XXVII

Namai buvo dideli, senoviniai, nors Levinas gyveno vienas, kūreno ir turėjo užėmęs visus namus. Jis žinojo, kad tai neprotinga, žinojo, kad tai net nedera ir priešinga jo dabartiniams naujiems planams, tačiau šie namai Levinui buvo ištisas pasaulis. Tai buvo pasaulis, kuriame gyveno ir mirė jo tėvas ir motina. Jų gyvenimas atrodė Levinui visokios tobulybės idealas, ir jis svajojo pats lygiai taip gyventi su savo žmona, su savo šeima.

Levinas mažai atsiminė savo motiną. Jos paveikslas jam buvo šventas atsiminimas, ir būsimoji jo žmona, kaip jis vaizdavosi ją, turėjo pakartoti tą žavų ir šventą moters idealą, koks jam buvo motina.

Jis ne tik negalėjo įsivaizduoti, kad būtų galima mylėti moterį, su ja nesusituokus, bet pirmiau vaizduodavosi šeimą, o tik paskui jau tą moterį, kuri jam duos šeimą. Todėl Levinas žiūrėjo į vedybas visai ne taip kaip daugelis jo pažįstamų, kuriems vedybos buvo vienas iš daugelio buities dalykų; Levinui tai buvo svarbiausias gyvenimo reikalas, nuo kurio priklauso visa jo laimė. Ir dabar nuo šito reikėjo atsisakyti!

Kai jis įėjo į mažąją svetainę, kur visuomet gerdavo arbatą, ir atsisėdo savo krėsle su knyga rankoje, o Agafja Michailovna atnešė jam arbatos ir, tarusi, kaip paprastai: „O aš atsisėsiu, ponaiti“, atsisėdo ant kėdės prie lango, – jis pajuto, kad nors tas ir labai atrodė keista, jis neatsisakė savo svajonių ir negali be jų gyventi. Su ja ar su kita, bet šitaip bus. Levinas skaitė knygą, galvojo apie tai, ką skaito, stabteldavo, klausydamasis Agafjos Michailovnos, kuri be perstogės plepėjo; ir kartu jo vaizduotėje padrikai šmėsčiojo įvairūs ūkio ir būsimo šeimos gyvenimo vaizdai. Jis jautė, kad jo sielos gilumoje ima kažkas nusistoti, aprimti ir tvarkytis.

Jis klausėsi, kaip Agafja Michailovna šnekėjo apie tai, kad Prochoras užmiršęs Dievą ir už tuos pinigus, kuriuos jam padovanojo Levinas arkliui pirkti, amžinai geriąs ir negyvai primušęs žmoną; jis klausėsi ir skaitė knygą, prisimindamas, kokios mintys jam buvo kilusios beskaitant. Tai buvo Tindalio knyga apie šilumą. Levinas prisiminė, kaip anksčiau smerkė Tindalį už tai, kad tas toks savimi patenkintas dėl sumaniai atliekamų bandymų, ir už tai, kad jam trūksta filosofinio požiūrio. Ir staiga dingteldavo džiaugsminga mintis: „Po dvejų metų mano kaimenėje bus dvi olandės, pati Pava dar galės būti gyva, dvylika jaunų Berkuto dukterų, o jei dar pavyktų šitas tris panaudoti kryžminimui – stačiai puiku!“ Jis vėl ėmė skaityti.

„Na, gerai, elektra ir šiluma yra tas pats; bet ar galima, sprendžiant klausimą, lygtyje vieną dydį pakeisti kitu? Ne. Na, kas gi? Instinktu ir taip jaučiame ryšį tarp visų gamtos jėgų... Ypač bus malonu, kai iš Pavos dukters jau užaugs žalmargė karvė, o gal ir visa kaimenė, kurią išauginsiu iš šitų... Puiku! Jis su žmona ir svečiais eina pasitikti kaimenės... Žmona sako: mes su Kostia it kūdikį puoselėjom šitą telyčaitę. „Nejaugi tas gali būti jums įdomu?“ paklaus svečias. Viskas, kas jam įdomu, įdomu ir man. Bet kas gi ji?“ Ir Levinui dingtelėjo galvoje visa, kas atsitiko Maskvoje... „Na ką gi darysi?.. Aš nekaltas. Dabar viskas bus kitaip. Nesąmonė, kad gyvenimas neleis, kad praeitis neleis. Reikia kovoti, kad būtų geriau, žymiai geriau gyventi...“ Jis pakėlė galvą ir susimąstė. Senoji Laska, dar nevisiškai atsidžiaugusi, kad jis parvažiavo, išbėgo paloti į kiemą, sugrįžo, atsinešdama oro kvapą, ir vizgindama uodegą priėjo prie savo šeimininko, pakišo galvą jam po ranka, gailiai inkšdama ir reikalaudama, kad jis paglostytų.

– Tik kad nekalba, – tarė Agafja Michailovna. – O šuo... Juk supranta, kad šeimininkas parvažiavo ir jam nyku.

– Kodėl nyku?

– Bet negi aš nematau, ponaiti? Metas jau man ponus pažinti. Iš pat mažens pas ponus augau. Niekis, ponaiti. Kad tik sveiki būtume ir gryną sąžinę turėtume.

Levinas atsidėjęs žiūrėjo į ją, stebėdamasis, kaip ji teisingai suprato jo mintis.

– Tai ką, dar atnešti arbatėlės? – paklausė ji ir, paėmusi puodelį, išėjo.

Laska vis dar kišo galvą jam po ranka. Levinas paglostė ją, ir ji čia pat susirangė jam po kojų, pasidėjusi galvą ant ištiestos užpakalinės letenos. Lyg rodydama, kad dabar viskas gerai susitvarkė, ji truputį prasižiojo, pačepsėjo lūpomis ir, patogiau uždengusi lipniomis lūpomis savo senus dantis, nutilo ir nurimo laiminga bei patenkinta. Levinas atsidėjęs sekė šitą jos judesį.

„Šitaip juk ir aš! – tarė jis sau. – Šitaip juk ir aš! Niekis... Viskas gerai.“