savybė buvo kraujas, tasai kraujas, kuris, anot anglų, savaime pasireiškia. Raumenys, kurie pūpsojo po gyslų tinklu, ištiestu plonoje, judrioje ir švelnioje lyg atlasas odoje, atrodė tokie tvirti kaip kaulas. Sausa jos galva iškilomis, blizgančiomis, linksmomis akimis prie snukio platėjo ir baigėsi plačiomis šnervėmis su pritvinusia kraujo plėne viduje. Visa jos figūra, o ypač galva reiškė drąsą, energiją ir drauge švelnumą. Tai buvo vienas iš tų gyvulių, kurie, rodos, nekalba tik dėl to, kad mechaninis jų burnos įtaisymas jiems to neleidžia.

Vronskiui bent taip pasirodė, kad ji supranta visa, ką jis dabar jaučia, žiūrėdamas į ją.

Vos tik Vronskiui įėjus pas Fru-Fru, kumelė giliai įtraukė į save oro ir skersuodama iškila akimi taip, kad baltymas pritvino kraujo, iš priešingos pusės žiūrėjo į įėjusiuosius, palengva kratydama antsnukį ir šmaikščiai stodama čia viena, čia kita koja.

– Mat, kokia ji susijaudinusi, – pastebėjo anglas.

– O, mieloji! O! – tarė Vronskis, eidamas prie kumelaitės ir ramindamas ją.

Bet juo arčiau prie Fru-Fru jis ėjo, juo labiau ji jaudinosi. Tik kai Vronskis priėjo prie jos galvos, kumelė staiga nurimo, ir jos raumenys ėmė virpėti po plonais švelniais plaukais. Vronskis paglostė jos tvirtą sprandą, pataisė siauroje keteroje karčių kuokštą, užkritusį į kitą pusę, ir prikišo veidą prie jos ištemptų, plonų it šikšnio sparnas šnervių. Ji skambiai įtraukė ir išleido orą iš savo įtemptų šnervių, krūptelėjusi priglaudė smailią ausį ir atkišo Vronskiui juodą kietą lūpą, lyg norėdama nutverti jam už rankovės. Tačiau, atsiminusi antsnukį, kumelaitė papurtė jį ir vėl ėmė kilnoti čia vieną, čia kitą grakščią kojytę.

– Nurimk, mieloji, nurimk! – kalbino jis, dar paglostęs jai strėnas. Apsidžiaugęs, kad žirgas atrodo kuo geriausiai, išėjo iš gardo.

Arklio nerimas atsiliepė ir Vronskiui; jis jautė, kad jam širdį užplūsta kraujas ir kad jam, kaip ir žirgui, norisi judėti, kandžioti – buvo ir baugu, ir linksma.

– Na, aš jumis pasitikiu, – tarė jis anglui, – pusę septynių reikia būti vietoje.

– Viskas gerai, – patikino anglas. – O kur jūs vykstate, milorde? – paklausė jis netikėtai, pavadindamas jį my lord, nors šito žodžio beveik niekuomet nevartodavo.

Vronskis nustebęs kilstelėjo galvą ir pažiūrėjo, kaip jis mokėdavo pažiūrėti, ne į anglo akis, bet į jo kaktą, stebėdamasis, kad tas išdrįso šitaip paklausti. Tačiau supratęs, jog anglas, šitaip jį klausdamas, žiūrėjo į jį ne kaip į šeimininką, bet kaip į žokėjų, atsakė:

– Man reikia pas Brianskį, po valandos būsiu namie.

„Kelintą kartą jau šiandien manęs šito klausia!“ – tarė jis sau ir nuraudo, o tas jam retai atsitikdavo. Anglas atidžiai pažiūrėjo į jį ir, lyg žinodamas, kur vyksta Vronskis, pridūrė:

– Pirmas dalykas – būti ramiam prieš lenktynes, – pamokė jis. – Nebūkite blogai nusiteikęs ir dėl nieko nesijaudinkite.

– All right, – šypsodamasis atsakė Vronskis ir įšokęs į puskarietę liepė važiuoti į Peterhofą.

Vos tik spėjo pavažiuoti keletą žingsnių, užėjo debesis, kuris nuo pat ryto žadėjo lietų, ir prapliupo smarki liūtis.

„Blogai! – pagalvojo Vronskis, keldamas puskarietės viršų. – Ir taip jau buvo purvas, o dabar bus tikra bala.“ Sėdėdamas vienas dengtoje puskarietėje, jis išsitraukė motinos laišką bei brolio raštelį ir perskaitė juos.

Taip, vis tas pats! Visi, jo motina, brolis – visi tariasi privalą kištis į jo širdies dalykus. Šitas kišimasis kėlė jam pagiežą – jausmą, kurį jis retai patirdavo. „Kas jiems darbo? Kodėl kiekvienas jaučia pareigą rūpintis manimi? Ir kodėl jie prie manęs kimba? Todėl, kad mato kažką, ko patys negali suprasti. Jeigu čia būtų paprasti banalūs meilės santykiai, tokie dažni aukštuomenėje, jie duotų man ramybę. Jie jaučia, kad čia kažkas kita, kad čia ne žaislas ir toji moteris man brangesnė už gyvybę. Šito jie ir negali suprasti, juos ima apmaudas. Kad ir koks dabar ir ateityje būtų mūsų likimas, mes patys jį sukūrėme ir juo nesiskundžiame, – kalbėjo jis, žodžiu „mes“ jungdamas save su Ana. – Ne, jie nori mus mokyti, kaip reikia gyventi. Jie net nenuvokia, kas yra laimė, nežino, kad be šitos meilės mums nėra nei laimės, nei nelaimės – nėra gyvenimo“, – galvojo Vronskis.

Jis kaip tik dėl to pyko ant visų už tą kišimąsi, kad sielos gilumoje jautė, jog jie, tie „visi“, yra teisūs. Jis jautė, kad meilė, siejanti jį su Ana, nėra akimirkos aistra, kuri praeis, kaip paprastai praeina meilės ryšiai aukštuomenėje, nepalikdami jokių kitų pėdsakų vieno ir kito gyvenime, o tik malonius ar nemalonius atsiminimus. Vronskis jautė, kokia skaudžiai sunki ir jo, ir jos padėtis, kaip sunku toje aplinkoje, kurioje jie gyvena, nuslėpti nuo žmonių akių savo meilę, kaip sunku meluoti ir apgaudinėti; meluoti, apgaudinėti, išsisukinėti ir drauge nuolatos galvoti apie kitus tada, kai juos siejantis jausmas yra toks stiprus, kad juodu užmiršta viską, tik ne savo meilę.

Vronskis aiškiai atsiminė daug atvejų, kada jam būtinai reikėjo meluoti ir apgaudinėti, nors tas buvo taip priešinga jo būdui; ypač aiškiai atsiminė jis ne kartą pastebėjęs, kad ir jai būdavo gėda apgaudinėti ir meluoti, kai būtinas reikalas versdavo taip elgtis. Ir jisai patyrė keistą jausmą, kuris kartais užeidavo jam nuo to laiko, kai jis suartėjo su Ana. Tai buvo pasišlykštėjimas kažkuo: ar Aleksejum Aleksandrovičium, ar savimi, ar visu pasauliu, – Vronskis gerai nesuprato. Bet jisai visuomet stengdavosi nuvyti tą keistą jausmą. Ir dabar pasipurtė, kratydamasis to jausmo, ir leido savo mintims judėti sena vaga.

„Taip, anksčiau Ana buvo nelaiminga, bet išdidi ir rami, o dabar ji negali būti nei rami, nei ori, nors šito ir neparodo. Taip, šitai reikia baigti“, – nusprendė jis.

Ir jam pirmą kartą atėjo į galvą aiški mintis, kad reikia padaryti galą šitam melui – ir juo greičiau, juo geriau. „Ir man, ir jai reikia viską mesti ir abiem pasišalinti kur nors su savo meile“, – tarė jis sau.