XXXV

Savo geru nusiteikimu kunigaikštis užkrėtė ir visus namiškius, ir pažįstamus, ir net šeimininką vokietį, pas kurį gyveno Ščerbackiai.

Grįžęs su Kiti iš šaltinių ir pasikvietęs kavos ir pulkininką, ir Marją Jevgenjevną, ir Varenką, kunigaikštis liepė išnešti stalą bei krėslus į sodelį po kaštonu ir ten duoti pusryčius. Ir šeimininkas, ir tarnai pagyvėjo, jo linksmumo paveikti. Jiems buvo žinomas jo dosnumas, ir po pusvalandžio ligotas daktaras hamburgietis, kuris gyveno viršuje, pavydėdamas žiūrėjo pro langą į tą linksmą sveikų rusų kompaniją, susirinkusią po kaštonu. Lapų paunksmėje, virpančioje apvaliais šešėliais, prie balta staltiese užtiesto, kavinuku, duona, sviestu, sūriu, šalta paukštiena ir žvėriena apkrauto stalo sėdėjo kunigaikštienė su violetiniais kaspinais papuoštu kyku, dalydama puodukus ir sviestainius. Kitame stalo gale įsitaisė kunigaikštis, sočiai valgydamas ir linksmai bei garsiai kalbėdamas. Kunigaikštis išdėliojo šalimais savo pirkinius: raižytas dėžutes, žaislelius, visokiausius peiliukus knygoms pjaustyti, kurių jis prisipirko gerą krūvą visuose kurortuose, ir jais apdalijo visus, net tarnaitę Lischen ir šeimininką, su kuriuo juokavo, komiškai šnekėdamas prasta vokiečių kalba, tikindamas jį, kad ne vandenys išgydė Kiti, bet jo puikūs valgiai, ypač džiovintų slyvų sriuba. Kunigaikštienė šaipėsi iš rusiškų vyro įpročių, bet buvo tokia gyva ir linksma, kokia niekuomet dar nebuvo per išgyventą kurorte laiką. Pulkininkas, kaip visuomet, šypsojosi, klausydamas kunigaikščio juokų, bet dėl Europos, kurią jis tarėsi rimtai studijuojąs, palaikė kunigaikštienės pusę. Geraširdė Marja Jevgenjevna nesitvėrė juokais, klausydamasi juokingos kunigaikščio kalbos, o Varenka (šito Kiti dar niekuomet nebuvo mačiusi) tiesiog leipo, besijuokdama negarsiu, bet užkrečiančiu juoku iš kunigaikščio pokštų.

Visa tai linksmino Kiti, bet ji negalėjo būti rami. Ji negalėjo įspėti mįslės, kurią nejučiomis jai užminė tėvas, linksmai pažiūrėjęs į jos bičiulius ir į tą gyvenimą, kurį ji taip pamilo. Prie tos mįslės dar prisidėjo tai, kad pasikeitė jos santykiai su Petrovais, ir ta permaina šiandien taip aiškiai ir nemaloniai išėjo aikštėn. Visiems buvo linksma, bet Kiti negalėjo būti linksma ir dėl to ji dar labiau kankinosi. Mergina dabar jautėsi taip, kaip jausdavosi vaikystėje, kada, nubausta ir uždaryta savo kambaryje, iš ten girdėdavo linksmai juokiantis seseris.

– Na, kam tu pripirkai tokią daugybę? – paklausė kunigaikštienė, šypsodamasi ir duodama vyrui puodelį kavos.

– Išeini pasivaikščioti, na, prieini prie krautuvėlės, siūlo pirkti: „Erlaucht, Ekscelenc, Durchlaucht.“36 Na, kai jau pasako „Durchlaucht“, tai aš ir nebegaliu: dešimties talerių ir nebėra.

– Tik iš nuobodulio, – tarė kunigaikštienė.

– Žinoma, iš nuobodulio. Toks nuobodis, motule, jog nežinai, kur dėtis.

– Kaip galima nuobodžiauti, kunigaikšti? Tiek daug įdomių dalykų dabar Vokietijoje, – tarė Marja Jevgenjevna.

– Bet juk aš žinau visas įdomybes: džiovintų slyvų sriubą, žirninę dešrą. Viską žinau.

– Ne, kaip sau norite, kunigaikšti, bet jų įstaigos tikrai įdomios, – pasakė pulkininkas.

– O kas taip įdomu? Visi jie švyti iš pasitenkinimo kaip variokai, visus jie nugalėjo. Na, o aš kuo galiu būti patenkintas? Aš nieko nenugalėjau, o tik batus turiu pats nusiauti ir dar už durų juos išstatyti. Rytą kelkis, tuojau apsirenk ir eik į saloną prastos arbatos gerti. Kas kita namie! Pabundi neskubėdamas, papyksti už ką nors, paniurzgi, išsiblandai kaip reikiant, viską neskubėdamas apsvarstai.

– Bet laikas – pinigai, jūs šitą užmirštate, – pastebėjo pulkininkas.

– Koks čia laikas! Būna toks laikas, kad visą mėnesį už pusrublį atiduotum, o kartais už jokį pinigą pusvalandžio neparduotum. Ar taip, Katenka? Ko tu tokia surūgusi?

– Aš nieko.

– Kurgi jūs? Pabūkite dar, – kreipėsi jis į Varenką.

– Man reikia namo, – atsistojusi tarė Varenka ir vėl pratrūko juokais.

Nurimusi ji atsisveikino ir nuėjo į vidų pasiimti skrybėlės. Kiti nuėjo paskui ją. Net Varenka dabar jai atrodė kitokia. Ji nebuvo blogesnė, bet buvo kitokia, nebe ta, kokią ji anksčiau vaizdavosi.

– Ak, aš seniai šitaip juokiausi! – tarė jai Varenka, imdama skėtį ir rankinę. – Koks mielas jūsų tėvelis!

Kiti tylėjo.

– Kada pasimatysime? – paklausė Varenka.

– Maman norėjo užeiti pas Petrovus. Jūs nebūsite ten? – paklausė Kiti, norėdama išklausinėti Varenką.

– Aš būsiu, – atsakė Varenka. – Jie ruošiasi išvažiuoti, aš prižadėjau padėti jiems susikrauti.

– Ir aš ateisiu.

– Ne, o kam jums?

– Kodėl? Kodėl? Kodėl? – plačiai atmerkdama akis, paklausė Kiti, nusitvėrusi Varenkos skėčio ir neišleisdama jos. – Ne, palaukite, kodėl?

– Taip sau, jūsų tėvelis atvyko, be to, jie varžosi jūsų.

– Ne, jūs man pasakykite, kodėl nenorite, kad aš dažnai lankyčiausi pas Petrovus? Juk jūs nenorite? Kodėl?

– Aš nesakiau šito, – ramiai atsakė Varenka.

– Ne, pasakykite, labai prašau!

– Viską sakyti? – paklausė Varenka.

– Viską, viską! – greitai atsakė Kiti.

– Nieko ypatingo ir nėra, tik tiek, kad Michailas Aleksejevičius (toks buvo tapytojo vardas) pirma norėjo išvažiuoti anksčiau, o dabar nenori važiuoti, – šypsodamasi atsakė Varenka.

– Na! Na! – ragino Kiti, niūriai žiūrėdama į Varenką.

– Ir kažkodėl Ana Pavlovna pasakė, jog jis nenorįs dėl to, kad jūs čia. Suprantama, tai buvo ne vietoje, bet dėl šito, dėl jūsų jie susivaidijo. O juk žinote, kokie opūs tie ligoniai.

Kiti tylėjo, vis labiau niurdama, ir Varenka šnekėjo viena, stengdamasi numaldyti ir nuraminti ją, nes matė, kad tuojau turi prapliupti srovė, tik nežinia ko – ašarų ar žodžių.

– Todėl jums geriau neiti... Jūs, be abejo, suprantate, jūs neįsižeiskite...

– Taip man ir reikia, taip man ir reikia! – greitai ėmė kalbėti Kiti, traukdama skėtį Varenkai iš rankų ir vengdama žiūrėti bičiulei į akis.

Varenka norėjo nusišypsoti, matydama, kad jos draugė taip vaikiškai pyksta, bet bijojo ją įžeisti.

– Kodėl taip ir reikia? Aš nesuprantu, – tarė ji.

– Taip ir reikia, nes visa tai buvo apsimetimas, nes visa tai išgalvota, nenuoširdu. Ko man reikėjo kištis į svetimo žmogaus reikalus? Ir dabar išėjo taip, kad jie dėl manęs susipyko, o aš dariau tai, ko manęs niekas neprašė. Dėl to, kad visa tai tik apsimetimas! Apsimetimas! Apsimetimas!..

– Bet koks tikslas apsimesti? – tyliai paklausė Varenka.

– Ak, kaip kvaila, bjauru! Man jokio nebuvo reikalo... Viskas apsimetimas! – kalbėjo ji, išskėsdama ir suglausdama skėtį.

– Bet koks tikslas?

– Norėjau visiems atrodyti geresnė – žmonėms, sau, Dievui, – visus apgauti. Ne, daugiau aš tokia nebūsiu! Geriau būsiu bloga, bet ne apsimetėlė, apgavikė!

– O kas apgavikė? – priekaištingai paklausė Varenka. – Jūs kalbate lyg...

Tačiau Kiti per daug įsikarščiavo. Ji neleido Varenkai kalbėti.

– Aš ne apie jus, visiškai ne apie jus kalbu. Jūs esate tobulybė. Taip, taip, aš žinau, kad jūs – tikra tobulybė; bet ką daryti, kad aš bloga? Šitaip nebūtų atsitikę, jeigu nebūčiau bloga. Geriau būsiu tokia, kokia esu, bet nebūsiu apsimetėlė. Kas man rūpi Ana Pavlovna! Tegul jie sau gyvena, kaip jiems patinka, o aš – kaip man patinka. Aš negaliu būti kitokia... Ir viskas negerai, viskas!..

– Kas gi negerai? – pasiteiravo sumišusi Varenka.

– Viskas negerai. Aš galiu tik taip gyventi, kaip man liepia širdis, o jūs gyvenate pagal taisykles. Aš jus pamilau paprastai, o jūs mane – turbūt tik dėl to, kad norite mane išgelbėti, pamokyti!

– Jūs neteisinga, – pasakė jai Varenka.

– Bet aš nieko nesakau apie kitus, aš kalbu apie save.

– Kiti! – pasigirdo motinos balsas. – Eik šen, parodyk tėveliui savo karolėlius.

Išdidžiai, nesusitaikiusi su savo bičiule, Kiti paėmė nuo stalo karolėlių dėžutę ir nuėjo pas motiną.

– Kas tau? Kodėl tu tokia išraudusi? – paklausė motina ir tėvas vienu balsu.

– Nieko, – atsakė ji, – aš tuojau grįšiu, – ir išbėgo atgal.

„Ji dar čia, – pagalvojo Kiti. – Ką aš pasakysiu jai, Dieve mano! Ką aš padariau, ką prikalbėjau! Už ką įžeidžiau ją? Ką man daryti? Ką pasakysiu jai?“ – galvojo Kiti ir sustojo prie durų.

Varenka, užsidėjusi skrybėlaitę, su skėčiu rankose sėdėjo prie stalo, žiūrinėdama spyruoklę, kurią nulaužė Kiti. Ji pakėlė galvą.

– Varenka, atleiskite man, atleiskite! – sušnibždėjo Kiti, priėjusi prie jos. – Aš neatsimenu, ką šnekėjau. Aš...

– Aš tikrai nenorėjau jūsų užgauti, – ištarė jai Varenka šypsodamasi.

Taika buvo sugrąžinta. Vis dėlto, atvažiavus tėvui, Kiti pasikeitė visas tas pasaulis, kuriame ji gyveno. Ji neišsižadėjo viso to, ką sužinojo, tačiau suprato, kad pati save apgaudinėjo manydama, jog gali būti tokia, kokia norėjo būti. Ji tarytum atsipeikėjo, pajuto, kaip sunku išsilaikyti toje aukštumoje, į kurią troško pakilti, jeigu nenori veidmainiauti ir atrodyti geresnė; antra vertus, Kiti pajuto, koks sunkus yra šis sielvarto, ligų, mirštančiųjų pasaulis, kuriame ji gyveno. Tasai jos mėginimas visa tai pamilti per prievartą, visos jos pastangos įveikti save atrodė tikra kančia, ir Kiti norėjo kuo greičiausiai ištrūkti į tyrą orą, į Rusiją, į Jergušovą, kur, kaip sužinojo iš laiško, buvo jau persikrausčiusi jos sesuo Doli su vaikais.

Bet Varenką ji mylėjo kaip mylėjusi. Atsisveikindama Kiti prašyte prašė ją atvažiuoti pas juos į Rusiją.

– Atvažiuosiu, kai jūs ištekėsite, – tarė jai Varenka.

– Aš niekuomet netekėsiu.

– Na, tai aš niekuomet neatvažiuosiu.

– Tada aš vien dėl to ištekėsiu. Tik žiūrėkite, neužmirškite pažado! – tarė Kiti.

Daktaro pranašavimai išsipildė. Kiti sugrįžo namo į Rusiją pasveikusi. Ji nebuvo tokia nerūpestinga ir linksma, kaip anksčiau, bet buvo rami. Sielvartas, kurį ji kadaise išgyveno Maskvoje, dabar jau buvo tiktai atsiminimas.

_______________