XXVIII

Po pokylio anksti rytą Ana Arkadjevna pasiuntė vyrui telegramą, kad išvyksta iš Maskvos tą pačią dieną.

– Ne, aš turiu, turiu važiuoti, – tokiu tonu aiškino ji brolienei, dėl ko pakeitė savo nusistatymą, lyg būtų atsiminusi tiek reikalų, jog nė nesuskaitysi, – ne, geriau jau šiandien!

Stepanas Arkadjičius nepietavo namie, bet žadėjo parvažiuoti septintą valandą ir palydėti seserį.

Kiti taip pat neatvažiavo, tik atsiuntė laiškelį, kad jai skauda galvą. Doli ir Ana pietavo vienos su vaikais ir angle. Ar dėl to, kad vaikai yra nepastovūs ar labai jautrūs ir todėl pajuto, kad Ana šiandien visiškai kitokia negu tada, kai jie taip buvo ją pamilę, kad jinai jau nebesidomi jais, – tik jie staiga liovėsi žaidę su teta ir jau neberodė jai meilės, ir jiems visiškai nebuvo įdomu, kad ji išvažiuoja. Ana visą rytą ruošėsi išvykti. Ji rašė laiškelius pažįstamiems maskviškiams, tvarkė savo sąskaitas ir krovėsi daiktus. Apskritai Doli atrodė, kad Ana nerimastingai nusiteikusi ir kažko susirūpinusi; šitokia nuotaika Doli pačiai buvo gerai pažįstama: ji negali atsirasti be priežasties, dažniausiai joje slypi nepasitenkinimas savimi. Po pietų Ana nuėjo rengtis į savo kambarį, ir Doli nusekė paskui ją.

– Kokia tu šiandien keista! – pasakė jai Doli.

– Aš? Tau taip atrodo? Aš ne keista, bet netikusi. Taip man kartais atsitinka. Aš vis noriu verkti. Tas labai kvaila, bet paskui praeina, – greitai pasakė Ana ir palenkė išraudusį veidą prie mažyčio krepšiuko, į kurį jinai dėjosi nedidelį naktinį kyką ir batistines nosinaites. Jos akys ypatingai blizgėjo ir nuolat sruvo ašaromis. – Taip nenorėjau važiuoti iš Peterburgo, o dabar iš čia nesinori.

– Tu atvažiavai čia ir padarei gerą darbą, – tarė Doli, atidžiai žiūrėdama į ją.

Ana pažvelgė į ją drėgnomis nuo ašarų akimis.

– Nekalbėk taip, Doli. Aš nieko nepadariau ir negalėjau padaryti. Dažnai stebiuosi, kam žmonės susitarę gadina mane. Ką padariau ir ką galėjau padaryti? Tavo širdyje atsirado tiek meilės, ir tu atleidai...

– Be tavęs, Dievas žino, kas būtų buvę! Kokia tu laiminga, Ana! – tarė Doli. – Tavo sieloje viskas aišku ir gera.

– Kiekvienas savo sieloje turi skeletons16, kaip kad sako anglai.

– Kokie gi tavo skeletons? Tavo sieloje viskas taip giedra.

– Turiu jų ir aš! – staiga tarė Ana, ir netikėtai po ašarų jos lūpas suraukė gudri, linksma šypsena.

– Na, tai tie tavo skeletons turi būti juokingi, o ne niūrūs, – šypsodamasi tarė Doli.

– Ne, jie niūrūs. Tu žinai, kodėl važiuoju šiandien, o ne rytoj? Turiu širdgėlą, kuri mane slegia, ir aš tau prisipažinsiu, – tarė Ana, ryžtingai atsilošusi krėsle ir žiūrėdama Doli tiesiog į akis.

Ir Doli nustebo pamačiusi, kad Ana išraudo ligi ausų, ligi juodų garbanėlių, susiraičiusių ant kaklo.

– Taip, – kalbėjo toliau Ana. – Ar žinai, kodėl Kiti neatvyko pietų? Ji man pavyduliauja. Aš sugadinau... aš kalta, kad tasai pokylis buvo jai kančia, o ne džiaugsmas. Bet atvirai, atvirai sakau tau, aš nekalta arba kalta tik truputėlį, – ištarė ji, laibu balsu nutęsdama žodį „truputėlį“.

– O, tu pasakei lygiai tokiu balsu kaip Stiva! – juokdamasi tarė Doli.

Ana įsižeidė.

– O ne, ne! Aš ne Stiva, – tarė ji raukdamasi. – Aš todėl tau sakau, kad nė valandėlę neleidžiu sau net abejoti dėl savęs, – pridūrė Ana.

Tačiau tą pat akimirką, šituos žodžius tardama, ji jautė, kad sako netiesą; ne tik abejojo dėl savęs, bet, pagalvojusi apie Vronskį, jautė nerimą ir todėl skubėjo išvažiuoti greičiau, negu norėjo, vien dėl to, kad daugiau nesusitiktų su juo.

– Taip, Stiva man sakė, kad tu šokai su juo mazurką ir kad jis...

– Tu negali įsivaizduoti, kaip juokingai išėjo. Aš tik galvojau, kaip čia supiršus, ir staiga – visiškai kas kita. Galbūt aš prieš savo valią...

Ana paraudo ir nutilo.

– O, jie beregint šitai pajunta! – pastebėjo Doli.

– Bet aš baisiai nusiminčiau, jeigu iš jo pusės būtų kas nors rimto, – pertraukė ją Ana. – Ir aš esu tikra, kad visa tai bus užmiršta ir Kiti nebejaus man neapykantos.

– Tarp kitko, Ana, tiesą sakant, aš nelabai trokštu, kad Kiti už jo ištekėtų. Ir geriau būtų, kad viskas iširtų, jeigu Vronskis galėjo tave įsimylėti per vieną dieną.

– Ak Dieve mano, tai būtų taip kvaila! – tarė Ana, ir vėl jos veidas skaisčiai nuraudo iš malonumo, išgirdus žodžiais išreikštą mintį, kuri jai rūpėjo. – Tai mat, aš išvažiuoju, padariusi savo priešu Kiti, kurią taip pamilau. Ak, kokia ji miela! Bet tu atitaisysi viską, Doli? Taip?

Doli vos susilaikė nenusišypsojusi. Ji mylėjo Aną, bet jai buvo malonu matyti, kad ir toji turi silpnybių.

– Priešu? To negali būti.

– Aš taip norėčiau, kad jūs visi mane taip mylėtumėte, kaip aš jus myliu; o dabar aš dar labiau pamilau jus, – tarė ji su ašaromis akyse. – Ak, kokia aš šiandien kvaila!

Ji perbraukė nosinėle veidą ir ėmė rengtis.

Tik prieš pat išvažiuojant pasirodė pavėlavęs Stepanas Arkadjičius raudonu, linksmu veidu, skleisdamas vyno ir cigarų kvapą.

Anos jautrumu užsikrėtė ir Doli, paskutinį kartą apkabindama mošą, ji sušnibždėjo:

– Atsimink, Ana, aš niekuomet nepamiršiu to, ką tu man padarei. Ir žinok, kad aš mylėjau ir visuomet mylėsiu tave kaip geriausią draugę!

– Nesuprantu, už ką, – ištarė Ana, bučiuodama ją ir slėpdama ašaras.

– Tu mane supratai ir supranti. Sudie, mano brangioji!

_______________