V

Stepanas Arkadjičius buvo gabus ir mokykloje mokėsi gerai, bet buvo tinginys ir išdykėlis, todėl baigė mokslus vienas iš paskutiniųjų; nors visuomet gyveno palaidai, nors ir turėjo neaukštą tarnybinį laipsnį ir buvo dar nesenas, bet užėmė garbingą, gerai atlyginamą viršininko vietą vienoje iš Maskvos įstaigų. Tą vietą jis gavo per savo sesers Anos vyrą, Aleksejų Aleksandrovičių Kareniną, užimantį vieną iš svarbiausių vietų toje ministerijoje, kuriai priklausė ši įstaiga; jeigu Kareninas ir nebūtų paskyręs į tą vietą savo svainio, tai Stiva Oblonskis, padedamas šimto kitų asmenų, brolių, seserų, pusbrolių, pusseserių, dėdžių, tetų, vis tiek būtų gavęs šitą arba panašią vietą su kokių šešių tūkstančių alga, be kurios negalėjo apsieiti, nes jo reikalai buvo pašliję, nors žmona ir turėjo pakankamai turto.

Pusė Maskvos ir Peterburgo buvo Stepano Arkadjičiaus giminės ir bičiuliai. Jis gimė toje aplinkoje, kur žmonės buvo šio pasaulio galingieji arba tapo tokie. Vienas trečdalis valstybės vyrų, senių, buvo jo tėvo bičiuliai ir pažino jį dar tada, kai jis lakstė su marškinėliais; antras trečdalis buvo tokie, kurie jam ir kuriems jis sakydavo „tu“; o trečias – buvo geri pažįstami; vadinasi, vietų, nuomų, koncesijų ir panašių žemės gėrybių dalytojai buvo jo bičiuliai ir negalėjo aplenkti saviškio; ir Oblonskiui nereikėjo per daug stengtis, norint gauti pelningą vietą; reikėjo tik neatsisakinėti, nepavydėti, nesipykti, neįsižeidinėti, o šito dėl savo įgimto gerumo jis niekuomet ir nedarė. Jam būtų atrodę juokinga, jeigu kas būtų jam pasakęs, kad jis negaus vietos su tokia alga, kuri jam buvo reikalinga, juo labiau kad jis ir nereikalavo kažko nepaprasto; jisai norėjo tik to, ką gaudavo jo vienmečiai, o panašias pareigas jis galėjo eiti ne blogiau už bet kurį kitą.

Visi, kurie pažino Stepaną Arkadjičių, mėgo jį ne tik už jo gerą, linksmą būdą ir neabejotiną dorumą, jis pats, jo graži, maloni išorė, blizgančios akys, juodi antakiai, plaukai, baltas ir skaistus veidas kažkaip fiziškai paveikdavo žmones, kuriems tekdavo su juo susidurti, juos draugiškai ir linksmai nuteikdavo. „A! Stiva! Oblonskis! Štai ir jis!“ – susitikę su juo, bemaž visuomet sušukdavo pažįstami, džiaugsmingai šypsodamiesi. Jei kartais ir pasitaikydavo, kad, pasikalbėjus su juo, pasirodydavo, jog nieko itin džiugaus neatsitiko, – tai po dviejų ar trijų dienų vėl visi, su juo susitikę, lygiai taip pat džiaugdavosi.

Trečius metus užimdamas vienos įstaigos viršininko vietą Maskvoje, Stepanas Arkadjičius nusipelnė ne tik meilės, bet ir savo bendradarbių, valdinių, viršininkų ir visų, kurie turėjo su juo reikalų, pagarbos. Svarbiausios Stepano Arkadjičiaus dorybės, kuriomis jisai užsitarnavo tą visuotinę pagarbą tarnyboje, buvo paprastas atlaidumas žmonėms, pagrįstas savo ydų supratimu; be to, visiškas liberalumas, ne tas, kurio sėmėsi iš laikraščių, bet tas, kuris buvo jo kraujyje ir dėl kurio jis visiškai lygiai ir vienodai elgdavosi su visais žmonėmis, neskirdamas nei luomo, nei titulo; ir dar – svarbiausia – visiškai abejinga pažiūra į savo darbą, dėl kurios jis niekuomet nesikarščiuodavo ir nedarydavo klaidų.

Atvykęs į savo tarnybos vietą, Stepanas Arkadjičius, lydimas pagarbaus šveicoriaus, su portfeliu įžengė į savo nedidelį kabinetą, apsivilko munduru ir išėjo į posėdžių kambarį. Raštininkai ir tarnautojai atsistojo, linksmai ir pagarbiai sveikindamiesi. Stepanas Arkadjičius skubiai, kaip visuomet, nužingsniavo į savo vietą, paspaudė teismo nariams rankas ir atsisėdo. Jis pajuokavo ir pakalbėjo lygiai tiek, kiek derėjo, ir pradėjo darbą. Niekas geriau už Stepaną Arkadjičių nemokėdavo rasti tos laisvumo, paprastumo ir oficialumo ribos, kuri reikalinga, kad tarnyba būtų maloni. Sekretorius linksmai ir pagarbiai, kaip ir visi Stepano Arkadjičiaus įstaigoje, priėjo su raštais ir ėmė kalbėti tuo familiariu ir liberaliu tonu, kurį įvedė Stepanas Arkadjičius:

– Mes visgi išpešėme žinių iš Penzos gubernijos valdybos. Štai, gal teiksitės...

– Gavome pagaliau? – tarė Stepanas Arkadjičius, dėdamas ant rašto pirštą. – Taigi, ponai... – Ir posėdis prasidėjo.

„Jeigu jie žinotų, – galvojo jis, reikšmingu veidu palenkęs galvą ir klausydamasis pranešimo, – koks prasikaltęs vaikas atrodė prieš pusvalandį jų pirmininkas!“ – Ir jo akys juokėsi, skaitant pranešimą. Ligi dviejų darbas turėjo vykti be pertraukos, o antrą valandą – pertrauka ir pusryčiai.

Dar nebuvo pertraukos laikas, kai netikėtai atsivėrė didelės stiklinės posėdžių salės durys, ir kažkas įėjo. Visi nariai, sėdintys po imperatoriaus portretu ir prieš zercalą2, nudžiugę, kad galės šiek tiek išsiblaškyti, atsigręžė į duris; tačiau sargas, kuris stovėjo prie durų, beregint išgrūdo atvykusįjį ir uždarė stiklines duris.

Bylą perskaičius, Stepanas Arkadjičius pasiraivęs atsistojo ir, sekdamas įsigalėjusiu liberaliu papročiu, čia pat posėdžių salėje išsitraukė papirosą ir pasuko į savo kabinetą. Du jo padėjėjai, senas tarnautojas Nikitinas ir kamerjunkeris Grinevičius, išėjo drauge su juo.

– Po pusryčių suspėsime baigti, – tarė Stepanas Arkadjičius.

– Dar ir kaip suspėsime! – pritarė Nikitinas.

– O tas Fominas turbūt geras šelmis, – pasakė Grinevičius apie vieną iš nagrinėjamos bylos dalyvių.

Stepanas Arkadjičius nuo Grinevičiaus žodžių susiraukė, leisdamas suprasti, kad nepadoru iš anksto susidaryti nuomonę, bet nieko jam neatsakė.

– Kas ten buvo įėjęs? – paklausė jis sargo.

– Kažkas, jūsų prakilnybe, nesiklausęs įlindo, kai tik aš nusisukau. Jūsų teiravosi. Aš sakau: kai išeis teismo nariai, tuomet...

– Kur jis?

– Matyt, bus išėjęs į priemenę, šiaip vis čia vaikščiojo. Šitas pats, – tarė sargas, rodydamas į tvirtai sudėtą, plačiapetį, garbanota barzda vyrą, kuris, nenusiėmęs avikailio kepurės, greitai ir lengvai bėgo aukštyn nudilusiomis akmeninių laiptų pakopomis. Vienas iš lipančiųjų žemyn, liesas valdininkas su portfeliu, stabtelėjo, priekaištingai nužiūrėjo bėgančiojo kojas ir paskui klausiamai pažvelgė į Oblonskį.

Stepanas Arkadjičius stovėjo viršuje ties laiptais. Geraširdiškai spindintis jo veidas viršum išsiuvinėtos munduro apykaklės dar labiau nušvito, kai jis pažino bėgantįjį.

– Taip ir yra! Levinas, pagaliau! – tarė jis, bičiuliškai, pašaipiai šypsodamasis, apžvelgdamas artėjantį jo link Leviną. – Kaipgi tu nepasibranginai aplankyti mane šitoje lindynėje? – kreipėsi Stepanas Arkadjičius, ne tik spausdamas savo bičiuliui ranką, bet ir bučiuodamas jį. – Ar seniai?

– Aš ką tik atvažiavau ir labai norėjau tave pamatyti, – atsakė Levinas, droviai ir drauge piktai ir neramiai dairydamasis aplinkui.

– Na, eime į kabinetą, – pakvietė Stepanas Arkadjičius, žinodamas ambicingą ir kiršų savo bičiulio drovumą, pastvėręs jį už rankos, nusitempė paskui save, tarytum vesdamas pro pavojingas vietas.

Stepanas Arkadjičius kone visiems savo pažįstamiems sakydavo „tu“: šešių dešimčių metų seniams, dvidešimties metų vaikinams, aktoriams, ministrams, pirkliams ir generaladjutantams, todėl labai daug tų, į kuriuos jis kreipdavosi ir kurie jam sakydavo „tu“, stovėjo dviejuose kraštutiniuose visuomenės laiptų taškuose ir labai būtų stebėjęsi, sužinoję, kad dėl Oblonskio turi kažką bendro. Jis sakydavo „tu“ visiems, su kuriais gerdavo šampaną, o šampaną gerdavo su visais, todėl savo valdinių akyse susitikęs su savo negarbingaisiais „tu“, kaip juokais vadindavo kai kuriuos savo bičiulius, Stepanas Arkadjičius su būdingu jam taktu mokėdavo sušvelninti valdiniams šį nemalonų įspūdį. Levinas nebuvo negarbingasis „tu“, bet Oblonskis, būdamas taktingas žmogus, pajuto, kad Levinas mano, jog jam gali būti nemalonu parodyti savo valdiniams, kokie artimi yra jų santykiai, todėl pasiskubino jį nusivesti į kabinetą.

Levinas su Oblonskiu buvo beveik vienmečiai ir vienas antram sakė „tu“ ne vien tik gerdami šampaną. Levinas buvo jo pirmosios jaunystės draugas ir bičiulis. Nors jų būdas ir skonis skyrėsi, jie vienas kitą mylėjo, kaip kad myli vienas kitą bičiuliai, suartėję ankstyvoje jaunystėje. Bet vis dėlto, kaip dažnai atsitinka žmonėms, pasirinkusiems skirtingą veiklą, kiekvienas iš jų, nors pasvarstęs ir pateisindavo antrojo darbą, sielos gilumoje niekino jį. Kiekvienam atrodė, kad tik jo gyvenimas yra tikras, o jo bičiulio gyvenimas – tik iliuzija. Oblonskis, pamatęs Leviną, negalėdavo susilaikyti šiek tiek pašaipiai nenusišypsojęs. Jau kelintą kartą Levinas atvažiuoja į Maskvą iš savo dvaro, kur jis kažką veikė, bet ką būtent – Stepanas Arkadjičius niekuomet negalėjo kaip reikiant suprasti, pagaliau nė nesidomėjo tuo. Levinas atvykdavo į Maskvą visuomet susijaudinęs, visuomet skubėdavo, truputį varžydavosi ir dėl to varžymosi būdavo susierzinęs, be to, dažniausiai atsiveždavo visiškai naujas, netikėtas pažiūras. Stepanas Arkadjičius juokdavosi iš to ir mėgdavo pasišaipyti. Lygiai taip pat Levinas sielos gilumoje niekino ir miestišką savo bičiulio gyvenimo būdą, ir jo tarnybą, kurią laikė niekais, ir juokės iš to. Tačiau skirtumas buvo tas, kad Oblonskis, darydamas tai, ką daro visi, juokėsi su pasitikėjimu ir geraširdiškai, o Levinas – be šito pasitikėjimo ir kartais piktai.

– Mes tavęs seniai laukėme, – tarė Stepanas Arkadjičius, įėjęs į kabinetą ir paleidęs Levino ranką, tarsi šituo parodydamas, kad čia pavojai pasibaigė. – Labai labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, – kalbėjo jis toliau. – Na, ką tu veiki? Kaip sekasi? Kada atvykai?

Levinas tylėjo, žvilgčiodamas į nepažįstamus jam dviejų Oblonskio pavaduotojų veidus, ypač į elegantiškojo Grinevičiaus ranką su tokiais baltais ilgais pirštais, su tokiais ilgais, geltonais, galuose užsirietusiais nagais ir su tokiomis didžiulėmis blizgančiomis marškinių sąsagomis, jog tos rankos, matyti, pagavo visą jo dėmesį ir neleido laisvai galvoti. Oblonskis tuojau pastebėjo tai ir nusišypsojo.

– Ak, tiesa, leiskite jus supažindinti, – tarė jis. – Mano pavaduotojai: Filipas Ivanyčius Nikitinas, Michailas Stanislavičius Grinevičius, – ir, kreipdamasis į Leviną, tęsė: – zemstvos veikėjas, naujas zemstvos žmogus, gimnastas, viena ranka pakeliąs penkis pūdus, galvijų augintojas, medžiotojas ir mano bičiulis Konstantinas Dmitričius Levinas, Sergejaus Ivanyčiaus Koznyševo brolis.

– Labai malonu, – tarė senukas.

– Turiu garbės pažinti jūsų brolį Sergejų Ivanyčių, – tarė Grinevičius, paduodamas savo siaurą ranką su ilgais nagais.

Levinas susiraukė, šaltai paspaudė ranką ir tučtuojau kreipėsi į Oblonskį. Nors jis labai gerbė savo netikrą – vienos motinos, bet ne vieno tėvo – brolį, žinomą visoje Rusijoje rašytoją, tačiau negalėjo pakęsti, kai į jį kas kreipdavosi ne kaip į Konstantiną Leviną, o kaip į garsiojo Koznyševo brolį.

– Ne, aš jau nebesu zemstvos veikėjas. Su visais susipykau ir nevažinėju į susirinkimus, – tarė jis, kreipdamasis į Oblonskį.

– Greitai vis dėlto! – šypsodamasis tarė Oblonskis. – Kodėl? Kas atsitiko?

– Daug pasakoti. Kada nors kitą sykį, – tarė Levinas, bet tučtuojau ėmė dėstyti. – Na, trumpai pasakius, įsitikinau, kad jokios zemstvinės veiklos nėra ir negali būti, – prabilo jis tokiu tonu, lyg kas nors dabar būtų įžeidęs jį, – viena vertus, žaisliukas, žaidžiama parlamentu, o aš nei labai jaunas, nei labai senas, kad žaisliukais džiaugčiausi; antra vertus (jis užsikirto), tai gera priemonė apskrities coterie3 pasipinigauti. Anksčiau buvo globa, teismai, o dabar zemstva, būdas ne kyšiais pelnytis, bet imant nepelnytą algą, – kalbėjo jis taip karštai, tarytum kuris nors iš čia esančiųjų būtų ginčijęs jo nuomonę.

– Ė-ė! Matau, kad tu vėl įsitraukęs į naująją fazę, konservatyviąją, – pastebėjo Stepanas Arkadjičius. – Na, tiek to, apie tai vėliau.

– Taip, vėliau. Bet man reikėjo tave pamatyti, – paaiškino Levinas, su neapykanta žiūrėdamas į Grinevičiaus ranką.

Stepanas Arkadjičius vos pastebimai šyptelėjo.

– Ką gi tu šnekėjai, kad daugiau niekuomet nevilkėsi europietiškais drabužiais? – tarė jis, peržvelgdamas naują, matyti, prancūzo siuvėjo pasiūtą eilutę. – Taip, matau: nauja fazė!

Levinas staiga išraudo, bet ne taip, kaip rausta suaugę žmonės, – truputį, patys to nepastebėdami, – bet taip, kaip rausta berniukai, jausdami, kad jie dėl savo drovumo darosi juokingi, ir dėl to susigėsta ir rausta dar labiau, kone ligi ašarų. Taip keista buvo matyti šitą protingą, vyrišką veidą tokį panašų į vaiko veidą, jog Oblonskis liovėsi į jį žiūrėjęs.

– Tai kurgi pasimatysime? Man labai reikia pasikalbėti su tavimi, – tarė Levinas.

Oblonskis tarytum susimąstė:

– Ką gi, važiuokime pas Guriną pusryčiauti, ten ir pasikalbėsime. Ligi trijų aš laisvas.

– Ne, – atsakė Levinas pagalvojęs, – aš turiu dar nuvykti į vieną vietą.

– Na, gerai, tuomet drauge pietausime.

– Pietausime? Bet juk nieko ypatingo, tik du žodžius pasakyti, paklausti, o paskui pasišnekėsime.

– Tai ir pasakyk dabar du žodžius, o pasikalbėsime per pietus.

– Štai kokie tuodu žodžiai, – tarė Levinas, – bet juk nieko ypatingo.

Levinas taip stengėsi įveikti savo drovumą, kad jo veidas staiga pasidarė piktas.

– Ką veikia Ščerbackiai? Viskas po senovei? – paklausė jis.

Stepanas Arkadjičius, kuris jau seniai žinojo, kad Levinas įsimylėjęs jo svainę Kiti, vos pastebimai nusišypsojo, ir jo akys linksmai sublizgo.

– Tu pasakei du žodžius, o aš dviem žodžiais atsakyti negaliu, nes... Atleisk valandėlę...

Įėjo sekretorius, familiariai pagarbus ir, kaip visi sekretoriai, kukliai įsitikinęs, kad jis geriau už savo viršininką išmano apie tarnybos reikalus, priėjo su raštais prie Oblonskio ir, tariamai klausdamas, ėmė pats jam aiškinti kažkokį keblumą. Stepanas Arkadjičius, nebaigęs klausyti, švelniai uždėjo ranką sekretoriui ant rankovės.

– Ne, jūs taip padarykite, kaip aš sakiau, – tarė jis, šypsena sušvelnindamas pastabą. Trumpai paaiškinęs, kaip jis supranta dalyką, pastūmėjo nuo savęs raštus ir pridūrė: – Tai šitaip ir padarykite, meldžiamasis, šitaip, Zacharai Nikitičiau!

Susigėdęs sekretorius pasišalino. Levinas, visiškai atsipeikėjęs nuo savo sumišimo, kol Stepanas Arkadjičius tarėsi su sekretoriumi, stovėjo, abiem alkūnėmis atsirėmęs į kėdę, ir jo veidas reiškė pašaipų dėmesį.

– Nesuprantu, nesuprantu, – tarė jis.

– Ko tu nesupranti? – linksmai šypsodamasis ir imdamas papirosą, paklausė Oblonskis. Jis laukė iš Levino kokio nors keisto išsišokimo.

– Nesuprantu, ką jūs veikiate, – atsakė Levinas, gūžčiodamas pečiais. – Kaip tu šitai gali rimtai daryti?

– Kodėl?

– O todėl, kad tai joks darbas.

– Tu taip manai, bet mes užsivertę darbu.

– Popieriniu. Na taip, tu šitam turi gabumų, – pridūrė Levinas.

– Vadinasi, tu manai, kad man kažko trūksta?

– Gal ir taip, – atsakė Levinas. – Bet vis dėlto aš gėriuosi tavo didybe ir didžiuojuosi, kad mano bičiulis – toks didis vyras. Tačiau tu man nieko neatsakei, – pridūrė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis žiūrėti Oblonskiui tiesiog į akis.

– Na, gerai, gerai. Palauk dar, ir tau taip bus. Bepigu, kad turi tris tūkstančius dešimtinių Karazino apskrityje ir tokius raumenis, ir esi skaistus kaip dvylikos metų mergaitė, bet vis dėlto ir tau taip bus kaip mums. Dėl to, ko tu klausei: niekas nepasikeitė, bet gaila, kad tu taip seniai čia buvai.

– O ką? – nusigandęs paklausė Levinas.

– Nieko, – atsakė Oblonskis. – Pasikalbėsime. O ko tu, tiesą sakant, atvažiavai?

– Ak, apie tai pakalbėsime paskiau, – tarė Levinas, vėl išraudęs ligi ausų.

– Na, gerai. Supratau, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Mat kaip, pasikviesčiau tave į namus, tik žmona ne visai sveika. Bet štai ką: jeigu nori jas pamatyti, jos šiandien tikriausiai bus Zoologijos sode nuo keturių ligi penkių. Kiti čiuožia. Tu nuvažiuok tenai, o aš užsuksiu, drauge kur nors papietausime.

– Puiku, ligi pasimatymo.

– Bet tik žiūrėk, aš juk tave pažįstu, užmirši arba staiga išvažiuosi į sodžių! – perspėjo Stepanas Arkadjičius juokdamasis.

– Ne, tikrai.

Tik jau tarpduryje atsiminęs, kad užmiršo atsisveikinti su Oblonskio bendradarbiais, Levinas išėjo iš kabineto.

– Matyti, labai energingas ponas, – tarė Grinevičius, išėjus Levinui.

– Taip, mielasis, – pritarė Stepanas Arkadjičius, linguodamas galvą, – tai laimės vaikas! Trys tūkstančiai dešimtinių Karazino apskrityje, viskas prieš akis, ir kiek jaunatvės! Ne taip kaip mes.

– Bet ko gi jūs skundžiatės, Stepanai Arkadjičiau?

– Ogi bloga, bjauru, – tarė Stepanas Arkadjičius, sunkiai atsidusęs.

_______________