V

– Tai truputį nekukli istorija, bet tokia miela, jog labai norisi papasakoti, – tarė Vronskis, žiūrėdamas į ją besijuokiančiomis akimis. – Pavardžių neminėsiu.

– Bet aš spėliosiu, juo geriau.

– Na, klausykite: važiuoja du linksmi jaunuoliai…

– Be abejonės, jūsų pulko karininkai?

– Aš nesakiau, kad karininkai, tiesiog du papusryčiavę jaunuoliai...

– Paprastai tariant, įkaušę.

– Galbūt. Linksmiausiai nusiteikę, važiuoja pas draugą pietų. Ir mato: daili moteris lenkia juos vežiko karieta, atsigręžia, bent jiems taip pasirodė, linkčioja jiems galva ir juokiasi. Jie, žinoma, paskui ją. Lekia be dvasios. Jie labai nustebo, kai gražuolė sustojo ties tais pačiais namais, į kuriuos jie patys važiavo. Gražuolė užbėga į viršutinį aukštą. Jie mato tik raudonas lūputes iš po trumpo šydo ir puikias mažytes kojeles.

– Jūs taip vaizdingai pasakojate, jog man atrodo, kad jūs pats – vienas iš tų dviejų jaunuolių.

– O ką jūs man pirma sakėte? Na, įeina tuodu jaunuoliai pas draugą, tenai išleistuvių pietūs. Čia jie iš tikrųjų išgeria gal kiek per daug, kaip visuomet per išleistuves. Ir pietų metu klausinėja, kas gyvena viršuje tuose pačiuose namuose. Niekas nežino, tik šeimininko liokajus, paklaustas, ar negyvena viršuje panų, atsakė, kad jų ten labai daug. Po pietų jaunuoliai eina į šeimininko kabinetą ir rašo nepažįstamajai laišką. Parašė aistringą laišką, prisipažino, kad ją myli, ir patys neša laišką į viršų, norėdami paaiškinti tai, kas laiške būtų atrodę nevisiškai suprantama.

– Kam jūs man pasakojate tokias šlykštybes? Na?

– Skambina. Pasirodo mergina, juodu paduoda laišką ir įtikinėja merginą, kad abu taip įsimylėję, jog tuojau mirs čia pat prie durų. Sumišusi mergina leidžiasi į kalbas. Netikėtai pasirodo ponas su žandenomis, panašiomis į dešreles, išraudęs it vėžys, ir pareiškia, kad bute niekas daugiau negyvena, o tik jo žmona, ir abudu išprašo lauk.

– Iš kurgi jūs žinote, kad jo žandenos, kaip jūs sakėte, panašios į dešreles?

– O jūs klausykite. Šiandien buvau nuvažiavęs jų taikyti.

– Ir ką gi?

– Čia ir yra visų įdomiausia. Pasirodo, kad tai laiminga titulinio patarėjo ir titulinės patarėjienės pora. Titulinis patarėjas paduoda skundą, o aš pasidarau taikytoju, ir dar kokiu! Tikėkite manimi, Taleiranas – niekis prieš mane.

– Tai kas gi kliūva?

– O jūs paklausykite... Mes atsiprašėme, kaip pridera: „Mums be galo nemalonu, tai nelemtas nesusipratimas, prašome atleisti.“ Titulinis patarėjas su dešrelėmis pradeda atlyžti, bet irgi trokšta išreikšti savo jausmus, ir kai tik pradeda juos reikšti, ima karščiuotis ir įžūliai kalbėti, aš vėl turiu panaudoti visus savo diplomatinius talentus: „Aš sutinku, kad jie pasielgė negražiai, bet prašau atsižvelgti į tai, kad čia nesusipratimas, jaunystė; be to, vyrai buvo ką tik papusryčiavę. Jūs suprantate. Jie iš visos širdies gailisi, prašo atleisti jų kaltę.“ Titulinis patarėjas vėl suminkštėja: „Aš sutinku, grafe, ir esu pasiruošęs atleisti, bet jūs suprantate, kad mano žmoną, mano žmoną, padorią moterį, ima įžūliai persekioti ir įžeidinėti kažkokie vaikėzai, niek...“ O jūs suprantate, šitas vaikėzas čia pat, ir man reikia juos taikyti. Aš vėl panaudoju diplomatiją, ir vėl, kai tik jau reikia visą dalyką užbaigti, mano titulinis patarėjas karščiuojasi, rausta, jo dešrelės pakyla, ir aš vėl turiu griebtis visų diplomatijos gudrybių.

– Ak, turėsiu jums viską papasakoti! – juokdamasi tarė Betsi įeinančiai į ložę damai. – Jis taip mane prijuokino...

– Na, bonne chance22, – pridūrė ji, paduodama Vronskiui rankos, kuria laikė vėduoklę, laisvą pirštą ir kilstelėjusi pečius nuleido žemyn pakilusią suknios liemenėlę, norėdama, kaip pridera, būti visiškai nuoga, kai išeis į priekį prie rampos į dujų šviesą ir atsidurs prieš visų akis.

Vronskis nuvažiavo į Prancūzų teatrą, nes ten jam iš tikrųjų reikėjo pasimatyti su pulko vadu, kuris nepraleisdavo nė vieno spektaklio tame teatre, ir pasikalbėti su juo apie savo taikdarystę, kuri jau trečią dieną jį labai domino ir linksmino. Į šitą reikalą buvo įsivėlęs Petrickis, kurį Vronskis mylėjo, ir kitas neseniai į pulką įstojęs šaunus vaikinas, puikus draugas, jaunasis kunigaikštis Kedrovas. O svarbiausia, čia buvo įpainioti pulko interesai.

Juodu abu tarnavo Vronskio eskadrone. Pas pulko vadą buvo atvykęs valdininkas, titulinis patarėjas Vendenas, ir pasiskundė, kad jo pulko karininkai įžeidė jo žmoną. Jauna jo žmona, kaip pasakojo Vendenas, – jis tik prieš pusmetį buvo vedęs, – su motule buvusi cerkvėje ir staiga dėl tam tikros savo būklės pasijutusi nesveika, negalėjusi ilgiau stovėti ir pirmu pasitaikiusiu greituoju vežiku važiavusi namo. Tuo metu ją pradėję vytis karininkai, ji, nusigandusi ir dar labiau susirgusi, bėgte užbėgo laiptais į butą. Pats Vendenas, grįžęs iš įstaigos, išgirdęs skambutį ir kažkokius balsus, išėjęs ir pamatęs girtus karininkus su laišku, išvarė juos. Valdininkas prašė griežtai juos nubausti.

– Ne, kaip sau norite, – tarė pulko vadas Vronskiui, pasikvietęs jį pas save, – Petrickis darosi nepakenčiamas. Nepraeina nė savaitės, kad nebūtų kokios istorijos. Tas valdininkas nepaliks šito dalyko, jis kreipsis toliau.

Vronskis matė, koks nepatogus visas šis dalykas, suprato, jog dvikovos čia negali būti ir reikia daryti viską, kad tas titulinis patarėjas atlyžtų, o šis reikalas būtų numarintas. Pulko vadas pasišaukė Vronskį, žinodamas, kad jis taurus ir protingas vyras, o svarbiausia, vyras, kuris brangina pulko gerą vardą. Jie pasitarė ir nusprendė, kad Petrickis su Kedrovu ir Vronskiu turi nuvykti pas tą titulinį patarėją ir atsiprašyti. Ir pulko vadas, ir Vronskis suprato, kad Vronskio vardas ir fligeladjutanto raištis turi gerokai suminkštinti titulinį patarėją. Ir iš tikrųjų šios dvi priemonės iš dalies paveikė, tačiau sutaikinimo rezultatas tebebuvo abejotinas, šitai ir pasakojo Vronskis.

Nuvažiavęs į Prancūzų teatrą, Vronskis su pulko vadu nuėjo į fojė ir papasakojo jam apie savo pasisekimą ar nepasisekimą. Viską apsvarstęs, pulko vadas nutarė tą dalyką nutraukti, bet paskui dėl malonumo ėmė klausinėti Vronskį apie to susitikimo smulkmenas ir ilgai negalėjo susilaikyti nesijuokęs, kai Vronskis jam pasakojo, kaip titulinis patarėjas, tarytum jau nurimęs, staiga vėl įsidegdavo, prisiminęs įvykio smulkmenas, ir kaip Vronskis, vikriai laviruodamas, beveik privertė valdininką pasisakyti, jog jis sutinka taikytis, ir skubiai išėjo, stumdamas pirma savęs Petrickį.

– Bjauri istorija, bet labai juokinga. Juk negali Kedrovas kautis su tuo ponu! Tai, sakote, baisiai karščiavosi? – juokdamasis klausinėjo pulko vadas. – O kaip jums patinka šiandien Kler? Nuostabi! – pasakė jis apie naują prancūzų aktorę. – Kiek nori žiūrėk – kasdien atrodo nauja. Tiktai prancūzai moka šitaip.

_______________