XXII

Pirmadienį buvo įprastas birželio 2 dienos komisijos posėdis. Aleksejus Aleksandrovičius įėjo į posėdžių salę, pasisveikino su nariais bei pirmininku, kaip ir paprastai, ir atsisėdo į savo vietą, pasidėjo prieš save raštus ir uždėjo ant jų ranką. Tarp šių raštų buvo ir jam reikalingos žinios, ir trumpas konspektas to pareiškimo, kurį ruošėsi padaryti. Beje, žinios jam nė nebuvo reikalingos. Aleksejus Aleksandrovičius nieko nebuvo užmiršęs ir nerado reikalo savo atmintyje kartoti to, ką pasakys. Jis žinojo, kad, atėjus laikui ir pamačius priešais save oponentą, kuris tuščiai stengsis rodyti abejingą veidą, jo kalba pati savaime išsilies geriau, negu jis galėtų dabar pasiruošti. Jis jautė, kad jo kalbos turinys yra toks svarbus, jog kiekvienas žodis bus reikšmingas. Tuo tarpu klausydamasis įprasto pranešimo, Aleksejus Aleksandrovičius atrodė visai ramus, lyg būtų niekuo dėtas. Niekas nemanė, žiūrėdamas į jo baltas pritvinkusiomis gyslomis rankas, kurių ilgi pirštai taip švelniai čiupinėjo abu prieš jį padėto balto popieriaus kraštus, ir į jo palenktą į šalį galvą nuvargusiu veidu, kad tuojau iš jo lūpų išsilies tokios kalbos, kurios sukels baisią audrą, privers narius šaukte šaukti, pertraukti vienas kito kalbą, o pirmininką – reikalauti laikytis tvarkos. Kai pranešimas buvo baigtas, Aleksejus Aleksandrovičius tyliu laibu balsu pareiškė, kad jis turįs išdėstyti kai kuriuos savo samprotavimus kitakilmių padėties reikalu. Visų dėmesys nukrypo į jį. Aleksejus Aleksandrovičius atsikosėjo, nežiūrėdamas į savo priešininką, o pasirinkęs, kaip visuomet darydavo, sakydamas savo kalbas, pirmą sėdintį prieš jį asmenį – mažutį romų senuką, kuris niekuomet neturėdavo jokios nuomonės komisijoje, ėmė dėstyti savo samprotavimus. Jam palietus pagrindinį ir organinį įstatymą, priešininkas pašoko ir ėmė prieštarauti. Stremovas, taip pat komisijos narys ir taip pat pasijutęs įgeltas, ėmė teisintis, apskritai posėdyje kilo audra, bet Aleksejus Aleksandrovičius gavo viršų, jo pasiūlymas buvo priimtas, buvo paskirtos trys naujos komisijos, o rytojaus dieną tam tikruose Peterburgo sluoksniuose tik apie tą posėdį ir buvo kalbama. Aleksejaus Aleksandravičiaus sėkmė buvo net didesnė, negu jis laukė.

Kitą rytą, antradienį, Aleksejus Aleksandrovičius pabudęs su malonumu atsiminė vakarykštę pergalę ir negalėjo nenusišypsoti, nors ir stengėsi atrodyti abejingas, kai kanceliarijos viršininkas, norėdamas jam įsiteikti, papasakojo jį pasiekusius gandus apie tai, kas buvo įvykę komisijoje.

Besikalbėdamas su kanceliarijos viršininku, Aleksejus Aleksandrovičius visiškai užmiršo, kad šiandien antradienis – data, jo paskirta Anai Arkadjevnai sugrįžti, ir labai nustebo bei pasijuto nemaloniai, kai įėjo tarnas ir pranešė, kad ji parvažiavo.

Ana atvyko į Peterburgą anksti rytą; karieta jai buvo nusiųsta gavus iš jos telegramą, todėl Aleksejus Aleksandrovičius galėjo žinoti, kad ji parvažiuoja. Tačiau, žmonai parvažiavus, jis nepasitiko jos. Buvo pasakyta, kad Aleksejus Aleksandrovičius dar nepasirodė ir tariasi su kanceliarijos viršininku. Ana liepė perduoti vyrui, jog parvažiavo, nuėjo į savo kabinetą ir ėmė tvarkyti daiktus, laukdama, kada vyras ateis pas ją. Tačiau praėjo valanda, o jis nesirodė. Apsimetusi turinti kažką paliepti, ji įėjo į valgomąjį ir tyčia garsiai kalbėjo, tikėdamasi, kad vyras ateis, bet jis nepasirodė, nors Ana girdėjo, kaip jis priėjo prie kabineto durų, išlydėdamas kanceliarijos viršininką. Ji žinojo, jog Aleksejus Aleksandrovičius, kaip paprastai, netrukus išvyks tarnybos reikalais, ji norėjo prieš tai su juo pasimatyti ir išsiaiškinti santykius.

Ana perėjo per salę ir ryžosi eiti pas jį. Kai įėjo į vyro kabinetą, jis, apsivilkęs vicmunduru, matyti, pasiruošęs išvykti, sėdėjo prie nedidelio stalo, pasirėmęs ant jo alkūnėmis, ir niūriai žiūrėjo priešais save. Jinai pamatė Aleksejų Aleksandrovičių pirmiau negu jis ir suprato, kad vyras galvoja apie ją.

Pamatęs Aną, jis norėjo atsistoti, apsigalvojo, paskui jo veidas nukaito (šito anksčiau niekuomet Ana nebuvo mačiusi), ir jis greitai atsistojo ir ėjo pasitikti žmonos, žiūrėdamas jai ne į akis, bet aukščiau – į kaktą ir plaukus. Priėjęs prie žmonos, paėmė jai už rankos ir paprašė sėstis.

– Labai džiaugiuosi, kad jūs parvažiavote, – tarė jis, sėsdamasis šalia jos ir norėdamas kažką pasakyti, bet užkliuvo. Keletą kartų jis bandė pradėti kalbą, bet vis sustodavo… Nors Ana, ruošdamasi šiam pasimatymui, buvo nusistačiusi niekinamai žiūrėti į vyrą ir jį vieną visu kuo kaltinti, bet dabar nežinojo, ką pasakyti, jai buvo gaila jo. Ir šitaip juodu tylėjo gana ilgai. – Serioža sveikas? – paklausė jis ir, nelaukdamas atsakymo, pridūrė: – Aš nepietausiu namie šiandien ir tuojau turiu važiuoti.

– Aš norėjau išvažiuoti į Maskvą, – pratarė ji.

– Ne, jūs labai gerai padarėte, kad parvažiavote, – tarė jis ir vėl nutilo.

Matydama, kad Aleksejus Aleksandrovičius neįstengia pats pradėti kalbos, ji pradėjo.

– Aleksejau Aleksandravičiau, – tarė ji, pažvelgdama į vyrą ir nenuleisdama akių prieš jo žvilgsnį, įsmeigtą į jos plaukus, – aš – nusikaltusi moteris, aš – bloga moteris, bet esu tokia pati, kokia buvau, kada jums tuomet pareiškiau, ir atvažiavau pasakyti, kad nieko negaliu pakeisti.

– Aš jūsų šito neklausiau, – pareiškė jis, staiga ryžtingai ir su neapykanta žiūrėdamas jai tiesiog į akis, – aš taip ir maniau. – Pyktis, matyt, jam padėjo vėl visiškai susivaldyti. – Bet, kaip aš jums sakiau tuomet ir rašiau, – tęsė jis šaižiu, laibu balsu, – dabar vėl kartoju, kad aš neprivalau šito žinoti. Aš tai ignoruoju. Ne visos žmonos tokios geros kaip jūs ir taip skuba pranešti savo vyrams tokią malonią žinią. – Jis ypač pabrėžė žodį „malonią.“ – Aš ignoruoju ligi tol, kol visuomenė šito nežino, kol mano vardas nėra suterštas. Todėl aš tik įspėjau, kad mūsų santykiai turi būti tokie, kokie visuomet buvo, ir kad tik tuo atveju, jeigu save kompromituosite, aš turėsiu imtis priemonių savo garbei apginti.

– Bet mūsų santykiai negali būti tokie kaip visuomet, – nedrąsiai prabilo Ana, išgąstingai žiūrėdama į jį.

Vėl pamačius tuos ramius gestus, išgirdus tą spiegiamą, vaikišką ir pašaipų balsą, pasišlykštėjimas nuslopino pasigailėjimą, kurį Ana jau buvo pajutusi, ir dabar jinai tik bijojo, tačiau žūtbūt norėjo išsiaiškinti savo padėtį.

– Aš negaliu būti jūsų žmona, jeigu aš… – buvo bepradedanti ji.

Aleksejus Aleksandrovičius piktai ir šaltai nusijuokė.

– Turbūt tas gyvenimo būdas, kurį jūs pasirinkote, paveikė jūsų pažiūras. Aš tiek gerbiu ar niekinu ir viena, ir kita... Aš gerbiu tai, kas jūs anksčiau buvote, ir niekinu tai, kas jūs dabar esate... Man visiškai svetima ta interpretacija, kurią jūs teikėte mano žodžiams.

Ana atsiduso ir nuleido galvą.

– Beje, aš nesuprantu, kaip jūs, būdama tokia nepriklausoma, – kalbėjo jis toliau karščiuodamasis, – be atodairos pareikšdama vyrui apie savo neištikimybę ir, kaip atrodo, nematydama čia nieko smerktino, laikote smerktinu dalyku savo pareigas vyrui.

– Aleksejau Aleksandrovičiau! Ko jums iš manęs reikia?

– Man reikia, kad aš čia nesutikčiau to žmogaus ir kad jūs elgtumėtės taip, kad nei aukštuomenė, nei tarnai negalėtų jūsų kaltinti... kad jūs nesimatytumėte su juo. Atrodo, tai labai nedaug. Ir už tai jūs naudositės doros žmonos teisėmis, neatlikinėdama jos pareigų. Tai visa, ką turiu jums pasakyti. Dabar man metas važiuoti. Aš nepietausiu namie.

Jis atsistojo ir ėjo durų link. Ana taip pat atsistojo. Jis tylėdamas nusilenkė ir praleido ją pirma savęs.