X

Nuo to vakaro Aleksejui Aleksandrovičiui ir jo žmonai prasidėjo naujas gyvenimas. Nieko ypatingo neįvyko. Ana, kaip visuomet, lankėsi aukštuomenėje, ypač dažnai būdavo pas kunigaikštienę Betsi ir visur susitikdavo su Vronskiu.

Aleksejus Aleksandrovičius tai matė, bet nieko negalėjo padaryti. Visi jo mėginimai atvirai pasikalbėti ir išsiaiškinti atsimušdavo į nesugriaunamą kažkokio linksmo nustebimo sieną, kurią ji pastatydavo prieš jį. Iš pažiūros viskas buvo likę taip pat, tačiau jų vidiniai santykiai visiškai pasikeitė. Aleksejus Aleksandrovičius, toks tvirtas valstybės veikėjas, čia jautėsi bejėgis. Nelyginant jautis, klusniai nuleidęs galvą, jis laukė, kada gaus kirvapente, kurią jautė viršum jo iškeltą. Kiekvieną kartą, pradėjęs apie tai galvoti, Aleksejus Aleksandrovičius jausdavo, kad reikia pabandyti dar kartą, kad dar yra vilties gerumu, švelnumu, nuoširdžiu žodžiu išgelbėti ją, priversti atsikvošėti, ir jis kasdien ruošdavosi pasikalbėti su ja. Tačiau kiekvieną kartą, pradėjęs kalbėti su Ana, jausdavo, kad toji blogio ir apgaulės dvasia, kuri buvo apėmusi ją, apima ir jį, jis kalbėdavo su ja visiškai ne apie tai ir ne tokiu tonu, kokiu norėjo kalbėti. Aleksejus Aleksandrovičius nejučiomis kalbėdavo su žmona savo įprastu tonu, lyg šaipydamasis iš to, kas šitaip kalbėtų. O šiuo tonu kalbant negalima buvo pasakyti to, ką reikėjo pasakyti.