VIII

Gegužės mėnesio pabaigoje, kai jau viskas daugmaž susitvarkė, Doli gavo iš vyro atsakymą į savo nusiskundimus dėl sunkumų sodžiuje. Stepanas Arkadjičius rašė jai, prašydamas atleisti, kad nebuvo visko apgalvojęs, ir žadėjo atvažiuoti pirma proga. Tos progos nepasitaikė, ir ligi birželio mėnesio pradžios Darja Aleksandrovna gyveno sodžiuje viena.

Per Petrines, sekmadienį, Darja Aleksandrovna važiavo klausyti mišių ir vežėsi visus savo vaikus komunijos. Darja Aleksandrovna, nuoširdžiai kalbėdamasi apie filosofiją su seserimi, motina, bičiuliais, labai dažnai juos stebindavo savo religine laisvamanybe. Ji turėjo savo keistą metempsichozės religiją, kuria tvirtai tikėjo, nelabai rūpindamasi religinėmis dogmomis. Tačiau šeimoje ji – ir ne tiktai rodydama pavyzdį, bet ir iš visos širdies – griežtai laikėsi visų bažnyčios įsakymų, todėl jai buvo labai neramu, kad vaikai jau beveik metus nebuvo komunijos, visiškai pritariant Matrionai Filimonovnai, ji nusprendė atlikti šitai vasarą.

Darja Aleksandrovna prieš keletą dienų iš anksto buvo apgalvojusi, kaip aprengti visus vaikus. Buvo pasiūti, pertaisyti ir išskalbti drabužėliai, išleistos siūlės ir apsiuvai, prisiūtos sagos ir paruošti kaspinai. Tanios suknelė, kurią buvo apsiėmusi pasiūti anglė, sugadino daug kraujo Darjai Aleksandrovnai. Persiūdama anglė ne vietoje padarė išpjovas, per daug iškirpo rankoves ir visai sugadino suknelę. Taniai taip traukė pečius, jog buvo skaudu žiūrėti. Tačiau Matriona Filimonovna sumetė įsiūti skiautes ir padaryti peleriną. Reikalas buvo pataisytas, bet su angle teko beveik susipykti. Tačiau rytą viskas susitvarkė, ir devintą ryto – laikas, ligi kurio dvasininkas buvo paprašytas palaukti su pamaldomis, – spindį džiaugsmu ir išpuošti vaikai stovėjo ties priebučiu prie puskarietės, laukdami motinos.

Į puskarietę vietoje nirtulingojo Varno per Matrionos Filimonovnos protekciją buvo pakinkytas prievaizdo Juodbėris, ir Darja Aleksandrovna, užtrukusi betvarkydama savo tualetą, apsivilkusi balta muslinine suknele, pagaliau pasirodė.

Darja Aleksandrovna šukuodavosi ir rengdavosi labai atsidėjusi ir jaudindamasi. Anksčiau ji rengdavosi dėl savęs, norėdama būti graži ir patikti; paskui, ėmus senti, rengtis jai būdavo vis nemaloniau; Darja Aleksandrovna matė, kaip nyksta jos grožis. Bet dabar ji vėl rengėsi su malonumu ir jaudindamasi. Dabar rengėsi ne dėl savęs, ne dėl to, kad gražiau atrodytų, o tik dėl to, kad būdama šių žavių vaikų motina negadintų bendro įspūdžio. Ir paskutinį kartą pasižiūrėjusi į veidrodį Darja Aleksandrovna liko savimi patenkinta. Ji buvo graži. Ne tokia graži, kokia kitados norėdavo būti graži pokylyje, bet graži tam tikslui, kurį dabar turėjo galvoje.

Cerkvėje nieko nebuvo, tiktai mužikai, smuklininkai ir jų moterys. Tačiau Darja Aleksandrovna matė ar tarėsi matanti, kad jos vaikais ir ja visi žavisi. Vaikai ne tik puikiai atrodė savo puošniais drabužėliais, bet buvo mieli ir dėl to, kad gražiai elgėsi. Tiesa, Alioša stovėjo ne visai mandagiai: vis gręžiojosi ir norėjo iš užpakalio matyti savo švarkelį, bet vis dėlto jis buvo nepaprastai mielas. Tania stovėjo kaip didelė ir žiūrėjo mažųjų. Mažiausioji Lili buvo tiesiog žavinga, viskuo naiviai stebėdamasi, ir sunku buvo nenusišypsoti, kai, priėmusi komuniją, jinai pasakė: „Please, some more.“39

Grįždami namo, vaikai jautė, kad įvyko kažkas iškilminga, ir buvo labai ramūs.

Viskas gerai vyko ir namie, tačiau per pusryčius Griša ėmė švilpauti ir, – tai buvo visų blogiausia, – neklausė anglės ir buvo paliktas be saldaus pyrago. Darja Aleksandrovna tokią dieną nebūtų leidusi nubausti, jeigu pati būtų kartu, tačiau reikėjo pritarti anglės nutarimui, ir ji patvirtino jos sprendimą, kad Griša negaus saldaus pyrago. Tas truputį sugadino bendrą džiaugsmą.

Griša verkė sakydamas, kad ir Nikolinka švilpavęs, bet ano nenubaudė, ir kad jis ne dėl pyrago verkiąs, – jam esą vis tiek, bet dėl to, kad jį nubaudė neteisingai. Tai buvo per daug jau liūdna, ir Darja Aleksandrovna pasiryžo, pasikalbėjusi su angle, dovanoti Grišai ir nuėjo pas ją. Eidama per salę, pamatė sceną, kuri tokiu džiaugsmu pripildė jos širdį, jog ašaros sublizgo jai akyse, ir ji pati dovanojo nusikaltėliui.

Nubaustasis sėdėjo salėje prie kampinio lango, šalia jo stovėjo Tania su lėkšte. Dėdamasi norinti duoti pietų lėlėms, ji paprašė anglę, kad leistų jai nusinešti savo pyrago porciją į vaikų kambarį, ir vietoj to nunešė ją broliui. Tebeverkdamas, kad nekaltai kenčia bausmę, jis valgė atneštąjį pyragą ir kūkčiodamas kalbėjo: „Valgyk pati, drauge valgysime… drauge.“

Tanią iš pradžių paveikė užuojauta Grišai, paskui supratimas, kad ji taip gerai pasielgė, ir jos akys taip pat buvo pilnos ašarų, bet ji neatsisakydama valgė savo dalį.

Pamatę motiną, juodu nusigando, tačiau įsižiūrėję į jos veidą suprato, kad daro gerai. Abu susijuokė ir prisikimšę burnas pyrago ėmė rankomis šluostytis šypsančias lūpas ir ašaromis bei uogiene išsitepė savo švytinčius veidus.

– Dievulėliau! Nauja balta suknelė! Tania! Griša! – kalbėjo motina, stengdamasi išgelbėti drabužėlį, bet pilnomis ašarų akimis laiminga ir sužavėta šypsojosi.

Naujieji drabužėliai buvo nuvilkti, liepta mergaitėms apsivilkti palaidinėliais, o berniukams – senais švarkeliais, ir liepta pakinkyti į ilgvežimį – prievaizdo širdgėlai, jo Juodbėris vėl pateko tarp ienų, nes reikėjo važiuoti grybauti ir maudytis. Džiugus spiegimas ir klegesys kilo vaikų kambaryje ir nenutilo ligi pat išvažiuojant maudytis.

Prigrybauta buvo pilna pintinė, net Lili rado lepšį. Anksčiau, būdavo, mis Gul suranda ir jai parodo, bet dabar ji pati rado didelį lepšį, ir visi susižavėję šaukė: „Lili rado lepšį!“

Paskui jie privažiavo prie upės, pastatė po berželiais arklius ir nuėjo į maudyklę. Vežėjas Terentijus, pririšęs prie medžio arklius, kurie mosavo galvomis ir uodegomis, baidydami nuo savęs bimbalus, atsigulė, maigydamas žolę, beržo pavėsyje ir rūkė naminę taboką, klausydamas, kaip maudyklėje linksmai krykštauja vaikai.

Nors ir daug buvo rūpesčių, nes reikėjo žiūrėti vaikus ir sudrausti išdykaujančius, nors ir sunku buvo atsiminti ir nesupainioti tas įvairias kojinaites, kelnytes, kurpeles ir atrišinėti, atmazgioti bei susegioti kaspinėlius ir sagutes, Darja Aleksandrovna, kuri ir pati visada mėgdavo maudytis ir laikė tai naudingu dalyku vaikams, niekuo taip nesigėrėdavo kaip šituo maudymusi su visais vaikais. Čiupinėti visas tas putnias kojeles, tempti ant jų kojinaites, imti į rankas ir nardyti tuos nuogučius kūnelius bei girdėti, kaip vaikai čia džiaugsmingai, čia išgąstingai klykia; matyti šituos kvapo neatgaunančius veidus išplėstomis, nusigandusiomis ir linksmomis akimis, šituos besitaškančius savo angeliukus, – tai jai buvo didelis malonumas.

Kai jau pusė vaikų buvo aprengti, prie maudyklės priėjo ir nedrąsiai sustojo išsipuošusios moterys, traukiančios rinkti garšvų ir karpažolių. Matriona Filimonovna pasišaukė vieną, norėdama jos paprašyti, kad padžiautų paklodę ir marškinius, kurie buvo įkritę į vandenį, ir Darja Aleksandrovna įsikalbėjo su moterimis. Moterys, kurios iš pradžių juokėsi į saują ir nesuprato, ko jų klausiama, veikiai įsidrąsino ir įsišnekėjo, beregint įsiteikdamos Darjai Aleksandrovnai tuo, kad nuoširdžiai grožėjosi vaikais.

– Matai, kokia gražuolė, balta kaip cukrus, – kalbėjo viena, grožėdamasi Tanečka ir linguodama galvą. – O liesa…

– Taip, sirgo.

– Matai, ir jį maudė, – kalbėjo kita, rodydama į žindomąjį.

– Ne, jam tik trys mėnesiai, – didžiuodamasi atsakė Darja Aleksandrovna.

– Matai!

– O tu ar turi vaikų?

– Buvo keturi, du beliko: berniukas ir mergaitė. Va, pereitą mėsėdą nujunkiau.

– O kiek jai?

– Nagi antri meteliai.

– Kodėl taip ilgai žindei?

– Toks mūsų paprotys – tris gavėnias…

Ir prasidėjo įdomiausias Darjai Aleksandrovnai pasikalbėjimas: Kaip gimdė? Kuo vaikas sirgo? Kur vyras? Ar dažnai lankosi?

Darja Aleksandrovna nenorėjo palikti moterų: taip įdomu buvo šnekučiuotis su jomis, tokie visiškai vienodi buvo jų interesai. O visų maloniausia Darjai Aleksandrovnai buvo tai, kad ji aiškiai matė, kaip visos tos moterys gėrėjosi labiausiai tuo, kad ji turi daug vaikų ir jie tokie gražūs. Moterys ir prijuokino Darją Aleksandrovną, ir įžeidė anglę, kuri nesuprato, kodėl ji sukėlė visoms tokį juoką. Viena jauna moteris atsidėjusi žiūrėjo į anglę, kuri rengėsi paskutinė, šiai apsisegus trečiu sijonu, negalėjo susilaikyti nepasakiusi: „Matai, segė, segė, ir vis negana!“ – tarė ji, ir visos prapliupo juokais.

_______________